2016-05-10 Nr. AB-10258-3-61-3-05477-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-440-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05477-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.4; 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. V. M. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. O. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-3097 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir įpareigoti NŽT per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą lygiomis dalimis grąžinti pareiškėjai ir jos broliui J. V. M. nuosavybės teisėmis jų tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) Kauno rajone.

Pareiškėja skunde nurodė, kad kreipėsi į NŽT su prašymu grąžinti jai ir jos broliui J. V. M. jų tėvo M. M. turėtą žemę. Pažymėjo, kad teismas niekada nenagrinėjo M. M. žemės grąžinimo klausimo, kaip nusikalstamais veiksmais, tremiant į Sibirą užgrobto turto. Pasak pareiškėjos, ji nurodė NŽT, kad M. M. žemė iki 1948 m. gegužės 22 d., t. y. iki ištrėmimo į Sibirą, nebuvo nacionalizuota, atsakovas šių teiginių nepaneigė. Šeima buvo ištremta į Sibirą dėl to, kad M. M. buvo buožinio 15 ha ūkio savininkas. NŽT argumentas, kad pareiškėjos tėvas minėtos žemės savininku buvo tik iki 1940 m. liepos 22 d. yra neteisingas ir prieštaraujantis Lietuvos istoriniams faktams. Pareiškėjos šeima buvo ištremta į Sibirą, dar nesukūrus kolūkio jos tėvo turėtos žemės vietoje.

Pareiškėja teismui pateikė papildomus paaiškinimus į NŽT atsiliepimą ir nurodė, kad turėta M. M. žemė daugiau kaip 20 metų yra užgrobta, negrąžinta ir už ją neatlyginta. Pasak pareiškėjos, žemė turėjo būti grąžinta ne tik remiantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, bet ir kaip nusikalstamais veiksmais likęs užgrobtas turtas. Būtent šiuo pagrindu pareiškėja kreipėsi į teismą.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas neteisingai teigia, jog M. M. žemė grąžinta jos broliui. Žemė privalėjo būti grąžinta iki 1992 m. sausio 28 d., kadangi J. V. M. prašymas buvo paduotas 1991 m. spalio 28 d. M. M. turėtą žemę sovietiniais metais valdė Lietuvos veterinarijos akademijos mokomasis bandymų ūkis. Nors ir Kauno apskrities viršininko administracija 2006 m. spalio 26 d. sprendimu formaliai tenkino jos brolio prašymą ir atkūrė nuosavybės teises, tačiau žemė broliui negrąžinta, nuosavybės teisės neįregistruotos, kompensacija neišmokėta. Taigi, priimtas sprendimas neįvykdytas. Nebuvo pagrindo išpirkti M. M. žemę, todėl ji negalėjo būti kompensuota pinigais. Be to, nepagrįstai M. M. žemė Kauno apskrities viršininko 2013 m. gegužės 16 d. įsakymu buvo suteikta naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai. Pareiškėja tvirtino, kad pareigūnai užgrobė jos tėvo žemę. Nesutiko su NŽT vertinimu, kad ji nėra pretendentė į M. M. žemę. Brolis kreipėsi į NŽT su prašymu grąžinti žemę, nes ruošėsi ūkininkauti, joks teisės aktas nereikalauja, kad kiekvienas pretendentas asmeniškai kreiptųsi su prašymu grąžinti žemę. Tarp pareiškėjos ir jos brolio ginčų nėra. Jie žemę valdytų lygiomis dalimis.

Pabrėžė, kad NŽT melagingai teigia, jog žemė atkurta jos broliui J. V. M., kadangi žemė jam negrąžinta, todėl, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 109 straipsnio 1 dalimi, prašė apie tai pranešti prokurorui (b. l. 54–60).

Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–16).

Nurodė, kad skundžiamu 2014 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-3097 atsakė į pareiškėjos 2014 m. gruodžio 1 d. prašymą. Skundžiamas atsakymas yra teisėtas ir pagrįstas.

Nurodė, kad pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė jos brolis, kuris ir yra vienintelis pretendentas į šią žemę.

Nurodė, kad ginčijamame rašte paaiškino, kokiu pagrindu žemė, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, buvo priskirta Lietuvos veterinarijos akademijai. Be to, nurodė, kad pareiškėjos broliui atkurtos nuosavybės teisės į visą jam priklausančią buvusio savininko M. M. valdytą žemę, t. y. 15 ha atlyginant pinigais. Sprendimas yra nerealizuotas, nes J. V. M. nepateikė sąskaitos, į kurią turėtų būti pervesti pinigai. Pareiškėja kreipiasi su prašymais grąžinti tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę, kai jos broliui nuosavybės teisės 2006 m. spalio 26 d. sprendimu į šią žemę jau atkurtos, atlyginant pinigais. Teigė, kad nėra teisinio pagrindo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą į tą patį buvusio savininko turtą. Pabrėžė, kad faktas apie 1940 m. liepos 22 d. įvykdytą žemės nacionalizavimą yra visiems žinomas ir jo įrodinėti nereikia.

Atsakovu prašė laikyti NŽT, o ne jos pavaduotoją E. Z. Č..

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. V. M. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, prašydamas tenkinti pareiškėjos skundą ir grąžinti užgrobtą tėvo M. M. žemę (b. l. 71–72). Paaiškinimuose nurodė, kad jo tėvo žemė buvo užgrobta du kartus. Žemė turėjo būti grąžinta 1992 m., kai J. V. M. 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą grąžinti žemę, kur jis ruošėsi ūkininkauti. Nepagrįstai jo tėvui priklausančią žemę perdavė Lietuvos veterinarijos akademijai. J. V. M. prašymas buvo išnagrinėtas 2006 m. spalio 26 d. Jis teigia, kad buvo apgautas, nes nuosavybės teisių į atkurtą žemę negalėjo įregistruoti valstybės įmonėje Registrų centre. Nepagrįstai M. M. žemę valstybė išpirko ir neteisėtai valstybė ją valdo. Nesutiko su atsakovės teiginiais, kad J. V. M. tėvas, kai buvo tremiamas į Sibirą, žemės neturėjo, nes žemė 1940 m. buvo nacionalizuota. Teigė, kad jo šeimos žemė nebuvo nacionalizuota. Ginčo su pareiškėja dėl žemės nėra ir jie abu turi vienodas teisę į jų tėvo M. M. nuosavybės teise valdytą žemę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu (b. l. 78–82) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėja 2014 m. gruodžio 1 d. prašymu kreipėsi į NŽT, prašydama „priimti administracinį sprendimą nuosavybės teisėmis grąžinti M. M. 15 ha žemės (duomenys neskelbtini), Kauno rajone lygiomis dalimis M. M. įpėdiniams – jo vaikams A. O. M. ir J. V. M.“ (b. l. 7–8).

NŽT 2014 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-3097, atsakydama į pareiškėjos 2014 m. gruodžio 1 d. prašymą, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į dalį buvusio savininko M. M. valdytos žemės. NŽT šiame rašte pareiškėjai paaiškino, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į M. M. (pareiškėjos tėvo) iki visuotinio žemės nacionalizavimo (1940 m. liepos 22 d.) pagal dabartinį teritorinį-administracinį suskirstymą, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, tuometei Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 28 d. pateikė J. V. M., t. y. pareiškėjos brolis, ir nurodė, kad „pageidauja individualiai ūkininkauti 15 ha žemės plote nuo 1996 m.“. Savo išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo grąžinti žemę natūra J. V. M. iki teisės aktais nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė. Be to, šiame rašte pareiškėjai priminta, kad NŽT 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1812 ir 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572 ji yra informuota apie tai, kad Lietuvos veterinarijos akademijai (šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) priskirtas bendras 815 ha žemės plotas, į kurį patenka buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos visas 15 ha valdytos žemės plotas. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą tokia žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei ir piliečiams natūra negrąžinama (b. l. 4–6). Pareiškėja teismo prašė šį raštą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Iš bylos medžiagos nustatė, kad J. V. M. Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai 1991 m. spalio 28 d. pateikė prašymą grąžinti M. M., Jono vardu turėtą 15 ha žemę Kauno apskrities, Raudondvario valsčiaus, Užliedžių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pretendentas pageidauja individualiai ūkininkauti 15 ha žemės plote nuo 1996 m. (b. l. 28, 29).

Taip pat nustatė, kad šiuo atveju pareiškėja nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes teisės aktuose nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą. Sutiko su NŽT išvada, kad J. V. M. yra vienintelis pretendentas į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos pagal dabartinį teritorinį administracinį suskirstymą, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., 15 ha valdytą žemę. Nei šioje byloje, nei prijungtose Kauno apygardos administracinio teismo administracinėse bylose Nr. I-123-422/2013 ir Nr. I-25-402/2012 teismas nenustatė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja irgi yra pretendentė į M. M. žemę. Minėtose prijungtose bylose nuosavybės teisių atkūrimo klausimai yra išsamiai išanalizuoti ir pareiškėjai žinomi.

Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, atlyginant pinigais už 15 ha žemės (b. l. 32–33). J. V. M. priklausanti išmokėti 32 367 Lt kompensacija yra paskirta: Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 02-05-13928 (1703 Lt), 2007 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 02-05-3324 (11 801 Lt), 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 02-05-13704 (2 606 Lt), 2008 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 02-05-13709 (14 168 Lt) ir NŽT Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 7VĮ-(14.7.2.)-1026 (2 089 Lt, b. l. 34–36, 37–39, 40–42, 43–45, 46–49).

Teismas pažymėjo, kad NŽT 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1812 ir 2014 m. birželio 20 d. raštu Nr. 1SS-(7.5.)-1572 pareiškėjai pranešė apie jos broliui J. V. M. atkurtas nuosavybės teises į 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, atlyginant pinigais ir apie priklausančią išmokėti 32 367 Lt kompensaciją, kuri neišmokėta, nes nepateikta asmeninės banko ar kitos kredito įstaigos sąskaita, į kurią turėtų būti pervestos šios pinigų sumos. Tai, kad kompensacija neišmokėta J. V. M. neturi reikšmės, vertinant ginčijamą NŽT raštą.

Teismas pripažino, kad šioje byloje esminė aplinkybė, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimas J. V. M. yra pripažintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2325-142/2009), kuris paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A261-1636/2010). Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu teismo sprendimu. Minėtuose teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra perduota Lietuvos veterinarijos akademijai, akcentuojant, kad žemės sklypo perdavimo teisėtumas patikrintas ir nustatytas Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu. Pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgęs į pareiškėjos skundo argumentus ir įvertinęs tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno rajone, teisėtumas yra neginčytinai nustatytas, o pareiškėja nėra įgaliota ginti pastarojo teisių bei tai, kad ji nėra pretendentė į M. M. žemę, teismas konstatavo, jog negali būti tenkinamas pareiškėjos reikalavimas grąžinti jai ir jos broliui nuosavybės teises į jų tėvo M. M. valdytą žemę. Pareiškėja iš esmės kelia klausimus dėl buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytos 15 ha žemės grąžinimo po to, kai jos broliui J. V. M. nuosavybės teisės į šią žemę yra atkurtos, už ją atlyginant pinigais. Taigi, sprendimas šiuo klausimu yra galutinis, negali būti iš naujo vertinamas ir į buvusio savininko tą patį nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, atsižvelgus į faktines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo pareiškėjai atkurti nuosavybės teises.

Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai dėl NŽT atsakyme neatsakyto klausimo, kodėl jos tėvo M. M. žemę atsisako grąžinti kaip išlikusį nusikalstamais veiksmais užgrobtą turtą, yra nepagrįsti, ir laikytini tik jos nuomone, nes NŽT detaliai rašte paaiškino apie žemės nusavinimą, teisinį reglamentavimą. Teismas nepagrįstu laikė ir pareiškėjos teiginį, kad nusikalstamais veiksmais buvo užgrobta jos tėvo žemė, bei pabrėžė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas pagal tokius pareiškėjos teiginius negali būti pradėtas.

Dėl pareiškėjos nesutikimo su atsakovo teiginiu, kad M. M. žemė būtų buvusi nacionalizuota iki pareiškėjos šeimos trėmimo į Sibirą, teismas pažymėjo, jog įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 (prijungta administracinė byla Nr. I-25-402/2012, b. l. 113–120) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. leipos 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 (prijungta administracinė byla Nr. I-25-402/2012, b. l. 172–182) buvo įvertinta ir pasisakyta, kad visa Lietuvos žemė (taip pat ir žemė, esanti (duomenys neskelbtini), Kauno rajone) buvo nacionalizuota Liaudies Seimo priimta 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo valstybės nuosavybe.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 punkte nustatė, kad „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“. Pripažindama nuosavybės atstatymą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“.

Būtent šiuo pagrindu ir buvo priimtas 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“.

Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti Lietuvos piliečių neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat nustatė, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. 1994 m. gegužės 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma.

Taigi, anksčiau minėtais teisės aktais įstatymų leidėjas įtvirtino privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą ir skelbdamas nuosavybės teisių tęstinumo nuostatą, kartu įtvirtino ir jos realizavimą, taikant ne visiškos, tačiau ribotos restitucijos principą. Teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, tuo atveju yra taikomas visiško atlyginimo principas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2132/2012 konstatuota, kad nei valstybės pareigūnai, nei valstybės institucijos neturi pareigos savo iniciatyva nagrinėti žemės grąžinimo piliečiams klausimo, nesant pačių piliečių pateiktų prašymų, todėl pareiškėjai neišreiškus savo valios atkurti nuosavybės teises į jos tėvui priklausiusią žemę ar jos dalį įstatymų nustatyta tvarka, nėra pagrindo konstatuoti ir valstybės institucijų ar tarnautojų neteisėto neveikimo, t. y. valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatyta, teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais dėl M. M. žemės užgrobimo, nuosavybės teisių neatkūrimo, valstybės pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Šiai bylai res judicata teisinę galią turi minėtoje byloje nustatyti faktai ir iš naujo nevertinami ir dėl jų kitaip negali būti pasisakoma. Taigi, apie 1940 m. liepos 22 d. įvykdytą žemės nacionalizavimą anksčiau nustatytų aplinkybių įsiteisėjusiu sprendimu iš naujo nereikia įrodinėti.

Pažymėjo, kad šioje byloje NŽT, kaip viešojo administravimo subjektas, yra tinkamas atsakovas byloje.

Įvertinęs NŽT skundžiamo rašto turinį, teismas padarė išvadą, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas, rašte detaliai atsakyta į pareiškėjos skundo argumentus, nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas. Skundžiamas raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, negali būti tenkintas ir pareiškėjos išvestinis reikalavimas įpareigoti NŽT per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis grąžinti pareiškėjai ir jos broliui J. V. M. jų tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Kauno rajone.

III. Pareiškėja A. O. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog jos broliui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo M. M. žemę.

Ji remiasi 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 ir 12 straipsniais, ir nurodo, kad kitokių būdų, kaip nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas, grąžinant turtą natūra arba ekvivalentine natūra įstatymas nenumato. Kai negalima į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatyti nuosavybės teisių ir yra įstatymo 12 straipsnyje numatyti pagrindai žemę išpirkti, valstybė žemę išperka ir tampa išpirktos žemės savininke.

Teigia, kad nesant įstatyme numatyto pagrindo M. M. žemę išpirkti, valstybė žemės neišpirko ir netapo M. M. žemės savininke, todėl M. M. žemė, vykdant įstatymo reikalavimus privalėjo būti grąžinta.

Pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimu, kuriame teigiama, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria.

Pabrėžia, kad net ir nustatęs faktines bylos aplinkybes, teismas nepagrįstai tvirtina, kad valstybės pareigūnų veiksmai teisėti, kad M. M. žemė teisėtai „pateko“ Lietuvos veterinarijos akademijai, ir kad į tą žemę pareiškėjos broliui J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės pilna apimtimi.

Nesutinka su teismo išvada, jog tai, kad kompensacija neišmokėta J. V. M. neturi reikšmės, vertinant ginčijamą NŽT raštą.

Pareiškėjos teigimu, teismas neteisingai mano, kad atkurti nuosavybės teises į konkrečią žemę ir žemę išpirkti yra tapatūs dalykai. Teigia, kad valstybė turi teisę žemę išpirkti tik tada, kai yra įstatymo nustatyti pagrindai, ir tik išpirkusi žemę, ji tampa išpirktos žemės savininke ir gali ta žeme disponuoti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 straipsnis). Todėl nesutinka su teismo argumentu, kad ta aplinkybė, jog valstybė M. M. žemės negalėjo išpirkti ir neišpirko, kad valstybė netapo M. M. žemės savininke neturi reikšmės, nes pareiškėjos broliui į tėvo žemę nuosavybės teisės jau yra atkurtos, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas grąžinti tėvo žemę yra nepagrįstas.

Pareiškėja nesutinka su teismo argumentais, kad jos tėvo žemė buvo nacionalizuota 1940 m. liepos 22 d., todėl tremiant į Sibirą žemė nebuvo užgrobta ir, todėl šiuo teisės pagrindu išlikusios žemės nereikia grąžinti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai, nenurodydamas argumentų, kaip įrodymą, atmetė archyvo pažymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjos šeima į Sibirą buvo tremiama todėl, kad M. M. buvo buožinio 15 ha ūkio savininkas. Teigia, kad teismas nenurodė, kodėl pareiškėjos šeima buvo tremiama į Sibirą, jeigu M. M. buvo bežemis. Pasak pareiškėjos, istorinė tiesa yra ta, kad Lietuvos žmonės priešinosi kolektyvizacijai, todėl tam, kad kolektyvizaciją būtų lengviau įgyvendinti, Maskvos nurodymu buvo vykdomi turtingesnių ūkininkų trėmimai į Sibirą, užgrobiant jų turtą.

Pareiškėjos teigimu, paskelbus deklaraciją, buvo priimti įstatymai, kad nacionalizuojama (atimama) virš 30 ha turėta ūkininkų žemė, o po karo – virš 20 ha. Kadangi M. M. turėjo 15 ha, jo žemė nebuvo nacionalizuota, t. y. nebuvo perimta į Valstybinės žemės fondą, ką įrodo išlikę archyvų dokumentai. M. M. buvo 15 ha žemės savininkas, mokėjo už tą žemę mokesčius ir vykdė kitas prievoles, jo ūkis buvo pripažintas buožiniu ir todėl 1948 m. gegužės 22 d., pasak pareiškėjos, jos šeima buvo tremiama į Sibirą. Kadangi trėmimai į Sibirą pripažinti nusikalstamais veiksmais, išlikęs tremiant į Sibirą užgrobtas, turtas privalo būti grąžintas. Dėl šios priežasties pareiškėja nesutinka su teismo sprendimo argumentu, jog „pareiškėjos teiginys, kad nusikalstamais veiksmais buvo užgrobta jos tėvo žemė yra niekuo nepagrįstas“.

Nesutinka pareiškėja ir su teismo tvirtinimu, kad ji neturi teisės reikalauti užgrobtos tėvo M. M. žemės grąžinimo. Pareiškėjos teigimu, įstatymas jai suteikia teisę kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises, todėl ji reikalauju užgrobtos M. M. žemės grąžinimo tuo pagrindu, kad žemė privalo būti grąžinta, kaip tremiant į Sibirą nusikalstamais veiksmais užgrobtas turtas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas NŽT prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

NŽT nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, visapusiškai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, t. y. nepažeidė ABTĮ 81 straipsnio nuostatų.

Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad „< ... > valstybė žemės neišpirko ir netapo M. M. žemės savininke, todėl M. M. žemė vykdant įstatymo reikalavimus privalėjo būti grąžinta“. Pažymi, kad pareiškėja tiek skunde, pateiktame Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tiek apeliaciniame skunde kelia klausimus dėl buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytos 15 ha žemės grąžinimo jau po to, kai jos broliui J. V. M. nuosavybės teisės buvo atkurtos į visą jam priklausančią buvusio savininko M. M. valdytą žemę.

Atkreipė dėmesys į tai, kad J. V. M. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo teisėtumas buvo pripažintas teisėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2325-142/2009, kurį paliko galioti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1636/2010.

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad „< ... > M. M. turėjo 15 ha, todėl jo žemė nebuvo nacionalizuota“. NŽT nuomone, teismas teisingai nurodė, kad faktas apie 1940 m. liepos 22 d. įvykdytą žemės nacionalizavimą yra visiems žinomas ir jo įrodinėti nereikia. Pažymi, kad 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta tautos nuosavybe, t. y. iš žemės savininkų, kurie žemę valdė turto nacionalizavimo metu (t. y. 1940 m. liepos 22 d.), žemė buvo nacionalizuota.

Atsakovo teigimu, apeliacinio skundo teiginys, kad teismas neteisingai tvirtina, jog pareiškėja neturi teisės reikalauti užgrobtos jos tėvo M. M. žemės grąžinimo, yra nepagrįstas.

Pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė su prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę į valstybės instituciją, sprendžiančią nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, tai pat nesikreipė į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, todėl ji nėra pretendentė į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

Pareiškėja dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikė papildomus paaiškinimus, tačiau iš esmės naujų aplinkybių, išskyrus tas, kurias buvo nurodžiusi apeliaciniame skunde ir skunde bei papildomuose paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui, ji nenurodė, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

Pareiškėjos teigimu, teismo pareiga šioje byloje nustatyti: 1) ar buvo įvykdytas nusikaltimas (ar M. M. su šeima 1948 m. gegužės 22 d. buvo tremiamas į Sibirą); 2) ar nusikaltimo metu buvo užgrobtas M. M. šeimos turtas; 3) ar yra išlikęs turtas, kurį prašoma grąžinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėja, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu faktiniu aplinkybių vertinimu bei teisės taikymu ginčo santykiams.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų vertinimu, bei ginčo santykių kvalifikavimu, todėl, iš naujo jų nekartodamas, tik papildo teismo sprendimo motyvus, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad administraciniai teismai, spręsdami ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str.), t. y. teismas privalo paisyti įstatymų leidėjo valios, nevertindamas įstatymų ekonominio naudingumo, tikslingumo ar efektyvumo požiūriu. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, įstatymų leidyba – tai išskirtinė Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Įstatymų leidėjas, tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, yra laisvas, spręsdamas, kaip sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius (pvz., Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas, 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas, 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas, 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520–2136/2012).

Pareiškėja siekia, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės, remiantis Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų ir vėliau 1997 m. liepos 1 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu.

Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ir priėmė 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-3097 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ ir atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Pirmosios instancijos tesimas patikrino atsakovo sprendimą ir pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas.

Kaip ir buvo paminėta, teismas, spręsdamas bylas, privalo paisyti įstatymų leidėjo valios. Pagal esamą teisinį reguliavimą, kurio pagrindu pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, negali būti atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir šias priežastis teismas sprendime nurodė, kurių keisti, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, nėra pagrindo. Byloje yra įrodyta, kad M. M. valdyta žemė buvo nacionalizuota tuo pačiu pagrindu, dėl kurio ir yra atkuriamos nuosavybės teisės, remiantis minėtais teisės aktais. Pareiškėjo skunde nurodomi kiti nuosavybės teisių atkūrimo pagrindai, kurie nenumatyti minėtuose teisės aktuose, todėl kitaip vertinti pareiškėjos prašymą, nei yra nustatyta 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, negalima.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką iš esmės panašiose bylose bei anksčiau išnagrinėtas bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė