b677e8ea-8cdb-4b88-b3e4-e317dfbc783d · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1142-560/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14662-2013-2013-4                Procesinio sprendimo kategorijos: 116; 44.5.2.8; 121.18.(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. birželio 12 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo UAB „Tukompa“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo UAB „Tukompa“ ieÅ¡kinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos, dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų – VÄ® Valstybės turto fondas.

Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė             IeÅ¡kovas UAB „Tukompa“ pateikė teismui ieÅ¡kinį ir prašė priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovo naudai 37 200 Lt nuostolių atlyginimÄ , 1 200 Lt/mėn. negautų nuomos mokesčio pajamų už laikotarpį nuo 2013-04-18 iki patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), perdavimo ieÅ¡kovui, 5 procentų metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo dienos.

             IeÅ¡kovas nurodė, kad UAB „Tukompa“ yra buvusi specifinės paskirties įmonė „Tekta“, kuri Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Vyriausybės 1992-06-08 potvarkiu Nr. 575p buvo reorganizuota ir pavadinta specifinės paskirties Vyriausybės aparato (kanceliarijos) Komunalinių paslaugų įmone. Å ios įmonės tikslams įgyvendinti, LR Vyriausybė įmonei perdavė tam tikrÄ skaičių pastatų, tarp jų ir pastatÄ , esantį (duomenys neskelbtini). 1994-05-23 potvarkiu Nr. 287p LR Vyriausybė nurodė Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonei leisti Rusijos Federacijos ambasadai laikinai naudotis pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), taip pat dviejų kambarių butu, esančiu (duomenys neskelbtini).

Tame pačiame potvarkyje buvo numatyta, kad Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonė, pasikonsultavusi su LR užsienio reikalų ministerija, turi sudaryti su Rusijos Federacijos ambasada sutartį dėl teikiamų komunalinių paslaugų ir eksploatavimo išlaidų. Rusijos Federacijos ambasada patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), neatlygintinai naudojasi nuo 1994 m. iki šiol, mokėdama tik už komunalines paslaugas.              Ieškovas ieškinyje taip pat nurodė, kad Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonė 2006 m. buvo reorganizuota į AB „Tukompa“, kurios 99,2 proc. akcijų valdė VĮ Valstybės turto fondas, o jos eksploatuojamas turtas priklausė valstybei. 2010 m.

VÄ® Valstybės turto fondas užbaigė AB „Tukompa“ privatizavimo sandorį ir 99,2 proc. akcijų vieÅ¡o aukciono bÅ«du pardavė privačiam asmeniui. Tokiu bÅ«du visas įmonės eksploatuojamas turtas tapo privati AB „Tukompa“ nuosavybė, kuri 2010-05-18 buvo pertvarkyta į UAB „Tukompa“. IeÅ¡kovas nurodė, kad dėl atsakovo kaltės ieÅ¡kovas neturėjo galimybės naudotis 47,41 kv. m patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiomis (duomenys neskelbtini), nuo 2010-09-17 iki 2013-04-17 ir negalėjo gauti iÅ¡ minėtų patalpų 1 200 Lt/mėn. nuompinigių, o už visÄ laikotarpį – 37 200 Lt (31 mėn. x 1 200 Lt/mėn.).

Kadangi atsakovas negrÄ Å¾ina ieÅ¡kovui priklausančių patalpų ir jas neteisėtai naudoja iki Å¡iol, 1 200 Lt/mėn. nuostolių suma turėtų bÅ«ti priteista iki patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), grÄ Å¾inimo ieÅ¡kovui dienos. Tokį reikalavimÄ ieÅ¡kovas kildina iÅ¡ atsakovo neveikimo, delsiant priimti sprendimÄ ir perduoti pagal minėtÄ privatizavimo sandorį ginčo turtÄ teisėtam savininkui, dėl kurio ieÅ¡kovui kilo žala negautų pajamų pavidalu, nes jis negalėjo naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu ir gauti iÅ¡ jo ekonominės naudos.Atsakovas atsiliepimu į ieÅ¡kinį su juo nesutiko.

Nurodė, kad VÄ® Valstybės turto fondas 2010 m. užbaigė AB „Tukompa“ privatizavimo sandorį dėl 99,2 proc. akcijų įsigijimo. Rengdamas medžiagÄ dėl privatizavimo sandorio, VÄ® Valstybės turto fondas nurodė, kad dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), LR Vyriausybės 1994-05-23 potvarkiu Nr. 287p yra skirtas naudojimuisi Rusijos Federacijos ambasadai, todėl ambasados iÅ¡keldinimas iÅ¡ jos užimamų patalpų yra neįmanomas, kol nebus sudarytas tarpvalstybinis susitarimas.

Tai liudija, kad ieÅ¡kovas, sudarydamas privatizavimo sandorį, žinojo apie buto (duomenys neskelbtini), statusÄ ir Lietuvos valstybės priimtus sprendimus ir įsipareigojimus Å¡iuo klausimu, kad be pačios Rusijos Federacijos ambasados sutikimo ieÅ¡kovui įsigijus nuosavybės teise Å¡ias patalpas jos nebus perduotos laisvai valdyti, naudotis ir disponuoti.II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė             Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.

Teismas, iÅ¡tyręs byloje surinktų įrodymų visumÄ , konstatavo, kad Å¡iuos nuostolius ieÅ¡kovas nepagrįstai sieja su atsakovo neteisėtu neveikimu. IÅ¡ 2010-03-05 sutarties Nr. 102-09 dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo turinio matyti, kad Å¡ios sutarties objektu buvo ne ginčo patalpos (duomenys neskelbtini), o UAB „Tukompa“ paprastosios vardinės akcijos, sudarančios 99,20 procentus įstatinio kapitalo (sutarties 2 p.). Todėl pagal Å¡iÄ sutartį Lietuvos Respublika, veikdama per trečiÄ jį asmenį VÄ® Valstybės turto fondÄ , įsipareigojo perduoti ieÅ¡kovui ne nekilnojamÄ jį turtÄ , o AB „Tukompa“ akcijas, kÄ jis ir padarė 2010-03-09 privatizavimo objekto (akcijų) nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktu.

PastarÄ ja 2010-03-05 sutartimi Nr. 102-09 dėl privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo atsakovas, veikdamas per trečiÄ jį asmenį VÄ® Valstybės turto fondÄ , suteikė informacijÄ apie AB „Tukompa“, taip pat jos valdomÄ nekilnojamÄ jį turtÄ ne pačiam ieÅ¡kovui, o akcijų pirkėjui. Pačiam ieÅ¡kovui informacija apie jos valdomÄ nekilnojamÄ jį turtÄ (kas jį naudoja, kokiu pagrindu ir pan.) buvo žinoma, nes bÅ«tent pats ieÅ¡kovas ir rengė informacijÄ apie privatizuojamÄ objektÄ , kuri tapo 2010-03-05 sutarties Nr. 102-09 dėl privatizavimo objekto prikimo-pardavimo dalimi.

Teismas nurodė, kad byloje jau nustatyta, jog šioje informacijoje buvo nurodyta, jog ginčo patalpos (duomenys neskelbtini), yra ieškovo žinioje, tačiau pagal sutartį yra laikinai perduotos ir naudojamos Rusijos Federacijos ambasados. Aplinkybė, kad Rusijos Federacijos ambasada ginčo patalpomis naudojasi neatlygintinai, paties ieškovo buvo tiesiogiai nurodyta 2009-02-11 AB „Tukompa“ metiniame pranešime. Konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad šias patalpas sutarties su ieškovu pagrindu kada nors naudojo ar šiuo metu naudoja atsakovas Lietuvos Respublika.

             Sprendime nurodyta, jog pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksÄ (toliau – CK) visos pagrindinės priemonės, esančios valstybinėse įmonėse, priklausė valstybei nuosavybės teise, o dėl jų valdymo, naudojimo ir disponavimo spręsdavo valstybė teisės aktų nustatyta tvarka (97 str.). Ä®vertinus šį reglamentavimÄ , konstatuotina, kad 1994-05-23 potvarkiu Nr. 287p, 1994-06-06 pastato ir buto, skirtų naudotis Rusijos Federacijos ambasadai perdavimo, sutartimi atsakovas, veikdamas per savo institucijas – LR Vyriausybę, LR užsienio reikalų ministerijÄ , kaip tuometinis viso ieÅ¡kovo valdomo turto, tarp jų patalpų (duomenys neskelbtini), savininkas, iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ dėl Å¡io turto panaudojimo, kuriai turėjo paklusti ir pakluso turto patikėtinis ieÅ¡kovas.

Todėl buto (duomenys neskelbtini), neatlygintino naudojimo santykiai 1994-06-06 susaistė ne ieÅ¡kovÄ kaip turto savininkÄ , iÅ¡ vienos pusės, ir atsakovÄ kaip turto naudotojÄ , iÅ¡ kitos pusės, o atsakovÄ ir ieÅ¡kovÄ kaip turto savininkÄ ir patikėtinį, iÅ¡ vienos pusės, ir Rusijos Federacijos ambasadÄ kaip patalpų naudotojÄ , iÅ¡ kitos pusės. Nurodė, kad Å¡iuo metu nuosavybės teisė į patalpas (duomenys neskelbtini), yra pasikeitusi, Å¡ias patalpas nuosavybės teise pagal nekilnojamojo turto registro duomenis nuo 2010-09-17 valdo ieÅ¡kovė.

Å alys byloje nekėlė ginčo dėl ieÅ¡kovo nuosavybės teisės į Å¡ias patalpas atsiradimo pagrindo, jo nuosavybės teisės nekvestionavo. CK 4.48 str. 2 d. numato, kad perdavimo bÅ«du naujasis savininkas įgyja į perduotÄ daiktÄ (turtÄ ) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.643 str. panaudos davėjas turi teisę daiktÄ parduoti trečiajam asmeniui, tokiu atveju naujam daikto savininkui ar naudotojui pereina teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytÄ panaudos sutartį, jeigu registruotina panaudos sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota vieÅ¡ame registre arba apie jÄ naujasis savininkas ir naudotojas sutarties sudarymo metu žinojo arba turėjo žinoti.

Nurodo, jog UAB „Tukompa“ nuo pat jų suteikimo naudoti Rusijos Federacijos ambasadai žinojo apie tai, kad patalpos (duomenys neskelbtini), yra suteiktos ambasadai naudotis neatlygintinai, todėl ieÅ¡kovui įgijus nuosavybės teisę į Å¡ias patalpas, jis įgijo pareigÄ suteikti Å¡ias patalpas naudotis neatlygintinai Rusijos Federacijos ambasadai 1994-06-06 sutartyje nustatyta tvarka. Tokį ieÅ¡kovo įsipareigojimÄ sÄ lygojo ne tam tikri atsakovo neteisėti veiksmai ar neveikimas, o bÅ«tent ieÅ¡kovo nuosavybės teisės į ginčo patalpas įgijimas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovas neįrodė byloje jo nurodomų atsakovo neteisėtų veiksmų kaip vienos iÅ¡ civilinės atsakomybės sÄ lygų, o civilinei atsakomybei atsirasti bÅ«tina civilinės atsakomybės sÄ lygų visuma – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryÅ¡ys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ir kaltė, teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sÄ lygų plačiau nepasisakė, o ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atmetė kaip nepagrįstÄ . III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentaiIeÅ¡kovas UAB „Tukompa“ pateikė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, todėl nepagrįstai nusprendė, kad ieÅ¡kovas neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų, kaip bÅ«tinos sÄ lygos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti.

Pažymėjo, kad vieÅ¡Ä ja nuosavybe galima disponuoti tik įstatymo nustatytais atvejais ir bÅ«dais. Tokį reglamentavimÄ Ä¯tvirtina 1998 m. gegužės 12 d. Nr. VIII-729 Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8¹ straipsnio 4 punktas, pagal kurį sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi bÅ«ti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimÄ valstybės ir (ar) savivaldybės turtu, nustatytais atvejais ir bÅ«dais. IeÅ¡kovui iki jo privatizavimo, jokie disponavimo ginčo turtu įgaliojimai nebuvo suteikti ir jis jokių sprendimų, susijusių su Rusijos Federacijos ambasados naudojamomis patalpomis, disponavimo Å¡iuo turtu neatliko, nebuvo atsakovo ir Rusijos Federacijos ambasados susitarimų Å¡alimi, todėl negalėjo užtikrinti valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo efektyvumo ir racionalumo.

Komunalinių paslaugų sutarties Rusijos Federacijos ambasada nesudarė su ieÅ¡kovu dėl Rusijos Federacijos ambasados vengimo Å¡iÄ sutartį pasiraÅ¡yti. Be to, 1994-05-23 potvarkiu Nr. 287p nėra nurodyta, kad ginčo patalpos Rusijos Federacijos ambasadai yra suteikiamos neatlygintinai. Apie tai nebuvo nurodyta AB „Tukompa“ privatizavimo informaciniame leidinyje.Apelianto teigimu, Rusijos Federacijos ambasada ignoruoja ieÅ¡kovo praÅ¡ymus dėl nuomos ir aptarnavimo sutarties sudarymo, motyvuodama atsakovo iÅ¡leistu 1994-05-23 potvarkiu Nr. 287p bei atsakovo su Rusijos Federacijos ambasada 1994-06-06 sudaryta sutartimi.

Kadangi ginčo butas buvo įtrauktas į ieÅ¡kovo balansÄ kaip bendrovės nuosavybės teise valdomas turtas, o Rusijos Federacijos ambasada yra nurodyta, kaip nuomininkas, nes 1994-05-23 potvarkis nenumatė neatlygintinio naudojimosi butu, tas turėjo įtakos atsakovui priklausančio AB „Tukompa“ akcijų paketo kainai. Tokiu bÅ«du atsakovas, gavęs akcijų paketo kainÄ , netiesiogiai gavo apmokėjimÄ ir už perleistÄ ginčo butÄ , tačiau faktiÅ¡kai ieÅ¡kovui Å¡io turto neperdavė ir tokiais veiksmais sukėlė ir Å¡iuo metu sukelia ieÅ¡kovui žalÄ .

Taip pat byloje yra įrodymų, kad ieÅ¡kovas valdo butÄ nuosavybės, o ne patikėjimo teise.Skunde teigiama, jog LR Vyriausybės 2002-12-03 nutarimu Nr. 1890 patvirtintoje Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarkos 6 p. numatė, kad valstybės turtas gali bÅ«ti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis vykdant tarpvalstybinius susitarimus ne ilgesniam kaip 5 metų terminui. Panaudos subjektams prie rengiamo LR Vyriausybės nutarimo pateikusiems raÅ¡ytinį įsipareigojimÄ jame numatytu laikotarpiu panaudoti savo lėšas perduoto nekilnojamojo daikto kapitaliniams remontui, panaudos sutarties terminas gali bÅ«ti ilgesnis, bet ne daugiau kaip 20 metų, o panaudos sutartyje numatoma, kad ji turi bÅ«ti nutraukta prieÅ¡ terminÄ , jeigu subjektas įsipareigojime numatytu laikotarpiu nevykdė jam perduoto nekilnojamojo daikto kapitalinio remonto.

Atsakovas nėra pateikęs jokios informacijos apie tai, kad Rusijos Federacijos ambasada yra įsipareigojusi panaudoti savo lėšas perduoto buto kapitaliniam remontui, nors Å¡iuo butu naudojosi daugiau nei 20 metų. Nurodo, jog teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad ieÅ¡kovas praÅ¡omus priteisti nuostolius nepagrįstai sieja su atsakovo neteisėtu neveikimu, tačiau savarankiÅ¡kai ginčo teisinio santykio nekvalifikavo bei nenurodė ieÅ¡kovui kaip jam bÅ«tų galima tinkamai apginti jo disponavimo ginčo butu pažeistÄ teisę.

IeÅ¡kovo nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl Å¡i aplinkybė turėjo esminės įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.Atsakovas pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriame praÅ¡o ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsakovo vertinimu, apeliantas nurodo bendro pobÅ«džio teiginius, kad nagrinėjamu atveju valstybės neteisėti veiksmai pasireiÅ¡kė Vyriausybės neveikimu delsiant priimti sprendimÄ ir perduoti pagal privatizavimo sandorį ginčo turtÄ teisėtam savininkui.

Kadangi Å¡iuo metu nuosavybės teisė į patalpas yra pasikeitusi, Å¡ias patalpas nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. valdo ieÅ¡kovas, tai ieÅ¡kovui įgijus nuosavybės teisę į Å¡ias patalpas, jis įgijo ir pareigÄ suteikti Å¡ias patalpas naudotis neatlygintinai Rusijos Federacijos ambasadai 1994 m. birželio 6 d. nustatyta tvarka. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vadosApeliacinis skundas atmestinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Apelianto teigimu, valstybės neteisėti veiksmai pasireiÅ¡kė iÅ¡ esmės Vyriausybės neveikimu, delsiant priimti sprendimÄ ir perduoti pagal privatizavimo sandorį ginčo turtÄ teisėtam savininkui.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Å¡iuo apelianto argumentu. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena Å¡alis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius), o kita Å¡alis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalÄ ) ar sumokėti netesybas (baudÄ , delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinei atsakomybei atsirasti bÅ«tinos visos civilinės atsakomybės sÄ lygos: neteisėti veiksmai, žala nukentėjusiojo turtui ar asmeniui, priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalÄ padariusio asmens kaltė.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovas nepagrįstai sieja nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu. UAB „Tukompa“ nuo pat patalpų suteikimo naudoti Rusijos Federacijos ambasadai žinojo apie tai, kad patalpos yra suteiktos ambasadai naudotis neatlygintinai, todėl ieÅ¡kovui įgijus nuosavybės teisę į Å¡ias patalpas, jis įgijo pareigÄ suteikti Å¡ias patalpas naudotis neatlygintinai Rusijos Federacijos ambasadai 1994-06-06 sutartyje nustatyta tvarka. Tokį ieÅ¡kovo įsipareigojimÄ sÄ lygojo ne tam tikri atsakovo neteisėti veiksmai ar neveikimas, o bÅ«tent ieÅ¡kovo nuosavybės teisės į ginčo patalpas įgijimas.

Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovas pats rengė informacijÄ apie privatizuojamÄ objektÄ , tai yra žinojo, kad nuosavybėn įgyja turtÄ su tam tikrais apsunkinimais (butas yra perduotas Rusijos Federacijos ambasadai naudotis neapibrėžtam laikui) bei į tai, kad CK 4.48 straipsnio 2 dalis numato, kad perdavimo bÅ«du naujasis savininkas įgyja į perduotÄ daiktÄ (turtÄ ) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentÄ , kad neteisėti veiksmai pasireiÅ¡kė Vyriausybės neteisėtu delsimu perduoti privatizuotÄ daiktÄ teisėtam savininkui.Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad teismas, nusprendęs, jog ieÅ¡kovas praÅ¡omus priteisti nuostolius nepagrįstai sieja su atsakovo neteisėtu neveikimu, savarankiÅ¡kai ginčo teisinio santykio nekvalifikavo bei nenurodė ieÅ¡kovui kaip jam bÅ«tų galima tinkamai apginti jo disponavimo ginčo butu pažeistÄ teisę.

Taip pat laiko, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė, įrodymų įvertinimÄ reglamentuojančias procesinės teisės normas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su Å¡iais apelianto argumentais. Teisė kreiptis į teismÄ teisminės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose.

Teisė į teismÄ turi bÅ«ti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. PareiÅ¡kiantis ieÅ¡kinį asmuo turi aiÅ¡kiai suformuluoti ieÅ¡kinio dalykÄ ir pagrindÄ tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiÅ¡kumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vienÄ iÅ¡ savo tikslų – kuo greičiau atkurti Å¡alių teisinę taikÄ (CPK 2 straipsnis). IeÅ¡kinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieÅ¡kovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimÄ , t. y. ieÅ¡kinio dalykÄ .

Taigi proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieÅ¡kinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiÅ¡kiamas reikalavimas, bei Å¡ias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismÄ besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiÅ¡kai kvalifikuotų ginÄÄ . Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikÄ , yra pasisakęs, kad ieÅ¡kinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieÅ¡kovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo bÅ«das.

IeÅ¡kovas turi teisę ir pareigÄ pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieÅ¡kinio dalykÄ , t. y. suformuluoti jį taip, kad bÅ«tų aiÅ¡ku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iÅ¡keliant bylÄ , nes bÅ«tent tinkamas ieÅ¡kinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamÄ teisės kreiptis į teismÄ Ä¯gyvendinimÄ , leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindÄ Ä¯statymo nustatytu ir ieÅ¡kovo pasirinktu bÅ«du apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2014).

Materialiosios teisės požiÅ«riu, pareikÅ¡tu reikalavimu suinteresuotas asmuo pasirenka vienÄ ar kelis pažeistos teisės gynimo bÅ«dus, įtvirtintus CK 1.138 straipsnyje. Civilinių teisių gynimo bÅ«dai – tai materialiojo teisinio pobÅ«džio reikalavimai, reiÅ¡kiami asmens, kurio teisės pažeistos arba kuriam gresia jų pažeidimo pavojus, ir skirti pažeistoms civilinėms teisėms apginti arba civilinių teisių pažeidimui iÅ¡vengti. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiÅ«ra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybÄ , t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus:

įgyvendinimo bÅ«dus ir mastÄ , teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo bÅ«dus, teisės atsisakymÄ ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Toks teisės į teisminę gynybÄ Ä¯gyvendinimas atitinka dispozityvumo, proceso Å¡alių lygiateisiÅ¡kumo ir rungimosi principus. Teismas negali keisti ieÅ¡kinyje nurodytų teisių gynimo bÅ«dų, nes privalo užtikrinti proceso Å¡alių lygiateisiÅ¡kumÄ (CPK 17 straipsnis), iÅ¡skyrus kai tam tikrų kategorijų bylose reikia apginti vieÅ¡Ä jį interesÄ .

Tačiau ieÅ¡kovo nurodytas teisinis ieÅ¡kinio pagrindas bylÄ nagrinėjančiam teismui nėra privalomas ir jo nesaisto. Å iuo klausimu teismų praktika yra aiÅ¡ki ir nuosekli, kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teisinė ieÅ¡kinio pagrindu nurodytų aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiÅ¡kinimas ir taikymas ginčo santykiui yra iÅ¡skirtinai bylÄ nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010).

Pabrėžtina, kad ginčo objektÄ (ieÅ¡kinio pagrindÄ , dalykÄ ) byloje gali apibrėžti tik ieÅ¡kovas (CPK 42 straipsnio 1 dalis), o teismas bylÄ nagrinėja pareikÅ¡tų reikalavimų ribose ir privačiame ginče (dispozityvioje byloje) negali jų peržengti (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas kreipdamasis į teismÄ pasirinko savo teisių gynimo bÅ«dÄ , t. y. siekia, jog jam bÅ«tų atlyginti nuostoliai, kilę dėl, jo nuomone, neteisėtų atsakovo veiksmų. Aplinkybė, jog ieÅ¡kinys buvo atmestas kaip nepagrįstas ir ieÅ¡kovo netenkina toks bylos rezultatas savaime nereiÅ¡kia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavimo Å¡ios bylos ginčo teisinius santykius.

Anksčiau iÅ¡dėstyta teismų praktika patvirtina, kad ieÅ¡kovui pasirinkus savo teisių gynimo bÅ«dÄ pirmosios instancijos teismas neturi nei teisės, nei pareigos jį keisti. Pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo skundžiamame sprendime teikti rekomendacijas, kokiu kitu bÅ«du ieÅ¡kovui reikėtų ginti savo teises, kadangi tokiu atveju galėtų kilti klausimas dėl Å¡alių lygiateisiÅ¡kumo principo laikymosi. Taip pat pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

FaktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ . Kasacinis teismas ne kartÄ savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomÄ jÄ reikÅ¡mę, bet ir įrodymų visetÄ , ir tik iÅ¡ įrodymų visumos daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Akcentuotina, kad abstraktÅ«s teiginiai dėl įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių teisės normų pažeidimo nėra pakankami kvestionuoti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ .

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendimÄ priėmė tinkamai įvertinęs visas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes ir įrodymus, todėl nėra pagrindo konstatuoti buvus įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimÄ . IeÅ¡kovas apeliaciniame skunde teigia, kad apie 1994-06-06 sutartį jam tapo žinoma tik bylos nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas kritiÅ¡kai vertina šį apelianto argumentÄ . Bylos duomenys patvirtina (t. 1., b. l. 72-73), kad ieÅ¡kovas (tuo metu LR Vyriausybės kanceliarijos akcinė komunalinių paslaugų bendrovė) vėliausiai 2003-02-11, t. y. iki nuosavybės teisių į butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), ieÅ¡kovui įgijimo, žinojo apie 1994-06-06 sutartį ir jos turinį –aplinkybę, jog Rusijos Federacijos ambasada patalpomis leistina naudotis neatlygintinai.

Teiginiai, kad LR Vyriausybės 1994-05-23 potvarkyje Nr. 287p nėra nurodyta, jog ginčo patalpos Rusijos Federacijos ambasadai yra suteikiamos neatlygintinai, apeliacinės instancijos teismo taip pat vertintini kaip nepagrįsti. PrieÅ¡ingai, nors potvarkio tekstas expressis verbis nenumato neatlygintino patalpų naudojimosi, tačiau potvarkio turinys leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog Rusijos Federacijos ambasadai patalpomis turi bÅ«ti leidžiama naudotis neatlygintinai. Tai, kas iÅ¡dėstyta reiÅ¡kia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog ieÅ¡kovui buvo žinoma apie neatlygintinÄ anksčiau nurodytų patalpų naudojimÄ .Apeliantas laiko, kad teismo iÅ¡vada, jog buto, esančio (duomenys neskelbtini), neatlygintino naudojimo santykiai 1994-06-06 sutarties pagrindu susaistė ne ieÅ¡kovÄ kaip turto savininkÄ , iÅ¡ vienos pusės, ir atsakovÄ kaip turto naudotojÄ , iÅ¡ kitos pusės, o atsakovÄ ir ieÅ¡kovÄ kaip turto savininkÄ ir patikėtinį, iÅ¡ vienos pusės ir Rusijos Federacijos ambasadÄ kaip patalpų naudotojÄ , iÅ¡ kitos pusės, prieÅ¡tarauja LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio 4 punkto nuostatoms, reglamentuojančioms valstybės turto valdymÄ , naudojimÄ ir disponavimÄ juo patikėjimo teise.

Mano, kad vadovaujantis Å¡iuo punktu, patikėjimo teisė į ginčo butÄ pasibaigė 2006-05-16, kada LR Vyriausybės kanceliarijos Komunalinių paslaugų įmonė buvo reorganizuota į AB „Tukompa“, kuri po reorganizavimo nebeįgyvendino valstybinių funkcijų. Teigia, kad bylos duomenys patvirtina, kad ieÅ¡kovas ginčo butÄ valdo nuosavybės, o ne patikėjimo teise. Apeliacinės instancijos teismas Å¡iuos apelianto teiginius laiko nepagrįstais. Pagal teisėje galiojantį bendrÄ jį principÄ teisiniams santykiams taikomi tie teisės aktai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu.

Šis principas reiškia tai, kad netekę galios įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems pasibaigus šių galiojimui, taip pat tai, kad įstatymai negali būti taikomi teisiniams santykiams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, t. y. įstatymas negalioja atgaline tvarka (lex retro non agit), jei to tiesiogiai nenustatyta įstatyme. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000; 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001).

Å iuo atveju 1994-06-06 sutarties, iÅ¡ kurios pirmosios instancijos teismas kildina panaudos teisinius santykius, sudarymo metu LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas negaliojo, todėl Å¡io įstatymo nuostatos vertinant 1994-06-06 sutartį, iÅ¡ jos kylančius santykius ir jais siejamus subjektus negali bÅ«ti taikytinos. Kitas ieÅ¡kovo argumentas, susijęs su LR Vyriausybės 2002-12-03 nutarimu Nr. 1890 patvirtinta Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarka ir jos 6 punktu, numatančiu perduodamo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis valstybės turto terminus ir tvarkÄ .

Kaip ir anksčiau nurodytas valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, taip ir LR Vyriausybės 2002-12-03 nutarimu Nr. 1890 patvirtinta Valstybės turto perdavimo panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tvarka 1994-06-06 sutarties sudarymo metu negaliojo, todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Dėl šios priežasties negali būti vertinama, kaip Rusijos Federacijos ambasada laikosi šios nustatytos tvarkos dėl, pavyzdžiui, perduoto turto kapitalinio remonto ir jam skirtų lėšų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad ginčo, jog nurodytas nekilnojamasis turtas ieÅ¡kovui priklauso nuosavybės teise byloje nekilo. Vadovaujantis galiojančiais ir nenuginčytais VÄ® Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis ieÅ¡kovo nuosavybės teisės į butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius, įregistruotos nuo 2010-09-17 (t. 1, b. l. 37-38). Apibendrinus iÅ¡dėstytÄ , apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad apelianto nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumo ir pagrįstumo.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neiÅ¡sprendė kausimo dėl Rusijos Federacijos ambasados įtraukimo į bylÄ trečiuoju asmeniu. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos medžiaga patvirtina, jog klausimas dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylÄ pirmosios instancijos teismo buvo sprendžiamas (t. 1, b. l. 88), dėl Å¡ios priežasties nėra pagrindo laikyti šį apelianto argumentÄ pagrįstu ir sudarančiu pagrindÄ pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui.Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo keisti ar naikinti skundžiamÄ teismo sprendimÄ apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtÄ teismo sprendimÄ (nutartį) neturi bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ Å¡alių byloje iÅ¡sakytÄ ar pateiktÄ argumentÄ .

Be to, atmesdamas apeliacinį skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010). Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiÅ¡kai ir iÅ¡samiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė ginčo klausimui taikytinas teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kadangi apelianto apeliacinis skundas atmestinas, jo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegijan u t a r i a : IeÅ¡kovės UAB „Tukompa“ apeliacinį skundÄ atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                 Loreta Bujokaitė              Aldona Tilindienė                               Dainius Rinkevičius