2022-12-21 Nr. AB-31787-3-61-3-02720-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-945-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02720-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.5.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. S. ir R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. S. ir R. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai G. S. ir R. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Mokesčių administratorius) 2021 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-31864 „Pripažinti netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų)“ ir sprendimą Nr. (23.31-08) 467-31996 „Pripažinti netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų)“ (toliau – ir 2021 m. liepos 19 d. sprendimai).

2. Pareiškėjai nurodė, kad VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimais pripažino netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukė pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitų; pripažino netekusiu galios 2021 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8088 (mokesčio mokėtojas G. S.) ir 2021 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8796 (mokesčių mokėtoja R. S.).

3. Pareiškėjai teigė, kad iš atsakovo 2021 m. liepos 19 d. sprendimų nėra aišku dėl kokių priežasčių mokesčių administratorius pripažino netekusiais galios savo ankstesnius 2021 m. kovo 22 d. nurodymus, todėl nėra aiškūs 2021 m. liepos 19 d. sprendimų priėmimo teisiniai pagrindai. Manė, kad tokie VMI veiksmai yra pertekliniai, piniginių lėšų priverstinis išieškojimas per antstolį mokesčių mokėtojams sukels papildomas vykdymo išlaidas, tai dar labiau apsunkins mokesčių mokėtojų materialinę padėtį. Todėl mokesčių administratorius ėmėsi perteklinių priverstinio piniginių lėšų nurašymo priemonių, kurios pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 106 straipsnio nuostatas nėra privalomos. Priverstinio piniginių lėšų nurašymo priemonės, kurios buvo naudojamos VMI 2021 m. kovo 2 d. nurodymuose buvo pakankamos ir veiksmingos, todėl, pareiškėjų nuomone, ginčijami sprendimai naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti, o piniginių lėšų išieškojimo iš mokesčių mokėtojų perdavimas antstoliui pripažintini pertekliniais VMI veiksmais mokesčių mokėtojų atžvilgiu.

4. Pareiškėjai pažymėjo, kad VMI, priimdama 2021 m. liepos 19 d. sprendimus, nepagrindė jų teisės aktais, kaip tai numato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, todėl atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas savo veikloje privalėjo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio reglamentavimą objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reglamentavimą individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą.

5. Pareiškėjai manė, kad atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio numatytus viešojo administravimo principus – objektyvumo principą, reiškiantį, jog sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, teisėtumo principą, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, taip pat principą, kad valdžia tarnauja žmogui bei teisėtų lūkesčių principą ir pasitikėjimo viešojo administravimo institucijomis principą.

6. Atsakovas VMI su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad MAĮ 95 straipsnis nuostato mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus: delspinigiai, turto areštas, nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų), hipoteka ar įkeitimas, laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Ši teisės norma nusako mokesčių administratoriaus diskreciją dėl mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės parinkimo. Todėl, vadovaujantis MAĮ 40 straipsnio 1 punkto nuostatomis mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę. Nesumokėjus mokestinių prievolių jos yra priverstinai išieškomos MAĮ nustatyta tvarka. Kadangi pareiškėjai nesumokėjo mokestinės nepriemokos bei nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, todėl vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu vykdant mokestinės nepriemokos išieškojimą 2021 m. kovo 22 d. buvo priimtas nurodymas Nr. (23.31-08) 467-8088 išieškoti 37 093,37 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. banko sąskaitų, o 2021 m. kovo 29 d. priimtas nurodymas Nr. (23.31-08) 467-8796 išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. banko sąskaitų (toliau – ir Nurodymai) ir per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą Nurodymus pateikė kredito įstaigoms vykdyti.

8. Atsakovas pažymėjo, kad nustačius, jog išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad Nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo Nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti (iš G. S. sąskaitų Nurodymu nurašyta 130,17 Eur, iš R. S. sąskaitų lėšų nurašyta nebuvo), VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu priėmė sprendimus išieškoti 36 963,20 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. turto Nr. (23.31-08) 467-15579 (sprendimas įkeltas G. S. susipažinti Mano VMI 2021 m. gegužės 4 d.) ir 2021 m. birželio 1 d. – išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. turto Nr. (23.31-08) 467-22095 (sprendimas įkeltas R. S. susipažinti Mano VMI 2021 m. birželio 1 d.). Kadangi pareiškėjai sprendimuose nurodytos mokestinės nepriemokos per nurodytą 30 dienų terminą nesumokėjo bei nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, šie sprendimai buvo perduoti vykdyti antstolei A. R. Ž. (G. S. perduotas 2021 m. birželio 8 d., o R. S. – 2021 m. liepos 2 d.) ir vadovaujantis MAĮ 106 straipsniu, Nurodymai 2021 m. liepos 19 d. sprendimais G. S. ir R. S. buvo panaikinti.

9. Atsakovas manė, kad ginčijami sprendimai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, šie sprendimai pasirašyti tinkamai įgalioto asmens.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjų G. S. ir R. S. skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad:

11.1. Iš mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašo (balanso), aiškiai buvo matyti, jog pareiškėjų bendras įsiskolinimas Lietuvos valstybės biudžetui sudaro 71 559,24 Eur. (G. S. – 36 963,20 Eur, R. S. – 34 596,04 Eur).

11.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. gruodžio 18 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė, konstatuodamas, kad: „pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai, o atsakovo ir pareiškėjų apeliacinių skundų motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami“. Šioje byloje ginčas vyko dėl to, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas t. y. pareiškėjai iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo pajamas (kiekvienas po 388 317 Lt), kurių 2009–2012 m. nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio (LVAT administracinė byla Nr. A-569-602/2019, teisminio proceso Nr. 3-61-3-00363-2017-5).

11.3. Pareiškėjams nesumokėjus mokestinių prievolių, Mokesčių administratorius ėmėsi priverstinių priemonių skolai išieškoti, t. y. vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu, 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu 2021 m. kovo 22 d. nurodymu Nr. (23.31-08) 467-8088 nutarė išieškoti 37 093,37 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. banko sąskaitų, o 2021 m. kovo 29 d. nurodymu Nr. (23.31-08) 467-8796 nutarė išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. banko sąskaitų ir per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą nurodymus pateikė kredito įstaigoms vykdyti.

11.4. Mokesčių administratoriui nustačius, kad išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad Nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo Nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti, nes iš G. S. sąskaitų nurodymu nurašyta 130,17 Eur, o iš R. S. sąskaitų lėšų nurašyta apskritai nebuvo, todėl VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-15579 nusprendė išieškoti 36 963,20 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. turto, šis sprendimas įkeltas susipažinti pareiškėjui Mano VMI ir 2021 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-22095 nusprendė išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. turto, šis sprendimas taip pat įkeltas R. S. susipažinti Mano VMI.

11.5. Iš bylos medžiagos buvo matyti, kad pareiškėjai sprendimuose nurodytos mokestinės nepriemokos per nurodytą 30 dienų terminą nesumokėjo, nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, todėl VMI šiuos sprendimus perdavė vykdyti antstolei A. R. Ž. (G. S. perduotas 2021 m. birželio 8 d., o R. S. – 2021 m. liepos 2 d.).

11.6. Mokesčių administratorius 2021 m. liepos 19 d. sprendimais taip pat pripažino netekusiu galios nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukė pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitų. Pripažino netekusiu galios 2021 m. kovo 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8088 (mokesčio mokėtojas G. S.) ir 2021 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-8796 (mokesčių mokėtoja R. S.).

12. Teismas, įvertinęs ginčo klausimą reglamentuojančias MAĮ ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, darė išvadą, kad mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokestinių prievolių jos yra priverstinai išieškomos MAĮ nustatyta tvarka. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos.

13. Teismo vertinimu, Mokesčių administratoriui nustačius, kad išieškojimas iš pareiškėjų sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad Nurodymais mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo Nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti (iš G. S. sąskaitų nurodymu nurašyta 130,17 Eur, iš R. S. sąskaitų lėšų nurašyta nebuvo), VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu pagrįstai 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-15579 nusprendė išieškoti 36 963,20 Eur mokestinę nepriemoką iš G. S. turto, šis sprendimas įkeltas susipažinti pareiškėjui Mano VMI ir 2021 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-22095 nusprendė išieškoti 34 596,04 Eur mokestinę nepriemoką iš R. S. turto, šis sprendimas taip pat įkeltas R. S. susipažinti Mano VMI. Sprendimai dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto įvardijamas MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte kaip vienas iš mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai ieškoti pareiškėjų mokestinę nepriemoką po teismų sprendimų dėl mokestinio ginčo, sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjų turto priimti 2021 m. gegužės 4 d. ir 2021 m. birželio 1 d., t. y. nepraleidus MAĮ 107 str. 1 dalyje nurodyto 5 metų termino, vadinasi, mokesčių administratorius turi teisę užbaigti pareiškėjų nesumokėtų GPM bei su jais susijusių sumų (tame tarpe ir delspinigių) priverstinio išieškojimo procedūrą, nepaisant to, kad jų vykdymo metu suėjo priverstinio išieškojimo senatis.

14. Teismas nustatė, kad bylos medžiaga aiškiai patvirtino, kad pareiškėjai sprendimuose nurodytos mokestinės nepriemokos per nurodytą 30 dienų terminą nesumokėjo, nepateikė prašymų dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo, todėl VMI turėjo teisėtą pagrindą priimti sprendimus išieškoti mokestines prievoles iš turto, pagrįstai šiuos sprendimus perdavė vykdyti antstolei A. R. Ž. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 106 straipsniu, turėjo teisėtą pagrindą 2021 m. liepos 19 d. sprendimais panaikinti prieš tai priimtus 2021 m. kovo 22 d. ir 2021 m. kovo 29 d. Nurodymus išieškoti mokestines nepriemokas iš pareiškėjų banko sąskaitų, nes pareiškėjai geruoju mokestinių prievolių nevykdė, piniginių lėšų padengti mokestines prievoles banko sąskaitose pakankamai neturėjo.

15. Dėl pareiškėjų argumentų, kad ginčijami sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiems teisės aktams keliamų reikalavimų, teismas pažymėjo, jog šioje byloje sprendimų turinį ir formą reglamentuoja VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. V-11 (2015 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. VA-51 redakcija). Teismo vertinimu, ginčijami sprendimai atitinka minėtu įsakymu nustatytą sprendimų turinį ir formą, taip pat jie atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, nes juose pateikiamas teisinis pagrindas (MAĮ 106 str.), kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, nurodyta sprendimo data, sprendime nurodyta, kad yra pripažinti netekusiu galios 2021 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 467-8088 (mokesčio mokėtojas G. S.) ir 2021 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 467-8796 (mokesčių mokėtoja R. S.), jie pasirašyti įgalioto pareigūno. Be to, pareiškėjai, kaip mokesčių mokėtojai, žinojo apie mokestines prievoles, privalėjo imtis priemonių geruoju sumokėti būtinus mokesčius į valstybės biudžetą, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi. Teismas sprendė, kad pareiškėjams buvo suprantamas sprendimų turinys, jie aiškiai suprato savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą dėl mokestinių prievolių įvykdymo, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai skunde aiškiai pažymėjo, jog VMI veiksmai yra pertekliniai, piniginių lėšų priverstinis išieškojimas per antstolį mokesčių mokėtojams sukels papildomas vykdymo išlaidas, tai dar labiau apsunkins mokesčių mokėtojų materialinę padėtį, tačiau pareiškėjai apskritai nekalba apie mokestinių prievolių įvykdymą, nors apie nesumokėtus mokesčius valstybei jiems yra žinoma pakankamai ilgą laikotarpį (LITEKO duomenys).

16. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas nuostatas, taip pat įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, laikė, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir motyvuoti faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma bei įstatyminiu pagrindu, todėl nėra pagrindo išvadai dėl padaryto VAĮ pažeidimo ir pareiškėjų argumentai pripažintini teismo nepagrįstais bei atmesti.

III. 17. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimus. Taip pat pareiškėjai prašo teismo iniciatyva ištirti atsakovo VMI 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 teisėtumą dėl šio įsakymo atitikties MAĮ ir VAĮ.

18. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

18.1. Pareiškėjai nesutiko su teismo organizuojamu posėdžiu nuotoliniu būdu, todėl teismui pateikė prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo. Dėl šio pareiškėjų prašymo nebuvo priimtas joks teismo procesinis sprendimas, tačiau administracinė byla buvo išnagrinėta be pareiškėjų dalyvavimo. Dėl šių priežasčių buvo pažeista pareiškėjų teisė dalyvauti teisme ir naudotis jiems suteiktomis teisėmis. Bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikoje nebuvo paskelbtas karantinas, todėl teismo posėdis nuotoliniu būdu buvo organizuojamas neteisėtai, kadangi teismų veikla nebuvo apribota, todėl teismas privalėjo užtikrinti pareiškėjų dalyvavimą teismo posėdyje fiziškai. Rengti teismo posėdžius pagal galiojantį teisinį reglamentavimą yra teismo teisė, tačiau tokia teisė gali būti įgyvendinama tik gavus proceso dalyvių sutikimą. Kadangi pareiškėjai nesutiko su bylos nagrinėjimu nuotoliniu būdu, todėl teismo posėdis negalėjo būti vykdomas nuotoliniu būdu ir nedalyvaujant pareiškėjams.

18.2. Teismas pagrindė atsakovo sprendimus plečiamai aiškindamas Mokesčių administravimo įstatymą ir Viešojo administravimo įstatymą, tačiau tokių teisės aiškinimų nepateikė atsakovas VMI savo priimtuose 2021 m. liepos 19 d. sprendimuose, kuriuose nėra jokių teisinių motyvų. Iš esmės pirmosios instancijos teismas atliko atsakovo funkcijas, kadangi išplėtė VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimų išaiškinimą, kurių nepateikė pats atsakovas, kuris yra atsakingas motyvuotai pagrįsti savo sprendimus. Teismo sprendimu atliktas VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimų išaiškinimas nedaro VMI sprendimų pagrįstais, kadangi ne teismo pareiga yra atlikti viešojo administravimo subjekto funkcijas.

18.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados dėl VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimų atitikimo VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 turiniui taip pat nedaro VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimų teisėtais, kadangi paminėtu VMI įsakymu buvo patvirtintos atitinkamos VMI sprendimų formos, kurios iš esmės yra neinformatyvios lentelės, kurios visiškai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, kurios nuo 2003 m. keitėsi daugelį kartų. Dėl šių priežasčių teismo sprendimo vertinimas dėl VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimų atitikimo VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 turiniui buvo atliktas formaliai, t. y. nevertinant šio VMI įsakymo atitikties Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. Dėl šios priežasties pareiškėjų nuomone, teismo sprendimas yra vienpusiškas, todėl nebuvo atskleista bylos esmė, kadangi VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimų teisinis pagrindas nebuvo patikrintas iš esmės, nes nebuvo tiriamas VMI 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr.V-11 teisėtumas, kuris akivaizdžiai kelia abejones dėl šio įsakymo atitikties Viešojo administravimo nuostatoms.

18.4. Atsakovo 2021 m. liepos 19 d. sprendimų pagrįstumas negalėjo būti konstatuotas vien tik formaliu šių sprendimų atitikimu VMI 2003 m. sausio 14 d. įsakymui Nr.V-11, kadangi yra akivaizdu, kad šiuo įsakymu patvirtintos formalaus turinio lentelės neatitinka Viešojo administravimo įstatymo ir Mokesčių administravimo įstatymo reglamentavimui, kadangi VMI įsakymu patvirtintos atitinkamų VMI sprendimų formos yra be jokių motyvų ir / ar teisinio pagrindo. Šiose VMI 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 patvirtintose sprendimų formose yra išreikšta tik mokesčių administratoriaus valia mokesčių mokėtojo atžvilgiu, tačiau jokie VMI sprendimų motyvai nėra reglamentuoti. Dėl šios priežasties mokesčių administratoriaus sprendimų, kurie yra priimami VMI 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. V-11 pagrindu, motyvai yra žinomi tik mokesčių administratoriui, tačiau jokie teisiniai motyvai nėra žinomi mokesčių mokėtojui, kurio atžvilgiu yra priimti atitinkami VMI sprendimai.

18.5. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reglamentavimą administracinis teismas pats savo iniciatyva gali imtis tirti norminio administracinio teisės akto teisėtumo ištyrimo, jeigu kyla abejonės dėl tokio teisės akto teisėtumo, todėl pareiškėjai prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iniciatyva ištirti atsakovo VMI 2003 m. sausio 14 d. įsakymo Nr.V-11 teisėtumą.

18.6. Teismo sprendimo išvada dėl VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimų atitikties Viešojo administravimo įstatymo reglamentavimui yra visiškai abstrakti ir nemotyvuota, todėl tokia išvada negali būti pripažinta tinkamu teismo sprendimo motyvu. VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimuose apskritai nėra jokių motyvų ir neįmanoma suprasti kodėl VMI priėmė būtent tokį sprendimą, todėl teismo sprendimo išvada, kad VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimai yra pagrįsti ir motyvuoti, niekuo nepagrįsti, išskyrus formalia teismo išvada, kuri taip pat nėra motyvuota. Šioje dalyje buvo suvaržytos pareiškėjų teisės į tinkamą apeliacijos procesą, kadangi pareiškėjams neįmanoma ginčyti teismo sprendimo motyvų, kurių teismo sprendime dalyje dėl VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimų pagrįstumo ir motyvuotumo, nėra. Teismas neprivalėjo motyvuoti atsakovų 2021 m. liepos 19 d. sprendimų, kadangi sprendimų motyvus privalėjo pateikti pats atsakovas ir šių sprendimų motyvus atsakovas privalėjo išdėstyti 2021 m. liepos 19 d. sprendimuose, tačiau ne procesiniuose dokumentuose teisme iškeltoje administracinėje byloje.

19. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

20. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

20.1. Priešingai nei teigia pareiškėjai, pirmosios instancijos teismas atliko išsamią VMI surinktų duomenų ir įrodymų analizę, įvertino pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes bei pateiktus dokumentus ir pagrįstai konstatavo, kad 2021 m. liepos 19 d. sprendimai yra pagrįsti ir motyvuoti faktinių aplinkybių ir įrodymų visuma bei įstatyminiu pagrindu, todėl nėra pagrindo išvadai dėl padaryto VAĮ pažeidimo ir pareiškėjų argumentai pripažintini nepagrįstais bei atmestini. Teismas skundžiamą sprendimą priėmė, įvertinęs ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

20.2. VMI mano, kad 2021 m. liepos 19 d. sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, 2021 m. liepos 19 d. sprendimai yra pasirašyti tinkamai įgalioto asmens. Be to, ginčijami sprendimai atitinka VMI 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 nustatytą sprendimų turinį ir formą.

20.3. VMI nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2021 m. liepos 19 d. sprendimų, kuriais pripažinti netekusiais galios nurodymai nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjų (mokesčių mokėtojų) sąskaitų, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Mokesčių administratorius 2021 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-31864 pripažino netekusiu galios 2021 m. kovo 22 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukė pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitų Nr. (23.31-08) 467-8088 (mokesčio mokėtojas G. S.).

23. Mokesčių administratorius 2021 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-31996 pripažino netekusiu galios 2021 m. kovo 29 d. nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukė pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojų sąskaitų Nr. (23.31-08) 467-8796 (mokesčių mokėtoja R. S.).

24. Pareiškėjai apeliaciniame skunde be kita ko nurodė, kad nesutiko su teismo nuotoliniu būdu organizuojamu posėdžiu, todėl teismui pateikė prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, tačiau dėl šio pareiškėjų prašymo nebuvo priimtas joks teismo procesinis sprendimas, o administracinė byla buvo išnagrinėta pareiškėjams nedalyvaujant. Pareiškėjų nuomone, tuo buvo pažeista pareiškėjų teisė dalyvauti teisme ir naudotis jiems suteiktomis teisėmis.

25. Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojo 2021 m. rugsėjo 2 d. buvo sudarytą teisėjų kolegija šia bylai nagrinėti ir administracinė byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2021 m. lapkričio 9 d. 11 val. 15 min.

26. Pareiškėjams apie teismo posėdį buvo pranešta šaukimais, kuriuose buvo nurodyta, kad jie šaukiami 2021 m. lapkričio 9 d. 11 val. 15 min. atvykti į Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdį, kuris vyks (duomenys neskelbtini), 7 salėje. Be to, šaukime buvo nurodyta, kad teismo posėdis nuotolinis ir pateikta prisijungimo prie ZOOM susitikimo nuoroda.

27. Pareiškėjai 2021 m. lapkričio 8 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas G. S. turi dalyvauti teismo posėdyje, vyksiančiame Šiaulių apygardos teisme 2021 m. lapkričio 9 d. 9 val., taip pat pažymėjo, jog administracinė byla neturėtų būti nagrinėjama nuotoliniu būdu, nes Lietuvos Respublikoje nėra paskelbtas karantinas, dėl kurio būtų ribojama teismų veikla.

28. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 9 d. teismo posėdyje priimta nutartimi pareiškėjų prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkinimo, motyvuodamas tuo, kad bylos nagrinėjimas Šiaulių apygardos teisme paskirtas 2021 m. spalio 25 d., o šios bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme paskirtas 2021 m. rugsėjo 2 d.

29. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 9 d. nutartimi nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėti 2021 m. lapkričio 11 d. 11.10 val. Nutartyje nurodyta, kad byla teismo nutartimi paskirta nagrinėti žodinio proceso tvarka naudojant ZOOM programą, tačiau į teismo posėdį proceso šalys neatvyko, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

30. Nors Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko pavaduotojo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartyje nėra nustatyta, kad byla skiriama nagrinėti nuotoliniu būdu, naudojantis ZOOM programa, tačiau teismo šaukimuose nurodyta, jog teismo posėdis nuotolinius. Tai, kad pirmosios instancijos teismas organizavo šios bylos nagrinėjimą nuotoliniu būdu, spręstina ir iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria nutarta nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka.

31. Kaip matyti iš pareiškėjų prašymo atidėti bylos nagrinėjimą turinio, jie iš esmės pareiškė nesutikimą, kad byla būtų nagrinėjama nuotoliniu būdu, tačiau pirmosios instancijos teismas, nutardamas bylą nagrinėti pareiškėjams nedalyvaujant, dėl pareiškėjų nesutikimo bylą nagrinėti nuotoliniu būdu, jokių motyvų nenurodė.

32. Nors Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinta, jog teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, tačiau pirmosios instancijos teismas neišaiškino pareiškėjams, kaip jie gali įgyvendinti savo procesinę teisę dalyvauti teismo posėdyje, nesinaudojant ZOOM programa.

33. Byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tada, kai proceso dalyviams apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu (ABTĮ 77 str. 1 d.). Proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.).

34. Iš šaukimo turinio nėra aišku, ar byla bus nagrinėjama teismo patalpose, ar nuotoliniu būdu.

35. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad galimybė bylos šalims dalyvauti teisminiame nagrinėjime išplaukia iš Konvencijos 6 straipsnio paskirties ir tikslų (žr., 2016 m. birželio 9 d. sprendimą byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08). Šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (žr., pvz., EŽTT 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13).

36. EŽTT yra išaiškinęs, kad Konvencijos 6 straipsnis ir iš šios normos kildinamas ginčo šalių lygiateisiškumo principas užtikrina, jog kiekvienai ginčo šaliai teisme būtų suteikiama galimybė ginti savo teises tokiomis sąlygomis, kad viena šalis neįgytų nepagrįsto pranašumo prieš kitą šalį (žr., pvz., 1993 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Dombo Beheer B. V. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 14448/88). Atvejus, kai nacionalinis teismas nepagrįstai atsisako atidėti bylos nagrinėjimą, dėl ko viena iš ginčo šalių negalėjo dalyvauti teismo posėdyje ir tokiu būdu atsikirsti į oponento argumentus, EŽTT paprastai pripažįsta Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Vardanyan ir Nanushyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 8001/07).

37. Apibendrindama tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, netinkamai informuodamas pareiškėjus apie bylos nagrinėjimo vietą ir būdą bei nevykdydamas pareigos padėti pareiškėjams įgyvendinti jų procesines teises, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų G. S. ir R. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė