2020-07-08 Nr. AB-13359-3-61-3-02956-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-789-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02956-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, kamerose nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nes 1,5 m sienelės įrengimas ar užuolaidų pakabinimas nėra pakankamos priemonės privatumui užtikrinti nuo pareigūnų ir kartu kalinamų asmenų. Tokios kalinimo sąlygos pažeidė garbę, orumą, prieštaravo žmogiškumui. Pareiškėjo teigimu, nors pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, pelėsis, grybelis, drėgmė, dulkės, oro trūkumas Lukiškių TI-K buvo įprastas reiškinys.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad turėjo teisę tik į 1,5 val. trukmės pasivaikščiojimą, nors, jo nuomone, suimtieji ir nuteistieji lauke arba už kameros ribų per dieną turi praleisti ne mažiau kaip 8 val. Pareiškėjas teigė, jos taip pat neturėjo galimybės kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, nes Lukiškių TI-K dažnai nebūdavo karšto vandens. Be to, pareiškėjo nuomone, galimybė nusiprausti po dušu turi būti sudaryta ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Pažymėjo, kad ventiliacija neveikė, dėl to kamerose buvo drėgna, čiužiniai puvo, juose veisėsi parazitai, lovos rūdijo.

Kamerose nepakako švaraus oro, oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerose taip pat nebuvo tinkamo apšvietimo. Paaiškino, kad natūralus apšvietimas labai silpnas, o elektrinis apšvietimas per ryškus. Be to, naktį apšvietimo negalėjo išjungti, todėl pareiškėjui skaudėjo akis, jis negalėjo išsimiegoti. Pareiškėjo teigimu, nurodyti pažeidimai nebuvo mažareikšmiai, jie darė didelę įtaką pareiškėjo psichikai ir sveikatai, dėl to sutriko pareiškėjo nervų sistema, pablogėjo regėjimas. Pareiškėjas žalą kildino ir iš per mažo kameros ploto, kuris padarė neigiamą įtaką pareiškėjo dvasinei pusiausvyrai, pareiškėjas jautė nuolatinę depresiją.

Atkreipė dėmesį, jog dalį kameros ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, todėl likdavo dar mažiau ploto judėti kameroje, o judėjimo trūkumas nebuvo kompensuojamas užimtumu, tinkamu pasivaikščiojimu. Pareiškėjas nurodė, kad tokios kalinimo sąlygos prieštarauja tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktiems išaiškinimams, žemino pareiškėjo orumą, sukėlė dvasinius išgyvenimus ir buvo prilyginamos kankinimui, todėl pareiškėjui turėjo būti atlyginta žala, kurią jis vertino 10 000 Eur.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad iš pateiktų pareiškėjo judėjimo duomenų buvo matyti, kuriais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose visiškai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamų laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

5. Lukiškių TI-K paaiškino, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, kad būtų užtikrinta asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, užkardomos konfliktinės situacijos ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimas įstaigoje. Teisės aktai nenustatė reikalavimo dėl sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai ir negalėjo būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų elgesio kontrolės. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklėmis ir stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vielos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, o Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumatė. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, dušo patalpų įrengimas atitiko higienos normų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, jog EŽTT yra išaiškinęs, jog tai, kad pareiškėjas dušu negali naudotis neribotai, nepablogina jo teisės palaikyti asmeninę higiena taip, kad būtų pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką buvo išduodamas į kameras. Be to, Lukiškių TI-K nuolat sudarė sutartis su bendrovėmis, kurios atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

8. Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, kad kamerų plotas buvo pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ir kitų baldų. Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokojo valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tekdavo daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai buvo pritaikyti kameroms vėdinti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Be to, kamerose buvo įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

9. Dėl pasivaikščiojimų organizavimo atsakovo atstovas paaiškino, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalimi, nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turėjo teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo galėjo nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuleistasis. Pagal BVK nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Lukiškių TI-K pabrėžė, jog pareiškėjo nurodomame Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešime Nr. CPT/Inf(92)3 vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu, o pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu.

10. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikė jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodė skunde nurodytos sumos dydžio. Atsakovo atstovas pabrėžė, jog Lukiškių TI-K nebuvo įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl laikymo sąlygų.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo neturtinę žalą kildino iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, kurie pasireiškė ploto trūkumu Lukiškių TI-K kamerose. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. (iš viso 918 parų) ploto norma, turinti tekti kameroje vienam asmeniui, nebuvo pažeista, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo atveju nebuvo nustatyta.

13. Teismas atkreipė dėmesį, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas. Pažymėjo, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Teismas, įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K kameroje laikomam asmeniui, normatyvus, nustatė, kad atskaičiavus 0,7 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nebuvo mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas.

14. Kadangi pareiškėjas savo neturtinę žalą kildino iš privatumo sanitariniuose mazguose neužtikrinimo, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju, ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. kovo 24 d., 2016 m. birželio 9 d., 2016 m. liepos 26 d., 2016 m. lapkričio 8 d. – 2016 m. gruodžio 2 d., 2017 m. balandžio 12, 17 d., 2017 m. gegužės 2 d. – 2017 m. birželio 1 d., 2017 m. birželio 21 d. – 2017 m. liepos 18 d., 2017 m. rugpjūčio 11 d. – 2017 m. spalio 2 d., 2017 m. spalio 4 d. – 2017 m. lapkričio 16 d., 2018 m. vasario 13 d. – 2018 m. kovo 26 d., 2018 m. balandžio 2 d., 2018 m. balandžio 4 d. – 2018 m. gegužės 25 d., 2018 m. gegužės 30 d. – 2018 m. birželio 14 d., 2018 m. birželio 18–26 d. (iš viso 333 paras) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu negalėjo būti pažeista, nes tomis dienomis pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas. Pareiškėjo teisė į privatumą tualete galėjo būti pažeista tik tuo atveju, kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, t. y. – iš viso 585 paras. Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Teismo vertinimu 1,5 m sienelės ir užuolaidų įrengimas yra pakankama priemonė privatumui užtikrinti tik nuo kamerų duryse esančių langelių, bet ne nuo kitų kartu kameroje laikomų asmenų, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 585 paras.

15. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis ne mažiau kaip 8 val. turėjo praleisti lauke, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomame Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pranešime, priešingai nei teigė pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose. Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji kalėjime turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Pareiškėjas pripažino, kad jam tokia teisė buvo suteikta, taigi pareiškėjo teisių pažeidimas konkrečiai šiuo aspektu nebuvo teismo nustatytas.

16. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusių su nesuteikta galimybe praustis duše dažniau nei kartą per savaitę, pažymėjo, kad LVAT praktikoje yra nurodyta, jog pareiškėjo skunde minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra rekomendacinio pobūdžio, todėl šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje. Vadovaujantis LVAT praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu. Nagrinėjamu atveju iš duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę teismas nenustatė, jog jam būtų buvę nustatyti sutrikimai, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, t. y. ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (HN 134:2015 44 p.). Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai, kad Lukiškių TI-K kartais nebūdavo karšto vandens ir dėl to jis ne visada turėdavo galimybę net ir kartą per savaitę nusiprausti po dušu buvo per daug abstraktūs. Pareiškėjas nenurodė, kada, kokiomis konkrečiomis dienomis jis neturėjo galimybės nusiprausti po dušu, o Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad, esant būtinybei (pvz., dėl karšto vandens profilaktinių patikrinimų) išvedimo nusiprausti į dušą grafikas buvo koreguojamas taip, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems būtų sudaroma galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos.

17. Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą jam sukėlė ir bloga kamerų ventiliacija, nuolatinė drėgmė, pelėsis, dulkės, netinkamas apšvietimas, nepakankam oro švara ir judėjimas. Dėl apšvietimo teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentavo kamerų natūralaus apšvietimo normų, o dirbtinės apvietos atžvilgiu buvo nustatyta tik minimali riba, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl per stipraus apšvietimo atmesti, nes tai nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 punktą tardymo izoliatorių kamerose turi būti įrengiamas ir naktinis apšvietimas, taigi tokio apšvietimo įrengimas nelaikytinas Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais. Be to, atsižvelgdamas į byloje esančius pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, teismas nurodė, kad nėra jokių duomenų apie sutrikusį pareiškėjo regėjimą.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas labai abstrakčiai nurodė, jog pelėsis, drėgmė, oro trūkumas buvo įprastas reiškinys Lukiškių TI-K, tačiau nenurodė, ar būtent jo gyvenamosios kamerose pasireiškė šie pažeidimai. Teismas pažymėjo, kad būtent pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas. Šiuo atveju, teismo vertinimu, pareiškėjui aiškiai ir tiksliai neapibūdinus pažeidimų, nebuvo pagrindo nustatyti ir Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nebuvo ginčo, kad kamerose buvo langai, o pagal higienos normų reikalavimus gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Lukiškių TI-K patvirtino, kad šie langai buvo pritaikyti kameroms vėdinti, taigi kamerose laikomi asmenys turėjo galimybę išsivėdinti kamerą, todėl neteisėtų veiksmų, susijusių su ventiliacijos įrengimo reikalavimais, nebuvo nustatyta.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui aiškiai ir tiksliai neapibūdinus pažeidimų, esant vien abstrakčiam skundui dėl nepakankamo užimtumo, atsižvelgiant į bausmės atlikimo vietos ir pačios bausmės paskirtį ir tikslus, nebuvo pagrindo nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

20. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, o tai reiškia, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių patyrė papildomus nepatogumus, neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

21. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakako pažeistai teisei apginti. Nors teismas pripažino, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas teismo sprendime įvardintais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgdamas į argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas įvertino, jog pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis – 1 800 Eur.

III. 22. Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimo apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas.

23. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė dalinai pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas tvirtina, kad nors kamerose, kuriose buvo laikomas, sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas, tačiau teismas šį pažeidimą vertino tik privatumo neužtikrinimo aspektu. Teismas visiškai nevertino higienos normų pažeidimo ir nežmoniškų kalinimo sąlygų sudarymo aspektu. Neatitvertas kameros tualetas dvokė ir tas dvokas pastoviai laikėsi kameroje, nes dėl blogos ventiliacijos, oras kameroje beveik nejudėjo ir nesikeitė. Žiemos metu išvėdinti kameros pro langą neįmanoma, nes patalpoje ir taip per žema temperatūra. Patalpos vėdinimas per langą temperatūrą kameroje dar labiau sumažina, o drėgmę kameroje padidina. Pareiškėjo tvirtinimu, jis buvo laikomas elementarių higieninių reikalavimų neatitinkančioje, su pastoviai iš tualeto sklindančiu nemaloniu kvapu kameroje, su nuolatine didele drėgme ir pelėsiais, laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2018 m. 31 d., iš viso 918 parų, o tai ne tik žemino pareiškėjo orumą, bet ir neigiamai atsiliepė sveikatai. Pareiškėjas teigė, kad pastoviai skaudėjo galvą, pastoviai jautėsi sušalęs, jautė sąnarių skausmus, jautė depresiją ir nepaaiškinamą baimę, sutriko miegas. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, nepatikrinęs ar kamera, kurioje buvo laikomas atitinka higieninių normų reikalavimus preziumavo, jog neteisėtų veiksmų susijusių su ventiliacijos įrengimo reikalavimais ir kitų higienos reikalavimų nesilaikymu nenustatyta. Kadangi pareiškėjas negali inicijuoti kameros, kurioje yra laikomas, nustatytų higieninių normų laikymosi patikrinimo ir tik subjektyviai pagal poveikį mano sveikatai ir pagal elementarių sąlygų žmogaus egzistavimui nebuvimą, konstatuoja, jog tokios gyvenimo sąlygos yra nepakeliamos, nepriimtinos, žeminančios žmogiškąjį orumą ir žalojančios mano sveikatą ir kaip kompensaciją už tai prašau priteisti atlyginimą pinigais.

25. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai reikalavo iš jo pilnai pateikti visus įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias.

26. Pareiškėjo nuomone, teismas, vertindamas privatumo pažeidimą, neteisingai padarė išvadą, jog kameroje su neizoliuotu tualetu pareiškėjas 333 paras praleido vienas ir dėl to nebuvo pažeista jo teisė į privatumą. Kadangi į kamerą dažnai užeidavo kalėjimo pareigūnai ir matydavo pareiškėją tualete. Be to, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Taigi, pareiškėjo tvirtinimu, teismas nebuvo teisingas ir diskriminavo jį nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo už tas dienas, kuriomis buvau kalinamas kameroje vienas, nes pagal kitų kalinamųjų laikomų kamerose po vieną, skundus, teismas kitose bylose konstatavo privatumo pažeidimą ir priteisė atlyginti neturtinę žalą būtent šiuo pagrindu.

27. Pareiškėjas nurodė, kad teismas nepagrįstai atmetė skundą dalyje dėl užimtumo stygiaus, konstatuodamas, kad pareiškėjas nenurodė kuo konkrečiai pasireiškė užimtumo stygius. Pareiškėjo nuomone, valstybė laikydama jį įkalinimo įstaigoje yra įsipareigojusi patenkinti ne tik būtinus biologinius poreikius, bet ir elementarius socialinius poreikius, tokius kaip bendravimo, saviraiškos, savišvietos, darbo įgūdžių lavinimo ir kitus minimalius socialinius poreikius.

28. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K niekaip nepagrindė kodėl du metus iš eilės, tai yra 2017 metų rugpjūčio mėn. ir 2018 m. rugpjūčio mėn., netenkino pareiškėjo raštiškų prašymų įtraukti jį į kompiuterių užimtumo klasę. Į prašymus, pareiškėjas tvirtina, negavęs jokių atsakymų. Taip pat 2017 m. rugpjūčio 1 d. dėl mažareikšmės priežasties buvo atmestas pareiškėjo prašymas-pasižadėjimas dėl leidimo dirbti valstybės įmonėje „Mūsų amatai“.

29. Pareiškėjas akcentuoja, kad Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų paneigiančių pareiškėjo išdėstytas aplinkybes dėl užimtumo stygiaus ir iš to kylančių žalingų pasekmių. Pagal administracinių teismų praktiką, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Taigi šiuo atveju, pareiškėjo vertinimu, teismas turėjo konstatuoti pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių teisingumą ir dėl šių aplinkybių priteisti atlyginimą už padarytą neturtinę žalą.

30. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

31. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

32. Lukiškių TI-K nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudų, neigiamus išgyvenimus, stresų, kilus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytų žalų. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

33. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.

34. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau ne konkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Lukiškių TI-K nuomone, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skunda pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies – priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. neužtikrinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

36. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui 585 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, kitus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų atmetė.

37. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė atsakovo atstovas ir pareiškėjas. Atsakovo atstovas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia tuo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, taip pat pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo dėl užtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais mazgais trukme, kadangi tvirtino, jog net ir kalint kameroje vienam, jį stebėdavo pareigūnai. Taip pat pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo įrodymų ir neįvertino, kaip buvo kamerose laikomasi higienos normų ir nepagrįstai atmetė skundą dalyje dėl užimtumo stygiaus.

38. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtų apeliacinių skundų ribos.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose 585 paras buvo laikomas neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d., visą laikotarpį (918 paras) sanitarinis mazgas kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, buvo atskirtas nuo kameros patalpos 1,5 metro sienele ir uždengtas užuolaida. EŽTT bei LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei sargybinių, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

41. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį, išskyrus kai buvo kalinamas kameroje vienas, buvo laikomas pažeidžiant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pabrėžtina, kad byloje pateiktos fotonuotraukos (I t., b. l. 52–55) patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, jog 1,5 m sienelės ir užuolaidų įrengimas yra pakankama priemonė privatumui užtikrinti tik nuo kamerų duryse esančių langelių. Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo.

42. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde dėstydamas argumentus dėl kamerų neatitikimo higienos normoms, nurodo tik abstrakčius teiginius dėl kamerose sklindančių nemalonių kvapų iš sanitarinių mazgų, ventiliacijos trūkumo, drėgmės ir žemos temperatūros.

43. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normoms nedetalizavo, nenurodė nei konkrečių susijusių aplinkybių, nei šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, t. y. aiškiai nenurodė reikšmingų kalinimo sąlygas apibūdinančių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su išvadomis, padarytomis pirmosios instancijos teismo, kuris pareiškėjo paaiškinimus dėl minėtų netinkamų kalinimo sąlygų vertino kaip nepagrįstus.

44. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., LVAT 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016; 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1996-662/2019 ir kt.). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes susijusias su užimtumo neužtikrinimu, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. nurodo, kad 2017 m. rugpjūčio mėn. ir 2018 m. rugpjūčio mėn. atsakovo atstovas netenkino pareiškėjo raštiškų prašymų įtraukti jį į kompiuterių užimtumo klasę, 2017 m. rugpjūčio 1 d. dėl mažareikšmės priežasties buvo atmestas pareiškėjo prašymas-pasižadėjimas dėl leidimo dirbti valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ ir papildomai prideda prie apeliacinio skundo Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio 1 d. raštą Nr. 96-3499 „Dėl prašymo-pasižadėjimo išnagrinėjimo“. Pažymėtina, kad nė vienas iš minėtų apeliacinio skundo argumentų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Be to, pareiškėjas nepagrindė, kodėl jų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir įrodymai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skunde dėstomus teiginius dėl užimtumo neužtikrinimo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui aiškiai ir tiksliai neapibūdinus pažeidimų, esant vien abstrakčiam skundui dėl nepakankamo užimtumo, atsižvelgiant į bausmės atlikimo vietos ir pačios bausmės paskirtį ir tikslus, nebuvo pagrindo nustatyti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

47. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pareiškėjo pareigos pateikti įrodymus dėl patirtos neturtinės žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Todėl nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

48. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; kt.).

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį, sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; kt.).

50. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.); 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

51. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, pripažįsta, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 1 800 Eur.

52. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas