2017-10-25 Nr. AB-19345-3-61-3-03274-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-921-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03274-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl atsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. P. 2017 m. rugsėjo 29 d. su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017-06 atsakymą Nr. (11.1 E) I Dėl išmokos iš garantinio fondo (b. l. 11–12) (toliau – ir Atsakymas) dėl atsisakymo mokėti išmoką iš VSDF, administruojančios Garantinį fondą, E. P. naudai ir priteisti iš VSDFV: tiesiogiai taikant 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (toliau – ir Darbuotojų apsaugos direktyva), 3 849,54 Eur išmoką, kurią sudaro trijų mėnesių neišmokėtas darbo užmokestis, neišmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, kompensacija už nepanaudotas atostogas; 347,99 Eur palūkanų už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą; 2) teismui nusprendus tiesiogiai netaikyti Darbuotojų apsaugos direktyvos nuostatų dėl minėtos pinigų sumos priteisimo pareiškėjos naudai, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo 1 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies 1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 ir 52 straipsniams.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. nutartimi (b. l. 59–60) pareiškėjos skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėja prašė panaikinti Atsakymą, kuriame buvo nurodyta, jog šis atsakymas gali būti apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo atsakymo gavimo dienos. Tačiau pareiškėja į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi tik 2017 m. rugsėjo 29 d. po Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties priėmimo, kuria netenkino pareiškėjos E. P. atskirojo skundo ir neišsprendė teismingumo klausimo iš esmės. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad terminas skundui dėl ginčijamo Atsakymo apskundimo turi būti skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarties priėmimo. Teismas pažymėjo, jog skundžiamame VSDFV atsakyme buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, o tai, kad pareiškėja skundą padavė Vilniaus apygardos teismui, nepaneigia aplinkybės, jog ji praleido terminą skundui paduoti. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neprašė atnaujinti praleistą terminą skundui, todėl atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

II. Pareiškėja E. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį ir pareiškėjos skundą priimti.

Pareiškėja teigia, kad ji, teikdama 2017 m. rugsėjo 28 d. skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl išmokos iš Garantinio fondo išmokėjimo ir palūkanų priteisimo, nepraleido vieno mėnesio termino skundui paduoti, kadangi kai ji gavo 2017-06 VSDFV atsakymą Nr. (11.1E)1, bendrosios kompetencijos teisme jau vyko civilinės bylos Nr. e2-27912-996/2017 dėl išmokos išmokėjimo iš Garantinio fondo ir palūkanų priteisimo nagrinėjimas tarp tų pačių šalių (pareiškėjos ir VSDFV), dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 296 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas negalėjo priimti skundo, nes teismo žinioje buvo byla dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Pareiškėjos nuomone, vieno mėnesio terminas 2017-06 VSDFV atsakymui Nr. (11.1 E) I apskųsti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 1 dalį turi būti skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutarties priėmimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Byloje nustatyta ir pareiškėja šios aplinkybės neginčija, kad pareiškėjos skundžiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017m. birželio mėnesio atsakymas Nr.(11.1 E) Dėl išmokos iš garantinio fondo buvo priimtas 2017m. birželio mėnesį ir tą patį mėnesį įteiktas pareiškėjai. Taigi konstatuotina, jog ABTĮ 29 straipsnyje numatytas vieno mėnesio skundo padavimo terminas baigėsi 2017 metų liepos mėnesį.

Pareiškėja skundą teismui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. birželio mėnesio atsakymo Nr.(11.1 E) Dėl išmokos iš garantinio fondo panaikinimo pateikė 2017 m. rugsėjo 29 d., t.y. akivaizdžiai praleidusi ABTĮ 29 straipsnyje nustatytą skundo padavimo terminą. Kartu su skundu pareiškėja prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą nepateikė.

Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatomis ginčijama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėja negalėjo skundo paduoti administraciniam teismui, nes tuo pačiu metu vyko procesas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bendrosios kompetencijos teisme, nesudaro pagrindo skundo padavimo terminą skaičiuoti kitaip, nei yra numatyta ABTĮ 29 straipsnyje. Aptarti atskirojo skundo argumentai galėtų būti nagrinėjami tik sprendžiant prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, jei toks prašymas būtų paduotas teismui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos E. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas