2015-12-22 Nr. AB-25039-3-62-3-00857-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1717-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00857-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Ž. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 4–7) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2014 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. A1-489 „Dėl socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. A1-489) 4.5 punktą ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl socialinės pašalpos 2014 m. vasario–balandžio mėn. ir būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos 2013 m. gruodžio–2014 m. balandžio mėn. skyrimo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 88, 153).

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. A1-489 nusprendė neskirti jam socialinės pašalpos 2014 m. vasario–balandžio mėn. ir būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos 2013 m. gruodžio–2014 m. balandžio mėn.

Pareiškėjo nuomone, Įsakymas Nr. A1-489 yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas. Priimdamas skundžiamą Įsakymą Nr. A1-489 atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtintus piniginės socialinės paramos teikimo principus, nes asmeniui, turinčiam teisę ir teisėtą pagrindą gauti socialinę paramą, ši nebuvo suteikta. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius (toliau – ir Paramos skyrius) nustatė pareiškėjo bendrąjį turto vertės normatyvą, pagal kurį būsto vertės normatyvas – 113 400,00 Lt, žemės sklypo – 121 020,00 Lt, kilnojamojo turto – 7 000,00 Lt, piniginių lėšų – 5 250,00 Lt. Paramos skyrius 2014 m. vasario 28 d. išvadoje dėl teisės į piniginę socialinę paramą nustatė, kad pareiškėjo vardu registruoto nekilnojamojo turto vertė – 244 625,40 Lt (įregistruotų statinių nustatyta vertė – 100 625,40 Lt, neįregistruotų statinių – 144 000,00 Lt), kilnojamojo turto (transporto priemonių) – 3 356,54 Lt. Pareiškėjas teigė, kad toks vertinimas neatitinka tikrųjų nekilnojamojo turto verčių ir nustatytas neteisingai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam priklausantis 38 arų žemės sklypas, kurio paskirtis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, yra ne mieste, o (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini). Nustatant šio sklypo vertę neteisingai pritaikytas 6 arų normatyvas, kai žemės sklypas yra kitos paskirties (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos) žemė, kai asmens deklaruojama gyvenamoji vieta yra mieste. Paramos įstatymo 15 ir 16 straipsniuose nėra numatyta, jog skaičiuojant žemės sklypo vertę turi būti atsižvelgiama į asmens deklaruotą gyvenamąją vietą. Šiuo atveju skaičiuojant, kad žemės sklypas yra mieste ir taikant 6 arų normatyvą, buvo nepagrįstai padidinta sklypo vertė. Remiantis valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) skelbiama informacija, pareiškėjo būsto, namo ir žemės sklypo (duomenys neskelbtini) bendra vertė yra 30 193 Lt mažesnė už nekilnojamojo turto vertę, nurodytą Paramos skyriaus išvadoje (244 625,00 Lt).

Pareiškėjas taip pat nesutiko su jo kilnojamojo turto (transporto priemonės) vertės nustatymu. Paaiškino, kad transporto priemonę „Pontiac Transport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo už 300 Lt pagal 2013 m. gegužės 25 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį. Kitą transporto priemonę „Pontiac Transport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo už 500 Lt 2013 m. gegužės 22 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi. Priimdamas sprendimą neteikti socialinės paramos atsakovas rėmėsi viešosios įstaigos „Emprekis“ (toliau – ir VšĮ „Emprekis“) duomenimis, tačiau nesivadovavo pareiškėjo pateiktomis transporto priemonių pirkimo–pardavimo sutartimis. Šios sutartys įregistruotos valstybės įmonėje „Regitra“ (toliau – ir VĮ „Regitra“), jų duomenys nėra nuginčyti, todėl vertinant pareiškėjui priklausančių transporto priemonių vertę į juos turėjo būti atsižvelgta. Paramos skyriaus išvadoje dėl teisės į piniginę kompensaciją kilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė buvo įvertinta 3 356,54 Lt. Pareiškėjo teigimu, ši vertė yra nereali, nes šiuo metu automobilis yra su defektais, jam negalėtų būti atlikta techninė apžiūra. Pagal uždarosios akcinės bendrovės „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ (toliau – ir UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“) atliktą vertinimą, automobilio „Pontiac Transport“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta vertė yra 2 556,54 Lt mažesnė nei atsakovo nustatyta vertė. Atėmus šį automobilio vertės skirtumą iš pareiškėjui apskaičiuotos viso deklaruoto turto vertės, jo turimo turto vertė neviršytų jam nustatyto normatyvo ir pareiškėjas turėtų teisę į socialinę paramą.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 37–44) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad, pagal Paramos įstatymo 5 straipsnio nuostatas, piniginės socialinės paramos rūšys yra socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Paramos įstatymo 6–8 straipsniuose yra numatyta, kokius kriterijus turi atitikti asmuo, kad galėtų kreiptis dėl socialinės pašalpos ar kompensacijų už būsto šildymo, geriamojo vandens ir karšto vandens išlaidas skyrimo. Vienas iš Paramos įstatymo 6 ir 7 straipsniuose nustatytų kriterijų yra tas, kad asmens nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija turto vertės normatyvo.

Paramos įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas būsto ploto normatyvas bei žemės ploto vienam gyvenančiam asmeniui normatyvas, atsižvelgiant į žemės paskirtį. Turto vertės normatyvo nustatymo tvarka reglamentuota Paramos įstatymo 16 straipsnyje. Pareiškėjas 2014 m. vasario 28 d. pateikė Paramos skyriui prašymą–paraišką Nr. 18855, prašydamas skirti jam piniginę socialinę paramą. Paramos skyrius 2014 m. vasario 28 d. išvadoje dėl teisės į piniginę socialinę paramą nurodė, kad pareiškėjo bendras turto vertės normatyvas gali būti 246 670,00 Lt.

Išanalizavus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir duomenis iš VĮ Registrų centro, VšĮ „Emprekis“, VĮ „Regitra“, nustatyta, jog turto vertė yra 247 981,94 Lt, t. y. pareiškėjo turimo turto vertė 1 311,94 Lt viršija nustatytą turto normatyvą. Vertinant pareiškėjui priklausantį kilnojamąjį turtą buvo vadovaujamasi oficialiais internete paskelbtais VšĮ „Emprekis“ ir VĮ „Regitra“ duomenimis. Automobilių pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta kaina realios automobilių vertės neatskleidžia. Įrodymų, paneigiančių VšĮ „Emprekis“ pateiktus duomenis apie automobilio vertę, pareiškėjas į bylą nepateikė.

Piniginės socialinės paramos skyriaus komisija, 2014 m. balandžio 15 d. posėdžio metu apsvarsčiusi pareiškėjo prašymą skirti socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2014 m. balandžio mėn. ir kompensaciją būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) nuo 2013 m. gruodžio mėn. iki 2014 m. balandžio mėn., priėmė sprendimą siūlyti neskirti socialinės pašalpos ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos prašyme nurodytais laikotarpiais, kadangi pareiškėjo turimo turto vertė viršija nustatytą turto vertės normatyvą 1 311,94 Lt.

Atsižvelgiant į tai, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. A1-489 4.5 punktu nuspręsta neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos 2014 m. vasario–balandžio mėn. ir būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos 2013 m. gruodžio–2014 m. balandžio mėn. Atsakovo teigimu, turto vertės normatyvas buvo apskaičiuotas nepažeidžiant teisės aktuose numatytos jo apskaičiavimo tvarkos, duomenys, kurie buvo gauti iš oficialių įstaigų duomenų bazių, yra teisingi ir nenuginčyti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu (I t., b. l. 159–165) patenkino pareiškėjo skundą, t. y.: panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. A1-489 4.5 punktą; įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių priimti sprendimą dėl socialinės pašalpos 2014 m. vasario–balandžio mėn. ir būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos 2013 m. gruodžio–2014 m. balandžio mėn. skyrimo pareiškėjui; priteisė iš Kauno miesto savivaldybės administracijos į valstybės biudžetą 403,35 Lt (116 Eur) išlaidų, įpareigojant įmoką sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), bankas „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą; priteisė pareiškėjui iš Kauno miesto savivaldybės administracijos 12,12 Lt (3 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu. Šio įstatymo 5 straipsnyje numatyta, kad piniginės socialinės paramos rūšys yra socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos. Asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 1) asmens nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) pajamos yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas vienam gyvenančiam asmeniui; 3) vienas gyvenantis asmuo atitinka bent vieną iš Paramos įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų (Paramos įstatymo 6 str.). Pagal Paramos įstatymo 7 straipsnį, asmuo turi teisę į kompensacijas, jeigu kreipimosi dėl kompensacijos metu atitinka visus šiuos reikalavimus: 1) asmens nuosavybės teise turimo turto vertė neviršija turto vertės normatyvo; 2) asmuo atitinka bent vieną iš Paramos įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų; 3) įsiskolinę už būsto šildymą ir (ar) karštą vandenį, ir (ar) geriamąjį vandenį su energijos, kuro, vandens tiekėjais yra sudarę sutartį (sutartis) dėl dalies skolos apmokėjimo, kas mėnesį grąžinant ne daugiau kaip 20 procentų asmens pajamų arba teismas yra priteisęs apmokėti skolą. Paramos įstatymo 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos pareiškėjas užpildo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymą–paraišką, nurodo duomenis apie save ir bendrai gyvenančius asmenis, veiklos pobūdį, turimą turtą, gaunamas pajamas, taip pat kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją. Prašyme–paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą pareiškėjas patvirtina savo parašu.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 28 d. pateikė prašymą–paraišką Nr. 1200 18855 piniginei socialinei paramai gauti. Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius 2014 m. vasario 28 d. išvadoje dėl teisės į piniginę socialinę paramą nurodė, kad pareiškėjo bendra turimo turto vertė 1 311,94 Lt viršija jam nustatytą turto normatyvą. Piniginės socialinės paramos skyriaus komisija, sudaryta Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. A-942, 2014 m. balandžio 15 d. posėdyje priėmė sprendimą siūlyti neskirti socialinės pašalpos ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos prašyme nurodytais laikotarpiais, kadangi pareiškėjo turimo turto vertė viršija nustatytą turto vertės normatyvą 1 311,94 Lt. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. A1-489 4.5 punktu nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos 2014 m. vasario–balandžio mėn. ir būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos 2013 m. gruodžio–2014 m. balandžio mėn.

Teismas nustatė, kad atsakovas Įsakymu Nr. A1-489 (4.5 p.) atsisakė skirti pareiškėjui socialinę pašalpą ir būsto šildymui kitokiu kuru (malkomis) kompensaciją prašyme nurodytais laikotarpiais, nes pareiškėjas neatitiko Paramos įstatymo 6 ir 7 straipsnių reikalavimo – jo nuosavybės teise turimo turto vertė viršijo jam nustatytą turto vertės normatyvą. Pareiškėjas su šia Įsakymo Nr. A1-489 dalimi nesutiko, teigdamas, kad Įsakymas Nr. A1-489 priimtas vadovaujantis Paramos skyriaus išvada, kurioje jam priklausančio nekilnojamojo turto bei transporto priemonių vertės neatitinka realių jų verčių, be to, jam nuosavybės teise priklausančiam sklypui buvo pritaikytas netinkamas normatyvas. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad byloje būtina nustatyti, ar Paramos skyrius tinkamai, teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiavo pareiškėjo nuosavybės teise turimo turto normatyvą bei turto vertę.

Paramos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad būsto ploto normatyvas yra 60 kv. m naudingo būsto ploto vienam gyvenančiam asmeniui. Žemės ploto normatyvas vienam gyvenančiam asmeniui, atsižvelgiant į žemės rūšį, yra: 1) kitos paskirties žemės – 6 arai mieste, 25 arai miesteliuose ir kaime; 2) žemės ūkio paskirties žemės (mėgėjų sodo žemės sklypai ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypai) – 6 arai; 3) žemės ūkio paskirties, įskaitant miško medynus (išskyrus mėgėjų sodo žemės sklypus ir sodininkų bendrijų bendrojo naudojimo žemės sklypus), konservacinės, įskaitant miško medynus ir miškų ūkio paskirties, įskaitant miško medynus, žemės – 6 arai mieste, 25 arai miesteliuose, 3 hektarai kaime (Paramos įstatymo 15 str. 2 d.). Paramos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nekilnojamojo turto vertės normatyvas nustatomas atitinkamo tipo nekilnojamojo turto ploto normatyvą dauginant iš prašymą–paraišką pateikusio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos nekilnojamojo to tipo turto ploto vieneto normatyvinės vertės. To paties straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad kiekvieno tipo nekilnojamojo turto ploto vieneto normatyvinę vertę nustato ir valstybės įmonės Registrų centro interneto svetainėje skelbia valstybės įmonė Registrų centras pagal kiekvienų metų sausio 1 dieną vidutines nekilnojamojo turto rinkos vertes Lietuvos miestuose ir savivaldybių centruose bei kitose savivaldybių teritorijose. Nekilnojamojo turto vertės normatyvas asmeniui apskaičiuojamas sudedant abiejų tipų (būsto ir žemės ploto) nekilnojamojo turto normatyvines vertes (Paramos įstatymo 16 str. 3 d.). Kilnojamojo turto, vertybinių popierių ir pajų vertės normatyvas asmeniui apskaičiuojamas sudedant 20 valstybės remiamų dydžių vienam, vyresniam kaip 18 metų, asmeniui (Paramos įstatymo 16 str. 4 d.). Piniginių lėšų normatyvas apskaičiuojamas sudedant 15 valstybės remiamų pajamų dydžių vienam, vyresniam kaip 18 metų, asmeniui (Paramos įstatymo 16 str. 5 d.). Pagal Paramos įstatymo 16 straipsnio 6 dalį, turto vertės normatyvas asmeniui apskaičiuojamas sudedant nekilnojamojo turto vertės normatyvą, kilnojamojo turto, vertybinių popierių ir pajų vertės normatyvą ir piniginių lėšų normatyvą.

Teismas nustatė, kad Paramos skyriaus 2014 m. vasario 28 d. išvadoje pareiškėjui buvo nustatytas 246 670,00 Lt bendras turto vertės normatyvas, pareiškėjo deklaruotas nekilnojamasis turtas įvertintas 244 625,40 Lt, kilnojamasis turtas – 3 356,54 Lt, iš viso 247 981,94 Lt. Atliktus pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio turto vertės skaičiavimus atsakovas grindė VĮ Registrų centro duomenimis, išrašu iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, Automobilių vidutinės rinkos kainos (VšĮ „Emprekis“) duomenų bazės išrašu. Pareiškėjas nesutiko su jo kilnojamojo turto vertinimu, nurodydamas, kad jam nuosavybės teise priklausančio automobilio vertė yra mažesnė. Šį teiginį pareiškėjas grindė UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2014 m. lapkričio 19 d. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. L141L005 (toliau – ir Vertinimo ataskaita Nr. L141L005).

Pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T-707 patvirtinto Socialinės pašalpos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Pašalpos teikimo aprašas) 10 punktą, turto vertę nustato Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengta metodika ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintomis žemės ūkio produkcijos sąlyginėmis vertėmis. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. A1-369/1K-174 patvirtintos Nepasiturinčių gyventojų, kurie kreipėsi dėl piniginės socialinės paramos, turto vertės nustatymo metodikos (toliau – ir Turto vertės nustatymo metodika) 8.1 punkto nuostatas, transporto priemonių ir žemės ūkio technikos vertė yra nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas.

Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, teismas nustatė, kad Paramos skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjui priklausiusio automobilio vertę, vadovavosi VĮ „Regitra“ duomenimis, patvirtinančiais, jog pareiškėjas 2014 m. vasario 28 d. nuosavybės teise turėjo transporto priemonę PONTIAC, bei VšĮ „Emprekis“ duomenimis, pagal kuriuos automobilio PONTIAC (1995 m.) vidutinė rinkos kaina – 3 356,54 Lt. Nors, pagal pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, individualus kiekvienos transporto priemonės vertinimas nėra reglamentuotas, teismas pažymėjo, kad Paramos skyrius paminėtų teisės aktų yra įpareigotas vertinti transporto priemones pagal vidutines rinkos kainas, nurodytas šio skyriaus turimoje duomenų bazėje, tai Paramos skyrius šiuo konkrečiu atveju ir padarė. Pareiškėjas pateikė teismui jam priklausančios transporto priemonės PONTIAC, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą, kurios duomenimis, šio automobilio likutinė vertė – 800 Lt. Iš byloje esančių dokumentų teismas nustatė, jog UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ turi teisę verstis turto ir verslo vertinimo veikla, transporto priemonės PONTIAC, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertinimą atlikęs turto vertintojas A. S. yra įrašytas į Turto vertintojų sąrašą (www.atvi.lt), todėl pagrindo abejoti vertinimo ataskaitos duomenimis teismas nenustatė.

Esant skirtingiems paminėto automobilio vertinimams, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje būtina pasisakyti, kokia yra Paramos įstatymo paskirtis, principai, bei paliesti teisingumo ir teisėtumo aspektus. Paramos įstatymo paskirtis – nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. Paramos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti piniginės socialinės paramos teikimo principai: bendradarbiavimo ir dalyvavimo, prieinamumo, socialinio teisingumo ir veiksmingumo, visapusiškumo bei lygių galimybių. Šių principų privalu laikytis, priimant sprendimus dėl piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo. Vienas iš nurodytų piniginės socialinės paramos teikimo principų yra socialinio teisingumo ir veiksmingumo principas, reiškiantis, jog piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teismo nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas.

Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011 „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 21; 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1542/2012; 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-422/2014).

Pažymėjo, kad teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie nevykdo teisingumo pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), tai nesiderina su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad būtent teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose, ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai.

Iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiavo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio automobilio vidutinę rinkos vertę, tačiau pareiškėjas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius faktinę jo automobilio vertę, kuri 2 556,54 Lt mažesnė už Paramos skyriaus 2014 m. vasario 28 d. išvadoje nustatytą automobilio vertę. Atsižvelgęs į tai, kad šią sumą (skirtumą tarp atsakovo įvertinimo bei Vertinimo ataskaitoje Nr. L141L005 nurodytos sumos) atėmus iš Paramos skyriaus 2014 m. vasario 28 d. išvadoje apskaičiuoto pareiškėjo deklaruoto turto vertės (247 981,94 – 2 556,54), pareiškėjo deklaruoto turto vertė būtų 245 425,4 Lt ir neviršytų jo deklaruoto turto normatyvo (246 670,00 Lt), taip pat į tai, kad ginčo dėl pareiškėjo neatitikimo kitiems Paramos įstatymo 6 ir 7 straipsniuose nustatytiems reikalavimams byloje nėra, teismas vertino, jog, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, atsakovo Įsakymo Nr. A1-489 4.5 punktas, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui socialinę paramą bei skirti būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) kompensaciją, kaip to ir reikalauja teisės aktai, yra socialiai neteisingas, nes palikus jį galioti, būtų pažeistas Paramos įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintas socialinio teisingumo ir veiksmingumo principas, garantuojantis teisę asmenims gauti piniginę socialinę paramą tuomet, kai jos labiausiai reikia, kartu pažeisti ir visuotinai pripažintini teisingumo ir protingumo teisės principai.

Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas nusprendė panaikinti skundžiamą akto dalį dėl pareiškėjo teisių pažeidimo ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl socialinės pašalpos 2014 m. vasario–balandžio mėn. ir būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos 2013 m. gruodžio–2014 m. balandžio mėn. skyrimo pareiškėjui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 2 p., 89 str. 2 d.). Kitų proceso dalyvių argumentų teismas detaliau neanalizavo, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasis ABTĮ 44, 45, 451 straipsnių nuostatomis, teismas nustatė, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Kauno VGTPT) 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-T-1860-2262 nusprendė teikti pareiškėjui 100 proc. antrinę teisinę pagalbą ir paskyrė advokatą Giedrių Ulinską, 2014 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. TP-2-(.2.)-14-P-1860-2512 šį advokatą pakeitė advokate Egle Grucyte. Kauno VGTPT 2014 m. lapkričio 5 d. pažymoje Nr. TP-7-(2.10)-3998 nurodyta, kad valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą iki 2014 m. lapkričio 6 d. sudaro: advokato užmokestis – 400 Lt ir kitos su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusios išlaidos – 3,35 Lt. Valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių 11, 27.1.2.1, 27.1.2.2 ir 30.2 punktais. Atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir teisinį reglamentavimą, teismas prašomą priteisti 403,35 Lt valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą pripažino pagrįsta ir priteistina iš atsakovo valstybei.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam išlaidas už dokumentų kopijų darymą, teismas nustatė, kad šias išlaidas pareiškėjas grindė Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2014 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. gruodžio 4 d. kvitais bei UAB „Skaitmeninis amžius“ 2014 m. lapkričio 20 d. kvitu. Šie kvitai patvirtino, kad už dokumentų kopijavimą buvo sumokėta 11,70 Lt ir 0,42 Lt. Teismas nustatė, kad šios prašomos priteisti sumos pagrįstos ir priteistinos iš atsakovo. Nustatęs, kad pareiškėjo pateiktame Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2014 m. gruodžio 3 d. kvite nurodyta 7,70 Lt suma yra mokėta už internetą, o ne už dokumentų kopijavimą, teismas šią sumą pripažino nepagrindžiančia pareiškėjo išlaidų už dokumentų kopijavimą ir šios sumos nepriteisė.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 181, 182, 185–186) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą, priteisiant iš atsakovo Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2014 m. gruodžio 3 d. kvite nurodytą 7,70 Lt (2,23 Eur) sumą, kuri įvardyta kaip „internetas“, taip pat priteisti su apeliacinio skundo padavimu ir jo trūkumų pašalinimu susijusias dokumentų spausdinimo išlaidas – 0,40 Eur ir 0,12 Eur, t. y. iš viso priteisti 2,75 (2,23 + 0,40 + 0,12) Eur.

Pareiškėjas teigia, kad 7,70 Lt (2,23 Eur) sumą mokėjo už dokumentų, kurie buvo pateikti teismui, kopijavimą, o ne už internetą, kadangi bibliotekose internetas nemokamas, o ant kvitų už kopijavimą nurodoma „internetas“. Tai patvirtina ir Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2015 m. sausio 5 d. raštas Nr. 1, kuriame pažymima, kad Suaugusiųjų vartotojų aptarnavimo skyriuje pareiškėjas naudojosi kopijavimo paslaugomis, mokėjimo kvituose už kopijavimo paslaugas kasos aparatai užrašo: „internetas“.

Atsakovas apeliaciniu skundu (I t., b. l. 169–171) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendime nenurodyta, kad atsakovas, apskaičiuodamas turto vertės normatyvą ir pareiškėjo nuosavybės teise turimo turto vertę, netinkamai taikė teisės aktus ar naudojo neteisingus turto verčių dydžius, naudojosi teisės aktų neleidžiamomis naudoti turto vertės nustatymo formulėmis ar duomenų bazėmis, nenurodyta, kokius teisės aktus pažeidė atsakovas, priimdamas nepalankų pareiškėjui sprendimą dėl socialinės paramos skyrimo. Todėl teismas nepagrįstai panaikino Įsakymo Nr. A1-489 4.5 punktą ir įpareigojo atsakovą spręsti socialinės pašalpos ir būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos skyrimo klausimą iš naujo.

2. Nesutinka su teismo sprendimo motyvu, kad, esant turto vertės neatitikimams tarp pareiškėjo pateiktos nepriklausomo eksperto automobilio turto vertinimo ataskaitoje nurodytos turto vertės ir Paramos skyriaus turimos duomenų bazės automobilio vertės, turėtų būti naudojami turto vertintojo ataskaitoje nurodyti duomenys. Pašalpos teikimo aprašo 10 punkte yra numatyta, kad turto vertę nustato Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengta metodika ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintomis žemės ūkio produkcijos sąlyginėmis vertėmis. Turto vertės nustatymo metodikos (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 8.1 punkte numatyta, kad transporto ir žemės ūkio technikos vertė nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas. Šis galiojantis teisės aktas nenumato jokios kitokios turto vertės nustatymo metodikos, yra privalomas vykdyti savivaldybėms, sprendžiant, ar besikreipiantis asmuo turi teisę į įstatymo numatytą paramą. Paramos skyrius gali nustatyti vertę tik teisės aktų nustatyta tvarka ir tik naudodamas duomenis iš tų duomenų bazių, kurių duomenimis leidžia naudotis teisės aktai, o teisės aktai nenumato individualaus kiekvienos transporto priemonės vertinimo. Paramos skyrius teisės aktų yra įpareigotas vertinti transporto priemones pagal vidutines rinkos kainas, nurodytas paminėtoje duomenų bazėje, ir šios tvarkos laikėsi. Į bylą pateikti įrodymai patvirtino, kad Paramos skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjui priklausančio automobilio vertę, vadovavosi VĮ „Regitra“ ir Všį „Emprekis“ duomenimis, t. y. tomis duomenų bazėmis, kuriomis jam leidžia naudotis nurodyti teisės aktai.

3. Iš teismo sprendimo neaišku, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis teismas nusprendė, kad pareiškėjas yra išskirtinis kitų potencialių paramos gavėjų atžvilgiu ir jo turto vertė turėtų būti apskaičiuota kitaip, nei numato imperatyvios teisės normos. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, teisinis reguliavimas, teismo konstatuotos aplinkybės patvirtino, kad Paramos skyrius, skaičiuodamas pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio turto vertę ir turto vertės normatyvą, vadovavosi teisės aktų nuostatomis, jas tinkamai taikė, todėl teisingai nustatė turto vertę ir turto vertės normatyvą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-422/2014 konstatuota, kad teisės aktai nesuteikia administravimo subjektui pasirinkimo galimybės, o įpareigoja veikti įstatymo nustatyta tvarka, viešojo administravimo subjektai yra saistomi teisės aktuose jiems nustatytos kompetencijos ribų. Patenkinus pareiškėjo skundą ir skyrus jam prašomą paramą, būtų pažeistas lygių galimybių principas, kuris turi užtikrinti piniginės socialinės paramos gavėjų lygybę (Paramos įstatymo 3 str.). Teismo įpareigojimas iš naujo spręsti socialinės paramos skyrimo klausimą pareiškėjui negali sukelti realių pasekmių, nes atsakovas yra viešasis juridinis asmuo, kurio sprendimai turi atitikti imperatyvius teisės aktų reikalavimus, todėl teismo įpareigojimą gali vykdyti tik vadovaudamasis teisės aktais ir juose nustatyta tvarka.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 197–199) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas atkreipia dėmesį į ABTĮ 44 straipsnio 1, 2 dalyse ir 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pabrėžiamas reikalavimas pagrįsti prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, jų realumą. Iš pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikto į bylą Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2015 m. sausio 5 d. rašto Nr. 1 negalima nustatyti, už kokias konkrečiai paslaugas pareiškėjas atsiskaitė ir kada šiomis paslaugomis naudojosi, todėl, atsakovo nuomone, šis raštas nepagrindžia, kad pareiškėjo nurodytos 2,23 Eur išlaidos buvo patirtos dėl procesinių veiksmų, atliktų administracinėje byloje Nr. I-3139-644/2014, o ne asmeninėms reikmėms. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui 2,23 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas pripažįsta, jog dėl 0,52 Eur priteisimo arba nepriteisimo pareiškėjui turi spręsti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kadangi šios išlaidos patirtos rengiant apeliacinį skundą, tačiau atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad ir šiuo atveju pareiškėjas išlaidas grindžia kvitais, kuriuose nurodyta, jog jis naudojosi interneto paslaugomis, todėl pareiškėjo prašymas dėl 0,52 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra nepagrįstas įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniai skundai atmestini.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, siekdamas gauti Paramos įstatymo numatytą piniginę socialinę paramą, 2014 m. vasario 28 d. padavė atsakovui (institucijai, administruojančiai nurodytos paramos teikimą) prašymą-paraišką Nr. 1200 18855 dėl socialinės pašalpos už 2014 m. vasario–balandžio mėn. laikotarpį bei būsto šildymo kitokiu kuru (malkomis) kompensacijos už 2013 m. gruodžio–2014 m. balandžio mėn. laikotarpį skyrimo. Pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamu 2014 m. balandžio 23 d. įsakymu (jo 4.5 p.) šis jo prašymas nebuvo patenkintas tuo pagrindu, kad jo turimo (jo deklaruoto) nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vertė (247 981,94 Lt) 1 311,94 Lt viršija Paramos įstatymo 6 ir 7 straipsnių bei Turto vertės nustatymo metodikos nurodytu būdu jam nustatytą bendros turto vertės normatyvą (246 670,94 Lt). Pastebėtina, kad, kaip matyti iš Piniginės socialinės paramos skyriaus komisijos 2014 m. balandžio 15 d. posėdžio protokolo Nr. 62-13-16 (į kurį buvo atsižvelgta priimant pareiškėjo skundžiamą atsakovo įsakymą) ir iš atsakovo Socialinės paramos skyriaus 2014 m. vasario 28 d. išvados „Dėl teisės į piniginę socialinę paramą“ (kurioje yra atskleisti paminėtų pareiškėjo turimo ir jam nustatyto bendros turto vertės normatyvo apskaičiavimai), pareiškėjo turimo kilnojamojo turto (paminėtų transporto priemonių) vertė atsakovo yra laikoma 3 356,54 Lt dydžio. Pastaroji vertė buvo nustatyta, vadovaujantis Pašalpos teikimo aprašo 10 punkte nurodytos Turto vertės nustatymo metodikos 8.1 punktu, kuriame nurodyta, kad transporto priemonių ir žemės ūkio technikos vertė yra nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes (aplinkybes dėl pareiškėjo turimo turto vertės nustatymo), iš esmės apsiribojo tik pareiškėjo turimos transporto priemonės – „Pontiac Trans Sport 2.3.“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) - vertės nustatymu. Teismas, padaręs išvadą, kad šios transporto priemonės vertės, nustatytos pagal SPIS nurodytą vidutinę rinkos kainą (3 356,54 Lt), ir jos vertės, kuri yra nurodyta pareiškėjo teismui pateiktoje UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ 2014 m. lapkričio 19 d. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. L141L005 (800 Lt) skirtumas – 2 256,54 Lt – padengia paminėtą pareiškėjo turimo turto vertės ir jam nustatyto bendros turto vertės normatyvo 1 311,94 Lt dydžio skirtumą, pripažino šią aplinkybę turinčia lemiamą reikšmę pareiškėjo teisės į jo prašomą piniginę socialinę paramą atsiradimo prasme.

Atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo pasirinktą bylai reikšmingų faktinių aplinkybių įvertinimo apimtį bei į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl teisės taikymo aspekto, kolegija pirmiausia pasisako dėl paminėtos transporto priemonės vertės nustatymo.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad atsakovas (jo specializuotas struktūrinis padalinys), nustatydamas paminėtos transporto priemonės vertę Paramos įstatymo taikymo prasme, teisingai vadovavosi paminėtu Pašalpos teikimo aprašo 10 punkte nurodytos Turto vertės nustatymo metodikos 8.1 punktu, t. y. teisingai taikė šiame punkte nurodytą taisyklę dėl transporto priemonių ir žemės ūkio technikos vertės nustatymo pagal SPIS nurodytas vidutines rinkos kainas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliuodamas tik į šios transporto priemonės įsigijimo kainą, nepateikė atsakovui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šios priemonės vertė yra ženkliai mažesnė už atsakovo pritaikytą SPIS nurodytą tokios transporto priemonės vidutinę rinkos kainą. Tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje (nustatydamas nurodytos transporto priemonės vertę paminėtos paraiškos dėl socialinės paramos suteikimo padavimo dieną, kaip to reikalauja Paramos įstatymo 6 str. ir 7 str. 1 d.) atsakovas veikė taip, kaip to reikalavo šią jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Tačiau kartu pažymėtina, kad, atsiradus šiam administraciniam ginčui teisme, teismas, aiškindamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, be kita ko, vadovaudamasis ABTĮ 86 straipsnio 2 dalimi, privalėjo pateikti savo bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimą tiek fakto nustatymo (t. y. byloje esančių įrodymų įvertinimo prasme), tiek ir teisės taikymo požiūriu.

Kalbant apie byloje esančių įrodymų įvertinimą, pažymėtina, kad atsakovo panaudoti SPIS duomenys apie vidutinę rinkos kainą ABTĮ 57 straipsnio taikymo požiūriu laikytini įrodymais administracinėje byloje, kurie teismo turi būti vertinami pagal šio straipsnio nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, tarp jų ir šio straipsnio 6 dalyje nurodytą taisyklę, pagal kurią jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi fakto nustatymo požiūriu teismas turėjo įvertinti ir pareiškėjo pateiktą paminėtą vertinimo ataskaitą, kuri taip pat pripažintina leistinu įrodymu šioje administracinėje byloje.

Kalbant apie paminėtą Turto vertės nustatymo metodikos 8.1 punkto taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija (be to, kas jau buvo pasakyta pirmiau) pažymi, kad šio punkto nuostata turi dvejopą pobūdį. Viena vertus, ji nustato tam tikro elgesio taisyklę. Kita vertus, ji apeliuoja į tam tikrą įrodomąją reikšmę turintį informacijos šaltinį, t. y. administracinės procedūros vykdymo metu reikšmingą leistiną specialiosios informacijos šaltinį. Atsižvelgiant į teismo pareigą objektyviai nustatyti ir įvertinti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes (ABTĮ 57 str., 86 str. 2 d.) bei priedermę priimti teisingą sprendimą (pastaruoju aspektu kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais, pritaria teismo padarytoms teisingumo sampratos aiškinimo išvadoms), taip pat į pačiame Paramos įstatyme įtvirtintą socialinio teisingumo ir veiksmingumo principą, darytina išvada, kad, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, teismas prioritetinę reikšmę turi suteikti objektyviosios prašančio suteikti socialinę paramą asmens turtinės padėties išaiškinimo aspektui.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą teisingu ir pagrįstu. Kartu pastebėtina, kad, spręsdamas paminėtos pareiškėjo 2014 m. vasario 28 d. paraiškos tenkinimo klausimą iš naujo, atsakovas privalo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis apie paminėtos transporto priemonės individualiąją vertę būtent šios paraiškos padavimo metu (Paramos įstatymo 6 str.,7 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateiktas Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos 2015 m. sausio 5 d. raštas Nr. 1 vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo teigimo, kad jo sumokėta 7,70 Lt (2,23 Eur) įmoka yra siejama būtent su šioje byloje patirtomis ir ABTĮ 44 straipsnio taikymo požiūriu jam atlygintinomis teismo išlaidomis.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti šalių apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Ž. R. ir atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė