2013-11-13 Nr. AB-8061-3-61-3-02359-2011-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P756-196/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02359-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2013 pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenei dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas P. V. su skundu (I t., b. l. 1–10), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 166–168, 169–179, II t., b. l. 151–155), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir Įsakymas Nr. P-841) 2, 3, 4 ir 5 punktus;

2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą;

3) priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. tarnybinį atlyginimą (vidutinis 1 dienos atlyginimas – 160,71 Lt), butpinigius (210 Lt per mėnesį) ir maistpinigius (1 dienos suma –14,80 Lt);

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) su juo buvo sudariusi terminuotą profesinės karo tarnybos (toliau – ir PKT) sutartį, kuri galiojo iki 2011 m. lapkričio 19 d., o 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 jis buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą. KAM neperkėlė jo į kitas pareigas ir skundžiamo Įsakymo Nr. P-841 2 punktu nutraukė su juo PKT sutartį bei išleido iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) viršininkas kreipėsi į Lietuvos kariuomenės vadą, prašydamas apsvarstyti KPAT karių, kurie perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, perkėlimo į kitas pareigas klausimą. Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolu Nr. RK-4 (toliau – ir protokolas Nr. RK-4) konstatavo, kad pareiškėjui krašto apsaugos sistemoje nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų ir pasiūlė jį išleisti į atsargą. Pareiškėjo teigimu, protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 (karininkų vertinimo lentelėje) buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl karininko skyrimo į kitas pareigas, tad jis kreipėsi į įvairias KAM institucijas, tačiau gavo tik biurokratinius, nemotyvuotus ir neargumentuotus atsakymus. Kitiems karininkams, sulaukusiems Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 45 straipsnio 4 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyto amžiaus, nuo kada jie išleidžiami į atsargą, buvo pasiūlyta pratęsti PKT sutartis, nors nemažai karininkų, kuriems nesukako atleidimo į atsargą amžius, yra perkelti į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą ir laukia sprendimo, todėl, pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos jo tiek piliečio, tiek ir kario teisės bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo, teisėtumo ir teisėtų lūkesčių principai.

Patariamoji komisija protokole nepagrįstai nurodė, kad buvę KPAT karininkai neturėjo išsilavinimo ir kvalifikacijos tam, kad būtų paskirti į kitas pareigas krašto apsaugos sistemoje. 2010 m. balandžio 9 d. buvo 27 laisvos pareigybės, 13 pareigybių buvo ir 2009 m. gruodžio 18 d., kai Patariamoji komisija nesprendė KPAT karininkų rotacijos klausimo, nors tame pačiame posėdyje buvo svarstoma dėl kituose padaliniuose tarnavusių PKT karių perkėlimo į naujas pareigas. KASOKTĮ 46 straipsnis suteikia teisę atsakovui tik kai kuriais atvejais, esant poreikiui, pratęsti PKT sutartis kariams, kuriems suėjęs įstatymu nustatytas tarnybos amžius. Karininkų, tarnaujančių virš įstatyme kariniam laipsniui nustatyto amžiaus, yra 150, tačiau neįvardytos priežastys, dėl kurių jie tarnauja toliau, todėl šios sutartys pratęsiamos pagal neaiškius kriterijus. Be to, 2010 m. liepos mėnesio pradžioje krašto apsaugos sistemoje buvo įdarbinti Lietuvos karo akademiją baigę kariūnai, t. y. 40 asmenų, turinčių leitenanto laipsnį, o tai prieštarauja Rotacijos ir perkėlimo aprašo 15 punktui. Vadinasi, atsakovas neteisėtai suteikė kariūnams pirmumo teisę į profesinę karo tarnybą ir priėmė juos į tarnybą tuo metu, kai pareiškėjas dar nebuvo atleistas iš tarnybos ir jo kandidatūra galėjo būti svarstoma toms pareigoms, į kurias buvo paskirti kariūnai. Jo laipsnis skyrimo į pareigas metu buvo aukštesnis už Lietuvos karo akademijos absolventų, todėl pareiškėjo tarnybos patirtis ir kvalifikacija turėjo būti įvertinti. Be to, net nebuvo svarstoma, ar pareiškėjas galėjo užimti atlaisvintas karo akademijos absolventams pareigybes bei naujai sukurtas pareigybes krašto apsaugos sistemoje. KAM argumentas, kad esą pareigų pareiškėjui nesiūlė dėl to, kad šis neturėjo leidimo susipažinti su valstybės paslaptį turinčia dokumentacija, nepagrįstas, nes pareiškėjo tikrinimas dėl leidimo susipažinti su įslaptinta informacija dar nebuvo nutrauktas, todėl gauti leidimą jam nebuvo jokių kliūčių.

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 180–185, II t., b. l. 64–67) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad šioje byloje reikšminga faktinė aplinkybė yra karių skaičiaus sumažinimas arba krašto apsaugos sistemos institucijos, tarnybos pertvarkymas. KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata „<....> (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“ laikytina savarankišku kario atleidimo iš tarnybos pagrindu. KPAT buvo realiai pertvarkyta ir sumažintas karių (karininkų, puskarininkių, seržantų) skaičius, kaip ir buvo numatyta teisės aktuose. Pareiškėjo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdyje. Ši komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas) nėra, todėl pareiškėjo teiginys, esą KAM nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių, yra nepagrįstas. Iš protokolo Nr. RK-4 matyti, kad ne tik KPAT personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėjas) esančių karių, bet ir kitose krašto apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. KAM nuomone, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, buvo atsižvelgta į visas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte išdėstytas aplinkybes, taip pat ir į šioje normoje numatytą aplinkybę. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo nepaskyrimu į pareigas ir kitų karių paskyrimu į pareigas, atsakovas pažymėjo, kad kario atleidimas iš tarnybos ir kario paskyrimas į pareigas yra skirtingi dalykai, kuriuos reglamentuoja skirtingos teisės normos. Pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėjai galėtų būti paskirti į jų laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 64–67, 68–69) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka, o savo poziciją pagrindė iš esmės tokiais pačiais motyvais kaip ir atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendimu (III t., b. l. 2–12) pareiškėjo P. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamo ginčo dalykas – Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“, kuriuo atsakovas nutraukė PKT sutartį ir išleido vyr. ltn. P. V. į atsargą, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) dėl KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sąlygos taikymo išaiškinta, kad pagal KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalį kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi KASOKTĮ numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Išaiškinta, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Tačiau pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (LVAT 2011 m. gegužės 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-2681/2011; 2011 m. gegužės 9 d. sprendimas adm. byloje Nr. A261-2711/2011 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų, karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtintos 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Kadangi pareiškėjas nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jaunesnysis karininkas bei turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį, nagrinėjamam ginčui aktualus KPAT karininkų pareigybių sumažinimas (vietoj 88 paliktos 22 pareigybės). Taigi matyti, kad KPAT sumažėjo ne tik vyresniojo leitenanto kategorijai priskirtų profesinės karo tarnybos karių skaičius, bet ir visų kitų šios institucijos karių skaičius. Nors dalis KPAT teritorinių padalinių buvo panaikinti, tačiau pagal pakeistą KPAT struktūrą liko Vilniaus Karo prievolės centro teritorinis Vilniaus skyrius, kuriame dirbo pareiškėjas, tačiau vedėjo pavaduotojo pareigybė buvo panaikinta.

Patariamoji komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje dėl neatrinktų karių sąrašo konstatavo, kad 51 karininkui (tarp jų pareiškėjui) nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Kaip jau minėta, nuo 2010 m. balandžio 15 d. įsigaliojus naujam pareigybių sąrašui 51 KPAT karys (tarp jų – pareiškėjas) buvo perkelti į laikinąjį PKT personalo rezervą (KASOKTĮ 41 str. 1 d.).

Pareiškėjo teigimu, protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 (karininkų vertinimo lentelėje) buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl karininko skyrimo į kitas pareigas. Kaip matyti iš Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 priedo (lentelės), pareiškėjo veikla buvo įvertinta gerai, nors, kaip matyti iš profesinės karo tarnybos karininko atestato, 2010 m. balandžio 14 d. pareiškėjo P. V. veikla buvo įvertinta labai gerai, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo nesuteiktas 1 papildomas balas, tačiau taip pat konstatuoja, kad nėra duomenų, jog ši aplinkybė būtų turėjusi įtakos pareiškėjo atrankai.

Kaip nurodė LVAT 2011 m. spalio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-3491/11, KASOKTĮ 41 straipsnyje įtvirtintas karių laipsnių ir pareigų derinimo principas, kuris pats savaime negali būti suprantamas ir aiškinamas taip, kad atitinamą laipsnį turintis PKT karys gali būti paskirtas į bet kurias laisvas jo turimą laipsnį atitinkančias pareigas, kadangi atitinkamoms karinėms specialybėms reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija ir į tas pareigas gali būti atrinkti tik atitinkamą kvalifikaciją (atsižvelgiant į laipsnius) turintys specialistai.

Tačiau KASOKTĮ įtvirtinta Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės diskrecija nutraukti PKT sutartį ir išleisti PKT karį į atsargą (KASOKTĮ 38 str. 2 ir 4 d., 39 str., 45 str.), kai ja naudojamasi atliekant atitinkamus struktūrinius pertvarkymus (mažinant karių skaičių, pertvarkant dalinį, tarnybą ar kitą KAS instituciją) ir yra karių konkurencija į laisvas pareigybes, be jau minėto karių laipsnių ir pareigų derinimo principo, turi būti pagrįsta motyvuotu krašto apsaugos sistemos poreikiu atitinkamu laikotarpiu (atsižvelgiant į KAS priskirtų uždavinių ir funkcijų vykdymą bei plėtros prioritetus ir pan.) spręsti kokių kategorijų (specialybių) kariai reikalingi tuo konkrečiu laikotarpiu.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog, kaip jau minėta, pareiškėjas turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį. Kaip matyti iš naujojo KPAT pareigybių sąrašo, pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį, pareigybių KPAT nebeliko. Iš PKT vyresniųjų leitenantų ir kapitonų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. birželio 1 d. ir nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., sąrašų matyti, kad minėtu laikotarpiu buvo laisvos 5 pareigybės vyresniesiems leitenantams: finansų karininko (FAD, Antrasis finansinių operacijų skyrius), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Ryšių ir informacinių sistemų projektų ir planavimo skyrius, Ryšių ir informacinių sistemų planavimo poskyris), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Specialiosios ryšių technikos priežiūros ir eksploatavimo skyrius), dirigento (SP orkestras), kuopos vado pavaduotojo (MP, Aprūpinimo kuopa, Vadovybė).

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas turi aukštąjį išsilavinimą – yra baigęs Vilniaus pedagoginį universitetą ir įgijęs mechanikos inžinieriaus (mokytojo) specialybę, taip pat mokėsi Vilniaus 3–ojoje statybininkų mokykloje, kurioje įgijo staliaus, tinkuotojo dažytojo kvalifikaciją. Pareiškėjas taip pat yra baigęs vadų kursus, Asmenybės galimybių ir vidinių rezervų atskleidimo kursus, Verbavimo komunikacijos įvadą bei Šaudyklų valdymo bei taktinio kovinio šaudymo kursus. 2007 m. rugsėjo 20 d. – 2008 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas buvo įvertintas labai gerai, 2008 m. rugsėjo 20 d. – 2009 m. rugsėjo 20 d. – gerai. Anglų kalbos mokėjimo lygis (pagal ALCPT (ECL)) 78. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į šias laisvas pareigas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalomumų. Pirmenybės suteikimas įvertinus kvalifikacinius gebėjimus negali būti vertinamas kaip atitinkamos privilegijos suteikimo lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu. Be to, pagal šių pareigybių reikalavimus, asmenys norėję užimti minėtas pareigas, turėjo turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai, kurio pareiškėjas nagrinėjamu momentu dar neturėjo.

Pareiškėjo nuomone, jis galėjo užimti tokias pareigybes KPAT: Panevėžio centro viršininko, Klaipėdos centro viršininko, Komplektavimo organizavimo skyriaus vyr. specialisto, Alytaus skyriaus vedėjo, Kauno skyriaus vedėjo, Kauno skyriaus vyr. specialisto, Vilniaus skyriaus vyr. specialisto, Panevėžio skyriaus vedėjo, Telšių skyriaus vedėjo, Klaipėdos skyriaus vyr. specialisto, Komplektavimo organizavimo skyriaus vyr. specialisto. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti, kadangi, kaip jau minėta, patvirtinus naują KPAT struktūrą pareigybių kariams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį KPAT nebeliko. Pagal KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalį atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu žemesnes pareigas. Teismo nuomone, šiose įstatymo nuostatose įtvirtinta krašto apsaugos ministro teisė, o ne pareiga karį skirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas, todėl KAM taip pat neprivalėjo ieškoti pareiškėjui ir vienu laipsniu aukštesnių ar žemesnių jo kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Teismo vertinimu, laisvos pareigybės nuo 2010 m. birželio 30 d. iki 2010 m. liepos 31 d. nagrinėjamoje situacijoje nėra aktualios, kadangi, nors įsakymo Nr. P-841 2 punktu pareiškėjo atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po kasmetinių atostogų dienos, tačiau PKT sutartis su juo buvo nutraukta 2010 m. birželio 29 d.

Procedūrinį pažeidimą, jog skundžiamu 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-841 pareiškėjas buvo atleistas 2010 m. birželio 29 d., pirmosios instancijos teismas vertino kaip formalų, nes, kaip nustatyta, su pareiškėju PKT sutartis galėjo būti nutraukta jau po 2010 m. birželio 15 d., be to, atleidimo iš tarnybos diena buvo nukelta į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, todėl faktiškai šiuo pažeidimu pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos ar kaip nors apribotos. Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Krašto apsaugos ministrės 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-841 „Dėl vyr. ltn. P. V. išleidimo į atsargą“ 2, 3, 4 ir 5 punktai yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjo skundas atmetamas.

III. Apeliaciniu skundu (III t., b. l. 21–30) pareiškėjas P. V. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi (III t., b. l. 85–98) pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Byloje nustatyta, kad profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju nutraukta KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, jog šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) turi būti sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) turi nebūti laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, į kurias būtų galima perkelti. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę, jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus.

Byloje nėra ginčo, kad nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo pradėta įgyvendinti bendra karo prievolės administravimo reforma, kurios pasėkoje Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos vietoje buvusių 260 pareigybių buvo paliktos 88 naujos pareigybės, tame tarpe iš 88 buvusių karininkų pareigybių buvo paliktos tik 22 karininkų pareigybės. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo atleidimas KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, atitiko minėtą šios teisės normos taikymo pirmąją sąlygą – realų karių skaičiaus mažinimą. Todėl byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra antrosios sąlygos taikymo klausimas – ar nebuvo laisvų pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, į kurias būtų buvę galima jį perkelti.

Teismas, apibendrinęs teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, kai yra konkurencija tarp asmenų, pretenduojančių užimti laisvą pareigybę, pirmenybė visų pirma turi būti teikiama aukštesniam kariniam laipsniui bei kvalifikacijai, atsižvelgiant ir į turimą specialių žinių lygį, reikalingą konkrečios pareigybės funkcijoms vykdyti. O kai ir šie kriterijai yra lygūs, atsakovas turi diskrecijos teisę suteikti pirmenybę tam asmeniui, kurio asmeninių ir dalykinių savybių lygis bendrųjų kriterijų atžvilgiu yra aukštesnis už kitų pretendentų lygį.

Patvirtinus naują KPAT pareigybių sąrašą, pareigūnams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį, pareigybių KPAT nebeliko. Iš PKT vyresniųjų leitenantų ir kapitonų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki 2010 m. birželio 1 d. ir nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., sąrašų matyti, jog minėtu laikotarpiu buvo laisvos 5 pareigybės vyresniesiems leitenantams: finansų karininko (FAD, Antrasis finansinių operacijų skyrius), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Ryšių ir informacinių sistemų projektų ir planavimo skyrius, Ryšių ir informacinių sistemų planavimo poskyris), vyr. specialisto (RIST prie KAM, Specialiosios ryšių technikos priežiūros ir eksploatavimo skyrius), dirigento (SP orkestras), kuopos vado pavaduotojo (MP, Aprūpinimo kuopa, Vadovybė), kurioms buvo nustatytas ir reikalavimas turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai. Kadangi pareiškėjo turima kvalifikacija – aukštasis pedagoginis išsilavinimas, mechanikos inžinieriaus (mokytojo) specialybė neatitiko kvalifikacinių reikalavimų laisvoms pareigybėms užimti, todėl tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįgijo pirmumo teisės prieš kitus asmenis, paskirtus į šias laisvas pareigybes, kurių karinis laipsnis ir kvalifikacija (specialios žinios) atitiko šių pareigų kvalifikacinius reikalavimus, yra pagrįsta bei teisinga.

Iš bylos taip pat matyti, kad atsakovas atranką į laisvas pareigybes vykdė remdamasis ne tik aukštesnės kvalifikacijos kriterijumi, bet ir kitais kriterijais, kurie priskirtini bendrųjų kriterijų, reikalingų profesinei karo tarnybai atlikti, kategorijai (II t., b. l. 41–55), kas taip pat atitiko anksčiau aptarto teisinio reguliavimo reikalavimus. Ši aplinkybė taip pat patvirtina atsakovo sprendimo pagrįstumą į laisvas pareigybes skirti kitus asmenis, kurių karinis laipsnis ir kvalifikacija iš esmės yra vienoda, kaip ir pareiškėjo, tačiau aukštesnis yra lygis bendrųjų kriterijų atžvilgiu.

Apibendrinusi pasakytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra neįrodyta, jog nepaskyrus pareiškėjo į buvusias jo atleidimo iš tarnybos metu laisvas pareigybes, buvo pažeisti KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimai, ir kad ginčijamame įsakyme nurodžius, jog su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartis nutraukiama nuo 2010 m. birželio 29 d., t. y., atgaline data, buvo padarytas tik formalaus pobūdžio pažeidimas, kuris neįtakojo pareiškėjo subjektinių teisių.

IV. Pareiškėjas P. V. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 (teisme gauta 2013 m. sausio 10 d., III t., b. l. 102–107) ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 13 d. nutartimi (III t., b. l. 115–125) pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 netenkino.

Pareiškėjas P. V. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 (teisme gauta 2013 m. balandžio 29 d., III t., b. l. 129–133) ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 26 d. nutartimi (III t., b. l. 150–157) pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 netenkino.

V. Pareiškėjas P. V. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su 2013 m. rugpjūčio 19 d. prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 (III t., b. l. 161–162).

Procesą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 pareiškėjas prašo atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pareiškėjo teigimu, LVAT 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A520-966/2013 (taip pat ir byloje Nr. A520-593/2013) suformavo skirtingą praktiką, nors šių bylų faktinės aplinkybės atitinka nagrinėjamos bylos aplinkybes. Prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas nėra praleistas, nes LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-966/2013 buvo priimtas tik 2013 m. gegužės 30 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. Iš pareiškėjo P. V. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 matyti, jog nagrinėjamu atveju procesą prašoma atnaujinti remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Remiantis LVAT praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., LVAT 2010 m. gegužės 14 d. nutartis adm. byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., LVAT 2010 m. sausio 8 d. nutartis adm. byloje Nr. P146-2/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą grindžia tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priėmęs 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012, nukrypo nuo LVAT praktikos, suformuluotos 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A520-593/2013 bei 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A520-966/2013. Konkrečių argumentų, pagrindžiančių šį savo teiginį, pareiškėjas nepateikia, todėl darytina išvada, kad nukrypimu nuo LVAT administracinėse bylose Nr. A520-593/2013 ir Nr. A520-966/2013 suformuluotos praktikos pareiškėjas laiko tai, kad minėtose bylose pareiškėjų apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies, o administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, t. y. kad teismas, įvertinęs, pareiškėjo teigimu, analogiškas faktines bylos aplinkybes, priėmė skirtingus sprendimus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio nuostatos nenumato proceso atnaujinimo pagrindų, susijusių su teismo atliktų bylos faktinių aplinkybių pakartotiniu vertinimu, siekiant, kad administracinė byla būtų išnagrinėta iš naujo, o jos faktinės aplinkybės būtų įvertintos kita, prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodančiai bylos šaliai naudinga, linkme. Administracinės bylos proceso atnaujinimas yra išimtinio pobūdžio procedūra ir negali būti naudojama kaip įprastinė bylos patikrinimo apeliacine tvarka proceso stadija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo (žr. 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. P492-183/2011).

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose Nr. A520-593/2013 ir Nr. A520-966/2013 apeliacinės instancijos teismas pareiškėjų apeliacinius skundus iš dalies tenkino tuo pagrindu, kad atsakovas (Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija) 2010 m. birželio 30 d. paskyrė Lietuvos karo akademijos absolventus į 19 pareigybių, tačiau neanalizavo situacijos, buvusios iki 2010 m. birželio 30 d. (įskaitytinai), ir nevertino, ar šios pareigybės galėtų būti pasiūlytos pareiškėjams, atsižvelgiant į jų karinį laipsnį ir kvalifikaciją, nes iš bylos duomenų nustatė, kad nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai neatitiko kvalifikacinių reikalavimų (specialių žinių) lygio, ar pareiškėjų kvalifikacija buvo žemesnė nei Lietuvos karo akademijos absolventų.

Nagrinėjamu atveju nei pirmosios instancijos teismas 2012 m. kovo 1 d. sprendime (III t., b. l. 2–12), nei apeliacinės instancijos teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartyje plačiau šiuo aspektu nepasisakė, tačiau, kaip ne kartą akcentuota administracinių teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands)

Iš nagrinėjamoje byloje pateikto sąrašo pareigybių, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai (II t., b. l. 72), matyti, jog šioms pareigoms užimti buvo reikalaujamas tam tikras išsilavinimas ir kvalifikacija, anglų kalbos mokėjimo lygis – 2222, ir kt. LVAT 2013 m. gegužės 27 d. sprendime pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A520-593/2013 buvo nustatyta, kad tam tikroms pareigybėms (Sąrašas pareigybių, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai) pareiginiuose nuostatuose buvo nustatyti reikalavimai baigti Lietuvos karo akademiją arba turėti kitą atitinkamą NATO valstybių karinių įstaigų prilygintą išsilavinimą, baigti aplinkos apsaugos kursus, patrulio kursus, ryšių būrio vadų kursus, logistikos karininkų kursus, turėti technikos remonto ir priežiūros organizavimo pagrindus bei kitus specifinius reikalavimus. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog jis bylai aktualiu laikotarpiu atitiko nurodytus išsilavinimo, kvalifikacijos bei anglų kalbos mokėjimo lygio reikalavimus (tokios praktikos laikomasi, pvz., ir LVAT 2013 m. spalio 30 d. nutartyje adm. byloje Nr. A492-1993/2013, 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje adm. byloje Nr. A438-599/2013).

Taigi pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia išskirtinai faktinių bylos aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų vertinimu nagrinėjamoje ir jo nurodytose kitose bylose, o ne galimai skirtingu teisės normų aiškinimu, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla Nr. A438-2427/2012.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 ginčą nagrinėjusi teisėjų kolegija nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, formuojamos analogiško pobūdžio administracinėse bylose, arba kad teismų praktika buvo formuojama klaidinga linkme, todėl pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą nėra. Pareiškėjo prašymas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo P. V. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 netenkinti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A438-2427/2012 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė