N-261-1005-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N261-1005/2012

Teisminio proceso Nr. 4-21-3-00646-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos 45.4.4; 45.4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutarimo A. N. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutarimu A. N. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą skirta subendrinta nuobauda – 3 500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams dėl to, kad 2010 m. liepos 6 d., apie 19 val., Kauno r., kelyje Kaunas – Prienai – Alytus 7 km, jis vairavo jam priklausantį automobilį „MB 311“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir persirikiuodamas į antrą eismo juostą kliudė ta pačia eismo juosta važiavusį automobilį, jį apgadindamas, apie eismo įvykį policijai nepranešė ir iš įvykio vietos pasišalino, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 109 punkto reikalavimus. Teismas konstatavo, kad A. N. kaltė įrodyta jo paties paaiškinimais, nukentėjusiojo G. P. ir liudytojos A. P. parodymais, viešosios tvarkos skyriaus Patrulių biuro patrulio J. B. tarnybiniu pranešimu, iš kurio nustatyta, kad A. N. prisipažino, kad persirikiuodamas iš pirmos eismo juostos į antrą, kliudė automobilį „Audi“, paaiškinimu, iš kurio nustatyta, kad A. N. nurodė, jog darydamas manevrą, užkabino automobilio priekinį buferio kampą, tačiau jokio smūgio nepajuto, vėliau pastebėjo savo automobilio apgadinimus, A. P. ir G. P. paaiškinimais, fotonuotraukomis, iš kurių matyti nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens automobilių apgadinimai. Pažymėjo, kad liudytojos A. P. paaiškinimai visiškai atitinka nukentėjusiojo paaiškinimus, juose prieštaravimų nėra. Pabrėžė, kad šios liudytojos paaiškinimai patvirtina, jog A. N. negalėjo nepastebėti, kad kliudė jų automobilį, nes po kontakto jo vairuotą transporto priemonę sumėtė.

II. Apeliaciniu skundu A. N. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutarimo dalį, kuria skirta administracinė nuobauda už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, ir šią bylos dalį nutraukti arba pritaikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo bei sušvelninti baudą. Teigia, kad vairuotos transporto priemonės apgadinimus pastebėjo tik brolio kieme pastatęs vairuotą automobilį. Mano, kad teismas šališkai rėmėsi jo paaiškinimais, duotais teismui nagrinėjant bylą pirmą kartą, nes teismo posėdžio protokolas nebuvo rašomas ir jo paaiškinimai negali būti patikrinti. Pažymi, kad nukentėjusysis ir liudytoja A. P. policijai rašytuose paaiškinimuose nenurodė, jog jų automobilį nuo smūgio buvo nubloškę į priešpriešinę eismo juostą, ši aplinkybė nurodyta tik teisme. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino šių asmenų parodymų prieštaravimų apie tai, kada jis neva rodė pirštą. Tvirtina neturėjęs priežasties pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Nurodo, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta tai, jog jis prisipažino padaręs ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Paaiškina, kad bylos duomenys jį charakterizuoja teigiamai, teisė vairuoti transporto priemones reikalinga darbe bei rūpinantis besigydančia sutuoktine, be specialiosios teisės netektų darbo ir pajamų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis G. P. su apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir paaiškina, kad atvykus policijos pareigūnams, A. N. iš pradžių jų į namus neįsileido, vėliau neigė kur nors važiavęs, taip pat aiškino, kad rodė ne vidurinį pirštą, o tokiu būdu neva bendravo su nebyliu keleiviu. Pabrėžia, kad intensyviai signalizavo garsiniu signalu ir ilgosiomis šviesomis bei energingais rankų mostais, siekdamas atkreipti A. N. dėmesį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas netenkinamas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu apeliantui A. N. skirta administracinė nuobauda už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Ginčo dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo nėra, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti A. N. kalte dėl šio pažeidimo.

Apeliaciniame skunde A. N. neigia padaręs ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir tvirtina, kad iš eismo įvykio vietos nuvažiavo nepajutęs automobilių susidūrimo, t. y. iš esmės neigia tyčia pasišalinęs iš eismo įvykio vietos.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, apklausė liudytojus bei padarė faktines aplinkybes atsitinkančias išvadas. Teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą pagrįstos ir motyvuotos, priimtos teismui įvertinus tiek administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus.

Nustatyta, kad vairuodamas automobilį „MB 311“, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo apvažinėjo nukentėjusiojo vairuotą automobilį „Audi“ pirma eismo juosta, persirikiuodamas atgal į antrą eismo juostą galine kaire automobilio dalimi kliudė nukentėjusiojo automobilio dešinįjį sparną. Nukentėjusysis G. P. patvirtino, kad smūgis buvo pakankamai stiprus, jo vairuotą automobilį sumėtė į priešpriešinę eismo juostą (b. l. 49). Kartu su nekentėjusiuoju automobiliu važiavusi liudytoja A. P. taip pat paliudijo, kad apelianto vairuotas automobilis nuo smūgio šiek tiek „suskersavo“ (b. l. 50). Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad A. N. negalėjo nepajusti tokio automobilių kontakto ir nesuprasti sukėlęs eismo įvykį, tuo labiau, kad iš byloje esančių nuotraukų matyti akivaizdūs automobilių apgadinimai (b. l. 14, 15). Be to, nustatyta, kad nukentėjusysis po eismo įvykio intensyviai, naudodamas automobilio garsinį signalą bei šviesas, bandė atkreipti eismo įvykį sukėlusio vairuotojo dėmesį, automobiliams važiuojant lygiagrečiai ir sustojus prie šviesoforo mojo ranka sustot, tačiau, kaip teigė nukentėjusysis, A. N. tik parodė jam vidurinįjį pirštą (b. l. 11, 12, 49-50). Taigi apeliantas buvo papildomai informuotas apie eismo įvykį. Todėl darytina neabejotina išvada, kad A. N. tyčia, t. y. sąmoningai nesustojo ir nuvažiavo iš eismo įvykio vietos, taip padarydamas ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą.

Teisėjų kolegija nenustatė jokių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo G. P. ir liudytojos A. P. rašytinių paaiškinimų ir parodymų, priešingai, šių asmenų paaiškinimai ir parodymai laikytini nuosekliais ir logiškais. Prieštaravimais nelaikytina tai, kad duodami parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir liudytoja detaliau nei rašytiniuose paaiškinimuose nurodė įvykio aplinkybes.

Teisėjų kolegijos vertinimu, A. N. paskirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai. Skiriant apeliantui administracinę nuobaudą buvo atsižvelgta į padarytų teisės pažeidimų pobūdį, A. N. asmenybę bei į tai, kad jis galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Pažymėtina, kad nei iš A. N. rašytinio paaiškinimo, nei iš jo paaiškinimų teismo posėdyje nematyti, kad jis būtų išreiškęs gailėjimąsi dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, todėl jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrįstai. Nors apeliantas nurodo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam būtina dėl dirbamo darbo pobūdžio bei rūpinantis sutuoktine, pažymėtina, kad A. N. padarė itin grubius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o iš nukentėjusiojo ir liudytojos parodymų matyti, kad jo elgesys buvo įžūlus, jis rodė necenzūrinius gestus. Todėl šiuo atveju vien tik simbolinė, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pageidavimus tenkinanti nuobauda akivaizdžiai nepasiektų administracinėms nuobaudoms keliamų tikslų (ATPK 20 str.). Be to, vien tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens darbas siejamas su būtinybe vairuoti transporto priemones, panašaus pobūdžio bylose niekada nepripažįstama ypatinga aplinkybe, turinčia lemti išskirtinai švelnios nuobaudos taikymą ir specialiosios teisės atėmimo neskyrimą (žr. pvz. nutartis administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. (žr. nutartis bylose Nr. N62-3213/2009, N261-1753/2010, N444-2396/2010 ir kt.). Apelianto šeimyninė padėtis ir sveikatos būklė taip pat nėra aplinkybės, galinčios sąlygoti sankcijoje numatytos privalomos administracinės nuobaudos rūšies neskyrimo. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių A. N. skirta 3 500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams turėtų būti laikoma aiškiai neteisinga ir neprotinga nuobauda. Pagrindo taikyti ATPK 301 straipsnio nuostatas šioje byloje nėra.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos ir motyvuotos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus tiek administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį kaltinančius, tiek ir teisinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismo nutarimas teisėtas, pagrįstas ir atitinka ATPK 286 straipsnyje nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje turiniui keliamus reikalavimus, todėl paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

A. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutarimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė