2018-08-22 Nr. AB-14537-3-61-3-01701-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1010-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01701-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas UAB „Čili pica“ (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. balandžio 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), kurį vėliau patikslino (b. l. 33–38, 105–111), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 69-92 (toliau – ir 2013 m. liepos 3 d. sprendimas) nurodymus sumokėti 40 943 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ), 20 471,50 Eur VSDĮ baudą, 7 229,49 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) ir 3 614,75 Eur PSDĮ baudą, 121,35 Eur įmokų į Garantinį fondą (toliau – ir GFĮ), 32,44 Eur GFĮ delspinigių ir 12,16 Eur baudą; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. S-67(7-158/2013) (toliau – ir 2016 m. balandžio 4 d. sprendimas) dalį, kuria patvirtintas VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimas, ir dalį, kuria pareiškėjas neatleistas nuo VSDĮ, PSDĮ ir GFĮ baudų bei delspinigių mokėjimo; 3) pakeisti MGK 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjas neatleistas nuo 473,87 Eur pelno mokesčio delspinigių ir 504,52 Eur šio mokesčio baudos mokėjimo bei pareiškėją nuo šių sumų mokėjimo atleisti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VMI, atlikusi jo mokestinį patikrinimą, 2013 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktu Nr. 204-5 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiavo VSDĮ, PSDĮ, GFĮ ir pelno mokesčio sumas, kurias VMI ginčijamu 2013 m. liepos 3 d. sprendimu patvirtino ir apskaičiavo pareiškėjui šių sumų delspinigius bei baudas. MGK, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 21 d. nutartį (administracinė byla Nr. A-5-442/2016), kuria pareiškėjo skundas dėl VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimo buvo perduotas nagrinėti iš naujo, ginčijamu 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu patvirtino VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimą ir neatleido pareiškėjo nuo 32,44 Eur GFĮ delspinigių, 12,16 Eur GFĮ baudos, 20 471,50 Eur VSDĮ baudos, 3 614,75 Eur PSDĮ baudos, 473,87 Eur pelno mokesčio delspinigių ir 504,52 Eur pelno mokesčio baudos.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad VMI Patikrinimo akte pripažino, jog pensijų kaupimo įmokos buvo vienas iš darbo užmokesčio mokėjimo būdų ir pareiškėjas nepagrįstai 2009–2011 m. darbuotojų naudai sumokėtas pensijų įmokas priskyrė neapmokestinamosioms pajamoms, dėl to nuo jų apskaičiavo VSDĮ, PSDĮ ir GFĮ. VMI taip pat nustatė, kad pareiškėjas neteisingai skaičiavo pelno mokestį, nes priskyrė leidžiamiems atskaitymams turto vertės sumažėjimo sąnaudas.

4. Pareiškėjas nurodė, kad įmokas į pensijų fondą pradėjo mokėti 2009 m. spalio–gruodžio mėnesiais ir mokėjo iki 2011 m. gruodžio mėnesio (imtinai). Visą tą laiką darbo užmokestis nebuvo sumažintas nė vienam darbuotojui. Priešingai – tik iki 2010 m. balandžio mėnesio darbo užmokestis išliko toks pat, o nuo 2010 m. balandžio 29 d. bendrovės darbuotojams darbo užmokestis buvo padidintas nuo 2 iki 4 kartų – bendras šių darbuotojų darbo užmokesčio fondas per mėnesį išaugo nuo 43 178 Lt iki 72 777 Lt. Padidėjęs darbo užmokestis išliko ir visus 2011 metus – svyravo nuo 60 129 Lt iki 87 827 Lt per mėnesį. Bendras metų darbo užmokesčio fondas šiems darbuotojams padidėjo nuo 541 629 Lt 2009 metais iki 744 491 Lt 2010 metais (t. y. buvo padidintas beveik 40 proc.) ir toliau 2011 metais išliko padidintas – sudarė 724 698 Lt, taigi buvo išmokėtas 403 931 Lt didesnis darbo užmokestis. Padidinus darbo užmokestį, atitinkamai nuo padidėjimo sumos atsirado 39,98 proc. VSDĮ, PSDĮ bei 15 proc. gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM). Taigi nors pareiškėjas per pensijų įmokų mokėjimo laikotarpį neskaičiavo nuo jų VSDĮ ir PSDĮ, tačiau šiuo laikotarpiu dėl padidinto darbo užmokesčio apskaičiavo daugiau ne tik VSDĮ ir PSDĮ, bet ir GPM. Pareiškėjas, savanoriškai padidinęs atlyginimus, sumokėjo į biudžetą daugiau, nei šių įmokų sumažėjo dėl pensijų kaupimo. Tos skatinimo priemonės, kurios yra pareiškėjui brangesnės, nes apmokestinamos VSDĮ, PSDĮ, buvo ir toliau skiriamos darbuotojams, nors pareiškėjas ėmė jų naudai mokėti pensijų įmokas.

5. Pasak pareiškėjo, Patikrinimo akto 4 priede nurodytas nuo 2010 m. balandžio mėnesio bendras darbuotojų darbo užmokesčio fondas mėnesiui bei darbuotojų skaičius. Iš šių duomenų matyti, kad vidutinis darbo užmokestis po jo padidinimo yra 1 904 Lt ir neatitinka MGK 2016 m. balandžio 4 d. sprendime nurodyto 1 519 Lt dydžio bei viršija Lietuvos statistikos departamento skelbiamą vidutinį 1 866 Lt darbo užmokestį. Pareiškėjas nurodė, kad nėra įrodymų, jog jis ar jo darbuotojai būtų turėję išskirtines bendradarbiavimo ir sutarčių vykdymo sąlygas (taip pat ir pensijų įmokų išėmimo iš pensijų fondo), palyginti su kitais ūkio subjektais. Pareiškėjas pažymėjo, kad pelno mokestis neginčijamas ir buvo sumokėtas dar prieš prasidedant mokestiniam ginčui.

6. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-493-438/2016, kurioje konstatuota, kaip turi būti vertinamas apskaičiavimas tų mokesčių ir įmokų, kuriuos mokesčių administratorius apskaičiuoja neįrašęs į pavedimą tikrinti mokesčių mokėtoją.

7. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimuose (b. l. 93–99, 116–122) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. VMI paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės (papildomo savanoriško pensijų kaupimo sutartyse numatyta galimybė bet kuriuo metu išsiimti pensijų fonde sukauptas lėšas, pensijų sąskaitoje paliekant ne mažiau kaip vieną vienetą (litą), periodinių (kiekvieną mėnesį) įmokų mokėjimas ir periodinės išmokos) patvirtina, kad pensijų kaupimo sutartimis buvo siekiama sumažinti mokestinę naštą pareiškėjui, išvengiant VSDĮ, PSDĮ ir GFĮ. Formaliai buvo sukurta situacija, kuria darbuotojams per pensijų įmokas buvo išmokama dalis pajamų, apmokestinamų tik GPM (15 proc.), o išmokant su darbo santykiais susijusias pajamas, mokesčio bazę sudaro GPM (15 proc.), PSDĮ (6 proc.), VSDĮ (3 proc.) iš darbuotojo pajamų, VSDĮ (30,98 proc.) iš darbdavio pajamų ir GFĮ (0,1 proc.). Atsižvelgiant į tai, pasak VMI, Patikrinimo akte pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo 2009–2011 metais darbuotojų naudai sumokėta pensijų įmokų 416 021 Lt suma priskirtina su darbo santykiais susijusioms pajamoms, nuo kurių pagrįstai apskaičiuota 141 368 Lt VSDĮ, 24 962 Lt PSDĮ, ir 419 Lt GFĮ.

9. VMI pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. 06-889-(11.13-04) nurodyta, jog Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas (toliau – Pensijų kaupimo įstatymas) suteikia teisę III pakopos pensijų kaupimo dalyviams atsiimti sukauptas lėšas iš šio pensijų fondo neįgijus teisės į pensijų išmoką. Tačiau Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 14 punktas neapima iš III pakopos pensijų fondo išmokamos lėšų dalies, kai pensijų sutartis nenutraukiama, todėl šios gautos pajamos turėtų būti apmokestinamos GPMĮ nustatyta bendra pajamų apmokestinimo tvarka.

10. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pensijų įmokas mokėjo 44 darbuotojams ir visi jie šių įmokų pensijų fonde nekaupė, o per kelias dienas atsiimdavo ir naudojo kitiems, ne pensijų kaupimo, tikslams. Tokia pareiškėjo darbuotojų elgesio sistema verčia pagrįstai abejoti pareiškėjo teiginių apie jo negalėjimą daryti įtakos savo darbuotojų elgesiui tikrumu.

11. VMI nurodė, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo sąžiningai naudotis jam įstatymo suteiktomis teisėmis ir teikiamomis mokestinėmis lengvatomis. Kai patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės suteikia pagrindą mokesčių administratoriui pagrįstai abejoti pareiškėjo vykdytų sandorių tikrumu, mokesčių administratorius įgyja teisę vertinti tikrąjį šalių santykių turinį ir spręsti dėl iš sandorių kylančių mokestinių teisinių pasekmių, neatsižvelgiant į jų formalųjį aspektą.

12. VMI nuomone, nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės suteikia teisę pagrįstai abejoti sąžiningu GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostatų taikymu. GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta apmokestinimo lengvata taikoma pensijų kaupimo įmokoms, mokamoms pagal ilgalaikes sutartis, kai siekiama ilgą laiką kaupti lėšas iki tam tikro draudžiamojo įvykio. Pensijų kaupimo sistema – tai galimybė kaupti senatvei. III pakopos pensijų fondai, t. y. vadinamieji papildomi savanoriški pensijų fondai, geriausiai atitinka ilgalaikio kaupimo senatvei poreikį, nes būtent šiuo tikslu ir yra kuriami. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad faktiškai pensijų kaupimas nebuvo vykdomas, todėl pagrįstai pareiškėjo darbuotojų naudai sumokėta pensijų įmokų 416 021 Lt suma vertinta kaip darbuotojams išmokėtos su darbo santykiais susijusios pajamos.

13. Pareiškėjui sudarant sutartis su pensijų fondus valdančiomis įmonėmis ir jose numatant galimybę darbuotojams laisvai disponuoti į jų sąskaitas pervestomis pensijų įmokomis, buvo pažeisti esminiai pensijų kaupimo sutarčių principai (nes iš esmės nevykdomas kaupimas), o, kaip minėta, pagal tikruosius šalių ketinimus atitinka lėšų pervedimo į asmenines darbuotojų sąskaitas sąlygas. Inspekcijos nuomone, jei pareiškėjas būtų sąžiningai norėjęs didinti darbuotojų lojalumą prisidėdamas savo lėšomis prie jų ilgalaikio pensijų kaupimo, būtų radęs būdų sužinoti, ar jo pervedamos lėšos naudojamos pagal paskirtį.

14. Pasak VMI, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-493-438/2016 šiam mokestiniam ginčui netaikytina, kadangi skiriasi minėtos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Be to, šiame mokestiniame ginče Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016 pasisakė, kad pavedime tikrinti Nr. 260-3 nebuvo nurodyta, jog mokestinio patikrinimo dalykas yra ir VSDĮ, PSDĮ ir GFĮ, tačiau tai nėra esminis mokestinio patikrinimo procedūros pažeidimas, turėjęs įtakos objektyviam visų aplinkybių vertinimui bei sprendimo pagrįstumui.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu (b. l. 131–141) pareiškėjo patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas prašo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-493-438/2016, tačiau šioje byloje turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016. Nagrinėjamą bylą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016 sieja prejudicinis ryšys, nes apeliacinės instancijos teismas įsiteisėjusia, galutine ir neskundžiama nutartimi yra pasisakęs dėl šioje byloje esančio 2013 m. vasario 12 d. pavedimo tikrinti Nr. 260-3 trūkumų. Nutartis priimta nagrinėjant ginčą tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko. Ginčijamas MGK 2016 m. balandžio 4 d. sprendimas iš esmės priimtas atsižvelgiant į šios nutarties išaiškinimus. Taigi teismas yra saistomas apeliacinės instancijos teismo išaiškinimų administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016.

17. Teismas pažymėjo, kad MGK teisingai nurodė, jog tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo mokamos pensijų įmokos darbuotojų naudai formaliai atitiko GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytą lengvatą, t. y. darbuotojų naudai sumokėtų pensijų įmokų į pensijų sąskaitą pensijų fonde suma per mokestinį laikotarpį neviršijo 25 procentų per mokestinį laikotarpį darbuotojams apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų.

18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 10 straipsniu ir 69 straipsnio 1 dalimi bei įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius ir MGK teisingai nusprendė, jog pareiškėjo formalus veiklos turinys – mokamos pensijų įmokos į darbuotojų pensijų fondus – neatitinka tikrojo veiklos turinio.

19. Teismas nustatė, kad 2009 m. spalio 1 d. pareiškėjas ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė bendradarbiavimo pensijų kaupimo srityje sutartį Nr. 2009/10/01 (toliau – ir Bendradarbiavimo sutartis), kuria pareiškėjas įsipareigojo suteikti savo darbuotojams informaciją apie galimybę dalyvauti III pakopos pensijų kaupime (Bendradarbiavimo sutarties 3.1 punktas) ir mokėti pensijų įmoką ar jos dalį darbuotojo naudai (Bendradarbiavimo sutarties 3.2 punktas) tokiais terminais ir tokio dydžio, kaip yra sutaręs su savo darbuotoju, tačiau ne mažiau nei 50 Lt, maksimali suma neribojama, prieš pervesdamas pinigines lėšas darbuotojų naudai į atitinkamo Pensijų fondo sąskaitą užpildyti piniginių lėšų paskirstymo darbuotojams sąrašą (Bendradarbiavimo sutarties 9 punktas) ir pateikti valdymo įmonei ne vėliau kaip prieš 1 darbo dieną iki piniginių lėšų pervedimo. Pareiškėjo direktoriaus 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 2010/04/01/17 buvo patvirtinti Darbuotojų darbo apmokėjimo ir skatinimo nuostatai (toliau – Nuostatai). Nuostatų 2.2.3 punkte nustatytos tokios skatinimo priemonės kaip pensijų kaupimo įmokos, draudimo įmokos, kurias bendrovės vadovas skiria siekdamas skatinti įmonės darbuotojų lojalumą bendrovei, bendrai siekti ekonomiškai pagrįsto ir visapusiškai bendrovės veiklai naudingo, pelningo rezultato, padėti darbuotojams ilgą laiką kaupti ir investuoti pinigines lėšas, taip prisidedant prie jų ateities finansinio saugumo ir stabilumo.

20. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius nustatė, jog nuo 2009 iki 2011 m. buvo skatinti 44 pareiškėjo padalinių vadovai arba administracijos darbuotojai. Minėti asmenys pateikė pareiškėjui sutikimus, kad jų naudai būtų mokamos pensijų įmokos, ir informavo apie su UAB „(duomenys neskelbtini)“ jų vardu sudarytas papildomo savanoriško pensijų kaupimo sutartis. Jų naudai buvo mokamos įmokos į pensijų fondą: 2009 m. įmokos mokėtos 41 darbuotojui (arba 5 proc. visų darbuotojų), 2010 m. įmokos mokėtos 39 darbuotojams (arba 5 proc. visų darbuotojų) ir 2010 m. įmokos mokėtos 35 darbuotojams (arba 4 proc. visų darbuotojų). Iš viso pareiškėjas 44 darbuotojams nuo 2009 iki 2011 m. sumokėjo 416 021 Lt įmokų į pensijų fondą. Pareiškėjo mokamos periodinės (kas mėnesį) pensijų įmokų sumos konkretaus darbuotojo naudai buvo skirtingos (sudarė nuo 76 Lt iki 2 389 Lt). Be to, įmokos į pensijų fondą nebuvo vienintelė skatinimo priemonė. Darbuotojams, kurių naudai pareiškėjas mokėjo pensijų įmokas, buvo skiriamos ir premijos.

21. Teismas taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius nustatė ir tai, jog visi darbuotojai, kurių naudai pareiškėjas nuo 2009 iki 2011 m. mokėjo pensijų įmokas, pasinaudojo papildomo savanoriško pensijų kaupimo sutarties III dalies 6.5 punkte nustatyta dalyvio teise gauti dalį pensijų fonde sukauptų lėšų nenutraukiant sutarties. „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ taisyklėse, patvirtintose 2004 m. gruodžio 3 d. valdybos sprendimu ir Vertybinių popierių komisijos 2004 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 154 (toliau – Taisyklės), nustatyta galimybė gauti dalį Fonde sukauptų lėšų nenutraukiant sutarties (Taisyklių 10.41 punktas). Taisyklių dalies „Išmokų iš Fondo mokėjimo būdai ir tvarka“ 1 skyriuje „Dalies fonde sukauptų lėšų išmokėjimas, nenutraukiant pensijų kaupimo sutarties“ nurodyta, kad fondo dalyvis, užpildęs valdymo įmonės nustatytos formos rašytinį prašymą, turi teisę atsiimti dalį fonde sukauptų lėšų, nenutraukdamas sutarties. Fondo dalyvis turi teisę atsiimti dalį fonde sukauptų lėšų savo pensijų sąskaitoje palikdamas ne mažiau kaip 1 (vieną) vienetą. Taisyklių XII dalies 1 skyriaus „Atskaitymai valdymo įmonei“ 105 punkte nurodyta, kad maksimalus atskaitymų valdymo įmonei už dalies fonde sukauptų lėšų atsiėmimą, nenutraukiant sutarties, dydis – 0 proc., t. y. Taisyklėse nustatyta, kad lėšų atsiėmimas iš pensijų fondo yra nemokamas.

22. Teismas nurodė, kad tyrimo metu nustatyta, jog darbuotojai sistemingai kiekvieną mėnesį per laikotarpį nuo vienos dienos iki dviejų savaičių nuo pareiškėjo jų naudai sumokėtos pensijų įmokos teikė prašymus jas išmokėti. Per minėtą laikotarpį buvo išmokėti 426 939 Lt, iš jų: 2009 m. – 80 077 Lt, 2010 m. – 178 340 Lt, 2011 m. – 168 521 Lt.

23. Teismo vertinimu, MGK pagrįstai pastebėjo, kad iš 44 darbuotojų buvo ir pareiškėjo vadovė, kurios naudai pareiškėjas 2009 m. pervedė 2 238,25 Lt ir 2011 m. pervedė 2 962 Lt pensijų įmokų, o ji atsiėmė 2009 m. 2 564,85 Lt ir 2011 m. 11 598,27 Lt pensijų įmokų (skirtumas susidarė dėl to, kad tam tikru laikotarpiu jos naudai įmokas į pensijų fondą mokėjo UAB „Čili Holdings“), o vyriausioji buhalterė taip pat visas jos naudai sumokėtas pensijų įmokas iš karto atsiėmė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjo vadovybė žinojo apie darbuotojų galimybę be atskiro mokesčio laisvai disponuoti į jų sąskaitas pensijų fonde pervestomis pensijų įmokomis, bei kad darbuotojai pensijų kaupimo fonde pervestų lėšų faktiškai nekaupia, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad pervedamos pensijų įmokos būtų naudojamos pagal jų tikslinę paskirtį.

24. Teismas, teleologiškai aiškindamas GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytą lengvatą, pažymėjo, kad ši lengvata yra tikslinė – skatinti savanorišką pensijos kaupimą. Esminis bruožas, skiriantis pensijų fondą nuo asmeninės sąskaitos banke, yra tai, kad lėšos asmeninėje sąskaitoje neturi tikslinės paskirties, o pensijų fondo paskirtis yra tikslinė – pensijos kaupimas mokant įmokas ir sukaupto pensijų turto investavimas pagal to pensijų fondo taisykles (Pensijų kaupimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalis).

25. Teismas konstatavo, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjo darbuotojai pensijų fonde lėšų nekaupė, o jo mokamos įmokos į pensijų fondus buvo sistemingai atsiimamos. Faktas, kad pareiškėjas mokėjo periodines įmokas į darbuotojų pensijų kaupimo fondus, nelėmė, kad taip realiai buvo kaupiama pensija. Pareiškėjo nurodyti motyvai, kad darbuotojų darbo užmokestis nebuvo mažesnis nei statistinis vidurkis arba kad darbuotojai buvo skatinami ir kitais būdais, teismo vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi ir nesusiję su GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta lengvata. Pripažinus, kad prisidengiant GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta lengvata faktiškai nebuvo kaupiamos pensijos, o mokamas didesnis darbo užmokestis, nėra svarbu, nei kokio dydžio buvo darbo užmokestis, nei ar darbuotojai buvo skatinami kitomis priemonėmis. Mokestine prasme esmė yra tai, kad pagal tarp pareiškėjo ir jo darbuotojų susiklosčiusią praktiką, darbuotojai pensijų nekaupė, o faktiškai gavo pajamas iš darbo santykių, kuriomis laisvai disponavo.

26. Teismas pažymėjo, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta lengvata naudojasi pareiškėjas, o ne darbuotojas. Pareiškėjui tenka pareiga užtikrinti, kad jo darbuotojams suteikiamos lėšos atitinka lengvatos tikslinę paskirtį, t. y. lėšos skirtos ir naudojamos pensijai kaupti. Kadangi pensijos kaupimas pagal savo esmę yra tęstinis, atitinkamai ir pareiškėjo pareiga užtikrinti lengvatos tikslinę paskirtį nesibaigia pervedimu į atitinkamo darbuotojo pensijų fondą. Pareiškėjas, naudodamasis lengvata, turėjo pasirinkti tokį veikimo būdą, kuris nekeltų abejonių dėl įmokų į pensijų fondą paskirties.

27. Teismas pripažino, kad VMI teisingai nustatė pareiškėjo tikrąjį veiklos turinį ir pagrįstai jo darbuotojų naudai sumokėtą pensijų įmokų 416 021 Lt sumą įvertino kaip su darbo santykiais susijusias pajamas, ir apmokestino jas VSDĮ, PSDĮ, apskaičiavo GFĮ.

28. Teismas nurodė, kad pareiškėjas ginčijamų įmokų nėra sumokėjęs, todėl nėra pagrindo atleisti jį nuo su šiais mokesčiais susijusių baudų (MAĮ 141 straipsnio 2 dalis). Dėl apskaičiuotų delspinigių atleidimo pagrindų pareiškėjas patikslintame skunde jokių motyvų neteikė.

29. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, susijusius su 1 636,18 Lt pelno mokesčio delspinigiais ir 1 742 Lt pelno mokesčio bauda, teismas pažymėjo, kad MGK išsamiai išaiškino, kodėl nėra pagrindų pareiškėją atleisti nuo pelno mokesčio baudos. MGK akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė nė vieno MAĮ straipsniuose įtvirtinto pagrindo, remiantis kuriuo jis galėtų būti atleistas nuo pelno mokesčio delspinigių ir baudos mokėjimo. Visi pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kodėl jis prašė atleisti jį nuo baudų ir delspinigių, buvo susiję su darbuotojų naudai pensijų kaupimo fondui sumokėtomis pensijų išmokomis. MGK motyvas neatleisti pareiškėjo nuo pelno mokesčio baudos nebuvo grindžiamas tuo, kad jis baudos nėra sumokėjęs.

III. 30. Pareiškėjas UAB „Čili pica“ padavė apeliacinį skundą (b. l. 144–150), kuriuo prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo dalį, kuria atmesta pareiškėjo skundo dalis dėl apskaičiuotų VSDĮ, šių įmokų baudos, PSDĮ ir šių įmokų baudos, GFĮ, šių įmokų delspinigių ir šių įmokų baudos, ir šioje dalyje patenkinti pareiškėjo skundą; 2) panaikinti MGK 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria patvirtinti VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimo nurodymai sumokėti VSDĮ, PSDĮ bei GFĮ ir kitas su jomis susijusias sumas; 3) panaikinti atitinkamą VMI 2013 m. liepos 3 d. sprendimo dalį.

31. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepasisakė, ar įrodyta, kad buvo MAĮ numatyta sąlyga taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, t. y. kad pareiškėjas mokėjo pensijų įmokas tik vieninteliu tikslu – gauti mokestinę naudą, įgyti mokestinį pranašumą. Taip pat teismas nepasisakė, kokią reikšmę šio tikslo įrodymui turi tokie pareiškėjo veiksmai, kaip savanoriškas darbo užmokesčio padidinimas, dėl kurio jam atsirado pareiga mokėti daugiau mokesčių.

32. Pasak pareiškėjo, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2007 m. liepos 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-719/2007, 2008 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-250/2008, 2012 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1547/2012, VMI turėjo įrodyti, kad sprendimo mokėti pensijų įmokas tikslas buvo vienintelis – sumažinti mokėtinas VSDĮ, PSDĮ ir GFĮ. Tačiau faktinės bylos aplinkybės yra tokios, kad pareiškėjo veiksmai pradėjus mokėti pensijų įmokas, įrodo, kad mokėdamas šias įmokas, pareiškėjas nesutaupė nuo atlyginimo mokėtų VSDĮ, PSDĮ, GFĮ, nes nesumažino darbuotojų darbo užmokesčio, paliko visas anksčiau taikytas skatinimo priemones (priedus, premijas) ir dar pats ėmė savanoriškai mokėti šiems darbuotojams 2–4 kartus didesnį darbo užmokestį, atitinkamai nuo jo ir daug didesnes VSDĮ, PSDĮ ir GFĮ.

33. Pareiškėjas nurodo, kad patikrinimo metu nenustatyta, jog pareiškėjas siekė ar derėjosi su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl išskirtinės galimybės išsiimti pensijų įmokas, ar organizavo darbuotojų pensijų įmokų išankstinį išėmimą iš pensijų sąskaitų, ar pats tame dalyvavo, skatino darbuotojus tai daryti.

34. Taisykles, leidžiančias atsiimti įmokas, patvirtino Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija, kas reiškia, kad tai atitiko pensijų kaupimo tikslus, ji taip pat patvirtino, kad įmokų išsiėmimas nenutraukiant sutarties neprieštarauja įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatoms.

35. Priešingai, nei pripažino pirmosios instancijos teismas, patikrinimo metu nustatyta, kad nei pareiškėjas, nei jo darbuotojai faktiškai nepasinaudojo jokia GPM lengvata. Nors pensijų įmokų pervedimo į pensijų kaupimo bendrovę metu darbdavys neprivalo iš jų išskaičiuoti 15 proc. GPM, tačiau jei tik tos sumos atsiimamos, pensijų kaupimo bendrovė iš atsiimamos sumos išskaičiuoja šį GPM ir perveda biudžetui bei pateikia mokesčių administratoriui panešimą apie išmokėtas ir apmokestintas sumas. Pareiškėjui, jo manymu, GPM net negalėjo būti apskaičiuotas, nes tokia pareiga pagal įstatymą teko pensijų įmokas darbuotojams grąžinusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi GPMĮ yra nustatęs kontrolės mechanizmą, pagal kurį jei tik kaupimas pensijai kokia nors dalimi nevyksta, ta suma iš karto apmokestinama GPM.

36. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas nei 2009–2011 metais, nei dabar nenumato, kad atsiimtos (vienu kartu, periodiškai ar kokiu kitokiu dažnumu) iš pensijų fondų GPM apmokestintos įmokos būtų prilyginamos darbo užmokesčiui ir dėl to nuo jų reikia mokėti VSDĮ ir PSDĮ. Pensijų kaupimo bendrovėms nenumatyta jokių pareigų teikti pranešimus apie atsiimtas pensijų įmokas nei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams, nei darbdaviams.

37. Pareiškėjas raštu kreipėsi į pensijų kaupimo bendrovę, prašydamas pateikti informaciją, kiek darbuotojai sukaupė, tačiau tokią informaciją UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsisakė nurodyti, nes įmokos yra nebe pareiškėjo, o darbuotojų lėšos. Tai reiškia, kad jeigu pareiškėjas negali tokios informacijos gauti, jis negali kontroliuoti, ar darbuotojai realiai kaupia pensijoms, todėl teismo išvada, kad pareiškėjas galėjo imtis priemonių atsiėmimui kontroliuoti yra nepagrįsta, abstrakti.

38. Dar tebevykstant ginčui tarp pareiškėjo ir VMI, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 21 d. suformavo kitokią praktiką, pagal kurią VMI patikrinus tuos mokesčius ir įmokas, kurie neįrašyti pavedime tikrinti, pažeidžiamos imperatyvios MAĮ 120 straipsnio 1 dalies nuostatos, dėl ko, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratoriaus veiksmai, atlikti pažeidžiant jam suteiktų įgalinimų ribas, negali būti pripažinti teisėtais, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo atveju turėtų pasisakyti dėl 2016 m. balandžio 21 d. nutarties (ji paskelbta leidinyje „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos apžvalga, 2016 m. balandžio 1 d. – 2016 m. balandžio 30 d.“) taikymo.

39. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime (b. l. 167–173) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

40. VMI pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog realus papildomas savanoriškas pensijų kaupimas nevyko.

41. Pagal Lietuvos Respublikos pensijų fondų įstatymo (nuo 2003 m. liepos 30 d. – Pensijų kaupimo įstatymas) nuostatas nėra numatyta galimybė apdraustajam nenutraukus sutarties ir nesulaukus pensinio amžiaus disponuoti pensijų išmokomis (šio įstatymo 36 straipsnis), išmokos iš III pakopos pensijų fondų gali būti pradėtos mokėti sulaukus pensijų fondų taisyklėse nustatyto amžiaus, tačiau jis negali būti daugiau nei 5 metais mažesnis už valstybinei socialinio draudimo senatvės pensijai gauti nustatytą amžių. Tokios sąlygos įtvirtintos ir taisyklėse, tačiau papildomai numatyta galimybė neįvykus jokiam draudiminiam įvykiui išsiimti dalį fonde sukauptų lėšų, t. y. numatyta galimybė laisvai disponuoti draudiminėje sąskaitoje esančiomis lėšomis.

42. VMI nuomone, įmonėms sudarant sutartis su pensijų fondus valdančiomis kompanijomis ir jose iškart numatant galimybę darbuotojams be atskiro mokesčio laisvai disponuoti į jų sąskaitas pervestomis pensijų įmokomis, yra pažeidžiami esminiai pensijų kaupimo sutarčių principai (nes iš esmės nevykdomas kaupimas), o tokių sutarčių sudarymas pagal tikruosius šalių ketinimus atitinka lėšų pervedimo į asmenines darbuotojų sąskaitas sąlygas.

43. Vertybinių popierių komisija 2011 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. 06-889-(11.13-04) išreiškė nuomonę, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punktas neapima iš III pakopos pensijų fondo išmokamos lėšų dalies, kai pensijų sutartis nenutraukiama, todėl šios gautos pajamos turėtų būti apmokestinamos GPMĮ nustatyta bendra pajamų apmokestinimo tvarka.

44. Mokestinio patikrinimo metu atkūrus bendradarbiavimo sutartimis iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir pripažinus, kad pareiškėjo 2009–2011 metais darbuotojų naudai sumokėta pensijų įmokų suma priskirtina su darbo santykiais susijusioms pajamoms, matyti, jog pareiškėjas siekė išvengti VSDĮ, PSDĮ ir GFĮ mokėjimo, t. y. norėjo tokiu būdu gauti mokestinę naudą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 45. Byloje ginčijamais mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimais pareiškėjui priskaičiuota sumokėti į biudžetą 40 943 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ), 20 471,50 Eur VSDĮ baudą, 7 229,49 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) ir 3 614,75 Eur PSDĮ baudą, 121,35 Eur įmokų į Garantinį fondą (toliau – ir GFĮ), 32,44 Eur GFĮ delspinigių ir 12,16 Eur baudą. Šie mokesčiai pareiškėjui papildomai priskaičiuoti, mokesčių administratoriui nusprendus, kad pareiškėjo 2009 - 2011 m. laikotarpiu sumokėta 426 939 Lt suma savo 44 darbuotojams kaip įmokos į pensijų fondą, yra faktinis šių darbuotojų darbo užmokestis, o ne įmokos į pensijų fondą, kuris (darbo užmokestis) turi būti papildomai apmokestintas VSDĮ, PSDĮ ir GFĮ. Iš ginčijamų sprendimų taip pat matyti, kad mokesčių administratorius minėtas mokesčių sumas pareiškėjui priskaičiavo, remdamasis MAĮ 69 straipsnio nuostatomis.

46. Mokesčio administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių, reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2008).

48. Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas taip pat pažymėtina, kad šia teisės norma yra detalizuojamas turinio viršenybės prieš formą principas, kurio veikimas pasireiškia tuo, kad „Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“ (MAĮ 10 str.). Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčių administratoriui, tais atvejais, kai sandoris, t. y., jame fiksuotas veiksmas, sukeliantis atitinkamas mokestines teisines pasekmes, atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią šio sandorio išraišką bei nesiremti jame fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos šiuo sandoriu.

49. Tačiau šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamai susijęs ir su įrodinėjimų taisyklių taikymu.

50. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).

51. Byloje nagrinėjamu atveju įrodinėjimo dalyku yra nustatymas teisiškai reikšmingos aplinkybės, koks yra tikrasis pareiškėjo 2009 - 2011 m. laikotarpiu sumokėtos 426 939 Lt sumos savo 44 darbuotojams, kaip įmokos į pensijų fondą, pobūdis.

52. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. spalio 1 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė bendradarbiavimo pensijų kaupimo srityje sutartį Nr. 2009/10/01, kuria įsipareigojo mokėti pensijų įmoką ar jos dalį savo darbuotojų naudai. 2010 m. balandžio 1 d. priėmė įsakymą Nr. 2010/04/01/17, kuriuo buvo patvirtinti Darbuotojų darbo apmokėjimo ir skatinimo nuostatai. Pagal šiuos nuostatus pareiškėjas įsipareigojo kaip skatinimo priemonę savo darbuotojams mokėti pensijų kaupimo ir draudimo įmokas. 2009 - 2011 m. laikotarpiu pareiškėjas 44 savo darbuotojams, kurie sutiko dalyvauti minėtame pensijų kaupimo fonde sumokėjo 426 939 Lt sumą kaip įmokas į pensijų fondą. Pastarieji darbuotojai pasinaudojo Papildomo savanoriško pensijų kaupimo sutarties III dalies 6.5 punkte nustatyta dalyvio teise gauti dalį pensijų fonde sukauptų lėšų nenutraukiant sutarties ir sistemingai kiekvieną mėnesį teikė prašymus išmokėti gautas pensijų kaupimo įmokas. Tokiu būdu šiems darbuotojams buvo išmokėta 426 939 Lt suma, kurią jie gavo iš pareiškėjo kaip įmokas į pensijų kaupimo fondą.

53. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 14 punkto, VSDĮ 8 straipsnio 1 dalies 22 punkto ir PSDĮ 17 straipsnio nuostatas, galiojusias aptariamu laikotarpiu, darbdavio darbuotojo naudai mokamos pensijų įmokų į pensijų fondą sumos, yra neapmokestinamos valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo bei gyventojų pajamų mokesčiais.

54. Byloje nagrinėjamu atveju tai lėmė, kad pareiškėjui dalį darbo užmokesčio darbuotojams už gerą darbą sumokant į pensijų kaupimo fondą, o pastariesiems nekaupiant gautų lėšų pensijų fonde, o juos panaudojant kitoms reikmėms, buvo sukurta galimybė pareiškėjui įgyti neteisėtos mokestinės naudos, o būtent, nuo šių sumų nesumokėti valstybinio socialinio draudimo (30,98 %), privalomojo sveikatos draudimo (6 %) įmokų.

55. Šiuo atveju pareiškėjo teiginius, kad jis nežinojo apie savo darbuotojų atliekamus veiksmus su gautomis įmokomis į pensijų kaupimo fondą bei kad jis negali už juos atsakyti, paneigia faktinės bylos aplinkybės bei faktiškai šiame procese dalyvavusių asmenų atlikti veiksmai.

56. Minėta, kad pareiškėjas 2009 m. spalio 1 d. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė bendradarbiavimo pensijų kaupimo srityje sutartį Nr. 2009/10/01. Byloje nustatyta, kad į šį pensijų kaupimo fondą pensijų kaupimo įmokos buvo mokamos 44 pareiškėjo padalinių vadovams ir administracijos darbuotojams, įskaitant įmonės vadovą bei vyriausiąjį buhalterį. Pagal sutartis sudarytas su šiais darbuotojais ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbuotojai įgijo teisę gauti jiems pareiškėjo pervestas įmokas kiekvieną mėnesį, nenutraukiant pensijų kaupimo sutarties. Pastarieji šia teise pasinaudojo ir sistemingai, kas mėnesį, ilgą laiką, 2009 -2011m. laikotarpiu, iš pensijų kaupimo fondo pasiimdavo jiems pareiškėjo pervestas lėšas. Šios aplinkybės patvirtina, kad asmenims atsakingiems už pareiškėjo ūkinę-finansinę veiklą buvo bei turėjo būti žinoma, jog pensijų kaupimo įmokos realiai nėra naudojamos pagal jų tiesioginę paskirtį bei kad pareiškėjas dėl to įgyja mokestinę naudą.

57. Įrodymų vertinimo prasme, aptartos aplinkybės patvirtina mokesčių administratoriaus išvadas, kad pareiškėjas tokiais veiksmais siekė įgyti neteisėtos mokestinės naudos – išvengti VSDĮ, PSDĮ ir GFĮ mokėjimo, o sudarytos pensijų kaupimo sutartys buvo tik priemonė šiam tikslui pasiekti. Ir priešingai, šios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, kad minėtos pensijų kaupimo sutartys turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus.

58. Šių išvadų pagrįstumo bei teisingumo nepaneigia ir tie pareiškėjo teiginiai, kuriais teigiama, kad jis aptariamu laikotarpiu savo darbuotojams ženkliai padidino darbo užmokesčius ir dėl to sumokėjo žymiai didesnius mokesčius nei įgijo neteisėtos mokestinės naudos arba kad darbuotojai atsiimdami pensijų kaupimo įmokas sumokėjo GPM ir pan.. Minėta, kad pareiškėjas aptartais veiksmais mokestinę nuadą įgijo nuo išmokėtos 426 939 Lt sumos VSDĮ ir PSDĮ atžvilgiu, o GPM (15%), esant tokiai veikai iš darbuotojų darbo užmokesčio turėjo būti sumokėtas bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo to, ar šią sumą pareiškėjas būtų darbuotojams išmokėjęs kaip darbo užmokestį, ar darbuotojai ją pasiėmė kaip pensijų įmokas. Todėl darbuotojų vėliau sumokėtas GPM įtakos pareiškėjo gautai neteisėtai mokestinei naudai neturėjo. Tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjo sumokėtų didesnių mokesčių nuo padidintų darbuotojams darbo užmokesčių, nes tai taip pat neįtakojo gautos neteisėtos mokestinės naudos dydžio.

59. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalį „Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.“ Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5-442/2016 išsprendė mokesčių administratoriaus 2013 m. vasario 12 d. pavedimo tikrinti UAB „Čili pica“ Nr. 260-3 teisėtumo klausimą, dėl ko pakartotiniai pareiškėjo argumentai šiuo klausimu negali būti pakartotiniu šios bylos nagrinėjimo dalyku. Šiuo atveju pareiškėjas manydamas, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis prieštarauja kitokiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai šiuo klausimu (pvz., LVAT 2016 m. balandžio 21 d. nutarčiai priimtai byloje Nr. A-493-438/2016), turi teisę inicijuoti proceso atnaujinimą byloje Nr. A-5-442/2016, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156-166 straipsnių nuostatomis.

60. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais (ABTĮ 140 str. 1 d.) nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čili pica“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas

Milda Vainienė