b6685667-0ec2-4980-ab3e-e50ea17cd4be · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-732/2014Teismo proceso Nr. 2-55-3-03034-2012-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2.;116.1.;(S)                                                                                            LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. gegužės 15 d. Vilnius              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Rasos GudžiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Egidijos TamoÅ¡iÅ«nienės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo A.

L. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys patenkintas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3007-590/2013, pagal ieÅ¡kovo akcinės bendrovės DNB banko ieÅ¡kinį atsakovui A. L. dėl skolos priteisimo, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Uklara“.              Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė              IeÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo 645 461,77 Lt skolÄ , 5 procentų dydžio procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

ReikalavimÄ grindė Å¡alių 2004 m. gegužės 27 d. Laidavimo sutartimi Nr. 14 (toliau tekste ir Laidavimo sutartis), kuria atsakovas įsipareigojo Bankui solidariai atsakyti visu savo turtu už trečiojo asmens (pagrindinio skolininko) neįvykdytas prievoles, pagal Banko ir trečiojo asmens 2004 m. gegužės 27 d. kredito linijos sutartį Nr. 251 su vėlesniais susitarimais. Banko teigimu, kredito gavėjas netinkamai vykdė kredito linijos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl Bankas 2012 m. balandžio 26 d. vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė Kredito linijos sutartį.

Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-5245-881/2012 UAB „Uklara“ iÅ¡kėlė bankroto bylÄ ir Å¡i nutartis įsiteisėjo 2012 m. lapkričio 29 d., skolÄ , susidariusiÄ iki UAB „Uklara“ bankroto bylos iÅ¡kėlimo prašė priteisti iÅ¡ laiduotojo.              Atsakovas su ieÅ¡kiniu nesutiko atsiliepime nurodydamas, kad pagrindinio skolininko prievolės Bankui yra užtikrintos trečiojo asmens turto hipoteka ir įkeitimu, todėl ieÅ¡kovas turi teisę reikalauti skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ laiduotojo tik tuomet, kai bus baigtas iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ trečiojo asmens Bankui įkeisto turto.   I.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė              Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino visiÅ¡kai – ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo priteisė 645 461,77 Lt skolÄ , 5 procentų procesines palÅ«kanas, 2 662 Lt teisinės pagalbos iÅ¡laidų ir 10 455 Lt žyminį mokestį; taip pat valstybei 19,02 Lt paÅ¡to iÅ¡laidų. Teismas nustatė, kad bankroto bylos iÅ¡kėlimo UAB „Uklara“ įsiteisėjimo dienÄ , bendrovės skola Bankui sudarė 645 461,77 Lt.

Tokio dydžio Banko reikalavimas yra patvirtintas ir BUAB „Uklara“ bankroto byloje ir įsiskolinimo dydis nėra ginčijamas. Todėl esant solidariai skolininkų pareigai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iÅ¡ jų skyrium, be to, tiek visÄ prievolę, tiek jos dalį, o patenkinus ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį keliems solidariÄ jÄ pareigÄ turintiems skolininkams, jis įgyja teisę pasirinkti, iÅ¡ kurio atsakovo iÅ¡ieÅ¡koti priteistÄ skolÄ .

Atsakovas Laidavimo sutarties 1.1 punktu įsipareigojo solidariai su trečiuoju asmeniu atsakyti Bankui, todėl skolininkui UAB „Uklara“ netinkamai vykdant savo sutartines prievoles, ieÅ¡kovas turėjo teisę pasirinkti, iÅ¡ kurio – kredito gavėjo ar laiduotojo reikalauti įvykdyti prievolę. Teismas pažymėjo, kad solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas yra tas, kad laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ konkretų trečiojo asmens (skolininko) turtÄ , taip pat ir į Å¡iam asmeniui priklausantį kreditoriui įkeistÄ turtÄ , todėl sprendė, kad yra pagrindas patenkinti Banko ieÅ¡kinį.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai              Atsakovas apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:             1. Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad skolos iÅ¡ieÅ¡kojimas pirmiausia turi bÅ«ti vykdomas iÅ¡ įkeisto turto ir tik realizavus įkeistÄ turtÄ bei nepakankant už jį gautos sumos, Banko reikalavimas gali bÅ«ti nukreiptas į kitÄ turtÄ , Å¡iuo atveju į apelianto turtÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2004; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2008).               2.

IeÅ¡kovas, praÅ¡ydamas taikyti atsakovo 185 491,77 Lt vertės turtui laikinÄ sias apsaugos priemones ir pats pripažino, kad jo reikalavimas laiduotojui yra tik 185 491,77 Lt vertės.             3. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m,. birželio 11 d. hipotekos teisėjo nutartimi buvo areÅ¡tuotas Bankui hipoteka įkeistas trečiojo asmens turtas ir trečiasis asmuo įspėtas, kad per mėnesį nuo nutarties gavimo dienos negrÄ Å¾inus skolos, Bankui įkeisti daiktai bus parduoto iÅ¡ varžytinių arba perduoti ieÅ¡kovui administruoti.

Minėta nutartimi ieškovo ir trečiojo asmens ginčas išspręstas ir minėta nutartimi patvirtinta, kad ieškovo reikalavimas bus tenkinamas iš įkeisto turto.               4. Patenkinus ieškovo ieškinį, atsakovui atsiras pareiga šioje byloje atlyginti bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir žyminį mokestį, kuris buvo apskaičiuotas nuo 645 461,77 Lt sumos, nors faktinis ieškovo reikalavimas yra tik 185 461,77 Lt vertės - skirtumas tarp skolos ir įkeisto turto vertės.                 5.

IeÅ¡kovas nepagrįstai įkeisto turto likvidacinę vertę įrodinėja 2012 m. balandžio 18 d. turto vertės nustatymo pažyma, kadangi šį vertinimÄ atliko pats ieÅ¡kovas bendrovės vidaus reikmėms.                 6. 2013 m. balandžio 10 d. vykusiame BUAB „Uklara“ kreditorių susirinkime nuspręsta Bankui įkeistÄ turtÄ pardavinėti už 790 000 Lt, todėl pardavus šį turtÄ Banko reikalavimas bus visiÅ¡kai patenkintas, atitinkamai nėra pagrindo nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimo į laiduotojo turtÄ .

             7. Laidavimo sutarties esmė yra užtikrinti ieÅ¡kovo reikalavimus tuo atveju, jeigu Banko reikalavimų patenkinimui nepakaktų įkeisto turto. Todėl teismas netinkamai ir nesÄ Å¾iningai vertino Kredito linijos ir Laidavimo sutarčių nuostatas.                           Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo teismo praÅ¡o apeliacinį skundÄ nagrinėti savo nuožiÅ«ra bei vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais.               Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas teismo praÅ¡o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:             1. Trečiojo asmens prievolių įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka, įkeitimu ir apelianto laidavimu. Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausiai nukreiptų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ konkretų pagrindinio skolininko turtÄ (CK 6.80 str. 2 d., 6.6 str. 4 d.) Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neturi teisės reikalauti, kad Bankas pirmiausiai iÅ¡ieÅ¡kojimÄ nukreiptų į kredito gavėjo BUAB „Uklara“ įkeistÄ turtÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Esant solidariai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos bÅ«dÄ , reikalavimo dalykÄ , bet ir nuspręsti, iÅ¡ kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iÅ¡ kelių solidarių bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra įkaito davėjas, ir laiduotojo) turto, tai iÅ¡ieÅ¡kojimo mastas gali ir turėtų bÅ«ti kontroliuojamas vykdymo procese.

Dėl to, Bankas teisėtai iÅ¡ieÅ¡ko skolÄ iÅ¡ abiejų solidarių bendraskolių.              2. Apelianto nurodomoje kasacinio teismo praktikoje ratio decidendi skiriasi nuo Å¡ios bylos ratio decidendi, todėl apelianto nurodyta praktika negalima remtis.              3. Laidavimo sutarties sÄ lygos, numatančios solidariÄ laiduotojo atsakomybę negali bÅ«ti vertinamos kaip nesÄ Å¾iningos laiduotojo atžvilgiu. Lingvistinė laidavimo sutarties analizė atskleidžia, kad apeliantas įsipareigojo atsakyti solidariai, Laidavimo sutartyje buvo aptartos solidarios atsakomybės pasekmes ir apeliantas suprato (turėjo suprasti) solidarios atsakomybės pasekmes.

Laidavimo sutartyje nebuvo numatyta jokių iÅ¡lygų, kad Bankas gali nukreipti skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ skolininko turtÄ tik tuomet, jeigu Banko reikalavimams patenkinti nepakaktų įkeisto turto. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados                          Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimÄ civilinėje V. R. v. N. Å . ir kt., bylos Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartÄ iÅ¡nagrinėti visÄ bylÄ iÅ¡ naujo (de novo). Pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas pagal apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindus įrodinėjimas keliais aspektais: teismas klaidingai nurodė, kad hipotekos kreditorius turi teisę nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ laiduotojo turtÄ , nors įkeistas turtas nėra realizuotas (1), bei nesiaiÅ¡kino apelianto laidavimo prievolės apimties (2).

Å ie klausimai ir sudaro nagrinėjimo dalykÄ Å¡iame apeliaciniame procese.                           Dėl laidavimo ir hipotekos, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo, santykio                           Nustatyta, kad ieÅ¡kovas 2004 m. gegužės 27 d. su trečiuoju asmeniu sudarė Kredito linijos sutartį Nr. 251 su vėlesniais pakeitimais, kurios pagrindu kredito gavėjui buvo suteikta 539 675,44 kredito linijos limito suma (1 t., 5-22 b. l.).

Trečiojo asmens Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymas buvo užtikrintas jam priklausančių nekilnojamųjų daiktų hipoteka bei apelianto laidavimu (1 t., 23-27 b.l.). IeÅ¡kovo ir apelianto 2004 m. gegužės 27 d. sudarytos Laidavimo sutarties Nr. 14 sÄ lygose numatyta, kad apelianto ir trečiojo asmens įsipareigojimų apimtis yra vienoda, jų atsakomybė solidari, o Laidavimo sutartis galioja nuo jos pasiraÅ¡ymo momento iki visiÅ¡ko skolininko prievolių įvykdymo (b. l. 17-18;

Laidavimo sutarties 1.1., 2.1.1. ir 4.2. punktai).              Kreditavimo sutartį ieÅ¡kovas vienaÅ¡aliÅ¡kai nutraukė 2012 m. balandžio 26 d. (1 t., 30-31 b. l.). Skolininkui UAB ,,Uklara“ Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi iÅ¡kelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2012 m. lapkričio 29 d. Lietuvos apeliaciniam teismui palikus jÄ nepakeistÄ . Nutarties iÅ¡kelti bankroto bylÄ Ä¯siteisėjimo momentui trečiojo asmens skola ieÅ¡kovui sudarė 645 461,77 Lt ir tokiai sumai Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartimi yra patvirtintas banko kreditorinis reikalavimas bankroto byloje, kuris, remiantis informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, Å¡iai dienai nėra pasikeitęs (sumažintas) (žr.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį UAB ,,Uklara bankroto byloje, bylos Nr. B2-173-881/2014). Å ios aplinkybės patvirtina, kad laidavimu užtikrinta prievolė nėra įvykdyta. Vis dėlto apeliantas teigia, jog ieÅ¡kovas neturėjo teisės inicijuoti jo atžvilgiu teisminį procesÄ , kol nepatenkino savo reikalavimo iÅ¡ trečiojo asmens įkeisto turto arba jį inicijuoti tik tokia apimtimi, kuria prievolės įvykdymas neužtikrintas įkeisto turto verte.              Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariÄ jÄ prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.

Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ konkretų pagrindinio skolininko turtÄ (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), prieÅ¡ingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iÅ¡ jų skyrium, be to, tiek jÄ visÄ , tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Laidavimo prievolės solidarumas suteikia kreditoriui pasirinkimo teisę – kam ir kaip pareikÅ¡ti reikalavimÄ (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimÄ , priimtÄ civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011).              Kaip minėta, trečiojo asmens prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas buvo užtikrintas ne tik atsakovo laidavimu, bet ir trečiajam asmeniui (skolininkui) priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimu (CK 4.170 straipsnio 1 dalis, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.76 straipsnio 1 dalis).

Taigi Å¡alių sutarimu buvo taikytas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių daugetas. Kasacinis teismas klausimu, kokiu eiliÅ¡kumu kreditorius turi teisę realizuoti savo teises į pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo bÅ«dus – laidavimÄ ir hipotekÄ , yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog CK neįtvirtina hipotekos ir laidavimo tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos bÅ«dÄ , reikalavimo dalykÄ , bet ir nuspręsti, iÅ¡ kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K., D. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010). Kasacinio teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pirmiau minėtoje civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. J. ir kt., bylos Nr. 3K-P-537/2011, papildomai iÅ¡aiÅ¡kino, jog tais atvejais, kai kreditorius reikalavimÄ patenkina ir iÅ¡ įkeisto turto, ir iÅ¡ laiduotojo, tuomet taikytinos actio de in rem verso institutÄ (nepagrįstÄ praturtėjimÄ ) reglamentuojančios teisės normos (CK 6.237 – 6.242 straipsniai).

             Nei Kredito linijos, nei Laidavimo sutartyje šalys neapribojo ieškovo teisės pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti (CK 6.193 straipsnis). Taigi esant solidariai apelianto pareigai, ieškovas turėjo teisę reikalauti, kad jis įvykdytų prievoles, atsiradusias pagal Kredito linijos sutartį. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti.

Teismams sprendžiant bylas precedento galiÄ turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiÅ¡kose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panaÅ¡ios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi bÅ«ti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Å iuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartÄ nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiÅ¡kina ir taiko ne a priori (lot.

– iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v.

AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais dėl kreditoriaus pareigos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ pirmiausia nukreipti į skolininko įkeistÄ turtÄ , kadangi nagrinėjamos bylos atveju yra sprendžiama kreditoriaus pasirinkimo teisės pasinaudoti savarankiÅ¡kais prievolių įvykdymo užtikrinimo bÅ«dais klausimas, bet ne iÅ¡ieÅ¡kojimo nukreipimo į konkretų skolininko turtÄ tvarkos bei eiliÅ¡kumo problemos. Taigi, apelianto nurodomais precedentais Å¡ioje byloje nėra pagrindo vadovautis dėl skirtingų faktinių aplinkybių nagrinėjamoje bei apelianto nurodomose bylose.

             Dėl laidavimo ir kreditavimo sutarčių aiÅ¡kinimo bei laidavimo prievolės apimties              Sutarčių aiÅ¡kinimo institutas tampa aktualus tuo atveju, kai sutartis ar tam tikros jos sÄ lygos yra neaiÅ¡kios; bÅ«tent tuomet yra poreikis analizuoti sutarties turinį pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas taisykles (principus). Sutarčių aiÅ¡kinimas pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas ir kasacinio teismo praktikoje iÅ¡plėtotas taisykles (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v.

UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010) grindžiamas konsensualizmo principu, t. y. pagrindinė reikÅ¡mė teikiama sutarties Å¡alių valiai. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu Å¡alių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi bÅ«ti aiÅ¡kinama atsižvelgiant į tai, kokiÄ prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis bÅ«tų suteikę analogiÅ¡ki Å¡alims protingi asmenys. Nurodytas principas reiÅ¡kia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikÅ¡mės ir Å¡alių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti Å¡alių ketinimams, kuriuos Å¡alys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje.

Tačiau tuo atveju, jeigu Å¡alių ketinimai nesutampa, didesnę reikÅ¡mę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios Å¡alies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje AB SEB bankas v. E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012).             Apelianto argumentas, esÄ tikrieji laidavimo sutarties Å¡alių ketinimai ir sisteminis kreditavimo bei laidavimo sutarčių aiÅ¡kinimas suponuoja, jog apeliantas įsipareigojo solidariai atsakyti tik tuo atveju, jeigu kreditoriaus reikalavimams patenkinti nepakaktų įkeisto turto, nepripažintinas pagrįstu, nes toks aiÅ¡kinimas atitiktų ne solidaraus, bet subsidiaraus laidavimo sampratÄ .

Laidavimo prievolei apskritai yra bÅ«dingas solidarumas; subsidiarus laidavimas yra iÅ¡imtis ir jis turi bÅ«ti numatytas pačioje laidavimo sutartyje (CK 6.81 straipsnis). Kasacinio teismo yra iÅ¡aiÅ¡kinta, jog netgi laidavimo sutartyje nenustačius laiduotojo atsakomybės klausimo, bÅ«tų taikoma CK 6.81 straipsnio atitinkama nuostata dėl solidaraus laidavimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v.

V. P. A. P ir kt., bylos Nr. 3K-3-190/2012). Nagrinėjamu atveju laidavimo sutartyje aiÅ¡kiai nurodyta, kad laiduotojo prievolė yra solidarioji (sutarties 1.1, 2.1.1, 2.3 punktai). Apeliantas, cituodamas atskiras sutarčių nuostatas, iÅ¡kreipia jų prasmę, nes Å¡alių susitarimas, kad laiduotojas įsipareigoja atsakyti už skolininkÄ Å¡iam neįvykdžius visų, dalies prievolių ar netinkamai jas įvykdžius, negali bÅ«ti traktuojamas kaip susitarimas dėl subsidiarus laidavimo; Å¡iomis laidavimo sutarties nuostatomis susitarta dėl laiduotojo atsakomybės ribų (t.y. kad jos yra tokios, kiek prievolės neįvykdė ar jÄ netinkamai įvykdė pats skolininkas), tačiau toks laiduotojo atsakomybės apimties nustatymas sutartyje nepakeičia atsakomybės pobÅ«džio, kuris, minėta, pačioje sutartyje įvardytas visiÅ¡kai aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai.

Kreditavimo bei laidavimo sutarčių atskirų sÄ lygų, kurios be kita ko reglamentuoja ne laiduotojo prievolės pobÅ«dį, bet kitus klausimus, aiÅ¡kinimas, negali iÅ¡kreipti ar paneigti pačios sutarties esmės, joje aptartų, aiÅ¡kių ir nekeliančių abejonių sÄ lygų.              Solidariojo laidavimo atveju laiduotojo atsakomybė iÅ¡ esmės „susilieja“ su skolininko atsakomybe kreditoriui. Atsižvelgiant į solidariojo laiduotojo prisiimamus įsipareigojimus, solidariosios laidavimo prievolės prisiėmimas laikytinas didesnio laiduotojo pasitikėjimo asmeniu, už kurį laiduojama, artimesnių ryÅ¡ių su juo iÅ¡raiÅ¡ka nei subsidiariosios laidavimo prievolės atveju, nes Å¡ie jų ryÅ¡ių bruožai svarbÅ«s laiduotojo teisėtų interesų apsaugai, kuria savarankiÅ¡kai privalo rÅ«pintis laiduotojas, o ne skolininko kreditorius (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc. v.

M. B. ir D. Z. Ir kt., bylos Nr. 3K-3-56/2014). Å iuo atveju apeliantas laidavo už įmonę, kurios direktoriumi jis buvo, taigi, ir skolininko bei laiduotojo tarpusavio santykis nesudaro prielaidų teigti, kad solidarusis laidavimas neatitinka tikrosios Å¡alių valios ar vertintinas kaip nesÄ Å¾iningas, neatitinkantis įprastos kreditavimo- laidavimo santykių praktikos.             Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog be laidavimo sutarties, Å¡alys (apeliantas ir bankas) yra sudarę dar du papildomus susitarimus (2010-07-27 susitarimas Nr. 1 ir 2010-10-07 susitarimas Nr. 2- 1 t., 26-27 b.l.), kuriais pakartotinai akcentuotas laiduotojo prievolės solidarumas ir kuriais bankas sutiko nesiimti jokių priverstinių skolos priteisimo/ iÅ¡ieÅ¡kojimo veiksmų prieÅ¡ laiduotojÄ iÅ¡ pradžių iki 2010-09-30, o po to- iki 2012-09-30, o laiduotojas įsipareigojo rasti bÅ«dÄ padengti susidariusiÄ skolÄ pagal kreditavimo sutartį savo ar/ir skolininko sÄ skaita.

Å ie papildomi susitarimai, viena vertus, papildomai paneigia apelianto argumentus dėl kitokios tikrosios Å¡alių valios, negu buvo nurodyta laidavimo sutartyje, antra vertus, patvirtina, jog bankas bendradarbiavo su skolininku ir laiduotoju, sudarydamas galimybę įvykdyti laidavimo prievolę (atidėdamas įvykdymo terminÄ ) be ginčo nagrinėjimo teisme. Kadangi laidavimo prievolė nėra įvykdyta, kreditorius turėjo teisę reikÅ¡ti reikalavimÄ apeliantui kaip solidariajam skolininkui tiek dėl dalies, tiek ir dėl visos prievolės įvykdymo (CK 6.6 str. 4 d.), o apelianto argumentai, esÄ ieÅ¡kovas turėjo teisę reikalauti tik tos skolos dalies, kurios neužtikrina trečiojo asmens turto hipoteka, nepagrįstas.

Remiantis informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, trečiojo asmens skola iki Å¡iol nėra sumažėjusi (bankroto byloje patvirtinto kreditorinio reikalavimo suma nėra sumažinta); tuo atveju, jeigu dalis įsiskolinimo bus padengta realizavus įkeistÄ turtÄ , bÅ«tent vykdymo procese galės bÅ«ti koreguojamos ir apelianto atsakomybės kreditoriui ribos.             Kadangi laiduotojas prievolės neįvykdė, jam pagrįstai tenka bylinėjimosi iÅ¡laidų rizika. Konstatavus, kad ieÅ¡kovas turi teisę pasirinkti savo teisių įgyvendinimo bÅ«dÄ , pareikÅ¡damas reikalavimus tiek skolininkui, tiek laiduotojui, taip pat- tiek dėl visos skolos, tiek dėl jos dalies, teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingi apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieÅ¡kovo praÅ¡ytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apimtimi bei su įkeisto trečiojo asmens turto vertės nustatymo metodika.

             Apibendrindama tai, kas iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiÅ¡kino ir taikė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus teisės pasinaudoti prievolės užtikrinimo bÅ«dais tvarkÄ , nustatančių sutarčių aiÅ¡kinimo taisykles, nuostatas, nepadarė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ , pažeidimo, nenukrypo nuo kasacinio teismo ginčo klausimais formuojamos teisės aiÅ¡kinimo ir taikymo praktikos, todėl teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti šį teismo procesinį sprendimÄ (CPK 329, 330 straipsniai).

             Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų              Apeliantas paduodamas apeliacinį skundÄ , sumokėjo 100 Lt žyminio mokesčio (1 t., 165 b.l.); Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi A. L. buvo atleistas nuo 7000 Lt žyminio mokesčio mokėjimo, o 3355 Lt žyminio mokesčio mokėjimas jam buvo atidėtas iki byla bus iÅ¡nagrinėta apeliacine tvarka. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, žyminis mokestis, kurio mokėjimas buvo atidėtas, priteisiamas iÅ¡ apelianto į valstybės biudžetÄ (CPK 84, 96 str.).

             IeÅ¡kovas pateikė praÅ¡ymÄ priteisti atstovavimo apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidas bei įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ sumokėjo 1815 Lt. Å ios iÅ¡laidos ieÅ¡kovui priteistinos iÅ¡ apelianto (CPK 93,98 str.).              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,  n u t a r i a:

             Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .             Priteisti ieÅ¡kovui AB DNB bankas (į. k. 112029270) iÅ¡ atsakovo A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1815 Lt (tÅ«kstantį aÅ¡tuonis Å¡imtus penkiolika litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidų.              Priteisti iÅ¡ atsakovo A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetÄ 3355 Lt (tris tÅ«kstančius tris Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt penkis litus) žyminio mokesčio.

Teisėjos                                                                 Rasa Gudžiūnienė                                                                               Dalia Kačinskienė                                                                                                                                                                                                                              Egidija Tamošiūnienė