2013-05-23 Nr. AB-2056-3-61-3-02488-2012-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-1173/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02488-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 25

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Init“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Init“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, trečiasis suinteresuotas asmuo A. K., dėl nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. rugpjūčio 24 d. nurodymu „Dėl asmens duomenų tvarkymo“ Nr. 2R-3018(2.13) (toliau – ir Nurodymas), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 41 straipsnio 5 punktu, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1156, 15.2 punktu, nurodė pareiškėjui pakeisti tipinės sutarties dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo formą ir joje atsisakyti asmens kodo, kaip privalomo nurodyti asmens duomenis (1 p.); suderinti užsakymo formos nuostatas su ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalies reikalavimais (2 p.); sudaryti aiškią, nemokamą ir lengvai įgyvendinamą galimybę duomenų subjektams išreikšti nesutikimą dėl jų asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslais (3 p.).

Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 24 d. nurodymą Nr. 2R-3018(2.13) (b. l. 1–3).

Pagrįsdamas nesutikimo su priimtu Nurodymu argumentus nurodė, kad jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Paaiškino, kad tarp UAB „Init“ (anksčiau buvusi UAB „Vinita“) ir A. K. sutartiniai santykiai tęsėsi nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d., kai buvo sudaryta sutartis dėl Vilniaus miesto eterinių TV programų retransliavimo ir suteikta galimybė papildomai žiūrėti palydovines programas. Pažymėjo, kad A. K. asmens duomenys pareiškėjui buvo žinomi dar nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d., nes šis asmuo sudarydamas sutartį savo noru nurodė savo asmens duomenis.

Ginčo tarp UAB „Vinita“ ir A. K. dėl duomenų nurodymo sutartyje nebuvo. A. K., 2011 m. rugsėjo 19 d. sudarydamas elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartį, vėl savo noru paslaugų teikėjui nurodė savo asmens duomenis, todėl nepagrįsta Inspekcijos išvada, jog nebuvo šio asmens sutikimo dėl jo asmens duomenų naudojimo sutartyje bei užsakymo formoje. Taip pat pažymėjo, kad ginčo situaciją vertinant ADTAĮ kontekste, nebuvo pagrindo abejoti A. K. valia, nes valią pateikti asmens duomenis jis išreiškė ne vieną kartą, be to, jokio ginčo prieš tai nebuvo.

Nusiskundimas išreikštas po aštuonerių metų šiuo atveju negali būti laikomas sąžiningu. Pareiškėjas nesutikdamas su Nurodymo išvada dėl tipinės sutarties pakeitimo, joje atsisakant asmens kodo, pažymėjo, kad ši atsakovo išvada tiesiogiai prieštarauja ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatai bei kartu pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes, įgyvendinus šią nuostatą, būtų apsunkintas sutarčių vykdymas – asmenų su vienodomis pavardėmis ir vardais yra ne vienas, todėl asmens kodas šiuo atveju yra pagrindinis sutarties šalies identifikuojamasis požymis; prieš pradedant teikti kabelinės televizijos ar interneto paslaugas būtina įsitikinti, kad prašantis įvesti įvadus asmuo yra nekilnojamojo turto savininkas ar jo įgaliotas asmuo, o tam taip pat yra reikalingas asmens kodas, nes priešingu atveju susidarytų situacija, kai įvadai būtų pakloti ir paslauga suteikta asmeniui, nesančiam sutarties šalimi; atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas telekomunikacinę įrangą įrengia bei paslaugas pradeda teikti avansu, t. y. be išankstinio apmokėjimo, asmens kodas yra reikalingas tuo atveju, jei asmuo vengtų apmokėti paslaugas, nes skolos išieškojimas iš asmens nežinant jo asmens kodo būtų labai apsunkintas.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad duomenys apie asmens kodą yra privalomi pateikti ir kreipiantis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo bei teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir kitais atvejais, todėl įgyvendinant Nurodymo reikalavimus būtų apsunkinta pareiškėjo teisė savo interesus ginti ir teismine tvarka. Teigė, kad sistemiškai vertinant ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, akivaizdu, jog asmens kodo nurodymas sutartyje ir užsakyme neprieštarauja ADTAĮ nuostatoms.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 31–34) nurodė, kad pareiškėjas Inspekcijai pateikė pageidaujamų paslaugų užsakymo užpildytą formą, kurioje jau buvo nurodytas trečiojo suinteresuoto asmens kodas. Nustatyta, kad A. K. nesutikus, kad būtų rašomas jo asmens kodas, įmonės darbuotojas jam paaiškino, kad tai yra standartinė sutartis ir jis neturintis įgaliojimų nieko keisti. Pareiškėjo teigimu, jis turėjo A. K. sutikimą dėl asmens kodo naudojimo, nes asmuo savo valia pasirašė sutartį bei užsakymo formą, o A. K. vienareikšmiškai išreiškus nesutikimą, asmens kodas nebūtų nurodytas.

Atsakovas pažymėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos „Dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo“ (95/46/EB) 29 straipsnyje duomenų apsaugos darbo grupė Nuomonėje 15/2011 dėl sąvokos „sutikimas“ apibrėžties nurodė, kad „Sutikimas galioja tik tuomet, jei duomenų subjektas gali iš tikrųjų pasirinkti, ir nesutikimo atveju nekyla apgaulės, bauginimo, prievartos ar reikšmingų neigiamų padarinių grėsmės. Jei sutikimo padariniai kenkia asmenų pasirinkimo laisvei, sutikimas nelaikomas savanorišku“.

Pabrėžė, kad šiuo konkrečiu atveju A. K. sutikimas dėl asmens kodo nurodymo nelaikytinas savanorišku. Dėl pareiškėjo argumentų, jog asmens duomenys galėjo būti tvarkomi, nes buvo sudaryta sutartis (ADTAĮ 5 str. 1 d. 2 p.), nurodė, kad ši teisės norma nurodo teisėtus asmens duomenų kriterijus, tačiau sąlygos, kurioms esant duomenų valdytojai gali panaudoti asmens kodą, yra reglamentuotos ADTAĮ 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas neturėjo leidimo naudoti asmens kodą, bei tai, kad pareiškėjui ADTAĮ 7 straipsnio 3 dalyje nesuteikta teisė naudoti asmens duomenis be sutikimo, atsakovas padarė išvadą, kad asmens kodas sutartyje ir užsakymo formoje buvo nurodytas neteisėtai.

Pareiškėjo argumentus dėl kitos sutarties šalies identifikavimo taip pat laikė nepagrįstais, nes asmenys sudarydami sutartį nurodo ne tik asmens kodą, tačiau ir vardą, pavardę, telefono numerį, adresą bei bendrosios atsiskaitymo knygelės numerį, o tai yra pakankami duomenys asmeniui identifikuoti. Nurodė, kad įsitikinti, ar prašantis teikti paslaugas asmuo yra nekilnojamojo turto savininkas, galima ir asmeniui pateikus nuosavybę patvirtinančius dokumentus. Paneigdamas pareiškėjo argumentus, kad teikiant skundą teismui kaip būtiną rekvizitą reikia nurodyti asmens kodą, pabrėžė, kad, kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 433 straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnio 5 dalyje, asmens kodą būtina nurodyti tuo atveju, jei jis yra žinomas.

Pažymėjo, kad užsakymo formos nuostata dėl sutikimo, kad pareiškėjas prireikus galės kreiptis į valstybines ir / ar privačias organizacijas dėl duomenų apie asmenį gavimo, yra nedetalizuota, kokiu tikslu, iš kokių institucijų ir kokius duomenis pareiškėja ketina rinkti apie asmenį, dėl šios priežasties buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas užsakymo formoje įtraukdamas šią nuostatą pažeidė ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 27–29) nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad tiek 2004 metais, tiek 2011 metais asmens kodą nurodė savo noru. Paaiškino, kad sutartį pildė paslaugų tiekėjo darbuotojas, nesuteikdamas galimybės pačiam A. K. įrašyti savo duomenų. Pažymėjo, kad jam nesutikus, kad blankuose būtu įrašytas jo asmens kodas, darbuotojas paaiškino, kad tai yra standartinis blankas ir jis keisti nieko negalintis. Taip pat nurodė, kad teikiant paslaugas, pačiame bute neklojami jokie kabeliai ar techniniai įrengimai, todėl prašyti pateikti asmens kodą nėra jokio pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad atsiskaitymo mokėjimo pranešimuose, kurie yra pateikiami vartotojui, kaip mokėtojo kodas yra nurodomas atsiskaitymo knygelės numeris, kuris, be kita ko, negali dubliuotis su kitu vartotoju, vadinasi, atsiskaitymo knygelės numerio pakanka. Be to, pareiškėjas nėra nurodęs, koks teisinis pagrindas jam suteikia teisę rinkti duomenis apie asmenį iš privačių organizacijų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, ADTAĮ 7 straipsnio 2 ir 3 dalimis, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos „Dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo“ (95/46/EB) 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė (toliau – 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė) Nuomone 15/2011, pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog asmuo, norėdamas, jog jam būtų teikiamos elektroninių ryšių paslaugos, tiek Sutartyje, tiek užsakymo formoje privalėjo nurodyti asmens kodą (tai yra tipinėje sutarties formoje vienas iš privalomų pateikti asmens duomenų yra asmens kodas), Inspekcija pagrįstai sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju trečiojo suinteresuoto asmens sutikimas dėl jo asmens kodo naudojimo nelaikytinas savanorišku, vadinasi, UAB „Vinita“ (UAB „Init“) jo asmens kodą naudojo neturėdama duomenų subjekto (trečiojo suinteresuoto asmens) sutikimo. Pažymėjo, kad įmonei, vadovaujantis ADTAĮ 7 straipsnio 3 dalimi, nesuteikiama teisė naudoti asmens kodą be asmens sutikimo, todėl Inspekcija priėjo pagrįstą išvadą, kad UAB „Vinita“ (UAB „Init“) trečiojo suinteresuoto asmens kodą naudojo, taip pat Sutartyje bei užsakymo formoje nurodė neteisėtai.

Teismas pabrėžė, kad ADTAĮ 7 straipsnio 3 dalis įtvirtina baigtinį ir išimtinį atvejų sąrašą, kai asmens kodą galima panaudoti be duomenų subjekto sutikimo. Pareiškėjas sutikimo naudoti trečiojo asmens kodą neturėjo, o įmonei vadovaujantis ADTAĮ 7 straipsnio 3 dalimi nesuteikiama teisė naudoti asmens kodą be asmens sutikimo.

Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad užsakymo formos nuostata „Sutinku, kad UAB „Vinita“ (UAB „Init“) prireikus kreiptųsi į valstybines ir / ar privačias organizacijas (įmones, įstaigas, institucijas) dėl informacijos apie mane gavimo“, nedetalizuoja, kokiu tikslu, iš kokių šaltinių ir kokius konkrečiai asmens duomenis UAB „Vinita“ (UAB „Init“) ketina rinkti, Inspekcija priėjo pagrįstą išvadą, kad UAB „Vinita“ (UAB „Init“) įtvirtindama minėtą nuostatą užsakymo formoje pažeidė ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalį.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad užsakymo forma neprieštarauja ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalies reikalavimams, nes trečiojo asmens informacija apie duomenų valdytoją, jo asmens kodą ir buveinę buvo pateikta sudarytoje sutartyje, taip pat trečiajam asmeniui buvo išaiškinta, kad jo asmens kodas yra reikalingas, siekiant identifikuoti asmenį, sudarant sutartį bei užtikrinant šios sutarties vykdymą, teismas rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės Nuomone, kurioje pažymėta, kad „Sutikimas turi būti duotas dėl įvairių aiškiai nustatytų tvarkymo aspektų. Visų pirma šie aspektai apima tai, kokie duomenys tvarkomi ir kokias tikslais. Kad sutikimas galiotų, jis turi būti konkretus. Kitaip tariant bendras sutikimas nenurodant konkretaus duomenų tvarkymo tikslo nėra tinkamas. Kad būtų konkretus, sutikimas turi būti suprantamas, turi būti aiškiai ir tiksliai nurodyta duomenų tvarkymo aprėptis ir padariniai. Jis negali būti tvarkomas neapibrėžtai tvarkymo veiklai“, ir padarė išvadą, kad pareiškėjas, įtvirtindamas minėtą nuostatą užsakymo formoje, pažeidė ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalį, todėl įmonei pagrįstai buvo paskirtas nurodymas suderinti užsakymo formos nuostatas su ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalies reikalavimais. Atkreipė dėmesį, kad ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kokią informaciją duomenų valdytojas privalo suteikti duomenų subjektui, kurio asmens duomenis renka tiesiogiai iš jo, pažeidimas nustatytas nebuvo.

Pažymėjo, kad asmuo, pasirašydamas užsakymo formą, automatiškai išreiškia sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslais. Kadangi anksčiau nurodyta užsakymo formos nuostata asmeniui nesuteikiama teisė atsisakyti tiesioginės rinkodaros pasiūlymų, Inspekcija pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas, įtvirtinęs minėtą nuostatą užsakymo formoje, pažeidė ADTAĮ 14 straipsnio 3 dalį.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad remiantis sutartyse su pareiškėju pateikiama asmens duomenų visuma, asmenį galima vienareikšmiškai identifikuoti ir tam nėra būtina naudoti asmens kodą. Taip pat pažymėjo, kad asmeniui sutartyje nurodžius ne savo adresą, jeigu paslauga bus įvesta trečiajam asmeniui, pareiškėjas įgyja teisę iš tokio asmens išsiieškoti patirtus nuostolius. Įsitikinti, kad prašantis įvesti įvadus asmuo yra teisėtas nekilnojamojo turto valdytojas, galima vietoje, prieš klojant kabelius, asmeniui pateikus nuosavybę patvirtinančius dokumentus ir, jei reikia, įgaliojimą. Be to, teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo su UAB „Vinita“ (UAB „Init“) sudarė ne naują sutartį, todėl poreikio nustatyti kabelių klojimo vietą nebuvo.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad asmens kodo nurodymas užsakyme bei sutartyje yra reikalingas sutarties vykdymo ir paslaugų apmokėjimo užtikrinimui, be to, tai yra būtinas rekvizitas kreipiantis į teismą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad remiantis CPK 433 straipsnio 1 dalies ir 147 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kreipiantis į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo arba dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, asmens kodas teismui pateikti nėra privalomas. Taigi anksčiau nurodyti pareiškėjo argumentai nepagrįsti. Netenkindamas pareiškėjo skundo, teismas įvertino ir tą aplinkybę, kad byloje nėra duomenų, jog trečiojo suinteresuoto asmens duomenys būtų pareiškėjos perduoti pašaliniams, nesuinteresuotiems asmenims.

III. Pareiškėjas UAB „Init“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 95–99), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamą atsakovo Nurodymą.

Apeliaciniame skunde pabrėžia, kad į visus pareiškėjo argumentus pirmos instancijos teismas atsakė remdamasis atsakovo argumentais, tačiau sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo keliamų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo taikymo problemų. Apelianto nuomone, ir atsakovas, ir teismas nepagrįstai susiaurina asmens kodo kaip asmens duomens naudojimą, sudarant ir vykdant sutartį, nors nei ADTAĮ 2 straipsnis, reglamentuojantis pagrindines sąvokas, nei 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas, neduoda tam pagrindo, tuo labiau, kad sutarčių sudarymas ir vykdymas objektyviai reikalauja asmens duomenų (asmens kodo) tvarkymo.

Apelianto nuomone, nėra prieštaravimo tarp ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 7 straipsnio 3 dalies, nes 7 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad asmens kodą galima naudoti be duomenų subjekto sutikimo, jeigu tokia teisė yra nustatyta šiame ir kituose įstatymuose. ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas (kai sudaroma ir vykdoma sutartis) ir yra šiame įstatyme numatytas atvejis, suteikiantis teisę naudoti asmens kodą be duomenų subjekto sutikimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad asmens kodą galima naudoti tik ADTAĮ 7 straipsnyje išvardintais atvejais, tačiau dėl 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nepasisakė.

Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvai, kad asmenį identifikuoti galima pagal adresą, telefono numerį, atsiskaitomosios knygelės numerį ir kita, nepagrįsti, nes šie duomenys yra kintantys, nenurodomi asmens dokumentuose (pase ar asmens tapatybės kortelėje) ir šiais požymiais remiantis nėra galimybės identifikuoti asmenį ir naudotis viešais registrais. Pažymi, kad nežinant skolininko asmens kodo, labai apsunkintas teisėto intereso išieškoti skolą, jeigu tokia susiformuoja teikiant paslaugas, realizavimas. Nors CPK yra nurodyta, kad atsakovo arba skolininko asmens kodas yra nurodomas, jeigu yra žinomas, tačiau faktiškai procesiniai dokumentai grąžinami trūkumų šalinimui, jeigu asmens kodas yra nenurodomas. Tai patvirtina ir byloje pateikta Teisingumo ministerijos paruošta pareiškimo išduoti įsakymą dėl skolos priteisimo tipinė forma. Šie argumentai taip pat patvirtina, kad skolininko (duomenų subjekto) interesai nėra svarbesni, kas leidžia kreditoriui tvarkyti asmens duomenis dėl teisėto intereso (ADTAĮ 5 str. 1 d. 6 p.).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei sąžiningumo ir protingumo principus, padarydamas išvadą kad A. K. nesutiko dėl asmens duomenų tvarkymo. Pažymi, kad įstatymas nereikalauja būtinos rašytinės sutikimo formos. Nei atsakovas, nei trečiasis asmuo byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. K. asmens kodas buvo išgautas prieš jo valią. Valią jis išreiškė ne vieną kartą ir jokio ginčo dėl to nuo 2004 metų nekilo. Akcentuoja, kad A. K. nepasitenkinimas UAB „Vinita“ kilo ne dėl asmens kodo naudojimo, o dėl paslaugų teikimo. Tą patvirtina ir jo skundo, adresuoto Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, turinys. Pažymi, kad vartotojui nesutikus nurodyti savo asmens kodo, minėtuose dokumentuose jo asmens kodas nebūtų nurodomas.

Nesutinka su atsakovo pozicija, kad A. K. nenurodžius savo asmens kodo, jam nebūtų teikiamos elektroninių ryšių paslaugos. Pabrėžia, kad Inspekcija teismo posėdyje sutiko, kad asmens kodas gali būti nurodomas tipinėje sutarties dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo formoje, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas į tai neatsižvelgė ir padarė neteisingą išvadą kad buvo pažeistas ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 straipsnio 2 dalis.

Pažymi, kad kiti ūkio subjektai, teikiantys kabelinės televizijos ir interneto paslaugas savo tipinėse sutartyse, kurios yra skelbiamos viešai internete, kaip privalomą sutarties šalių rekvizitą nurodo kliento asmens kodą. Visiems ūkio subjektams turėtų būti taikomi vienodi reikalavimai, nes priešingu atveju vieni subjektai įgyja pranašumą tikrinant klientų mokumą bei turi galimybes geriau administruoti ir išieškoti skolas.

Teigia, kad Nurodymo reikalavimas suderinti užsakymo formos nuostatas su ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalimi yra įgyvendintas. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas pažeidė minėtas įstatymo nuostatas santykiuose su vartotoju A. K.. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamo Nurodymo 2 punktas yra abstraktus. Mano, kad atsakovas savo nurodyme turėtų konkrečiai nurodyti, kokia formuluotė jį tenkintų ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nurodymo antrasis punktas yra naikintinas, nes jis yra nekonkretūs, todėl sunkiai įvykdomas.

Dėl Nurodymo 3 punkto pažymi, kad kiekvienas duomenų subjektas gali padaryti prierašą, kad jis nesutinka dėl jo asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslais. Ši galimybė yra aiški, nemokama ir lengvai įgyvendinama ir prieinama kiekvienam protingam vartotojui, kuris to pageidauja. Todėl pareiškėjo nuomone, užsakymo forma nepažeidžia ADTAĮ 14 straipsnio 3 dalies.

Atsakovas Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 107–109) atsakovas palaiko savo anksčiau išdėstytą poziciją, taip pat pabrėžia, kad asmens kodas yra specifinė asmens duomenų kategorija, todėl įstatymų leidėjas jo tvarkymą reglamentavo specialiosiomis normomis (ADTAĮ 7 straipsnis), numatančiomis griežtesnes tvarkymo sąlygas, nei kitiems asmens duomenims. ADTAĮ 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata leidžia naudoti asmens kodą be duomenų subjekto sutikimo specialiais atvejais, kai būtent asmens kodo (o ne visų kitų asmens duomenų naudojimą) reglamentuoja ADTAĮ ar kiti teisės aktai. Aiškinant kitaip, asmens kodas prarastų savo išskirtinumą ir ADTAĮ 7 straipsnio 2 ir 3 dalys prarastų prasmę. ADTAĮ 7 straipsnio 2 ir 3 dalys yra imperatyvios ir jų nesilaikymas negali būti pateisintas tokiais argumentais, kaip ūkio subjekto finansiniai interesai, naudojimosi viešais registrais, skolos išieškojimo apsunkinimas ir pan.

Pažymi, kad rašytinė sutikimo forma dar nereiškia, kad jis yra savanoriškas. Išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo sutikimas dėl jo asmens kodo naudojimo nelaikytinas savanorišku, Inspekcija padarė atsižvelgdama į A. K. skunde nurodytas aplinkybes, pareiškėjo paaiškinimus, tipines užsakymo ir sutarties formas, kuriose niekaip nenurodyta, kad asmens kodas yra neprivalomas ir į tai, kad A. K., kaip vartotojas, yra silpnesnioji šalis, kuriai norimas paslaugas gauti yra svarbiau nei ginčytis dėl asmens kodo neįrašymo. Atsakovas nesutinka, jog vien ta aplinkybė, kad asmuo 8 metus nesiskundė dėl savo asmens kodo nurodymo sutartyje, vienareikšmiškai patvirtina, kad jo teisės nebuvo pažeistos, nes net jei A. K. būtų savanoriškai sutikęs nurodyti savo asmens kodą 2004 metų Sutartyje, dar nereiškia, kad 2011 metais sudarydamas naują sutartį, jis negali pakeisti savo nuomonės ir nebesutikti, kad jo asmens kodas būtų įrašomas naujai sudaromoje sutartyje. Be to, mano, jog pareiškėjas teigdamas, kad paslaugos būtų teikiamos ir tuo atveju, jei paslaugų gavėjas nesutiktų nurodyti savo asmens kodo ir tuo pačiu atsisakydamas vykdyti Nurodymo 1 dalį (pakeisti tipinės sutarties formą), prieštarauja pats sau. Pareiškėjo pozicija įrodo, kad jo klientams neleidžiama savanoriškai pasirinkti ar jie nori pateikti savo asmens kodą.

Atsakovo nuomone, net jei būtų pateikti įrodymai, kad teismai, nesilaikydami CPK 433 straipsnio 1 dalies ir 147 straipsnio 5 dalies nuostatų, grąžina procesinius dokumentus trūkumų šalinimui, tai nėra pagrindas Inspekcijai nesilaikyti ADTAĮ 7 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų.

Mano, jog pareiškėjo argumentas, kad kiti ūkio subjektai, teikiantys kabelinės televizijos ir interneto paslaugas savo tipinėse sutartyse, kaip privalomą sutarties šalių rekvizitą, nurodo kliento asmens kodą, todėl Inspekcija turėtų reaguoti į šį pažeidimą, nėra susijęs su šia konkrečia byla. Be to, kito asmens galimai daromi pažeidimai nesuteikia teisės pažeisti ADTAĮ pareiškėjui.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Nurodymo 2 punktas yra abstraktus, pažymi, kad atsižvelgiant į ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalį, įgyvendinti duomenų subjekto teisę žinoti (būti informuotam) apie jo asmens duomenų tvarkymą yra duomenų valdytojo, o ne Inspekcijos pareiga. Jei pareiškėjui kyla neaiškumų dėl konkrečios formuluotės, jis visada gali raštu ar žodžiu kreiptis į Inspekciją dėl konsultacijos.

Atsakovo nuomone, teorinė galimybė sutartyje padaryti prierašą, kad klientas nesutinka su jo asmens duomenų tvarkymu tiesioginės rinkodaros tikslais, nelaikytina pakankama priemone, įgyvendinančia ADTAĮ 14 straipsnio 3 dalį, nes klientas, pildydamas jam pateiktą tipinę užsakymo formą, turi pagrindą manyti, kad sutikimas yra privaloma sąlyga, norint gauti pareiškėjo teikiamas paslaugas. Duomenų subjektui, kaip silpnajai šaliai, turi būti sudaryta aiški ir nedviprasmiška galimybė nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu tiesioginės rinkodaros tikslais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl 2012 m. rugpjūčio 24 d. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcijos nurodymo „Dėl asmens duomenų tvarkymo“ Nr. 2R-3018(2.13), kuriuo nurodyta pareiškėjui pakeisti tipinės sutarties dėl elektroninių ryšių paslaugų teikimo formą ir joje atsisakyti asmens kodo kaip privalomo nurodyti asmens duomens, suderinti užsakymo formos nuostatas su Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies reikalavimais, sudaryti aiškią, nemokamą ir lengvai įgyvendinimą galimybę duomenų subjektams išreikšti nesutikimą dėl jų asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslais, teisėtumo ir panaikinimo.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 8 straipsnio 7 dalį valstybės narės apibrėžia sąlygas, kuriomis gali būti tvarkomas nacionalinis asmens identifikavimo kodas ar bet kuris kitas bendrojo taikymo žymuo tapatybei nustatyti. Taigi asmens kodo sudarymo ir jo naudojimo reglamentavimas paliekamas valstybių narių diskrecijai.

ADTAĮ 7 straipsnio 2 dalis nustato, kad naudoti asmens kodą, kai tvarkomi asmens duomenys, galima tik gavus duomenų subjekto sutikimą, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 4 ir 5 dalyse, kai asmens kodą naudoti draudžiama. ADTAĮ 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad be duomenų subjekto sutikimo asmens kodą galima naudoti tik jeigu tokia teisė yra nustatyta šiame ir kituose įstatymuose; atliekant mokslinį arba statistinį tyrimą šio įstatymo 12 ir 13 straipsniuose nustatytais atvejais; valstybės, žinybiniuose registruose, jeigu jie yra įteisinti Valstybės registrų įstatymo nustatyta tvarka, ir informacinėse sistemose, jeigu jos yra įteisintos teisės aktų nustatyta tvarka; juridiniams asmenims, kurių veikla susijusi su paskolų teikimu ir skolų išieškojimu, draudimu ar lizingo (finansinės nuomos) verslu, taip pat sveikatos apsaugos ir socialinio draudimo bei kitų socialinę paramą teikiančių ir administruojančių institucijų ir švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų veikloje. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepatenka į asmenų ratą, kuriems vadovaujantis ADTAĮ 7 straipsnio 3 dalimi suteikiama teisė naudoti asmens kodą be asmens sutikimo. Pagal ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalį (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1372 redakcija) sutikimas – savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu. Sutikimas tvarkyti ypatingus asmens duomenis turi būti išreikštas aiškiai – rašytine, jai prilyginta ar kita forma, neabejotinai įrodančia duomenų subjekto valią.

Apeliantas teigia, kad UAB „Init“ turėjo trečiojo suinteresuoto asmens sutikimą dėl jo asmens kodo naudojimo, kadangi nurodė savo asmens kodą 2004 m. rugpjūčio 3 d. ir 2011 m. rugsėjo 19 d. sutartyse ir savo valią dėl asmens kodo nurodymo patvirtino pasirašydamas sutartį bei užsakymo formą. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka ir mano, kad tokio sutikimo, kurio reikalauja minėtas teisinis reglamentavimas, pareiškėjas nebuvo gavęs. Taip pat visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, kad nei ADTAĮ 2 straipsnis, reglamentuojantis pagrindines sąvokas, nei 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas nedraudžia naudoti asmens kodą, sudarant ir vykdant sutartį, ir be duomenų subjekto sutikimo. Svarbu tai, kad universalių nacionalinių identifikavimo numerių sistemos naudojimas (kaip asmens kodų Lietuvoje) reiškia asmens duomenų bazių sujungimą, ir todėl kelia grėsmę asmens teisei į privatumą.

Dalis problemų, susijusių su asmens kodo naudojimu Lietuvoje, kyla iš asmens kodo struktūros, kuri buvo pasirinkta pagal panašius, Skandinavijos valstybėse naudojamus identifikavimo numeriu formatus, kiekvienas asmens kodas susideda iš vienuolikos skaitmenų, pirmasis skaitmuo atitinka lytį, neporinis skaitmuo – vyriška, porinis – moteriška, ir gimimo šimtmetį, pradedant nuo XIX amžiaus, kiti šeši skaitmenys atitinka gimimo datą, kiti trys skaitmenys yra gimusiųjų tą pačią dieną įrašymo į registrą eilės numeris, o vienuoliktasis skaitmuo yra pirmųjų dešimties skaitmenų kontrolinis skaičius, kuris išvedamas iš kitų dešimties asmens kodo skaitmenų ir yra skirtas asmens kodo autentiškumui užtikrinti (Žmogaus teisių stebėjimo institutas. Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą: asmens kodo naudojimas Lietuvoje situacijos įvertinimas, 2011). Kaip ne kartą yra pažymėjęs Europos žmogaus teisių teismas, informacijos kaupimas apie asmens privatų gyvenimą, riboja jo teisę į asmeninio gyvenimo neliečiamumą (2000 m. vasario 16 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas Amann prieš Šveicariją, 27798/95). Pabrėžtina, kad asmens kodas, visų pirma, skirtas asmens tapatybei patvirtinti, kartu atskleidžia perteklinę informaciją apie asmenį, t. y. jo/jos lytį ir gimimo datą. Ir Europos Sąjungos, ir Lietuvos teisinis reglamentavimas visiškai aiškus tuo požiūriu, kad jis nustato specialias asmens kodo naudojimo taisykles. Asmens kodo, kaip unikalios skaitmenų sekos, naudojimą reglamentuoja ADTAĮ 7 straipsnio nuostatos, dėl to apelianto argumentas, kad galima naudoti asmens kodą be sutikimo remiantis ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, yra visiškai nepagrįstas, nes minėtas straipsnis reglamentuoja bendrai visas kitas situacijas ir kitų asmens duomenų naudojimą, be to, minėtame straipsnyje net neužsimenama apie asmens kodo naudojimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, spendžiant klausimą dėl to, kokiu būdu turi būti tvarkomi asmens duomenys – asmens kodas, visiškai nesvarbūs apelianto argumentai, kad sutarčių sudarymas ir vykdymas objektyviai reikalauja asmens duomenų (asmens kodo) tvarkymo. Visiškai pagrįsti Inspekcijos ir pirmosios instancijos teismo argumentai, kad asmenys, sudarantys sutartis su UAB „Vinita“ (UAB „Init“), sutartyse nurodo ne tik savo vardą, pavardę, bet ir telefono numerį, adresą bei bendrosios atsiskaitymo knygelės numerį, remiantis šių asmens duomenų visuma, asmenį galima vienareikšmiškai identifikuoti ir tam nėra būtina naudoti asmens kodą. Apelianto argumentai dėl to, kad jam būtina naudoti asmens kodus, teisėjų kolegijai iš esmės leidžia suabejoti apelianto argumentais, kad A. K. vienareikšmiškai nesutikus minėtuose dokumentuose asmens kodas nebūtų nurodomas, o sutartis vis tiek būtų sudaroma. Asmuo, norėdamas, jog jam būtų teikiamos elektroninių ryšių paslaugos, ir Sutartyje, ir užsakymo formoje privalėjo nurodyti asmens kodą, t. y. tipinėje sutarties formoje vienas iš privalomų pateikti asmens duomenų yra asmens kodas, todėl pirmosios instancijos teismas ir Inspekcija pagrįstai sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju trečiojo suinteresuoto asmens sutikimas dėl jo asmens kodo naudojimo nelaikytinas savanorišku, vadinasi, UAB „Vinita“ (UAB „Init“) jo asmens kodą naudojo neturėdama duomenų subjekto (trečiojo suinteresuoto asmens) sutikimo.

Apelianto argumentai, kad kiti ūkio subjektai, teikiantys kabelinės televizijos ir interneto paslaugas savo tipinėse sutartyse, kurios yra skelbiamos viešai internete, kaip privalomą sutarties šalių rekvizitą nurodo kliento asmens kodą, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai.

ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalis (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1372 redakcija) nustato, kad duomenų valdytojas, kuris asmens duomenis gauna ne iš duomenų subjekto, privalo apie tai informuoti duomenų subjektą pradėdamas tvarkyti asmens duomenis. Šiuo atveju duomenų valdytojas privalo duomenų subjektui suteikti šią informaciją (išskyrus atvejus, kai duomenų subjektas tokią informaciją jau turi): 1) savo (duomenų valdytojo) ir savo atstovo, jeigu šis yra, tapatybę ir nuolatinę gyvenamąją vietą (jeigu duomenų valdytojas ar jo atstovas yra fizinis asmuo) arba nurodyti pavadinimą, juridinio asmens kodą ir buveinę (jeigu duomenų valdytojas ar jo atstovas yra juridinis asmuo); 2) kokiais tikslais tvarkomi ar ketinami tvarkyti duomenų subjekto asmens duomenys; 3) kitą papildomą informaciją (iš kokių šaltinių ir kokie duomenų subjekto asmens duomenys renkami ar ketinami rinkti; kam ir kokias tikslais teikiami duomenų subjekto asmens duomenys; apie duomenų subjekto teisę susipažinti su savo asmens duomenimis ir teisę reikalauti ištaisyti neteisingus, neišsamius, netikslius savo duomenis), kiek jos reikia, kad būtų užtikrintas teisingas asmens duomenų tvarkymas nepažeidžiant duomenų subjekto teisių.

Užsakymo formoje yra nurodyta nuostata „Sutinku, kad UAB „Vinita“ prireikus kreiptųsi į valstybinės ir/ar privačias organizacijas (įmone, įstaigas, institucijas) dėl informacijos apie mane gavimo“ (b. l. 12). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nurodyta užsakymo formos nuostata („Sutinku, kad UAB „Vinita“ (UAB „Init“) prireikus kreiptųsi į valstybines ir / ar privačias organizacijas (įmones, įstaigas, institucijas) dėl informacijos apie mane gavimo“) nedetalizuoja, kokiu tikslu, iš kokių šaltinių ir kokius konkrečiai asmens duomenis UAB „Vinita“ (UAB „Init“) ketina rinkti. Akivaizdu, kad UAB „Vinita“ (UAB „Init“), įtvirtindama minėtą nuostatą užsakymo formoje, pažeidė ADTAĮ 24 straipsnio 2 dalį.

Užsakymo formoje taip pat įtvirtinta nuostata, kuria vadovaudamasis asmuo sutinka, kad jo nurodytu telefono numeriu, gyvenamosios vietos ar elektroninio pašto adresu būtų pateikiami UAB „Vinita“ (UAB „Init“) bei bendri su partneriais reklaminiai pasiūlymai. ADATĮ 14 straipsnio 3 dalis nustato, kad duomenų valdytojas privalo sudaryti aiškią, nemokamą ir lengvai įgyvendinamą galimybę duomenų subjektui išreikšti sutikimą ar nesutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslais. Asmuo, pasirašydamas užsakymo formą, automatiškai išreiškia sutikimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo tiesioginės rinkodaros tikslais. Akivaizdu, kad asmeniui nebuvo suteikta teisė atsisakyti tiesioginės rinkodaros pasiūlymų, Inspekcija priėjo prie pagrįstos išvados, kad UAB „Vinita“ (UAB „Init“), įtvirtinusi minėtą nuostatą užsakymo formoje, pažeidė ADTAĮ 14 straipsnio 3 dalį.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad teorinė galimybė sutartyje padaryti prierašą, kad klientas nesutinka su jo asmens duomenų tvarkymu tiesioginės rinkodaros tikslais, nelaikytina pakankama priemone, įgyvendinančia ADATĮ 14 straipsnio 3 dalį, nes klientas, pildydamas jam pateiktą tipinę užsakymo formą, turi pagrindą manyti, kad sutikimas yra privaloma sąlyga, norint gauti pareiškėjo teikiamas paslaugas. Duomenų subjektui turi būti sudaryta aiški ir nedviprasmiška galimybė nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu tiesioginės rinkodaros tikslais.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Init“ apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė