2021-12-01 Nr. AB-25729-3-61-3-03138-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2825-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03138-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Janukiškių medžiotojų būrelio skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Janukiškių medžiotojų būrelis (toliau – ir pareiškėjas, Būrelis) skunde prašė panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. AS-91 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pagal Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 3 d. išduotą leidimą Būrelis naudoja medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Pareiškėjui 2020 m. kovo 10 d. išsiųstas pranešimas apie Būrelio planinį patikrinimą dėl mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius) apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimo už 2017–2019 metų laikotarpį. Patikrinimo metu nustatyta, kad Būrelis nepateikė mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos (toliau – ir deklaracija) formos KIT709 už 2018 metus iki teisės aktuose nustatyto termino ir dėl to pareiškėjui taikomas 10 kartų didesnis mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifas, t. y. už 2018 metus priskaičiuota suma yra 18 037 Eur vietoje 1 803 Eur. Nesutikdamas su patikrinimo išvadomis, Būrelis 2020 m. liepos 22 d. pateikė Departamentui pastabas, kuriose nurodė, jog tinkamai ir laiku apskaičiavo mokestį už valstybinius gamtos išteklius už 2018 metus, jį sumokėjo, pridėjo tai patvirtinantį banko išrašą, taip pat pažymėjo, kad deklaracija nebuvo pateikta dėl techninių nesklandumų.

2.2. Atsakovas neatsižvelgė į pastabas ir Sprendimu patvirtino Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus 2020 m. liepos 1 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-16 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Už nustatytus pažeidimus, t. y. laiku nepateiktą deklaraciją, Departamentas 2020 m. rugsėjo 7 d. Būrelio pirmininkui surašė administracinio nusižengimo protokolą už klaidingą deklaracijų už 2017 ir 2019 metus pateikimą, taip pat už 2018 metų deklaracijos nepateikimą mokesčių administratoriui iki nustatyto termino, ir skyrė 125 Eur baudą.

2.3. Būrelis yra nepagrįstai ir neproporcingai nubaustas, kadangi jis tinkamai apskaičiavo ir laiku sumokėjo mokestį už valstybinius gamtos išteklius už laikotarpį, už kurį paskirta ekonominė sankcija, t. y. už 2018 metus, be to, nebuvo padaryta jokia žala valstybės biudžetui. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius turi būti sumokamas iki einamųjų metų vasario 15 dienos, o šiuo atveju už 2018 metus buvo sumokėta 2019 m. sausio 17 d., t. y. laiku. Pareiškėjas 2019 m. sausio 17 d. pavedimu pervedė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 1 804 Eur, t. y. net 1 Eur daugiau nei priklausė (1 803 Eur), kas įrodo pareiškėjo atsakingumą ir sąžiningumą bei siekį išvengti bet kokios mokesčio nepriemokos. Būrelis nesiekė nuslėpti išgaunamų gamtos išteklių ir negavo jokios mokestinės naudos.

2.4. Ekonominė sankcija pritaikyta formaliai, neįvertinus to, kad deklaracija nebuvo pateikta dėl klaidos (techninių kliūčių). Pareiškėjas laiku nepateikė deklaracijos, nes ją pildė VMI teritoriniame skyriuje, kur darbuotoja padėjo apskaičiuoti mokėtiną mokestį, ir pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad ta pati darbuotoja tinkamai pateikė užpildytą deklaraciją už 2018 metus, tačiau tik vėliau sužinojo, kad deklaracija nebuvo pateikta.

2.5. Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatos tikslas – įtvirtinti ekonominę sankciją už nuslėptą išteklių kiekį ir mokesčio nemokėjimą. Istoriškai galiojančio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma siejama su siekiu nuslėpti naudojamus valstybės gamtos išteklius ir išvengti mokesčio mokėjimo: dar iki 2006 m. gruodžio 31 d. Įstatymo (2002 m. rugsėjo 19 d. įstatymas Nr. IX-1093 (nuo 2003 m. sausio 1 d., Žin., 2002, Nr. 96-4170) nebuvo numatyta dešimteriopo dydžio ekonominė sankcija už nedeklaruotus ar be leidimo išgautus valstybinius gamtos išteklius. Aptariamos redakcijos Įstatymo 7 straipsnyje buvo nurodyta, kad už nuslėptą išteklių kiekį mokamas mokestis ir taikoma dešimteriopo tarifo dydžio ekonominė sankcija, t. y. akivaizdu, kad minėta nuostata nėra skirta tokiems atvejams kaip pareiškėjo – už administracinės pareigos netinkamą ar ne laiku įvykdymą sumokant mokestį laiku.

2.6. Būrelis yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo – asociacija, jo veikla skirta viešajam interesui tenkinti, o tokio dydžio finansinė našta pareiškėjui būtų nepakeliama. Pareiškėjo pajamos per pastaruosius du ataskaitinius laikotarpius siekė atitinkamai 4 940 Eur ir 3 756 Eur, o Būrelio dvejų metų pajamų suma nepajėgtų padengti nė pusės paskirtos ekonominės sankcijos dydžio.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjas nepateikė mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracijų formos KIT709 už 2018 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų, taip pažeisdamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, todėl jam Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pagrindu pagrįstai priskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 18 037 Eur.

4.2. Pareiškėjo teiginiai, jog deklaracija nebuvo pateikta dėl techninių kliūčių, turėtų būti vertinami kritiškai. Departamentui Įstatyme nėra suteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie įtvirtinti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, todėl padidinto mokesčio tarifo taikymas pats savaime negali būti laikomas neteisingu. Pareiškėjas iš viso nepateikė deklaracijos formos KIT709 už 2018 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų; be to, deklaracija nebuvo pateikta net ir po patikrinimo. Aplinkybė, jog deklaraciją pildė VMI darbuotoja ir pareiškėjas nežino, dėl kokių priežasčių ji nebuvo pateikta, yra subjektyvaus pobūdžio, juo labiau, kad Būrelis yra atsakingas už tinkamą deklaracijų pateikimą ir mokesčių sumokėjimą, todėl turėjo ne tikėtis, kad kas nors tinkamai pateiks deklaraciją už jį, o pats atlikti pareigą ir laiku bei tinkamai pateikti minėtą deklaraciją. Būrelis veikia jau 23 metus, todėl apie prievolę teikti deklaraciją jam turėjo būti žinoma.

4.3. Pareiškėjo pateiktas banko išrašas, iš kurio matyti, kad Būrelis 2019 m. sausio 17 d. pervedė 1 804 Eur VMI, turėtų būti vertinamas kritiškai, kadangi nėra aišku, už ką konkrečiai ši suma pervesta. Pareiškėjo 2020 m. kovo 30 d. veiklos rezultatų ataskaita taip pat kelia abejonių, kadangi joje pažymėta, jog ataskaita teikiama už 2020 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, t. y. už laikotarpį, kuris dar nebuvo suėjęs. Be to, ataskaita nėra patvirtinta, kaip to reikalauja teisės aktai. Pareiškėjas klaidina tiek atsakovą, tiek teismą, bandydamas įrodyti, kad įvykdė pareigą ir laiku sumokėjo mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, siekdamas išvengti pareigos mokėti šį mokestį. Atsakovo teigimu, Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 18 d. sprendimu pareiškėjo Janukiškių medžiotojų būrelio skundą patenkino – panaikino Departamento Sprendimą, kuriuo patvirtintas 2020 m. liepos 1 d. patikrinimo aktas Nr. PA75-16 ir patvirtinta 18 037 Eur mokėtino mokesčio suma; priteisė pareiškėjui Janukiškių medžiotojų būreliui iš atsakovo Departamento 1 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas aptarė Įstatymo 1, 2 straipsnių, 4 straipsnio 3 punkto, 5 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio 1, 2 dalių, 7 straipsnio 1, 3, 4 dalių, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijos formų, jų pildymo ir pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos KIT709 formos ir jos papildomo lapo KIT709P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių 5, 6, 7 punktų nuostatas.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas naudojo mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, todėl yra šio mokesčio mokėtojas, t. y. turėjo pareigą nustatyta tvarka jį mokėti ir laiku teikti deklaracijas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo prievolę kiekvienais kalendoriniais metais užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo) deklaraciją, ją pateikti mokesčių administratoriui ir sumokėti mokestį per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nurodytą terminą.

8. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsniu, taikytas didesnis mokesčio tarifas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo negali būti pripažįstamas tinkamu, bei panaikino skundžiamą sprendimą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu tinkamai ir laiku sumokėjo mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, tačiau laiku nepateikė deklaracijos. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo nesivadovauti minėtoje teismo nutartyje suformuotu teisės precedentu analogiškoje situacijoje.

9. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjui nepateikus laiku deklaracijos sumokėti mokesčiai negalėjo būti užskaityti VMI, nepaneigia šioje byloje padarytų išvadų, jog pareiškėjas realiai mokesčius buvo sumokėjęs laiku. Byloje nėra duomenų, jog Būrelis būtų siekęs nuslėpti mokesčius ar klaidingai juos deklaruoti; valstybės biudžetui nėra padaryta jokia žala. Taip pat nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs nuslėpti medžiojamųjų gyvūnų išteklius ar sistemingai pažeidinėjęs įstatymus. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas laiku nepateikė deklaracijos už 2018 metus, tačiau po Sprendimo priėmimo, t. y. 2020 m. liepos 20 d., ji buvo pateikta VMI ir priimta 2020 m. liepos 22 d. (pareiškėjas paaiškino, kad deklaracija laiku nebuvo pateikta dėl žmogiškos klaidos; jokių įspėjimų dėl nepateiktos deklaracijos negavo). Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas iš esmės pripažįsta formalų pažeidimą ir išsamiai paaiškino tokio pažeidimo aplinkybes. Taip pat atsižvelgė į tai, kad Būrelis jokios ekonominės veiklos nevykdo ir nesiekia pelno, tai yra asociacija, vykdanti veiklą, susijusią su medžiokle, o pajamas surenka tik iš narių kasmetinių ir stojamųjų įmokų.

10. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pritaikytas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo patvirtintas Patikrinimo aktas, yra neteisėtas ir nepagrįstas iš esmės, nes jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino skundžiamą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 2 p., 91 str. 1 d. 1 p.).

III. 11. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Departamento Sprendimą teisėtu, priimtu veikiant pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas; teismui manant, kad paskirta 18 037 Eur sankcija per griežta – spręsti sankcijos mažinimo klausimą, teismui pasinaudojant jam suteikta diskrecijos teise, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes. Taip pat atsakovas prašo panaikinti pareiškėjui iš atsakovo priteistas 1 522,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ir jų nepriteisti.

12. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Patikrinimo metu surinkta medžiaga, bylos teisme medžiaga įrodyta ir teismo pripažinta, kad pareiškėjas nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formos KIT709 už 2018 metus iki teisės aktuose nustatyto termino, pati deklaracija pateikta tik po Sprendimo priėmimo, t. y. 2020 m. liepos 20 d., ji buvo pateikta VMI. Todėl Departamentas, priimdamas Sprendimą, veikė, kaip tai numatė teisės aktai. Departamentas privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią mokesčio tarifą pareiškėjui, tokiais atvejais Įstatymas išimčių nenumato.

12.2. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pažeidimas turi būti vertinamas kaip „formalus reikalavimų neatitikimas, kuris neleidžia taikyti Įstatymo nuostatų dėl didesnio mokesčio tarifo skaičiavimo“, tačiau pareiškėjo padarytas pažeidimas (kurio viso proceso metu neginčijo ir pareiškėjas) turėjo būti vertinamas ne per „formalumą“, o per pareiškėjo padaryto pažeidimo kaltės formą – galbūt tyčios nebuvimą, neatsargumą. Teismas turėjo spręsti ne dėl Sprendimo naikinimo pagrindo dėl pareiškėjo nepateiktos deklaracijos už 2018 metus iki teisės aktuose nustatyto termino, o turėjo spręsti dėl galimo sprendimo keitimo pagrindo – jau nagrinėjant pareiškėjo, kaip mokesčio mokėtojo, neatsargumo, aplaidumo ar pan. kaltės momentus bei pakeičiant sprendimą, teismo požiūriu, į proporcingą.

12.3. Teismas kaip precedentu rėmėsi Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020, tačiau vienodos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tapačiose bylose nėra. Šią aplinkybę pagrindžia tai, kad tais pačiais 2020 metais buvo priimta kita Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kurioje, nors ir sumokėjus mokestį laiku, tačiau nepateikus deklaracijų, buvo taikyta Įstatyme numatyta sankcija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-543-492/2020).

12.4. Teismas nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjo atveju „formalus reikalavimų neatitikimas“ lėmė Departamento sprendimo naikinimą. Atsakovo teigimu, tokiu būdu yra formuojama ydinga teismų praktika – kuomet teisėti ir įstatymais pagrįsti viešojo administravimo subjekto sprendimai, naikinami ne todėl kad jie neteisėti, o kad, teismo manymu, jais pagal įstatymus nustatyti mokesčiai yra neproporcingi. Juolab, kad nebuvo konstatuota jokių atsakovo neteisėtų veiksmų. Viešojo administravimo subjektas negali ir neturi elgtis niekaip kitaip, kaip tik nustatyta įstatymais, jo įgaliojimai negali būti išplečiami veikti savo nuožiūra ar vykdyti teisingumą, nukrypstant nuo bendrųjų įstatymų reikalavimų.

13. Teismas, pareiškėjui priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teismas nesivadovavo aukštesnės instancijos teismo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, praktika administracinėse bylose Nr. eAS-142-525/2018, Nr. A-1797-822/2016, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo (šiuo atveju Departamento), kurio veiksmai nėra pripažinti neteisėtais, nėra priteisiamos. Priešingu atveju teismo sprendimas neatitiktų pagrindinio konstitucinio teisingumo vykdymo principo.

14. Pareiškėjas Janukiškių medžiotojų būrelis atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:

15.1. Atsakovo argumentai paremti formaliu požiūriu į byloje susiklosčiusią situaciją, todėl nepaneigia teismo sprendime konstatuoto atsakovo Sprendimo ydingumo. Vien tai, kad atsakovas neva formaliai pritaikęs Įstatymo nuostatas, paskyrė pareiškėjui dešimteriopo dydžio sankciją, nereiškia, kad toks formalus teisės taikymas yra teisėtas, nes jis gali prieštarauti teisės normos tikslui. Pareiškėjas skunde teismui buvo nurodęs, kad istoriškai galiojančio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma siejama su siekiu nuslėpti naudojamus valstybės gamtos išteklius ir išvengti mokesčio mokėjimo. Ši įstatymo nuostata nėra skirta tokiems atvejams kaip pareiškėjo – už administracinės pareigos netinkamą ar ne laiku įvykdymą sumokant mokestį laiku. Todėl formalus įstatymo taikymas, ignoruojant jo tikslą, prasmę ir pažeidimo pasekmes lemia neteisėtą sprendimą, o ne pagrindą mažinti tokio veiksmo neigiamas pasekmes.

15.2. Atsakovo argumentai dėl teisminio precedento yra deklaratyvūs. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas neva nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 kaip precedentu, nors apeliaciniame skunde pripažįsta, kad minėtoje byloje ir nagrinėjamoje byloje aplinkybės yra panašios. Abiejose bylose mokesčių mokėtojai nepateikė deklaracijos, tačiau mokestį sumokėjo, be to, abiejose bylose yra akivaizdu, kad deklaracijos nepateikimas nebuvo tyčinis ar aplaidus (byloje Nr. eA-1546-602/2020 deklaracija buvo atmesta, o nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė deklaracijos dėl žmogiškosios klaidos – pareiškėjas deklaraciją pildė nuvykęs į VMI padalinį ir buvo įsitikinęs, kad pateikė).

15.3. Pareiškėjo deklaracijos nepateikimas buvo teisiškai įvertintas pritaikant administracinę atsakomybę pareiškėjo pirmininkui. Tai visiškai atitinka tiek Įstatymo tikslą, tiek ir pareiškėjo situacijos teisinį įvertinimą. Formalus daugiatūkstantinės sankcijos, kurios paskirtis yra iš esmės kitokia, pritaikymas vien už formalų netyčinį deklaracijos nepateikimą Įstatymo nustatytais terminais, kai mokestis buvo tinkamai apskaičiuotas ir sumokėtas įstatymų nustatytais terminais, prieštarauja tiek protingumo, tiek ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintam turinio viršenybės prieš formą principui.

15.4. Pareiškėjui turi būti atlygintos bylinėjimosi išlaidos. Net ir patenkinus apeliacinį skundą ir sumažinus pareiškėjui paskirtą ekonominę sankciją, pareiškėjui turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Išlaidų atlyginimas bylą laimėjusiai šaliai turi tikslą atbaidyti pralaimėjusią šalį nuo neteisėto ar nepagrįsto elgesio. Tai turi būti taikoma ir valstybės institucijoms, kurios, demonstruodamos formalų požiūrį, ne tik verčia privačius asmenis ginti savo teises ir patirti tokias išlaidas, bet ir apkrauna teismus papildomu darbu.

15.5. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta griežtai apibrėžto dydžio ekonominė sankcija už be leidimo išgautus gamtos išteklius, kurios nėra galimybės diferencijuoti ir individualizuoti, ir kuri savo dydžiu bei griežtumu prilygsta kriminalinei sankcijai, nors nėra sudarytos prielaidos atitinkamoms procesinėms garantijoms, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintus teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principus. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 1 dalį, teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Šioje administracinėje byloje susiklosčiusi situacija parodo teisinio reguliavimo ydingumą, todėl, jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad toks Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies taikymas, koks atliktas atsakovo pareiškėjui, apskritai galimas, tuomet pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išaiškinti, ar Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikintas atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas, kuriuo patvirtintas 2020 m. liepos 1 d. patikrinimo aktas Nr. PA75-16 dėl 18 037 Eur mokėtinos mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą sumos, pagrįstumas ir teisėtumas.

17. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas laiku nepateikė deklaracijos už 2018 metus, tačiau po Sprendimo priėmimo, t. y. 2020 m. liepos 20 d., deklaracija buvo pateikta VMI ir priimta 2020 m. liepos 22 d., remdamasis pareiškėjo paaiškinimais, jog deklaracija laiku nebuvo pateikta dėl žmogiškos klaidos; jokių įspėjimų dėl nepateiktos deklaracijos pareiškėjas negavo, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020, padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo pritaikytas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo, todėl Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde ginčydamas minėtą pirmosios instancijos teismo išvadą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų pripažinta, kad Sprendimas yra teisėtas, nurodo, jog jis patikrinimo metu nustatęs pareiškėjo pažeidimus, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią mokesčio tarifą pareiškėjui. Atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pažeidimas buvo formalus, turėjo spręsti ne dėl Sprendimo panaikinimo, o dėl jo pakeitimo, Sprendimu nustatytą ekonominę sankciją pakeisti į proporcingą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pažymi, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui 2013 m. liepos 3 d. išduotas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs patikrinimą, surašė 2020 m. liepos 1 d. patikrinimo aktą Nr. PA75-16, kuriame nustatė, kad pareiškėjas klaidingai pateikė mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formos KIT709 už 2017 ir 2019 metus, t. y. 2017 metų deklaraciją pateikė per vėlai – 2018 m. birželio 19 d. (terminas iki vasario 15 d.), o 2019 metais mokesčio mokėtojas klaidingai pasirinko IV kategorijos savivaldybės kodą vietoje Šakių (84) įrašė Šalčininkai (85), taip pat nepateikė mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formos KIT709 už 2018 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų, tuo pažeisdamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 18 037 Eur. Departamentas ginčijamu Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą.

Dėl 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo

20. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus (Įstatymo 5 str. 2 d.). Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą Įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Įstatymo 7 straipsnio 4 dalis nustato, kad mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos.

21. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos poveikio priemonės už deklaruotą ar nedeklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį – didesni mokesčio tarifai – administracinių teismų praktikoje vertinami kaip sankcijos už padarytus pažeidimus, susijusius su valstybinių gamtos išteklių naudojimu, nesilaikant teisės aktais nustatytos tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020; 2021 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-106-624/2021 ir kt.).

22. Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys skirtos nustatyti šio mokesčio tarifų dydžius ir sąlygas, nustatančias kada gali būti taikomas didesnis šio mokesčio tarifas (dauginant iš koeficiento 10). Didesnis mokesčio tarifas yra taikomas trimis atvejais: 1) kai asmuo nedeklaruoja išgauto gamtos išteklių kiekio; 2) deklaruoja mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį; 3) gamtos išteklius išgauna be leidimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-476-438/2018).

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 nurodyta, kad taikant Įstatymą yra siekiama apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Mokesčio mokėtojai remiantis Įstatymo reikalavimais privalo per Įstatyme nustatytą terminą deklaruoti ir mokėti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Įstatymo 6 straipsnis nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad šis Įstatymas yra pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį Įstatymą nevykdo esminių savo pareigų – nemoka mokesčio už naudojamus valstybinius gamtos išteklius arba moka mokesčius už mažesnį naudojamų valstybinius gamtos išteklių kiekį ir nevykdo su esminėmis mokesčių mokėjimo sąlygomis susijusių formalių reikalavimų – deklaruoti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Sankcijos taikymas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo neatitiktų Įstatymo paskirties bei tikslo – apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius, ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, ir būtų neproporcinga priemonė.

24. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, būtent ir nustatė, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, tačiau šioje byloje įvertinus suklosčiusią situaciją dėl pareiškėjo deklaracijos nepateikimo, nėra pagrindo sutikti, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas (deklaracijos nepateikimas) yra formalus pažeidimas, už kurį negalėjo būti skiriama sankcija.

25. Administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020 buvo vertinamos aplinkybės, kad pareiškėjas mokestį už 2013 ir 2015 metus sumokėjo per Įstatyme nustatytą terminą ir teikė deklaracijas, kurios buvo atmestos dėl klaidų (pareiškėjas negavo informacijos dėl deklaracijų nepriėmimo dėl klaidos (neteisingai nurodytas elektroninio pašto adresas)), t. y. šios bylos aplinkybės neatitinka nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1262-520/2021 buvo vertinamos aplinkybės, jog pareiškėjas dėl techninės klaidos laiku nepateikė tinkamai užpildytos deklaracijos (byloje nustatyta, kad pareiškėjo teiktos 2019 m. vasario 1 d. pirminės deklaracijos už 2015 metų IV ketvirtį sistema „nesurado“, o deklaracija už 2015 metų III ketvirtį buvo pateikta du kartus: pirminė – 2015 m. spalio 26 d., patikslinta – 2016 m. vasario 1 d.).

27. Akcentuotina, kad nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas iš viso neteikė deklaracijos.

28. Teismų praktikoje deklaracijos nepateikimas nevertinamas kaip formalus pažeidimas (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1402-575/2020, kurioje buvo konstatuota, kad medžiotojų klubui nepateikus deklaracijos Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu terminu, yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją). Pažymėtina, kad šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino ir aplinkybę, kad pareiškėjas, net ir nesant teisės aktais nustatytais terminais pateiktos deklaracijos, mokestį sumokėjo, ir dėl to sumažino medžiotojų klubui paskirtą sankciją nuo 19 541,51 Eur iki 3 500 Eur.

29. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog pareiškėjui laiku nepateikus deklaracijų, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą (žr., pvz., 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje A-2005-662/2021; 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021; kt.).

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtoju, privalėjo pagal Įstatymą deklaruoti ir mokėti mokestį už per mokestinį laikotarpį (2018 metus) mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Pareiškėjas mokestį už valstybinius gamtos išteklius už 2018 metus sumokėjo laiku (iki 2019 m. vasario 15 d.), tačiau iki šio termino nepateikė VMI deklaracijos, ją pateikė 2020 m. liepos 20 d., t. y. po Patikrinimo akto surašymo. Kaip pareiškėjas nurodė tiek Departamentui teikdamas 2020 m. liepos 22 d. pastabas „Dėl patikrinimo akto Nr. PA75-1“, tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tai įvyko tikėtina dėl klaidos (techninių kliūčių), pildant deklaraciją VMI teritoriniame skyriuje, tačiau byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjas teikė deklaraciją, tačiau ji dėl techninių kliūčių nebuvo priimta ar pan.

31. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, atsižvelgus į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju mokesčio sumokėjimas laiku, o tik deklaracijos laiku nepateikimas yra formalus reikalavimų neatitikimas, kuris neleidžia taikyti Įstatymo nuostatų dėl didesnio mokesčio tarifo skaičiavimo.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje laikomasi nuostatos, kad pareiškėjui nepateikus deklaracijų, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą, o aplinkybės, jog pareiškėjas laiku sumokėjo mokestį, yra reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos sumažinimo, bet nesudaro pagrindo apskritai netaikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, įvertinęs visumą bylai reikšmingų aplinkybių, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais gali svarstyti didesniu tarifu nustatyto mokesčio mažinimo galimybę (žr., pvz. 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1460-602/2018; kt.).

34. Proporcingumo principo esmė yra ta, kad pritaikyta poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą (nusikaltimą). Be to, minėtas principas yra neatskiriamas nuo teisingumo reikalavimo – universalaus bendrojo teisės principo. Būtent įgyvendinant teisingumo principą užtikrinama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Tačiau teisingumas ir įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016; kt.).

35. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjui paskirtos sankcijos proporcingumą padarytam pažeidimui, reikšminga aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas, net ir nesant teisės aktais nustatytais terminais pateiktos deklaracijos už 2018 metus, bylos duomenimis mokestį už 2018 metus sumokėjo laiku. Taigi, bylos duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjas vengė mokėti mokesčius ir buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Be to, kaip pareiškėjas nurodo skunde, Būrelis yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo – asociacija, jo veikla skirta viešajam interesui tenkinti, o tokio dydžio finansinė našta jam būtų nepakeliama.

36. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, yra pagrindas mažinti pareiškėjui paskirtos sankcijos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra pakanka nustatyti mokėtiną 3 606 Eur dydžio sumą.

37. Apibendrinant pirmiau nurodytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovo skundo reikalavimas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti Departamento Sprendimą teisėtu, netenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, sumažinant Sprendime nustatytą pareiškėjui mokėtiną 18 037 Eur sumą iki 3 606 Eur.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, todėl šis Įstatymas minėta apimtimi prieštarauja konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės ir proporcingumo principams, bei prašo dėl jo atitikties kreiptis į Konstitucinį Teismą.

39. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

40. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012).

41. Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tai reiškia, kad teismas byloje iškilusį (proceso šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja.

42. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomus argumentus, dėl kurių turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (žr. 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimus), ir kad abejones dėl įstatymų taikymo turi pašalinti pats teismas, išsiaiškindamas taikomas normas (1994 m. liepos 11 d. sprendimas, 2001 m. sausio 11 d. nutarimas, 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (žr. 1998 m. liepos 9 d. nutarimą, 2006 m. lapkričio 20 d., 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimus).

43. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją < ... > pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas, jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija < ... > asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).

44. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nagrinėjęs klausimą dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies neatitikimo Konstitucijai iš esmės dėl tokio pat pobūdžio aplinkybių, kurios nurodomos ir atsiliepime į apeliacinį skundą, ir nėra nustatęs, kad kyla abejonės dėl šios teisės normos atitikimo Konstitucijai (žr. 2011 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2368/2011; 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2067-556/2021).

45. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies neatitikimo konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės ir proporcingumo principams turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (1 522,50 Eur).

47. Tikrinant šios sprendimo dalies pagrįstumą ir teisėtumą, konstatuotina, kad ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, jog šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010; 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.).

48. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

49. Būtina akcentuoti ir tai, kad tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš atsakovo negali būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-822/2016; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-142-525/2018; 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-679-602/2018; 2019 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1333-520/2019; kt.).

50. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi tokia teisinė situacija, kai pareiškėjo skundas iš dalies tenkintas ne dėl to, kad atsakovo veiksmai, priimant pareiškėjo skundžiamą atsakovo administracinį teisės aktą ir apskaičiuojant mokėtino mokesčio sumą, buvo pripažinti neteisėtais, o dėl to, jog įvertinus pareiškėjo skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, nuspręsta sumažinti mokesčio dydį, t. y. dėl aplinkybių, nesusijusių su atsakovo neteisėtais veiksmais, todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo.

51. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinama, pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, netenkinamas.

52. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teismui, tačiau nepateikė jokių įrodymų apie patirtas išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 18 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo Janukiškių medžiotojų būrelio skundą tenkinti iš dalies.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. AS-91 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokestį už 2018 metus medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą sumažinti iki 3 606 Eur (trijų tūkstančių šešių šimtų šešių eurų).

Kitą skundo dalį atmesti.

Netenkinti pareiškėjo Janukiškių medžiotojų būrelio prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė