2020-03-10 Nr. AB-5297-3-62-3-00260-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-246-525/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00260-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė, LAVL), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma. Šių patalpų plotą dar labiau mažino jose įrengtų baldų užimamas plotas. Nurodė, jog gyvenamo ploto norma turi būti skaičiuojama išskaičiuojant inventoriaus bei sanitarinio mazgo užimamą plotą. Patalpos buvo neremontuojamos, sienos pažeistos (byra tinkas), lubos pageltusios nuo tabako dūmų, pažeistos pelėsio, grindys nelygios. Dalis inventoriaus netinkamas naudoti, sulaužytas, netvarkingas, ant lovų nepatogu gulėti. Minkštas inventorius suplėšytas, netvarkingas, išteptas, pižama netinkamo dydžio. Vasarą palatose nėra oro, blogas vėdinimas, žiemą šalta. Tualetas avarinės būklės, anga grindyse, nepakankamai atitvertas, prausyklos netvarkingos, nešvarios. Dušas taip pat avarinės būklės, galima maudytis tik kartą per savaitę. Dušu galima pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, nors ligoniui tai reikėtų daryti dažniau. Trūko inventoriaus (spintelių, kėdžių), o esamos buvo netinkamos naudoti. Nei vienoje palatoje nebuvo skambučio skubiam personalui iškviesti. Palatoje buvo netinkamas apšvietimas, priešgaisrinė sistema. Buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Patalpose drėgna, neveikė vėdinimo sistema, o pro langus vėdinimo nepakako. Laikėsi nuolatinis pelėsis, apšvietimas netinkamas. Nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge. Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, atsirado fobijos, kankinimo, orumo pažeminimo, dvasinio sukrėtimo pasekmės, kankino nemiga, dažnai skaudėdavo galvą.

3. Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Ligoninė taip pat prašė taikyti senaties terminą.

4. Ligoninė nurodė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2016 m. birželio 22 d. buvo gydomas Ligoninės Vilniaus padalinyje (Lukiškių skg. 6 Vilnius) ir Ligoninės Pravieniškių padalinyje (Pravieniškių g. 57, Pravieniškių Kaišiadorių raj.). Vilniaus padalinyje ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas Tuberkuliozės skyriuje, 14 kamerų tipo patalpoje (7,33 kv. m, dvi dviejų aukštų lovos); Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus 18 kamerų tipo patalpoje (7,33 kv. m, dvi dviejų aukštų lovos). Atsakovas teigė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninės Pravieniškių padalinyje dažnai nesilaikė nustatytos vidaus tvarkos, todėl buvo patalpintas į bausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpas. Uždarojoje zonoje įrengtuose baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose nuteistieji atlikinėjo jiems paskirtas drausmines nuobaudas, todėl šiose patalpose jie paprastai buvo laikomi po vieną arba du. Pagal Ligoninėje surinktus duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu baudos izoliatoriuje pareiškėjas tik vieną kartą buvo laikomas kartu su kitu nuteistuoju S. G. (nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. sausio 17 d.).

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Ligoninėje Vilniaus ir Pravieniškių padaliniuose rakinamose kamerose sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkto nuostatomis. Ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninė buvo aprūpinta standartinėmis dviaukštėmis ar pavienėmis lovomis (gultais Ligoninės baudos izoliatoriaus kamerose ir kamerų tipo patalpose buvo įrengti gultai, kurie atitiko lovų paskirtį, todėl įstaiga teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Gyvenamosios patalpos (baudos izoliatoriai, kamerų tipo patalpos) buvo įrengtos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos higienos normos HN 47:2011 21 punkto nuostatas, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Taip pat atsižvelgiant į įstaigai skiriamas pinigines lėšas, gyvenamosios patalpos buvo aprūpinamos papildomu kietuoju inventoriumi – stalais, taburetėmis, suolais. Ligoninėje gyvenamose patalpose oro temperatūra ir drėgmė atitiko Lietuvos higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 numatytas normas.

Taip pat pažymėjo, kad nuteistųjų (suimtųjų) prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Ligoninės ginčijamose patalpose vėdinimas įrengtas laikantis Lietuvos higienos normų HN 76:2010 24 punkto ir HN 134:2015 17 punkto nuostatų, t. y. buvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per jose įrengtus langus, taip pat šiose patalpose buvo įrengta natūrali vėdinimo sistema. Baudos izoliatoriuose ir kamerų tipo patalpose buvo išvedžioti šildymo sistemos vamzdžiai. Nuteistųjų ar suimtųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai.

Ligoninė turėjo Kauno visuomenės sveikatos centro 2011 m. kovo 1 d. išduotą Leidimą–higienos pasą Nr. 9-0177(6) ir Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymą išduotą 2012 m. balandžio 5 d. Nr. 39-0140(6). Šie dokumentai įrodė, kad Ligoninės patalpos atitiko Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi Ligoninės veiklai vykdyti. Atsakovas pabrėžė, kad visose Ligoninės kamerų tipo patalpose bei palatose oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitiko ginčo laikotarpiais taikytinų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Taip pat reguliariai pagal poreikį buvo atliekami paprastieji remontai Ligoninės gyvenamosiose patalpose. Pažymėjo, jog pareiškėjas sirgo (duomenys neskelbtini), todėl buvo izoliuotas ir kamerų tipo patalpoje buvo laikomas vienas arba su kitais nuteistaisiais (suimtaisiais) kuriems nustatyta tokia pati diagnozė. Atsakovas nurodė, kad Ligoninės minkštasis inventorius buvo atnaujinamas reguliariai pagal poreikį. Ligoninėje minkštasis inventorius buvo dezinfekuojamas dezinfekcijos kamerose, visi dezinfekcijos darbai buvo registruojami žurnale.

Taip pat ne rečiau kaip kartą per savaitę pacientams buvo išduodama išskalbta patalynė. Atsakovas pažymėjo, kad Ligoninės drabužiai – pižamos, buvo kokybiškos, o laikantis Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 reikalavimų, pacientams pižamos buvo keičiamos į švarias ne rečiau kaip kartą per savaitę (109 p.). Atkreipė dėmesį, kad Ligoninėje pižamų buvo pakankamai, todėl tais atvejais, kuomet pacientai kreipėsi dėl galimybės pakeisti pižamą į kitą dydį, ji buvo pakeičiama. Suplyšusios pižamos pacientams nebuvo išduodamos.

Atsakovo atstovas tvirtino, kad Ligoninės dušinių patalpos buvo kasdien valomos, o paviršiai dezinfekuojami vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 patvirtinta Patalpų valymo procedūra. Ligoninė nurodė, kad pacientų maudymasis buvo organizuojamas vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 47:2010 68 punkto nuostatomis. Ligoninė, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisės aktus, buvo patvirtinusi naudojimosi dušu tvarką, pagal kurią nuteistieji (suimtieji) galėjo nusiprausti duše po šiltu vandeniu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Atsakovo atstovas pabrėžė, kad atsižvelgus į Ligoninės specifiką, teisinį reguliavimą, nebuvo galima rūkyti Ligoninės teritorijoje. Ligoninės teigimu, gyvenamose patalpose pavojaus mygtukai buvo įrengti, tačiau labai dažnai juos gadindavo ir laužydavo suimtieji bei nuteistieji. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės tapačias aplinkybes dėl kamerų tipo patalpoje pavojaus mygtuko įrengimo, yra pasisakęs, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo šiuo aspektu turi būti pagrįstas realiais įrodymais (jau padaryta žala), o ne prielaidomis dėl tikimybės žalai kilti ateityje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1011-624/2017).

Nors pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas, kad gyvenamose patalpose nebuvo įrengtas arba neveikė pavojaus mygtukas, todėl tai kėlė pavojų jo saugumui, tačiau nenurodė šiuo pažeidimu jam padarytos žalos fakto. Atsakovo atstovo nuomone, atsižvelgus į tai pareiškėjas jam padarytos žalos nepagrindė.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo G. Ž. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.

7. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą taikyti ieškinio senatį, nustatė, kad už laikotarpį iki 2015 m. vasario 4 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde bei teismo posėdyje nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2015 m. vasario 4 d. taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimo dalį už laikotarpį iki 2015 m. vasario 4 d. atmetė kaip nepagrįstą. Atitinkamai nebuvo vertintos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla buvo nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 4 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

8. Teismas pažymėjo, kad ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustatė tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, teismas padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu, buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas teismo buvo skaičiuojamas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Ligoninės Vilniaus padalinyje buvo gydomas: nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. liepos 22 d. Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus 18 kamerų tipo patalpoje (7,33 kv. m, 2 dviejų aukštų lovos); Ligoninės Pravieniškių padalinyje buvo laikytas nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 29 d. 5 baudos izoliatoriaus kameroje (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015 m. birželio 22 d. iki 2015 m. liepos 7 d. 3 baudos izoliatoriaus kameroje (15,40 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015 m. rugpjūčio 28 iki 2015 m. rugsėjo 12 d., nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. 1 baudos izoliatoriaus kameroje (15,18 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. lapkričio 26 d. 2 baudos izoliatoriaus kameroje (15,18 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2016 m. sausio 20 d. iki 2016 m. vasario 3 d., nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. vasario 16 d., nuo 2016 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. gegužės 5 d., nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2016 m. gegužės 21 d. 106 kameroje (19,71 kv. m, dvi vieno aukšto lovos).

Ligoninės Pravieniškių padalinyje kamerų tipo patalpose pareiškėjas buvo patalpintas: nuo 2015 m. kovo 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 13 d. 8 kamerų tipo patalpoje (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 8 (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 mėn. perkėlimas į kamerų tipo patalpas) perkeltas iš 3 baudos izoliatoriaus kameros (15,40 kv. m, du vieno aukšto gultai) į 8 kamerų tipo patalpą (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai)); nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 mėn. perkėlimas į kamerų tipo patalpas) parvykus planiniu konvojumi, patalpintas į 8 kamerų tipo patalpą (14,95 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 mėn. perkėlimas į kamerų tipo patalpas) perkeliamas iš 8 kamerų tipo patalpos į 11 kamerų tipo patalpą (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai)); nuo 2015 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 mėn. perkėlimas kamerų tipo patalpas) perkeliamas iš 1 kamerų tipo patalpos į 11 kamerų tipo patalpą (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 2 d. (tolimesniam nuobaudos atlikimui (4 mėn. perkėlimas kamerų tipo patalpas) perkeliamas iš 1 kamerų tipo patalpos į 11 kamerų tipo patalpą (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2016 m. sausio 15 d. 11 kamerų tipo patalpoje (14,01 kv. m, du vieno aukšto gultai); nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2016 m. sausio 20 d. kamerų tipo patalpoje (6D3p), Nr. 111 (16,44 kv. m, dvi vieno aukšto lovos); nuo 2016 m. vasario 16 d. iki 2016 m. balandžio 20 d. kamerų tipo patalpoje (6D3p), Nr. 106 (19,71 kv. m, dvi vieno aukšto lovos).

10. Teismas įvertino, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Ligoninės kamerose nebuvo visuomet užtikrinta Taisyklių 111.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m gyvenamojo ploto norma, kadangi Tuberkuliozės skyriaus 14 kamerų tipo patalpoje 8 paras pareiškėjui trūko 1,5 kv. m gyvenamojo ploto (5,1-(7,33/2)). Pareiškėjas nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų apie palatų plotus bei gyvenamųjų vietų įrengimą.

11. Teismas pažymėjo, kad į Taisyklių 111.4 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Nagrinėjamu atveju teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad palatos baldai ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Teismui pripažinus, kad patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės dėl baldų užimamo ploto vertintinos Taisyklių 111.4 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

12. Teismas nurodė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtina ir HN 134:2015 17 punkte. Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo normos nereglamentuoja, o 14 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos normų HN 76:2010 56 punkte numatyta, jog ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio. Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Byloje atsakovo atstovas nurodė, jog gyvenamosios patalpos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas buvo vėdinamos per jose įrengtus langus. Oro temperatūra ir drėgmė gyvenamosiose patalpose atitiko Higienos normos numatytus reikalavimus. Nuteistųjų ar suimtųjų prašymu išduodamos papildomos antklodės bei elektriniai šildytuvai. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nekėlė ginčo dėl to, kad Ligoninė nesudarė sąlygų jam vėdinti kamerų per langus, todėl skundo argumentai dėl didelės drėgmės kamerose, ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo atmetė.

13. Atsakovas teismui nurodė, jog ginčui aktualiais laikotarpiais gyvenamosiose patalpose, kuriose gydėsi pareiškėjas tikrinamos nebuvo. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. liepos 16 ir 17 d. atlikęs 18 kameros patikrinimą, nustatė, kad šioje patalpoje langai neišdaužyti, nesulaužyti rėmai, vėdinimui pritaikyti langai, kamera vėdinama per langą, yra įrengti sanitariniai mazgai , kurie buvo susidėvėję, tačiau vizualia švarūs, techniškai tvarkingi. Baldai buvo techniškai tvarkingi, nesulūžę, buvo įrengtos sieninės pakabos. Ligoninė tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose dirbtinis apšvietimas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas per patalpoje esančius langus. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis, apšvietimas ir pan.) būtų kreipęsis į ligoninės administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė–sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.

14. Teismas pabrėžė, kad Ligoninės patalpos buvo remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 62 punkto reikalavimų. Tai patvirtino darbų priėmimo aktai. Pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų kamerose (byrančio tinko, pageltusių lubų, nelygių grindų ir pan.), avarinės sanitarinių įrenginių būklės, neremontuojamų kamerų ir netinkamai atliekamo remonto teismo atmesti kaip nepagrįsti. Aplinkybę, kad patalpų būklė atitiko minimalias higienos sąlygas, ir tai, kad Ligoninė gali verstis asmens sveikatos priežiūros veikla, patvirtino Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. leidimas–higienos pasas, Kauno visuomenės sveikatos centro 2011 m. kovo 1 d. leidimas–higienos pasas, Kauno visuomenės sveikatos centro 2012 m. balandžio 5 d. Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažyma Nr. 39-0140(6) (180-184).

15. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog kameros (palatos) įrengtos vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių nuostatomis ir nedetalizavo kaip įrengti sanitariniai mazgai kiekvienoje kameroje (palatoje). Iš pateiktų nuotraukų buvo matyti, jog 14 kamerų tipo patalpoje sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai. Kitų kamerų nuotraukų atsakovas į bylą nebuvo pateikęs bei atsiliepime nedetalizavęs ar jos buvo įrengtos tinkamai, todėl pareiškėjo argumentai liko nepaneigti, jog kitose kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai. Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas (be pertvarų, be durų) neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su Ligoninės pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.

16. Teismas įvertino, kad Higienos normos HN 76:2010 68 ir HN 134:2015 44 punktuose nurodyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Kaip buvo matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu ir taip tinkamai užtikrinti higieną, nurodytų aplinkybių iš esmės neindividualizavo, ir į tai, kad Ligoninė užtikrino pareiškėjui teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, teismo vertinimu, nebuvo galima pripažinti, jog Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

17. Nors pareiškėjas nurodė, kad dalis inventoriaus netinkamas naudotis, sulaužytas, netvarkingas, ant lovų nepatogu gulėti, minkštas inventorius suplėšytas, netvarkingas, išteptas, pižama netinkamo dydžio ir pan., tačiau, teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas Ligoninės patalpose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto. Teismo nuomone, pareiškėjas pagrindė tik tą aplinkybę, jog 8 kameroje čiužinys buvo drėgnas ir apipelijęs, netinkamas naudoti. Tai patvirtino Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 25 d. raštas Nr. 2-2493-7(4.11).

18. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai teismo laikyti pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

19. Teismas, išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, padarė išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė iš viso 8 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo bei buvo nustatyti ir kiti pažeidimai, todėl konstatuota, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

20. Teismo vertinimu, byloje nebuvo jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė.

21. Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, teismas teigė, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę žalą.

22. Teismo vertinimu, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (8 paras kameroje pareiškėjui trūko 1,5 kv. m ploto), įvertinus tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, taip pat konstatavus pažeidimus sanitariniame mazge (neužtikrintas privatumas), padarė išvadą dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis teismo įvertintas 200 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo.

III. 23. Pareiškėjas G. Ž. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimą ir priimti naują, pripažįstant pareiškėjo reikalavimus pagrįstais ir pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat pareiškėjas prašo papildomai išreikalauti trūkstamus dokumentus ir įrodymus.

24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje 6 dalyje suformuotą įrodymų vertinimo taisyklę. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo patikrinti visa apimtimi, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė neturtinės žalos dydį, išanalizavo skunde nurodytas aplinkybes, išsireikalavo iš atsakovo visus reikalingus ir susijusius su skunde keliamomis problemomis papildomus duomenis. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai neįvertino jo skunde nurodytų pažeidimų, netinkamai nustatė aplinkybes, kurias įvardino kaip neišvengiamomis ir tokiu būdu šališkai gerino atsakovo padėtį. Pareiškėjas nurodo, kad patyrė nežmoniškas, kankinančias, nesaugias ir orumą žeminančias sąlygas, iš ko ir kildina neturtinės žalos atsiradimą, konkrečiai skunde apibrėždamas kiekvieną pažeidimą.

25. Pareiškėjas nurodo, kad jis 7 000 Eur suma įvertino neturtinę žalą atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, jo patirtus išgyvenimus, patirtą psichologinį ir fizinį smurtą, gydymo laikotarpiu nežmoniškas ir kankinančias sąlygas, kurios turėjo tiesioginę įtaką pareiškėjo gydymo kokybei, kadangi negavus tinkamų laikymo sąlygų, tai atsiliepė pilnaverčio gydymo kokybei, kuri aiškiai pablogėjo ir turėjo pareiškėjui tiesioginės įtakos sveikatai, jis liko morališkai suluošintas visam gyvenimui ir patyrė orumo pažeminimą.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

27. Ligoninė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal ABTĮ nustatytas taisykles.

28. Atsakovo atstovas nurodo, kad atsižvelgiant į teismų praktikoje suformuotus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, tais atvejais, kai yra siekiama nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina atsižvelgti į konkrečias kalinimo vietos sąlygas, tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą.

29. Ligoninė nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir mano, kad jis yra nepagrįstas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir Ligoninės argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Byloje ginčas kilo dėl 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį pareiškėjui G. Ž. iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninės baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis ir pareiškėjo patirta neturtine žala, atsakovo pateiktus atsikirtimus, byloje surinktus įrodymus, skundą tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo laikomasi higienos normų reikalavimų, tačiau pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neužtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma bei atsakovas neužtikrino tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Teismas, atsižvelgęs į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (8 paras kameroje pareiškėjui trūko 1,5 kv. m ploto), įvertinęs tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, taip pat konstatavęs pažeidimus sanitariniame mazge (neužtikrintas privatumas), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertinto 200 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir palaikė LAVL. Pareiškėjas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai neįvertino jo skunde nurodytų pažeidimų, netinkamai nustatė aplinkybes ir neišreikalavo iš atsakovo visų bylai reikalingų dokumentų ir įrodymų.

33. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

34. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

35. Pirmosios instancijos teismo nagrinėtame skunde pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš atsakovo atstovo LAVL neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto ir privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimu, higienos normų reikalavimų pažeidimu (kameros neremontuotos, jose buvo šalta, drėgna, tamsu, nebuvo ventiliacijos, buvo pelėsis, minkštasis inventorius ir pižamos buvo netvarkingi, nebuvo galimybės nusiprausti duše, inventorius kamerose sulūžęs, lovos netinkamos). Pažymėtina, kad pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytas aplinkybes, neteikė.

36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis apie konkrečias baudos izoliatorių ir kamerų tipo patalpas, į kurias buvo patalpintas pareiškėjas, šių patalpų įrengimą ir būklę, atsižvelgdamas į tai, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktu (vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m), konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Tuberkuliozės skyriaus 14 kamerų tipo patalpoje 8 paras trūko 1,5 kv. m gyvenamojo ploto. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodė kamerų tipo patalpos numerį ir skyriaus pavadinimą, kadangi laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 15 d. iki 2015 m. liepos 22 d. pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 18, kurios plotas 7,33 kv. m ir joje buvo dviejų aukštų lova. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo rašymo apsirikimo klaida nekeičia priimto sprendimo pagrįstumo, kadangi pažeidimas tęsėsi 8 dienas ir trūkstamas plotas buvo 1,5 kv. m, t. y. toks, koks ir nustatytas pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime. Minėtame sprendime taip pat pagrįstai įvertinta tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, taip pat konstatuotas privatumo naudojantis pareiškėjui sanitariniu mazgu neužtikrinimas.

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės turėtų būti pripažintos nepagrįstomis ir neteisėtomis. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas deklaratyviais ir abstrakčiais argumentais ir prielaidomis. Pažymėtina, kad teismai nustatytas aplinkybes turi pagrįsti įrodymais, o ne prielaidomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų ar konkrečių aplinkybių, tačiau teismo prašo iš naujo nagrinėti jo skunde nurodytus argumentus, bei surinkti papildomus duomenis.

38. Atsižvelgiant į tai, kad iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytais faktais dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų, primintina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

39. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikėsi šių nuostatų, todėl padarytos išvados dėl pareiškėjo skunde nurodytų higienos normų pažeidimų ir dėl to patirtos neturtinės žalos, nepripažintinos nepagrįstomis.

40. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 23 d. nutartimi (I t., b. l. 164) įpareigojo Ligoninę pateikti teismui tikslius duomenis apie tai kuriose kamerose (palatose) buvo pareiškėjas, kamerų plotus ir kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju, duomenis apie kamerose įrengtus sanitarinius mazgus. Teismo prašomus duomenis Ligoninė pateikė kartu su 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. S-2416 (I t., 167–184). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pakartotinai reikalauti šių duomenų iš atsakovo, kadangi jie buvo pateikti ir įvertinti pirmosios instancijos teisme.

41. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia, tuo, kad teismas jam priėmė neigiamą sprendimą, įrodymus įvertino atsakovo naudai. Tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Kaip minėta, įrodymai įvertinti, laikantis ABTĮ nuostatų.

42. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

43. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

44. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

45. Dėl pareiškėjo argumentų, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas (200 Eur) yra nepakankamas jo patirtai skriaudai atlyginti ir jam turi būti priteista 7 000 Eur, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas nekonkretizavo, kokią neigiamą įtaką jo savijautai darė pirmosios instancijos teismo konstatuoti pažeidimai, taip pat nebuvo pažymėta, koks konkrečiai gydymas nebuvo pareiškėjui suteiktas ar dėl nustatytų pažeidimų buvo teikiamas nekokybiškas gydymas Ligoninėje, kurio neigiamas pasekmes, jeigu tokios buvo, pareiškėjas pajuto. Vien pareiškėjo nurodyti apibendrinti teiginiai, kad buvo morališkai suluošintas visam gyvenimui ir patyrė orumo pažeminimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia, kad jam turėjo būti priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimas.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, atsižvelgusi į teismo konstatuotų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus ir sukeltas pasekmes, į ginamų vertybių pobūdį, į tai, kad nenustatyta, jog LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 200 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

47. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Skirgailė Žalimienė