2013-05-29 Nr. AB-2231-3-61-3-00206-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-440/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00206-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.4.2, 11.6.1.4, 11.9, 14.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui (tretieji suinteresuoti asmenys – G. S., J. Ž., J. J.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu (t. I, b. l. 32-36), patikslintu skundu (t. II, b. l. 83-87) kreipėsi į teismą, prašydama:

1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir VMSA, apeliantas) direktoriaus 2011 m. lapkričio 3 d. atsisakymą Nr. A51-42598-(2.14.2.12-MP8),

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus žemėtvarkos skyrius) 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. 49SF-614 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-144;

3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, iki nacionalizacijos buvusio savininko I. S. turėtoje žemėje buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui skirtus laisvus žemės sklypus, UAB „Orkanas“ parengtuose žemės sklypų planuose pažymėtuose Nr. 1 – 0,0479 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), Nr. 2 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 3 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)).

Pareiškėja nurodė, kad ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į iki 1940 m. nacionalizacijos buvusio savininko I. S. turėtą 20,0792 ha žemę buvusio (duomenys neskelbtini)dvaro teritorijoje, tačiau iki šiol nuosavybės teisės yra atkurtos tik į 0,5200 ha turėtos žemės dalį, likusios žemės dalies grąžinimo klausimas nėra išspręstas. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 49SF-614 informavo pareiškėją, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento pateiktus duomenis (2011 m. lapkričio 3 d. raštas Nr. A51-42598-(2.14.2.12-MP8) I.

S. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (ties (duomenys neskelbtini)) priskirtas valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinamas. Pareiškėjos pateiktuose planuose nurodyti žemės sklypai yra užstatyti įvairios paskirties statiniais ir inžineriniais įrenginiais. Pareiškėjos teigimu, nurodyti NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento raštai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini. Šiuo metu dalis I.

S. iki nacionalizacijos turėtos žemės yra laisva ir neužstatyta, todėl turi būti grąžinama natūra. Teisėto pagrindo laikyti minėtą žemę valstybės išperkama nėra, nes neegzistuoja tam būtinos sąlygos, todėl VMSA nepagrįstai atsisakė vykdyti jos kompetencijai priskirtus veiksmus. Žemės sklypas Nr. 1 (ties (duomenys neskelbtini)), kurio plotas 0,0479 ha, gali būti grąžinamas natūra, kadangi į jį nėra jokio pagrįsto visuomenės poreikio. Pagal atliktus preliminarius matavimus, žemės sklypo situacijos plane aiškiai matyti, kad ši teritorija nėra suplanuota kaip gatvės teritorija arba suplanuota kitiems tikslams.

Formuojant žemės sklypą grąžinimui, jame galėtų būti numatytas kelio servitutas, įvažiavimui į gretimą sklypą ((duomenys neskelbtini)), arba įvažiavimas nurodytas iš kitos sklypo pusės, nuo naujai projektuojamos (duomenys neskelbtini)gatvės. Žemės sklype Nr. 2 (šalia (duomenys neskelbtini)), kurio plotas – 0,3167 ha, taip pat gali būti formuojamas žemės sklypas grąžinimui natūra, kadangi ši teritorija situacijos schemoje pažymėta kaip nenaudojama. Žemės sklypas Nr. 3 (ties (duomenys neskelbtini)), kurio plotas – 0,3479 ha, taip pat yra laivas, nes dėl jo poreikio ir svarbos visuomenei nėra priimtas Savivaldybės tarybos sprendimas.

Atsižvelgiant į tai, kad šiame sklype yra pastatytos transformatorinės pastotės, jame gali būti formuojas sklypas numatant atitinkamas apsaugos zonas elektros paskirstymo įrenginiams.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į pareiškėjos skundą (t. II, b. l. 6-12) prašė bylą dalyje dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 3 d. atsisakymą Nr. A51-42598-(2.14.2.12-MP8) ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 25 d. Nr. 49SF-614 nutraukti, skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-144 atmesti kaip nepagrįstą, o dėl įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, iki nacionalizacijos buvusio savininko I. S. turėtoje žemėje buvusiame (duomenys neskelbtini)kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui skirtus laisvus žemės sklypus, UAB „Orkanas“ parengtuose žemės sklypų planuose pažymėtuose Nr. 1 – 0,0479 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)), Nr. 2 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 3 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)) spręsti teismo nuožiūra.

Atsakovas nurodė, kad NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 25 d. raštas Nr. 49SF-614 yra informacinio pobūdžio, nesukeliantis teisinių pasekmių ir neįtakojantis pareiškėjos interesų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 22 straipsnio 1 dalį tokio pobūdžio raštas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl ši bylos dalis nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu. Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-144 yra pagrįstas, atitinka teisės aktų reikalavimus, yra teisėtas, todėl negali būti naikinamas. NŽT direktorius išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka turi kompetenciją ir įgaliojimus nagrinėti skundus dėl NŽT teritorinių žemėtvarkos skyrių sprendimų ir veiksmų, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 3 d. raštas Nr. A51-42598-(2.14.2.12-MP8) turėjo būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

Pažymėjo, kad pretendentai atkurti nuosavybės teises apie tai, jog buvusi I. S. iki nacionalizacijos turėta žemė yra priskirta valstybės išperkamai ir negali būti natūra grąžinta, sužinojo iš Vilniaus miesto savivaldybės mero 2004 m. rugsėjo 29 d. rašto Nr. 51-121032-(3.6). Be to, pareiškėja asmeniškai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. A51-27322(2.14.2.12-MP8) buvo informuota, kad I. S. iki nacionalizacijos turėta žemės yra priskirta valstybės išperkamai ir negali būti grąžinta natūra, tačiau šio rašto ABTĮ nustatyta tvarka pareiškėja neskundė. Pareiškėja per nustatytą vieno mėnesio terminą teismui neskundė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 3 d. rašto Nr. A51-42598-(2.14.2.12-MP8), todėl pripažintina, kad ji yra praleidusi vieno mėnesio terminą skundui pateikti.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. II, b. l. 14–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad teismas turėtų atsižvelgti į tai, jog pareiškėjos prašomas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2011 m. lapkričio 3 d. raštas Nr. A51-42598-(2.14.2.12-MP8) yra kartotinis atsakymas. Dėl atsisakymo atkurti nuosavybės teises buvusio savininko I. S. turėtoje vietoje VMSA yra priėmusi ir kitų sprendimų, kurie šioje byloje nėra ginčijami, t. y. Miesto plėtros departamento 2011 m. kovo 11 d. raštas Nr. A51-5802-(2.14.2.12-MP8), 2010 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. A51-20265-(2.14.2.12-MP8), 2009 m. gruodžio 11 d. raštas Nr. A51-27322-(2.14.2.12-MP8), 2008 m. balandžio 24 d. raštas Nr. A51-978l(2.5-MPD-0), 2009 m. spalio 27 d. raštas Nr. A51-23843-(2.14.2.12-MP8), 2004 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. A51-12103-(3.6). Panaikinus pareiškėjos ginčijamą sprendimą, anksčiau priimti sprendimai nebus panaikinti, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus tampa beprasmis, kadangi galiojant kitiems administraciniams aktams toks įpareigojimas nėra galimas.

Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant, ar pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) galimas žemės grąžinimas natūra, turi būti įvertinta, ar žemė turėtoje vietoje yra laisva (neužstatyta) ir ar žemė nepriskiriama valstybės išperkamai žemei. Ginčo žemės sklypai patenka į Individualių namų kvartalo (duomenys neskelbtini) detaliuoju planu (patvirtintas Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1988 m. sausio 13 d. sprendimu;

Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V pripažintas teritorijų planavimo dokumentu) suplanuotas bendro (viešo) naudojimo teritorijas, skirtas privažiavimams, želdynams bei vaikų ir sporto aikštynams įrengti. Minėtuose žemės sklypuose yra įrengtų įvažiavimų, statinių, inžinerinių tinklų, transformatorinė, todėl žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta). Sklypą Nr. 2 kerta gatvės raudonosios linijos, važiavimo kelias, jame yra statinių, be to, jis yra išsidėstęs ant šlaito ir nėra galimybių formuoti racionalaus dydžio sklypą nuosavybės teisėms atkurti.

Aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ privažiavimus prie atskirų statinių ir kitų objektų priskiria prie pagalbinių gatvių (D kategorija), kurioms taikomi reglamente nustatyti techniniai parametrai. Nuosavybės teisių atkūrimas sklype Nr. 3 bus galimas tik nustatyta tvarka pakeitus detaliojo plano sprendinius. Vadinasi nėra pagrindo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją formuoti žemės sklypus minėtoje teritorijoje.

Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad egzistuoja visuomenės poreikis ginčo teritorijai, jis pagrindžiamas detaliuoju planu ir tuo, jog žemė faktiškai nėra laisva (neužstatyta), taip pat naudojama bendram (viešam) naudojimui. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2003 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-263/2003). Bendruomenė nedalyvauja administracine tvarka priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, todėl sprendžiant teritorijos poreikio bendruomenei klausimą, bendruomenei turi būti sudarytos sąlygos šį poreikį įvertinti ir apginti.

Pažymėjo, kad pareiškėjos pateikti žemės sklypų planai byloje gali būti naudojami tik kaip informacinė medžiaga ginčo vietai nustatyti ar apibrėžti. Skunde formuluojamas reikalavimas dėl žemės sklypų formavimo pagal pareiškėjos pateiktus planus ir jos nustatyto ploto neatitinka teisės aktų, reglamentuojančių žemės sklypų formavimą, reikalavimų ir turėtų būti koreguojamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjos J. S. skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. A51-42598-(2.14.2.12-MP8); panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-144; įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą (nurodytas teisinis pagrindas) sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 2) dalyje formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra; įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti žemės sklypus, buvusiame (duomenys neskelbtini)kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 1) ir prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 3) nuosavybės teisėms atkurti; bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. 49SF-614 nutraukė; kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. S. yra J. Š. įstatyminė turto paveldėtoja ir pretendentė atkurti nuosavybės teises į I. S. valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini)kaime, Vilniuje.

Pareiškėja 2011 m. balandžio 6 d. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kad būtų formuojami žemės sklypai nuosavybės teisėms atkurti I. S. turėtos žemės ribose esančiuose laisvuose (neužstatytuose) žemės plotuose: sklypas Nr. 1 – 0,0479 ha, sklypas Nr. 2 – 0,3167 ha, sklypas Nr. 3 – 0,3479 ha. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 49SDP-25 persiuntė šį prašymą ir prie jo pridėtų žemės sklypų situacijos planų kopijas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi pareiškėjos J. S. prašymą bei pateiktus dokumentus, 2011 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. A51-42598(2.14.2.12-MP8) nurodė, kad planuose nurodyta pageidaujama susigrąžinti natūra žemė yra priskirta valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 49SF-614 informavo J. S. apie VMSA 2011 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. A51-42598(2.14.2.12-MP8).

Pareiškėja 2011 m. gruodžio 16 d. pateikė skundą NŽT, kuriame prašė panaikinti VMSA 2011 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. A51-42598(2.14.2.12-MP8) ir NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. 49SF-614 bei įpareigoti VMSA grąžinimui natūra suformuoti pareiškėjos prašomus sklypus (t. I, b. l. 13–16). NŽT 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 1T-(7.5)-144 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą, nurodydama, kad nei pati tarnyba, nei jos teritorinis skyrius pagal kompetenciją negali atlikti veiksmų, susijusių su žemės sklypų nuosavybės teisėms atkurti formavimu, nes jie priskirti savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai. NŽT neturi kompetencijos panaikinti jai nepavaldžių savivaldybės institucijų sprendimus ar įpareigoti šias institucijas atlikti tam tikrus veiksmus.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisakė atlikti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1061 punkte jos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. nustatyta tvarka suformuoti grąžinamus natūra žemės sklypus ir parengti jų planus. Toks VMSA atsisakymas buvo išreikštas 2011 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. A51-42598(2.14.2.12-MP8). Teismo vertinimu, minėtas VMSA raštas ir yra tas individualaus pobūdžio administracinis aktas, kuris suteikia pareiškėjai J. S. teisinį pagrindą teisme reikšti reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Nagrinėdamas kilusį ginčą, teismas vertino šio administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą tuo aspektu, kuriuo šiuo aktu atsisakyta formuoti žemės sklypus nuosavybei atkurti.

Pareiškėja taip pat prašė panaikinti NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. 49SF-614, kuris, pirmosios instancijos teismo vertinimu, neatitiko individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų (ABTĮ 2 str. 14, 15 d., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1, 2 d.), nes juo pareiškėjai nėra nustatytos, pakeistos ar panaikintos teisės ar pareigos, paveikti jos įstatymų saugomi interesai. Pažymėjo, jog tai iš esmės yra informacinio–aiškinamojo pobūdžio raštas. Tokio pobūdžio raštas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai teismui ginčijami informacinio-aiškinamojo pobūdžio raštai, o ne teisines pasekmes sukuriantys administraciniai aktai, byla nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1455/2008).

Teismui pateiktame skunde taip pat reikštas reikalavimas panaikinti NŽT 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-144. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 2 dalį privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka Nacionalinės žemės tarnybos direktoriui turi būti skundžiamas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymas atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. atsisakymas suformuoti natūra grąžinamus žemės sklypus. Tik pasinaudojus Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus gali būti reiškiamas teisme (2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-122/2011). Teismas nurodė, jog teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą atmesti NŽT Vilniaus žemėtvarkos skyriaus argumentus, kad skundas dėl VMSA 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo turėjo būti teikiamas tiesiogiai teismui, o nepateikdama jo teismui pareiškėja praleido vieno mėnesio terminą.

Pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-144, veikė kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (ABTĮ 25 str., 32 str.). Pareiškėjos reiškiamas reikalavimas panaikinti priimtą sprendimą nelaikytinas materialinio teisinio pobūdžio reikalavimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, asmuo turi teisę skųsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą teismui, tokio sprendimo panaikinimas ginčo iš esmės neišsprendžia. ABTĮ 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia, todėl nėra teisinio pagrindo Nacionalinę žemės tarnybą byloje laikyti atsakovu.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir pažymėjo, jog sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad žemė natūra grąžinama tuo atveju, jei ji yra laisva (neužstatyta) ir jei ji nėra priskirta valstybės išperkamai žemei.

Norint žemę priskirti valstybės išperkamai, būtina nustatyti esant visumą tokių faktinių aplinkybių: yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti, visuomenės ar jo dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir jų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-927/2008).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja siekia, kad, nuosavybės teisėms į žemę atkurti buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, būtų formuojami tokie sklypai: sklypas Nr. – 1 0,0479 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)), Nr. 2 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 3 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)).

Atsisakymą formuoti žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 1, Vilniaus miesto savivaldybės administracija grindžia tuo, kad jis patenka į Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1988 m. sausio 13 d. sprendimu patvirtintu Individualių namų kvartalo (duomenys neskelbtini)detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, yra užimtas įvažiavimu, tvora, želdiniais, taip pat inžineriniais tinklais. Teismo posėdžio metu, VMSA atstovė patvirtino, kad minėtame sklype esantys statiniai yra rengti savavališkai, jokių duomenų, kad pagal Individualių namų kvartalo (duomenys neskelbtini)detalųjį planą šis žemės sklypas būtų skirtas kitiems pastatams, statiniams eksploatuoti, infrastruktūros objektų funkcionavimui užtikrinti ir jame būtų įrengti tam skirti inžineriniai įrenginiai, atsakovė nepateikė. Pažymėjo, kad savavališkai kituose žemės sklypuose įrengti statiniai, negali būti pagrindas pripažinti, kad žemės sklypas, kurį siekiama susigrąžinti natūra, yra užstatytas. Teismas taip pat pažymėjo, kad įvažiavimui į gretimą sklypą bei inžineriniams įrenginiams eksploatuoti gali būti nustatomi servitutai, todėl vien ta aplinkybė, negali būti pagrindu žemės sklypą laikyti nelaisvu. Pabrėžė, kad iš byloje esančių suvestinių žemėlapių, žemės sklypo situacijos plano matyti, kad įvažiavimas į šalia esantį sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) gali būti įrengtas iš kitos pusės.

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad detaliojo plano buvimas savaime nepagrindžia konkretaus žemės sklypo objektyviai išreikšto visuomeninio poreikio buvimo. Pareiga įrodyti, kad egzistuoja realus, objektyviai išreikštas visuomenės poreikis detaliuoju planu suformuotam žemės sklypui tenka atsakovui, nesutinkančiam su pareiškėjo reikalavimu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti natūra. Teismas nurodė, jog objektyvių duomenų, kad į šią teritoriją patvirtintame detaliajame plane yra išreikštas visuomenės poreikis atsakovas nepateikė, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini), pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 1, priskirtinas valstybės išperkamai žemei.

VMSA nurodė, kad grąžinimui natūra negali būti formuojamas ir pareiškėjos Nr. 2 įvardijamas sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini). Ginčijamame savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 3 d. rašte, kuriuo išreikštas atsisakymas formuoti sklypus gražinimui natūra, pateikiama bendro pobūdžio aplinkybė, kad minėtas sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei. Teismui pateiktame atsiliepime, ir 2012 m. balandžio 26 d. elektroniniame pranešime Nr. A121-9891(3-1.29-MP) nurodoma, kad šioje teritorijoje žemės sklypas negali būti formuojamas, nes jame yra statinių, tvora, inžineriniai tinklai, nustatytos važiavimo kelio raudonosios linijos, kurios patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų schemos tvirtinimo“, o kita sklypo dalis išsidėsčiusi ant šlaito, todėl suprojektuoti racionalaus žemės sklypo nėra galimybės.

Teismas rėmėsi VAĮ 8 straipsniu ir pažymėjo, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas.

Kaip minėta, VMSA 2011 m. lapkričio 3 d. sprendime nenurodė, kuo grindžiamas ginčo žemės sklypo priskyrimas valstybės išperkamai žemei. Šių argumentų nurodymas vykstant ginčui teisme, negali būti vertinamas kaip atitinkantis VAĮ reikalavimus, turinčius užtikrinti viešojo administravimo subjektų priimamų sprendimų objektyvumą, išsamumą ir teisėtumą. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad atsisakymo formuoti žemės sklypą grąžinimui natūra dėl to, kad sklypo dalis išsidėsčiusi ant šlaito, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrindė jokiomis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Kaip matyti iš VMSA pateiktos ortofoto nuotraukos, dalis teritorijos (už gatvės raudonųjų linijų ribų), pareiškėjos įvardijamos kaip sklypas Nr. 2, yra laisva (neužstatyta), šios teritorijos plotas yra pakankamas racionalaus dydžio sklypui suformuoti. Aplinkybės, kuriomis VMSA grindžia argumentus, kad šioje sklypo dalyje negali būti formuojami žemės sklypai grąžinimui natūra, teismui nenurodytos, jų negalėjo paaiškinti ir teismo posėdyje dalyvavusi atsakovo atstovė. Negalima nustatyti, ar minėtame sklype žemės sklypai nuosavybės teisėms atkurti visai negali būti formuojami, ar jie gali būti formuojami tik dalyje nurodytos teritorijos, ar nėra galimybės formuoti sklypus, kurie būti skirti ne gyvenamųjų namų statybai. Atsižvelgiant į tai, teismas įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą (nurodytas teisinis pagrindas) sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamo Nr. 2) dalyje formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra. Šiam įpareigojimui įvykdyti, nustatė 3 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įteisėjimo dienos.

Nurodė, jog nors, atsakovas atsisakė formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra teritorijoje, kurią pareiškėja įvardija kaip sklypas Nr. 3, tačiau byloje esantys duomenys iš esmės tvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pritaria, jog patvirtinus žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) detalųjį planą yra galimas sklypų formavimas nuosavybės teisėms atkurti. Iš teismui pateikto Vilniaus miesto savivaldybės komisijos žemės grąžinimui paspartinti 2011 m. kovo 11 d. protokolo Nr. 9-23-(1.1.43-T1) matyti, kad buvo nutarta pavesti VMSA Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo skyriui suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui apie 25 arų žemės sklypą buvusio savininko I. S. turėtoje žemėje prie (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės mero 2011 m. lapkričio 9 d. vykusio pasitarimo Miesto plėtros departamento klausimais protokolas Nr. 28-620(1.2.13-T1) tvirtina, kad Miesto plėtros departamento Teritorijų planavimo skyriui pavesta rengti įsakymą dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini)tvirtinimo. Vadinasi, iš esmės savivaldybės administracija pripažįsta, kad šioje teritorijoje nėra išlikusio visuomenės ar jos dalies poreikio, dėl kurio žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei. Atsakovas ėmėsi veiksmų formuoti sklypus grąžinimui natūra. Pažymėjo, kad galimybė šioje teritorijoje formuoti sklypus nuosavybei atkurti nustatyta 2011 m. kovo 11 d. vykusio komisijos posėdžio metu, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos jokie realūs sprendimai dėl detaliojo plano tvirtinimo ir sklypų formavimo priimti nebuvo. Taip pat atkreipė dėmesį, jog dėl I. S. valdytos žemės grąžinimo natūra, t. y. žemės sklypų formavimo, Vilniaus apskrities viršininkas į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją kreipėsi dar 2004 m. gegužės 21 d., tačiau nuosavybės teisės į dalį valdytos žemės nebuvo atkurtos nurodant, kad ji priskirta valstybės išperkamai žemei. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pripažinus, kad teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos skunde įvardijamoje sklypu Nr. 3) gali būti formuojami sklypai nuosavybės teisėms atkurti, ir nustačius, kad šių sklypų formavimas buvo vilkinamas nuo 2004 metų, pirmosios instancijos teismas manė, esant tikslinga iš dalies tenkinti šią pareiškėjos skundo dalį.

Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės, kai iš esmės keičiasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicija dėl galimybės atkurti nuosavybės teises tam tikrose teritorijose, taip pat dėl tam tikrų teritorijų priskyrimo valstybės išperkamai žemei, sudaro pagrindą atmesti argumentus, kad pareiškėja neturėjo teisės kreiptis į teismą, nes apie tai, kad nuosavybės teisės pasirinktu būdu jai negalės būti atkurtos buvo žinoma iš ankstesnių atsakovės raštų. Aktyvus pretendentų atkurti nuosavybės teises elgesys, sudaro galimybę jiems tinkamai įgyvendinti teises į iki nacionalizacijos buvusių savininkų valdytos žemės dalies atkūrimą. Nuosavybės teisių atkūrimo srityje esantis teisinis nestabilumas, situacijos kaita, yra veiksniai sąlygojantis, kad asmuo dėl žemės grąžinimo natūra į kompetentingas institucijas kreipiasi ne vieną kartą, todėl tai, kad kompetentingas subjektas ankstesniais sprendimais buvo atsisakęs įvykdyti jam priskirtus veiksmus, nereiškia, kad vėlesni atsisakymai suinteresuotiems asmenims nesukelia jokių teisinių pasekmių.

Nustačius, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos J. S. prašymą dėl sklypų nuosavybės teisėms atkurti formavimo prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 1) bei prie (duomenys neskelbtini), Vilniuje (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 3), kyla teisinis pagrindas įpareigoti VMSA šiuos sklypus suformuoti. Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 1061 punkte savivaldybės administracijos direktoriui žemės sklypo projektavimui, kadastrinių matavimų rengimo organizavimui ir nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų byloje esančio žemės sklypo plano patvirtinimui yra nustatytas šešių mėnesių terminas. Teismas atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis protingumo principu, Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įpareigojo per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti žemės sklypus, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 1) ir prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 3) nuosavybės teisėms atkurti.

Byloje nustatytų aplinkybių, išdėstytų motyvų ir teisės aktų analizės pagrindu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. A51-42598-(2.14.2.12-MP8) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-144 naikintini, Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigotina: per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 2) dalyje formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra; per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nuosavybės teisėms atkurti suformuoti žemės sklypus, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 1) ir prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 3). Bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. 49SF-614, – nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 119-122) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsakovo atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė netinkamai taikydamas teisės aktų nuostatas ir vertindamas įrodymus.

Nurodo, jog pareiškėjos nurodyti žemės sklypai patenka į Individualių namų kvartalo (duomenys neskelbtini) detaliuoju planu (patvirtintas Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1988 m. sausio 13 d. sprendimu ir Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V pripažintas teritorijų planavimo dokumentu) suplanuotas bendro (viešo) naudojimo teritorijas, skirtas pravažiavimams, želdynams bei vaikų ir sporto aikštynams įrengti. Taigi šios bylos atveju egzistuoja visuomenės poreikis šiai ginčo teritorijai ir jis pagrįsta detaliuoju planu ir tuo, jog žemė faktiškai nėra laisva (neužstatyta), taip pat naudojama bendram (viešam) naudojimui. Sklypuose yra įrengtų įvažiavimų, statinių, inžinerinių tinklų, transformatorinė, todėl žemė negali būti traktuojama kaip laisva (neužstatyta). Atsakovas pažymi, jog sklype Nr. 2 yra važiavimo kelias, jame yra statinių, be to, jis yra išsidėstęs ant šlaito ir nėra galimybių formuoti racionalaus dydžio sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Statybos techninis reglamentas STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtintas Aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61, privažiavimus prie atskirų statinių ir kitų objektų priskiria prie pagalbinių gatvių (D kategorija), kurioms taikomi reglamente nustatyti techniniai parametrai. Sklype Nr. 3 nuosavybės teisių atkūrimas bus galimas tik nustatyta tvarka pakeitus detaliojo plano sprendinius.

Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad vienas iš detaliojo planavimo tikslų yra būtent skirtingų interesų dėl planavimo ir teritorijos panaudojimo suderinimas, mano, jog nėra pagrindo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją formuoti žemės sklypus minėtoje teritorijoje.

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad ginčo teritorija nepriskirtina užstatytai teritorijai dėl to, jog joje esantys statiniai yra įrengti galimai savavališkai. Žemės buvimas laisva (neužstatyta) yra objektyvus kriterijus, kurį apibūdina pačių statinių buvimo faktas, o ne statinių pastatymo aplinkybės. Nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu, NŽT, vykdydamas savo, kaip žemės naudojimo kontrolieriaus funkcijas, bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių neigiamų išvadų dėl neteisėto naudojimosi valstybine žeme, savavališkai ją užstatant statiniais.

Pažymi, jog pareiškėjos veiksmai, kai ji savo iniciatyva kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių su prašymu imtis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 45 straipsnyje numatytų veiksmų dėl neteisėtai užimtos valstybinės žemės, prieštarauja teismo pateiktoms išvadoms, jog žemė yra laisva (neužstatyta).

Pagal Atkūrimo įstatymą administracijos direktoriui kyla pareiga grąžinamus natūra turėtoje vietoje žemės sklypus formuoti tik laisvoje (neužstatytoje) žemėje. Šis įstatymas nenumato veiksmų ir procedūrų žemei atlaisvinti. Valstybinės žemės patikėtinis yra NŽT, kuriai pavesta vykdyti žemės naudojimo valstybinę kontrolę, kas apima ir valstybinės žemės naudojimo kontrolės vykdymą buvusių savininkų turėtose teritorijose. Tai yra būtina tam, kad savivaldybės administracija galėtų vykdyti nustatytas funkcijas žemės sklypų formavimo srityje. Mano, jog sprendimai formuoti natūra grąžinamus žemės sklypus negali būti priimti tol, kol ginčo žemė neatitinka Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t. y. nėra laisva (neužstatyta). Pažymi, jog VMSA pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra. Tik tada, kai valstybinis žemės patikėtinis – NŽT – išspręs žemės naudojimo klausimą, atsiras pagrindas žemės sklypų formavimo klausimą svarstyti iš naujo.

Pastebi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, jog statiniai valstybinėje žemėje buvo įrengti savavališkai, tačiau byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nebuvo nustatyti ir įtraukti asmenys, kuriems šie statiniai priklauso.

Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (t. II, b. l. 126-130) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja remiasi skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais. Papildomai pažymi, kad sprendžiant dėl miesto žemės statuso nuosavybės teisių atkūrimo procese būtina vertinti ne formalų teritorijos suplanavimą minėtiems objektams ar veiklai, bet nustatyti, ar tokiu teritorijos planavimo dokumentu išreiškiamas būtent toks visuomenės ar jos dalies interesas, kuris yra aiškus ir konkretus, ir kad jis nebūtų patenkintas tuo atveju, jei teritorija būtų grąžinta natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1186/2006). Ar žemė turi būti grąžinama natūra, ar valstybės išperkama, lemia ne detalaus plano buvimas ar jo nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei, ir ar žemė yra laisva, todėl konstatavus, kad žemės sklypui konkretaus visuomenės poreikio nėra ir kad šis žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas), savivaldybės sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, nekliudo vykdyti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-640/2007).

Pareiškėja pažymi, jog žemės sklype Nr. 1 pagal Individualių namų kvartalo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą nėra numatyta jokių visuomeninių objektų, ši teritorija nėra pažymėta kaip gatvės teritorija arba suplanuota kitiems tikslams, taigi gali būti suformuotas grąžintinas natūra žemės sklypas. Įvažiavimą į gretimą žemės sklypą gali būti formuojamas nustatant kelio servitutą arba nurodant šį įvažiavimą iš kitos sklypo pusės, nuo naujai projektuojamos (duomenys neskelbtini) gatvės iš pietvakarių pusės. Sklypo Nr. 3 teritorijoje gali būti formuojamas grąžintinas natūra žemės sklypas, nes jame nėra objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažintų savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui. Sklypas taip pat gali būti grąžintas nepaisant to, kad jame yra pastatytos transformatorinės pastotės, nustatant atitinkamas apsaugos zonas šiems elektros paskirstymo įrenginiams. Taigi žemės sklypuose Nr. 1 ir Nr. 3 nėra numatytas joks realus, pagrįstas visuomenės poreikis, kurio nebūtų įmanoma patekinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog iš esmės savivaldybės administracija pripažįsta, kad šioje teritorijoje nėra visuomenės ar jos dalies poreikio, dėl kurio žemės sklypo Nr. 3 ((duomenys neskelbtini)) teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei, nes, kaip matyti iš Vilniaus miesto savivaldybės komisijos žemės grąžinimui paspartinti 2011 m. kovo 11 d. protokolo Nr. 9-23-(1.1.42-T1) matyti, kad buvo nutarta pavesti VMSA Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo skyriui suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui apie 25 arų žemės sklypą buvusio savininko I. S. turėtoje žemėje prie (duomenys neskelbtini).

Teismo išvada, kad statiniai esantys ant ginčijamos žemės yra neteisėtų savavališkų veiksmų padarinys. Nurodo, kad apeliantas privalėjo žinoti, ar statiniai juose įrengti teisėtai, nes jis yra institucija, kurios kompetencijai priskirta žemės sklypų formavimo funkcija ir turi visą reikalingą informaciją apie suformuotus ir teisiškai įregistruotus žemės sklypus Vilniaus mieste. Tai patvirtina ir atsakovo VMSA teismui pateiktas 2012 m. rugpjūčio 1 d. elektroninis pranešimas Nr. A121-17283(3.1.29-MP).

Nesutinka su apelianto argumentu, jog nėra galimybės formuoti žemės sklypą grąžinimui natūrą teritorijoje, skunde įvardintoje kaip sklypas Nr. 2 (šalia (duomenys neskelbtini)) – 0,3167 ha ploto. Pažymi, kad teismas įpareigojo priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame būtų išreikšta pozicija dėl galimybės formuoti žemės sklypą grąžinimui natūra o ne suformuoti žemės sklypą. Jokių aplinkybių ir patvirtinančių dokumentų, kodėl negali būti formuojami žemės sklypai grąžinimui natūra sklypo Nr. 2 teritorijoje apeliantas VMSA nepateikė. Atmestinas ir tas argumentas, kad sklype Nr. 2 yra važiavimo kelias, nes toks objektas yra pažymėtas tik nepatvirtintuose dokumentuose, o savivaldybės institucijų patvirtintuose dokumentuose parodytas tik privažiavimas prie teritorijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 3 d. rašto Nr. A51-42598-(2.14.2.12-MP8), Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 25 d. rašto Nr. 49SF-614, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-144 teisėtumo ir pagrįstumo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareigos per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki nacionalizacijos buvusio savininko I. S. turėtoje žemėje buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui skirtus laisvus žemės sklypus, pažymėtus UAB „Orkanas“ parengtuose žemės sklypų planuose Nr. 1 – 0,0479 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)), Nr. 2 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 3 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, įvertinęs proceso šalių pateiktus argumentus, 2012 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjos J. S. skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. A51-42598-(2.14.2.12-MP8), Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-144 ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 2) dalyje formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra, taip pat įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti žemės sklypus, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 1) ir prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 3) nuosavybės teisėms atkurti. Teismas administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. 49SF-614 nutraukė, kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas, ginčydamas priimtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reguliavimą, netinkamai įvertino administracinėje byloje pateiktus proceso šalių įrodymus, pasisakė dėl į administracinės bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atsižvelgusi į proceso šalių pateiktus paaiškinimus, atsakovo apeliaciniu skundu ginčijamus klausimus, iš dalies su tokia atsakovo pozicija sutinka.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl administracinės bylos esmės, visų pirma pažymi, jog administracinėje byloje nėra keliamas klausimas dėl pareiškėjos teisių atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę buvimo, jų apimties, todėl šio aspekto teisėjų kolegija atskirai nevertina ir dėl jo nepasisako. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybės, kai iš esmės keičiasi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicija dėl galimybės atkurti nuosavybės teises tam tikrose teritorijose, taip pat dėl tam tikrų teritorijų priskyrimo valstybės išperkamai žemei, sudaro pagrindą atmesti kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad pareiškėja neturėjo teisės kreiptis į teismą, nes apie tai, kad nuosavybės teisės pasirinktu būdu jai negalės būti atkurtos buvo žinoma iš ankstesnių atsakovo raštų. Todėl šiuo aspektu atitinkamai manytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo administracinę bylą iš esmės. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl atsakovo pareigos iki nacionalizacijos buvusio savininko I. S. turėtoje žemėje buvusiame (duomenys neskelbtini)kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui skirtus laisvus žemės sklypus UAB „Orkanas“ parengtuose žemės sklypų planuose pažymėtus Nr. 1 – 0,0479 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)), Nr. 2 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 3 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)).

Teisėjų kolegija nurodo, jog ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (2010 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), ir jį detalizuojančios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (2011 m. balandžio 24 d. redakcija) (toliau – ir Atkūrimo tvarka), nuostatos.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog atsakovas atsisakė įvykdyti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte jam numatytas pareigas, t. y. formuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti I. S. turėtos žemės ribose esančiuose laisvuose (neužstatytuose) žemės plotuose, iš esmės teigdamas, kad šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimas natūra pareiškėjai nėra galimas ir žemė turi būti išperkama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, nes egzistuoja visuomenės poreikis šiai ginčo teritorijai, jis pagrįstas detaliuoju planu, be to, ginčo žemė faktiškai nėra laisva (neužstatyta). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, nurodo, jog nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl pareiškėjos pageidaujamos grąžinti natūra žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei, o tai neatsiejama nuo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio aiškinimo bei taikymo klausimų.

Pasisakydama dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo praktikoje yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimą). Kita vertus, Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą), pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą), kadangi per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą, 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Taigi iš nurodytos Konstitucinio Teismo praktikos galima daryti išvadą, jog atkuriant nuosavybės teises į nusavintą turtą prioritetas turi būti teikiamas buvusių savininkų teisei atkurti nuosavybės teises natūra. Kita vertus, tam tikros objektyvios priežastys (be kita ko, per tam tikrą laiką susiklostę ekonominiai santykiai) gali lemti, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra nebus įmanoma. Pažymėtina, jog nurodyta Konstitucinio Teismo praktika reikšminga aiškinant Atkūrimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, atsižvelgiant į įtvirtintu teisiniu reguliavimu siektus tikslus.

Pastebėtina, jog Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis būtent ir numato atvejus, kad žemė iš piliečių yra išperkama, kai ji yra negrąžinama ir toks grąžinimas neprieštarauja Konstitucinio Teismo pateiktiems išaiškinimams. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte expressis verbis yra numatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Kiek yra susiję su nurodytos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pastebi, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime yra iš esmės išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimta nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį gali būti paimama nuosavybė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-640/2007). Be to, pažymima, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-263/2003, Administracinių teismų praktika 4, 278 psl.).

Kita vertus, pažymėtina, jog detalusis planas yra tik viena iš sąlygų žemę išpirkti, vien detaliojo plano buvimas nereiškia, kad nekvestionuojamai yra patvirtinamas konkretaus žemės sklypo objektyviai išreikštas visuomenės poreikis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-63/2003 (Administracinių teismų praktika 4, 350 psl.) apibūdinta detaliojo plano reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese nurodant, kad šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada susiję su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija). Sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, kadangi, kaip minėta, žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-572/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus išaiškinimus, taip pat yra apibendrinęs, jog norint žemę priskirti valstybės išperkamai, būtina nustatyti esant visumą tokių faktinių aplinkybių: 1) yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti; 2) ar tie visuomenės interesai ar jo dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir 3) ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartį administracinė byla Nr. A502-927/2008). Taigi norint žemę priskirti prie valstybės išperkamos, būtina konstatuoti visų aptartų sąlygų, kylančių iš pačios Konstitucijos, egzistavimą.

Atsižvelgdama į Atkūrimo įstatymo taikymo aukščiau pateikiamus išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant apie ginčo žemės sklypų objektyvią būtinybę visuomenės reikmėms tenkinti, neturi būti apsiribojama formaliu įrodymų vertinimu, bet prioritetas turėtų būti teikiamas aplinkybėms, patvirtinančioms tam tikrus visuomenės ar jos dalies, o ne atskiro individo poreikius, atsakovo sprendimams, susijusiems su ginčo žemės sklypų panaudojimu visuomenės poreikiams, kurie buvo priimti iki pareiškėjos kreipimosi dėl žemės sklypų suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-15/2012). Be to, pagrįstai pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog šiose bylose įrodinėjimo našta įrodyti ir pagrįsti įrodymais aiškų visuomenės poreikį konkretiems žemės sklypams tenka būtent atsakovui. Taigi vertinant konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes privalo būti įvertinta, koks yra konkretus ginčo žemės sklypo visuomeninis poreikis, ar analizuojamu atveju yra konkrečiai ir aiškiai išreikštas šis poreikis, kurio nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija siekdama aiškumo dėl atsakovo atsisakymo formuoti pareiškėjos nurodytus žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui natūra pasisakys atskirai.

Dėl pareiškėjos įvardijamo žemės sklypo Nr. 1

Vertindama atsakovo atsisakymą formuoti žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 1, teisėjų kolegija pažymi, jog iš esmės atsakovas tokį atsisakymą grindė tuo, kad jis patenka į Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1988 m. sausio 13 d. sprendimu patvirtintu Individualių namų kvartalo (duomenys neskelbtini) detaliuoju planu suplanuotą teritoriją, yra išsidėstęs siaura juosta palei Nekilnojamojo turto registre įregistruoto sklypo (duomenys neskelbtini), todėl nėra galimybių šį objektą suformuoti kaip nuosavybės teisių atkūrimui (t. II, b. l. 32-33). Papildomai administracinės bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, jog ginčo žemės sklypas yra užimtas įvažiavimu, tvora, želdiniais, taip pat inžineriniais tinklais (t. II, b. l. 46-47).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė jo nėra pagrindų atsakovui atsisakyti vykdyti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą pareigą ir todėl atitinkamai priimtu teismo sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti žemės sklypą pareiškėjai, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 1) nuosavybės teisėms atkurti.

Pasisakydama dėl šio pareiškėjos reikalavimo ir pirmosios instancijos teismo pateikto dėl jo vertinimo, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, jog, kaip minėta, pareiga įrodyti, kad egzistuoja realus, objektyviai išreikštas visuomenės poreikis detaliuoju planu suformuotam žemės sklypui tenka atsakovui, nesutinkančiam su pareiškėjos reikalavimu suformuoti žemės sklypą nuosavybės teisėms atkurti natūra. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pats savaime detaliojo plano buvimas nepagrindžia konkretaus žemės sklypo objektyviai išreikšto visuomeninio poreikio buvimo, todėl turi būti aiškinamasi, ar nuosavybės teisių atkūrimas negali būti vykdomas, nes egzistuoja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos imperatyvios nuostatos, be kita ko, atsakovui aiškiai pagrindžiant tokios nuostatos taikymo būtinybę. Jeigu atsakovas tokių Atkūrimo įstatyme numatytų sąlygų buvimo nepagrindžia, nėra pagrindo teigti, kad nuosavybės teisės natūra atitinkamam subjektui negali būti atkuriamos.

Kiek tai susiję su atsakovo argumentu dėl negalimumo formuoti racionalaus žemės sklypo, teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas remiantis Atkūrimo įstatymo, kuriuo, kaip matyti iš jo preambulės, pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, todėl nesant šiame įstatyme aiškių atsisakyti atkurti nuosavybės teises į turtą natūra pagrindų, nustatytų įvertinus susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius, atsisakyti atkurti nuosavybės teises į žemę nėra galima. Atsižvelgus į tai, manytina, jog atsakovo argumentas, kad galimas suformuoti sklypas nebūtų racionalus, nėra reikšmingas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-15/2012).

Kiek tai susiję su ginčo žemės sklype esančiais įvažiavimais, tvoromis, žemės sklypo visuomeniniu poreikiu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Vilniaus apygardos administracinis skundžiame spendime pažymėjo, kad 0,0479 ha žemės sklype nėra numatytas joks realus, pagrįstas visuomenės poreikis, byloje nėra pateikta duomenų, kad pagal Individualių namų kvartalo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą šis žemės sklypas būtų skirtas kitiems pastatams, statiniams eksploatuoti, infrastruktūros objektų funkcionavimui užtikrinti ir jame būtų įrengti tam skirti inžineriniai įrenginiai. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas priimtu teismo sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti žemės sklypą, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 1) nuosavybės teisėms atkurti. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo vyksta į žemės sklypą, kuriuo faktiškai naudojasi gretimų žemės sklypų savininkai, yra įrengti jiems skirti įvažiavimai į jų žemės sklypus, užstatytos tvoros (t. I, b. l. 20).

Nors atsakovas administracinės bylos nagrinėjimo metu nurodė šias aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino įvažiavimo teisinio statuso, ar jis yra pažymėtas savivaldybės institucijų patvirtintuose dokumentuose, ar įvažiavimas atitinka statinio sąvoką, kaip tai yra numatyta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Vilniaus apygardos administracinis teismas tik nurodė, jog iš atliktų preliminarių žemės sklypo matavimų matyti, kad ši teritorija nėra pažymėta kaip gatvės teritorija, suplanuota kitiems tikslams ir kad įvažiavimas į gretimą žemės sklypą ((duomenys neskelbtini)) galės būti formuojamas grąžintiname žemės sklype nustatant servitutą arba įvažiavimą projektuojant iš kitos pusės. Atsižvelgusi į nurodytas pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pasisakė apie asmenų, neįtrauktų į procesą teises ir pareigas, t. y. asmenų, kurie turi ginčo žemės sklype įvažiavimus, teises.

Taigi iš byloje esančios medžiagos matyti, kad tam tikrų gretimų žemės sklypų valdų savininkai į namų valdas patenka per ginčo sklypą įvažiavimais, tačiau byloje nėra duomenų, ar šie įvažiavimai yra suprojektuoti ir įrengti teisės aktų nustatyta tvarka. Šios aplinkybės turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo, esant poreikiui, išsireikalaujant ginčui aktualios teritorijos gatvių planus, jeigu galima nustatant, kas naudojasi įvažiavimais (t. y. gretimų žemės sklypų savininkai) ir įtraukiant juos į procesą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Be to, minėtame žemės sklype yra tvoros, todėl pirmosios instancijos teismas, jeigu įmanoma nustatyti, turėtų į procesą įtraukti ir tvorų statytojus (kas iš byloje esančių duomenų matyti, kad tai galimai yra gretimų žemės sklypų savininkai).

Papildomai pabrėžtina, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu pažymėjo, jog ginčo žemės sklype yra išsidėstę inžineriniai tinklai, tačiau nėra tiksliai nurodoma, kokie tai tinklai, šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra žinoma, kokios tai komunikacijos ir negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog jos neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytų sąlygų. Atkreiptinas dėmesys, jog, jeigu būtų nustatyta, kad nurodyti tinklai yra požeminės inžinerinės komunikacijos, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog tai, kad per kai kuriuos žemės sklypus yra nutiestos požeminės inžinerinės komunikacijos, savaime nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises į žemę natūra Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme. Į tokius žemės sklypus gali būti atkuriamos nuosavybės teisės nustatant atitinkamus žemės naudojimo apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1682/2005, 2012 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1830/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo nurodomi želdiniai taip pat nesudaro pagrindo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui. Šiuo aspektu pažymėtina, jog vien tik aplinkybė, kad teritorijoje, į kurią siekiama atkurti nuosavybės teises, auga želdiniai, negali nusverti realių ir nenuginčytų teisių į nuosavybės teisių atkūrimą.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių, galimai pasisakė apie į bylą neįtrauktų asmenų teises ir pareigas, todėl šioje dalyje teismo sprendimas yra naikintinas ir administracinė byla yra grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjos įvardijamo žemės sklypo Nr. 2

Vertindama atsakovo atsisakymą formuoti žemės sklypą pareiškėjos įvardijamą kaip Nr. 2, esantį prie (duomenys neskelbtini), atkūrimui natūra, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsisakymą formuoti nurodytą žemės sklypą grindė bendro pobūdžio aplinkybe, kad minėtas sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, kad yra ant šlaito ir nėra galimybių formuoti racionalaus sklypo nuosavybės teisių atkūrimui (t. I, b. l. 18).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šį pareiškėjos pateiktą reikalavimą, pažymėjo, jog atsakovas 2011 m. lapkričio 13 d. sprendime nenurodė, kuo grindžiamas ginčo žemės sklypo priskyrimas valstybės išperkamai žemei. Atsisakymo formuoti žemės sklypo natūra dėl to, kad sklypo dalis išsidėsčiusi ant šlaito, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrindė galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgęs į tai, teismas įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamo Nr. 2) dalyje formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra. Šiam įpareigojimui įvykdyti teismas nustatė trijų mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms iš esmės pritaria. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo tik atsakovas yra pateikęs apeliacinį skundą, todėl atsižvelgus į pateikto apeliacinio skundo ribas bus vertinamas šis pareiškėjos administracinėje byloje pateiktas reikalavimas.

Pasisakydama dėl nurodyto pareiškėjos reikalavimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje yra nurodyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, subsidiarumo ir kitais šioje įstatymo normoje išvardytais principais. Tai reiškia, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012).

Teisėjų kolegijos nuomone, gero administravimo, atsakingo valdymo principai, be kita ko, yra sietini su VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010 ir jame nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog tam tikrais atvejais administracinis aktas gali būti pripažįstamas visiškai nemotyvuotu. Visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007). Tais atvejais, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1064/2011, 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovas atsisakymą formuoti nurodytą žemės sklypą grindė bendro pobūdžio aplinkybe, kad minėtas sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, kad negalima suformuoti racionalaus žemės sklypo, tačiau tiksliai nenurodė aplinkybių, sąlygojančių tokios išvados padarymą, toks jo nurodymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio keliamų nurodytų reikalavimų, galimai apsunkina pareiškėjos teises realizuoti teisę į teisminę gynybą.

Papildomai pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismui nagrinėjant administracinę bylą teisme atsakovas nurodė, jog šioje teritorijoje žemės sklypas negali būti formuojamas, nes jame yra statinių, tvora, inžineriniai tinklai, važiavimo kelias, nustatytos važiavimo kelio raudonosios linijos, kurios patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos A, B, C kategorijų gatvių ribų schemos tvirtinimo“ (t. II, b. l. 46-47). Be to, skunde, apeliaciniame skunde atsakovas pabrėžė, jog racionalus žemės sklypas negali būti suformuotas atsižvelgiant į Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61, numatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį privažiavimai prie atskirų statinių ir kitų objektų priskiriami prie pagalbinių gatvių (D kategorija), kurioms taikomi reglamente nustatyti techniniai parametrai.

Pasisakydama šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, jog Statybos techninis reglamentas STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 (2010 m. rugsėjo 24 d. redakcija), taikomas rengiant miestų, miestelių ir kaimų bendruosius ir detaliuosius bei specialiuosius planus (M1:2000 arba stambesnio mastelio), tačiau šiuo atveju atsakovas išsamiai nepaaiškino, kaip žemės sklypo suformavimas prieštarautų arba yra negalimas atsižvelgiant į nurodyto teisės akto numatytą teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsisakymo formuoti žemės sklypą grąžinimui natūra dėl to, kad sklypo dalis išsidėsčiusi ant šlaito, Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrindė galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Iš ortofoto nuotraukos (t. II, b. l. 106) matyti, kad dalis teritorijos (už gatvės raudonųjų linijų ribų), pareiškėjos įvardijamos kaip sklypas Nr. 2, yra laisva (neužstatyta), tačiau, kaip minėta, nebuvo atsakovo paaiškina, kokių teisės aktų reikalavimų laikantis yra atsisakoma šiuo aspektu įvykdyti pareiškėjos prašomus veiksmus.

Be to, pažymėtina, jog pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį nuosavybės teisės neatkuriamos natūra, jeigu žemė yra užimti pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų. Šiuo atveju nors atsakovas nurodė, jog šiame žemės sklype yra statinių, pažymėjo, kad jie savavališkos statybos, bet tikslai neįvardijo ir nenurodė, kokie tai statiniai, kam galimai jie priklauso, ar bandė šias aplinkybes jis nustatyti, kokiu pagrindu šie statiniai yra pastatyti ant ginčo žemės, nepagrindė to, kad atitinkama žemės sklypo dalis jais yra užimta Atkūrimo įstatymo prasme (t. I, b. l. 21).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia atsakovo dėmesį, jog asmenų net ir savavališkai pasistačiusių tam tikrus statinius nustatymas, esant pareiškėjos pareikštam reikalavimui, gali būti reikšmingas tuo aspektu, kad savavališkos statybos įteisinimo galimybė yra numatyta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – ir Statybos įstatymas), kuris aiškiai ir imperatyviai numato savavališkos statybos įteisinimo sąlygas. Kita vertus, svarstant tokią galimybę taip pat turi būti atsižvelgiama į nuosavybės teisių atkūrimo natūra teisinę prigimtį, tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinis laisvos žemės fondas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/1999). Taigi atsakovui, atsisakant atkurti nuosavybės teises motyvuojant ginčo žemės sklype esančiais savavališkos statybos statiniais, turi būti įvertinama, kokie tai pastatai, jeigu įmanoma, nustatyti kam jie priklauso, be to, atsižvelgti į tai, kad sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai ne bet kokie objektai, kurie užima ginčo žemės sklypą, gali būti vertinami kaip kliūtys vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą, bet tik tokie kurie griežtai atitinka Atkūrimo įstatymo, Atkūrimo tvarkos numatytą imperatyvų reguliavimą. Pastebėtina, jog asmenų galimai pasistačiusių savavališkos statybos statinius valstybinėje žemėje teisės negali būti iškeliamos ir ginamos labiau nei asmenų, siekiančių nuosavybės teisių atkūrimo, teisės ir teisėti interesai. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo proceso vykdymas, atsisakymas atkurti nuosavybės teises natūra be įstatyminio pagrindo gali būti vertinamas kaip tokių asmenų teisių ir interesų pažeidimas.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog nei atsakovo 2011 m. lapkričio 13 d. sprendime, nei bylą nagrinėjant teisme šioje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje atsakovo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia argumentus, kad šioje sklypo dalyje negali būti formuojami žemės sklypai grąžinimui natūra, teismui nenurodytos, nėra pakankamai aiškios, todėl taip pat negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar minėtame sklype žemės sklypai nuosavybės teisėms atkurti visai negali būti formuojami, ar jie gali būti formuojami tik dalyje nurodytos teritorijos, ar nėra galimybės formuoti sklypus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamo Nr. 2) dalyje formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra, į kurią dalį žemės sklypo atkūrimas nuosavybės teisių atkūrimas natūra yra negalimas.

Nagrinėjamo pareiškėjos reikalavimo kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas priimtu sprendimu tik įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 2) dalyje formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra, o ne atkurti nuosavybės teises (t. II, b. l. 110-117), todėl negalima teigti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo sprendime buvo pasisakyta dėl neįtrauktų į administracinę bylą asmenų teisių ir pareigų.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šį pareiškėjos pateiktą reikalavimą ir teismo sprendimo šioje dalyje nėra pagrindo naikinti ar keisti.

Dėl pareiškėjos įvardijamo žemės sklypo Nr. 3

Kiek tai susiję su įpareigojimu atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki nacionalizacijos buvusio savininko I. S. turėtoje žemėje buvusiame (duomenys neskelbtini)kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui skirtą laisvą žemės sklypą UAB „Orkanas“ parengtame žemės sklypų plane pažymėtame Nr. 3 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)), teisėjų kolegija nurodo, jog administracinis teismas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis spręsdamas ginčą patikrina administravimo subjekto aktą ar veikimo bei neveikimo teisėtumą. Administracinis teismas gali įpareigoti administravimo subjektą atlikti konkretų veiksmą, priskirtą jo kompetencijai, jei jis nepagrįstai neatlieka jam priskirtų funkcijų. Todėl svarbu tinkamai identifikuoti, ar skundą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus pareiškėjas paduoda, kai atsakovas atsisako atlikti veiksmus, ar prašoma įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, kurių jis neatsisako atlikti (nėra sprendimo dėl atsisakymo), tačiau atsakovas, turėdamas pareigą atitinkamai veikti, šios pareigos per numatytus terminais neįvykdo.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama inter alia įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki nacionalizacijos buvusio savininko I. S. turėtoje žemėje buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (ties (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui skirtą laisvą žemės sklypą, UAB „Orkanas“ parengtuose žemės sklypų planuose pažymėtą Nr. 3 – 0,3167 ha ploto (prie (duomenys neskelbtini)).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog byloje esantys duomenys iš esmės patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pritaria, jog patvirtinus žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) detalųjį planą yra galimas sklypų formavimas nuosavybės teisėms atkurti. Iš pateikto Vilniaus miesto savivaldybės komisijos žemės grąžinimui paspartinti 2011 m. kovo 11 d. protokolo Nr. 9-23-(1.1.43-T1) matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Detaliojo planavimo skyriui buvo nutarta pavesti suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui apie 25 arų žemės sklypą buvusio savininko I. S. turėtoje žemėje prie (duomenys neskelbtini) (t. II, b. l. 48-49). Vilniaus miesto savivaldybės mero 2011 m. lapkričio 9 d. vykusio pasitarimo Miesto plėtros departamento klausimais protokolas Nr. 28-620(1.2.13-T1) taip pat tvirtina, kad Miesto plėtros departamento Teritorijų planavimo skyriui pavesta rengti įsakymą dėl detaliojo plano (duomenys neskelbtini) tvirtinimo (t. II, b. l. 50-51). Byloje yra taip pat pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo „Dėl pavedimo organizuoti teritorijos šalia (duomenys neskelbtini) gatvės detaliojo plano rengimą“ projektas, kuriuo yra pavedama Miesto plėtros departamentui organizuoti apie 0,2 ha teritorijos šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, detaliojo plano rengimą (t. II, b. l. 52-55). Atsižvelgusi į nurodytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas ėmėsi veiksmų formuoti sklypus grąžinimui natūra (t. II, b. l. 48-51), todėl iš esmės yra pripažįstama, kad šioje ginčo teritorijoje nėra išlikusio visuomenės ar jos dalies poreikio, dėl kurio žemės sklypas galėtų būti priskirtinas valstybės išperkamai žemei ar egzistuotų kitų sąlygų atsisakyti vykdyti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Kita vertus, pažymėtina, jog atsakovas ėmėsi veiksmų formuoti sklypus grąžinimui natūra (t. II, b. l. 48-51), atsakovas iš esmės atlieka veiksmus, kad pareiškėjai būtų atkurtos nuosavybės teisės į apie 0,2 ha teritorijos šalia (duomenys neskelbtini) gatvės, tačiau administracinėje byloje pateiktu reikalavimu pareiškėja siekia, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į laisvą žemės sklypą žemės sklypų plane pažymėtame Nr. 3, kuris yra apie 0,3167 ha ploto. Šiuo atveju byloje pateiktu skundu atsakovas iš esmės tik pažymi, jog nėra pagrindo įpareigoti jį atlikti nurodytus veiksmus, nes jis nuosavybės teisių atkūrimą šioje dalyje vykdo. Atsižvelgus į atsakovo byloje pateiktą poziciją nėra vienareikšmiškai aišku, ar pareiškėjai bus formuojamas žemės sklypas jos norimo dydžio ar tik 0,2 ha ir atsakovas atsisako atkurti nuosavybės teises į likusį 0,1167 ha ploto žemės sklypą, remiantis Atkūrimo įstatyme numatytu teisiniu reguliavimu ir dėl šios dalies atitinkamai kyla ginčas. Atsižvelgusi į tai, kad nurodytu aspektu kyla neaiškumų, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, dėl jų proceso šalys nepasisakė, iš esmės siekiant išvengti galimų ginčų ateityje, teisėjų kolegija šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina ir administracinę bylą šioje dalyje grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pastebi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006, 2007 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-923/2011), todėl teismas nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, be kita ko, vadovaudamasis ABTĮ 81 straipsniu, įpareigojančiu teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištirti, turi būti aktyvus, pasiūlyti proceso šalims pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, įvertinti visas administracinės bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino visų administracinėje byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingų aplinkybių, dėl jų nepasisakė, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo dalis, susijusi su pirmosios instancijos teismo įpareigojimu Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suformuoti žemės sklypus, buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (ties(duomenys neskelbtini)), Vilniuje, prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 1) ir prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 3) nuosavybės teisėms atkurti, naikintina ir šioje dalyje administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1–4, 6–7 punktus pakeisti ir juos išdėstyti taip:

„pareiškėjos J. S. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. A51-42598-(2.14.2.12-MP8) dalį, kuria atsisakyta formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra dėl žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 2).

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1T-(7.5)-144 dalį, kuria yra pasisakyta dėl žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 2) formavimo grąžinimui natūra.

Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti objektyviais duomenimis pagrįstą ir motyvuotą (nurodytas teisinis pagrindas) sprendimą, kuriame būtų išreikšta aiški pozicija dėl galimybės žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) (pareiškėjos įvardijamas kaip sklypas Nr. 2) dalyje formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra.

Administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 25 d. raštą Nr. 49SF-614 nutraukti“.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo likusią dalį panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis