A-552-1524-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1524/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00205-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.1; 6.2.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. Š. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. Š. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos darbo ministerijos dėl įpareigojimo grąžinti priverstine tvarka išieškotas valstybinio socialinio draudimo įmokas ir dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Z. Š. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 6-7) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) grąžinti nepagrįstai išieškotus 7,58 Lt; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Klaipėdos skyriaus 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja nurodė, kad yra individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „Šablonas“ savininkė. Mano, kad atsakovas už individualios įmonės nesumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas nepagrįstai ne ginčo tvarka išieškojo iš jos asmeninės parduotuvių tinklo „IKI“ suteiktų nuolaidų sąskaitos 7,58 Lt (2010 m. lapkričio 14 d. nuskaitė 6,38 Lt, 2010 m. gruodžio 1 d. nuskaitė 1,20 Lt). Remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, socialinio draudimo įmokos galėjo būti išieškomos tik iš įmonės turto, todėl nepagrįstai taikytos Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatos. Pažymėjo, jog aplinkybę, kad įmonės turto pakako sumokėti socialinio draudimo įmokoms įrodo tai, jog 2010 m. gruodžio 28 d. iš įmonės sąskaitos buvo išieškota 368,02 Lt. Kadangi individualios įmonės savininkas pajamas gauna iš darbo arba iš investuoto kapitalo, todėl išskaitymams iš darbo užmokesčio turėtų būti taikomos Civilinio proceso kodekso 736 straipsnio, o išskaitymams iš dividendų 737 straipsnio nuostatos, nustatančios galimų padaryti išskaitų maksimalų dydį. Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindžia tuo, jog neturtinė žala pasireiškė neigiamais išgyvenimais atsakovui atlikus neteisėtus veiksmus.

Atsakovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, atsiliepime (b. l. 27-29) su pareiškėjos Z. Š. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, jog pagal Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatas, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Pažymėjo, jog pagal IĮ „Šablonas“ savininkės pareiškėjos 2010 m. lapkričio 3 d. pateiktą prašymą atidėjo socialinio draudimo įmokų 940,00 Lt už 2009 metus bei 1 368,00 Lt už 2010 metų pirmą pusmetį mokėjimą ir sustabdė jų išieškojimą. Kadangi dėl dalies sumos – 375,60 Lt socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo už 2009 metus sumokėjimo atidėjimo IĮ „Šablonas“ savininkė nesikreipė, todėl kredito įstaigoms duoti nurodymai dėl priverstinio skolos išieškojimo iš IĮ „Šablonas“ sąskaitų ir savininkės Z. Š. asmeninių sąskaitų. Tokia teisė įtvirtinta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintų Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punkte. Nurodo, jog VĮ Registrų centras ir VĮ „Regitra“ duomenimis nustatyta, jog IĮ „Šablonas“ registruoto turto neturi, lėšų IĮ „Šablonas“ sąskaitose kredito įstaigose mokėjimo nurodymų davimo metu nebuvo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) atsiliepime (b. l. 35-37) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą atsakovo atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 97-104) pareiškėjos Z. Š. skundą patenkino iš dalies: įpareigojo atsakovą VSDFV Klaipėdos skyrių grąžinti pareiškėjai 7,58 Lt priverstine tvarka išieškotus iš jos asmeninių sąskaitų ir pareiškėjai priteisė iš atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus 100 Lt teismo išlaidų. Kitoje dalyje pareiškėjos skundo netenkino.

Teismas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 punkte apibrėžta, jog draudėjai yra visi juridiniai asmenys bei jų filialai ir atstovybės, taip pat fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka privalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Taisyklių 17 punktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui suteikia teisę taikyti priverstinio poveikio priemones tik draudėjo (skolininko), t.y. juridinio asmens – individualios įmonės, atžvilgiu.

Pažymėjo, kad remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu Valstybinio socialinio draudimo fondo administratorius negali taikyti įmokų išieškojimo priverstine tvarka būdų jokio kito asmens, t. y. asmens, kuris mokesčių teisės požiūriu nėra socialinio draudimo mokesčio mokėtojas, atžvilgiu. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl to, kad draudėjas ir skolininkas yra IĮ „Šablonas“. Nurodė, jog remiantis Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu.

Padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos vardu atidaryta banko sąskaita ir joje esantys pinigai, kuriuos ginčijamu atveju atsakovas išieškojo priverstine tvarka, buvo perduoti IĮ „Šablonas“, todėl laikė, kad tai pareiškėjos asmeninis turtas. Teismas nurodė, kad Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad individualios įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus, todėl tokiu būdu įstatymų leidėjas atskiria individualias įmones nuo individualių įmonių savininkų. Remdamasis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, jog tik nustačius, kad neužtenka individualios įmonės turto šios įmonės prievolėms padengti, tokie įsiskolinimai išieškomi iš jos savininko turto ir įmonės savininkas pradedamas laikyti skolingu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. A502-350/2011).

Nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuota, jog nepakanka individualios įmonės turto jos prievolėms padengti, nes iš atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus atsiliepimo matyti, jog lėšų IĮ „Šablonas“ sąskaitoje nebuvo tik nurodymo kredito įstaigoms davimo dieną, tačiau netikrinta, ar įmonė yra nemoki. Pažymėjo, jog iš mokėjimo nurodymų matyti, kad IĮ „Šablonas“ valstybinio socialinio draudimo biudžetui įmokas mokėjo 2011 m. sausio 28 d., 2011 m. vasario 25 d., 2011 m. kovo 25 d., 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 29 d., 2011 m. birželio 23 d. (b. l. 59-61).

Teismas konstatavo, kad atsakovas nesilaikė Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisyklių 24 punkto nuostatų (įpareigojančių registruotu laišku nusiųsti skolininkui raginimą dėl skolos sumokėjimo), nes mokėjimo nurodymas kredito įstaigoms pateiktas 2011 m. lapkričio 12 d., lėšų IĮ „Šablonas“ sąskaitoje tuo metu nebuvo, tačiau raginimo skolininkui sumokėti įmokų įsiskolinimą nenusiuntė. Teismas padarė išvadą, jog VSDFV Klaipėdos skyrius nagrinėjamu atveju priverstinio poveikio priemones taikė ne mokesčių mokėtojo, t. y. juridinio asmens – IĮ „Šablonas“, turtui.

Tokios teisės Įstatymas VSDFV Klaipėdos skyriui nagrinėjamu atveju nesuteikė. Todėl teismas konstatavo, jog šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo neteisėti, t.y. atlikti viršijant suteiktus įgaliojimus ir atsižvelgiant į tai, įpareigojo grąžinti pareiškėjai be pagrindo išieškotus 7,58 Lt.

Dėl pareiškėjos reikalavimo iš atsakovo priteisti 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teismas pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prašomos priteisti jos patirtos neturtinės žalos dydį. Teismas atsižvelgė į pakenktų vertybių pobūdį bei nedidelį intensyvumą, į pareiškėjai padarytos turtinės žalos ypatingai nedidelį dydį, į nustatytą įpareigojimą atsakovui atlyginti pareiškėjai padarytą turtinę žalą bei į pačios pareiškėjos nurodytą tikslą teisminiu procesu gauti ne moralinės žalos piniginį atlyginimą, o atsakovo veiksmų pripažinimą neteisėtais. Todėl padarė išvadą, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjai ir jos prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkino.

III. Pareiškėja Z. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 106-107) prašo iš atsakovų priteisti 10 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria pripažinta, kad pareiškėjai neturtinė žala nebuvo padaryta. Pažymi, kad apie tai, kad iš jos asmeninės sąskaitos išieškotos lėšos sužinojo tik po kurio laiko, nes pareiškėjai nebuvo pranešta, kad įmonės sąskaitoje nebuvo rasta pakankamų lėšų, nesilaikyta nustatytų terminų ir procedūros. Asmeninėje banko sąskaitoje pareiškėja turėjo nedidelį finansinį rezervą kritiniam gyvenimo atvejui, tačiau kai nusprendė pasinaudoti kortelėje sukaupta suma, buvo priversta išeiti iš parduotuvės be būtinų maisto prekių, kurių tikėjosi nusipirkti. Dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų negali pasitikėti socialinio draudimo sistema, negali laikyti finansinių išteklių banke, o visa tai apriboja jos galimybes toliau vykdyti individualią veiklą. Kadangi neturėjo pakankamų finansinių išteklių kvalifikuotai teisinei pagalbai gauti, buvo priversta savarankiškai aiškintis įstatymus ir rašyti skundus. Nuo poilsio trūkumo pašlijo pareiškėjos sveikata, sutriko miegas. Teismo posėdžio metu dėl neturtinės žalos sumos dydžio buvo suklaidinta, todėl jai padarytą neturtinę žalą vertintų net didesne negu jos prašoma 10 000 Lt. suma.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 119-121) prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kuria teismas patenkino pareiškėjos skundą, t.y. įpareigojo VSDFV Klaipėdos skyrių grąžinti pareiškėjai 7,58 Lt ir priteisė iš VSDF Klaipėdos skyriaus 100 Lt, o pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės pakartojo atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus. Papildomai nurodė, kad nesutinka su teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nebuvo konstatuota, kad nepakanka individualios įmonės turto jos prievolėms padengti, kadangi ginčijamas VSDFV Klaipėdos skyriaus veiksmas, t.y. VSDFV Klaipėdos skyriaus mokėjimo nurodymai 2010 m. lapkričio 12 d. pateikti IĮ „Šablonas“ savininkės Z. Š. turimas asmenines sąskaitas kredito įstaigose, buvo atliktas po to, kai VSDFV Klaipėdos skyrius, remiantis VĮ Registrų centro 2010 m. lapkričio 3 d. išrašo bei 2010 m. lapkričio 3 d. VĮ „Regitra“ 2010 m. lapkričio 3 d. išrašo duomenimis, nustatė, jog IĮ „Šablonas“ registruoto turto neturi bei lėšų iš IĮ „Šablonas“ sąskaitų kredito įstaigose pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymus negauta.

Pareiškėja Z. Š. atsiliepimu į atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą (b. l. 129-130) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas valstybinio socialinio draudimo įmokas už individualios įmonės savininką moka individuali įmonė. Tačiau išieškojimas buvo nukreiptas į asmeninę banko sąskaitą. Atsakovas padarė klaidingą išvadą, kad IĮ „Šablonas“ neturi turto, gavęs duomenis tik apie registruojamą įmonės turtą. Įmonė yra moki ir vykdo savo įprastinę veiklą.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 131-133) prašo jį dalyje dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėja nepagrįstai apeliaciniu skundu prašo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kadangi teismo posėdžio metu pareiškėja sumažino neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 2 000 Lt. Sutinka su teismo išvada, kad neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodinėti pareiškėjas, tuo tarpu pareiškėja šiuo atveju to nepadarė. Pažymi, kad IĮ „Šablonas“ savininkei Z. Š. buvo išaiškinta teisė kreiptis dėl socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo atidėjimo, vadovaujantis Taisyklių VIII skyriaus nuostatomis, kuria pareiškėja ir pasinaudojo. Tačiau prašymas dėl 375,60 Lt socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo už 2009 m. VSDFV Klaipėdos skyriuje nebuvo gautas.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo VSDFV atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o atsakovo - patenkinti. Nurodo, kad palaiko atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareigūnų veiksmų, priverstinai išieškant individualios įmonės valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimą iš įmonės savininko asmeninio turto bei neturtinės žalos, padarytos tokiais veiksmais, atlyginimo.

Dėl socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo teisėtumo

Šalys iš esmės pripažįsta faktines aplinkybes, kad 2010 m. lapkričio mėnesį IĮ „Šablonas“ buvo nesumokėjusi valstybinio socialinio draudimo įmokų už 2009 - 2010 metus ir nesikreipė dėl dalies jų – 375,60 lito – mokėjimo atidėjimo. Tai įrodo, kad atsakovas turėjo teisę dėl šios valstybinio socialinio draudimo įmokų sumos išieškojimo imtis priverstinio poveikio priemonių, numatytų Įstatymo 17 straipsnyje ir Taisyklių 17 punkte. Tačiau atlikdamas tokius veiksmus, atsakovas privalėjo laikytis minėtuose teisės aktuose nustatytų taisyklių ir neviršyti jam suteiktų įgaliojimų.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Taisyklių 17 punktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui suteikia teisę taikyti priverstinio poveikio priemones tik draudėjo (skolininko), t.y. juridinio asmens – individualios įmonės, atžvilgiu.

Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, to paties įstatymo 6 straipsnio 4 dalis įtvirtina, kad individualios įmonės savininko teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, šis bei kiti įstatymai, individualios įmonės nuostatai. CK 2.50 straipsnio, reglamentuojančio juridinių asmenų atsakomybę pagal savo prievoles, 4 dalis nustato, kad jeigu prievolės įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis bei paaiškina, kad neribotos civilinės atsakomybės juridiniais asmenimis yra individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos. Atitinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 673 straipsnyje yra įtvirtinta, kad jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 2.50 straipsnį, yra pažymėjęs, kad juridinio asmens dalyviu individualios įmonės atveju laikomas jos savininkas, t. y. asmuo, kuris turi nuosavybės teises į juridinio asmens turtą (CK 2.45 str.) ir konstatavo, kad įstatyme yra nustatyta individualios įmonės savininko subsidiarioji atsakomybė už individualios įmonės prievoles, t. y. individualiai įmonei neturint arba turint nepakankamai turto šios įmonės prievolėms įvykdyti, prievolės vykdomos iš šios įmonės savininko turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2010).

Pažymėtina, kad Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje inter alia yra nustatyta, kad individualios įmonės moka įmokas už šių įmonių savininkus, todėl darytina išvada, kad įstatymų leidėjas atskiria individualias įmones nuo individualių įmonių savininkų.

Atsižvelgusi į tokį teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad tik konstatavus, kad neužtenka individualios įmonės turto ir lėšų šios įmonės prievolėms padengti, priverstinis išieškojimas gali būti nukreipiamas į individualios įmonės savininko asmeninį turtą.

Nagrinėjamu atveju atsakovo darbuotojai nustatė tik IĮ “Šablonas” registruotino turto bei lėšų banko sąskaitose nebuvimą, tačiau, prieš pateikdami mokėjimo nurodymą banko įstaigai, kurioje yra individualios įmonės savininko asmeninė sąskaita, neįsitikino, ar įmonė neturi kito likvidaus turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą bei nepasiuntė Taisyklių 24 punkte numatyto raginimo skolininkui.

Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas veikė viršydamas jam suteiktus įgaliojimus ir nesilaikydamas teisės aktuose nustatytų taisyklių, pripažintina pagrįsta, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su priverstinio socialinio draudimo įmokų išieškojimo teisėtumu, atmestini. Atsakovas pagrįstai įpareigotas grąžinti pareiškėjai neteisėtai išieškotus 7,58 lito.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjai, be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jai padarytos neturtinės žalos dydį, todėl jai neturtinės žalos atlyginimo nepriteisė.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų iš esmės laikėsi, įvertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad atsakovas veikė neteisėtai, nukreipdamas priverstinį išieškojimą į pareiškėjos asmenines sąskaitas. Toliau sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas iš esmės konstatavo ir kitas valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas bei padarė išvadą, kad neturtinė žala galėjo būti padaryta, o atsakovo veiksmų pripažinimas neteisėtais yra pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjai. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju egzistavo visos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos – neteisėti valstybės tarnautojų veiksmai, kurie sukėlė pareiškėjai neigiamus išgyvenimus - neturtinę žalą, tarp minėtų veiksmų ir neturtinės žalos egzistuoja priežastinis ryšys, todėl svarstytinas klausimas, ar ši neturtinė žala atlygintina pinigais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šioje byloje užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti policijos pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į neteisėtai nurašytos nuo pareiškėjos asmeninės sąskaitos sumos itin menką dydį, į tai, kad pareiškėja atsakovo neteisėtus veiksmus pastebėjo tik po kelių mėnesių. Neteisėti atsakovo veiksmai nebuvo intensyvūs, ilgalaikių ar neatitaisomų neigiamų pasekmių pareiškėjai nesukėlė. Šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjai nebuvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Nors pareiškėja apeliaciniu skundu prašo priteisti 10 000 litų žalos atlyginimui, tačiau ji pirmosios instancijos teismo posėdžio metu savo reikalavimą buvo sumažinusi iki 2000 litų. Šis pareiškėjos apsisprendimas buvo padarytas jos laisva valia, siejant žalos dydį ne su finansine, o su moraline jos išraiška. Be to, savo apeliaciniame skunde nurodytą neturtinės žalos dydį pareiškėja iš esmės sieja su pergyvenimais, patirtais ruošimosi bylai ir bylos nagrinėjimo metu, laiko sąnaudomis ir pan. Tačiau šie neigiami veiksniai neturi tiesioginio priežastinio ryšio su neteisėtais atsakovo veiksmais – 7,58 lito išieškojimu. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsakovo veiksmų neteisėtumo konstatavimas teismo sprendime bei neteisėtai išieškotų lėšų grąžinimas laikytinas pakankama moraline satisfakcija pareiškėjai.

Dėl šių priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ir Z. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė