2020-10-27 Nr. BB-5457-1-01-1-55444-2018-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-206-222/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55444-18-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.1.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.2; 2.4.2.1; 2.8.9.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. G. (I. G.) kasacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2019 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo bausme šešiems mėnesiams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ryto, tęsti mokslus arba įsidarbinti (užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 7 d. nutartis, kuria nuteistojo I. G. ir jo gynėjo advokato A. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. I. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė narkotinę medžiagą, neturėdamas tikslo jos platinti, t. y.: 2018 m. lapkričio 16 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini) bute, neteisėtai, neturėdamas tikslo platinti, laikė 0,331 gramo narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kol 2018 m. lapkričio 16 d. 16 val. šias narkotines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai įvykio vietos apžiūros metu.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis I. G. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 7 d. nutartį ir Utenos apylinkės teismo 2019 m. spalio 18 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

2.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes jame neatskleistas rašytinių įrodymų turinys ir nevertinti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (2018 m. lapkričio 26 d. daiktų apžiūros ir 2019 m. vasario 6 d. apžiūros protokolai), todėl liko neįvertintos itin svarbios aplinkybės, t. y. pašalinių asmenų patekimo į svetimą butą, neturint buto savininko sutikimo, ir suktinės (su narkotine medžiaga) suradimo bute aplinkybės. Taip pat nuosprendyje nepasisakyta dėl teisminio nagrinėjimo metu gynybos pateiktų dokumentų įrodomosios vertės ir baigiamųjų kalbų metu iškeltų įrodymų rinkimo leistinumo klausimų, neanalizuoti ir nevertinti bylos įrodymai, neišdėstyti motyvai, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų neištaisė.

2.3. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl suktinės su narkotine medžiaga atsiradimo jo bute aplinkybių prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir bylos duomenims. Teismas nesiaiškino konflikte dalyvavusių asmenų tarpusavio santykių ir jų veiksmų motyvų. Jo (I. G.) santykiai iki 2018 m. lapkričio 16 d. su G. S. (G. S.) buvo geri, o su A. D. ir A. C. – priešiški (trejus metus konfliktuoja), todėl šiedu 2018 m. lapkričio 16 d. atvyko pas jį (I. G.) į namus, norėdami nubausti jį už pareiškimų rašymą policijai, ir tai patvirtina liudytojo A. F. darytas garso įrašas bei D. T. ir G. S. tarpusavio susirašinėjimas po įvykio, kuris buvo pateiktas, tačiau teismas atsisakė jį pridėti prie bylos, taip pat atsisakė apklausti D. T. kaip liudytoją. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi A. C. ir A. D. parodymais, tačiau nei jų, nei G. S. neįspėjo dėl melagingų parodymų davimo, kadangi šie asmenys yra įtariamieji byloje dėl fizinio smurto prieš jį (I. G.) naudojimo ir neteisėto įsibrovimo į jo butą.

2.4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad I. G. po įvykio buvo adekvatus ir sąmoningai aiškino įvykio aplinkybes, prieštarauja bylos dokumentams iš gydymo įstaigų, pareigūnų darytam garso įrašui (2019 m. vasario 14 d. – 2019 m. vasario 18 d. objektų apžiūros protokolas, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys, UAB (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugsėjo 1 d. pažyma), liudytojo A. F. teisme duotiems parodymams (atvykus į įvykio vietą ant I. G. matėsi sumušimo žymės). Jam (I. G.) po įvykio buvo nustatyta klinikinė diagnozė – galvos smegenų sukrėtimas.

2.5. Nuteistasis teigia, kad pirmą kartą paaiškindamas įvykio aplinkybes save apkalbėjo, norėdamas padėti G. S., kuris, jo žiniomis, turėjo problemų su teisėsauga. Narkotines medžiagas į jo butą galėjo atnešti kerštaudami A. D. ar A. C. arba G. S., kuris vartoja narkotines medžiagas, tačiau teismas šių aplinkybių neanalizavo. Policijos pareigūnai A. D., G. S. ir A. C. įvykio vietoje neapžiūrėjo ir nepatikrino.

2.6. Policijos pareigūnai, pažeisdami teisės aktų reikalavimus, slapta įrašė pokalbį su juo (I. G.), todėl toks garso įrašas yra gautas neteisėtai ir jis negalėjo būti panaudotas jo kaltei pagrįsti. (Duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 89-V-289 patvirtinto Tarnybos eigos vaizdo ir garso įrašymo, įrašų saugojimo policijos komisariate tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 12 punkte nustatyta, kad naudojant garso įrašymo įrangą asmenį apie tai reikia įspėti, bet tokių įspėjimų garso įrašuose nesigirdi, taigi jų nebuvo. Kaip liudytojai apklausti pareigūnai A. F. ir S. Č. nurodė neatsimenantys, ar prieš įjungiant diktofonus I. G. buvo įspėtas apie pokalbio įrašymą. Be kita ko, pareigūnės S. Č. darytame garso įraše girdisi provokuojantys klausimai: „čia cigaretė, kurioje, jūs sakėte, yra kažkokių narkotinių medžiagų“, „kur radote“, „iš kur tokia cigaretė su tokiomis medžiagomis“, „iš ko pirkote“, „o dar yra tokių daiktų“, „o jeigu sąžiningai, jūs turite kokių nors cigarečių su kažkokiomis narkotinėmis medžiagomis“. Esant akivaizdiems nusikaltimo požymiams, pareigūnai privalėjo veikti BPK nustatyta tvarka, suprasdami, kad įrašydami pokalbį galimai apklausia potencialų įtariamąjį.

2.7. Byloje pažeisti BPK 20 straipsnio, 80 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą, kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką. Pagal kasacinio teismo praktiką (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-225/2009, 2K-348-303/2015) draudimas versti duoti parodymus prieš save yra pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka. Byloje tokio prokuroro nutarimo nėra. Kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 305-788/2015 pažymėta, kad formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma; Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad verčiant liudyti prieš save pažeidžiamas teisingo proceso principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Asmens įpareigojimas (vertimas) atsakyti į klausimus apie įvykius, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas, nesuderinamas su teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save, kuri yra neatskiriama teisingo proceso dalis. Asmens, faktiškai įtariamo nusikalstamos veikos padarymu, apklausa nesuteikus jam BPK nustatyta tvarka įtariamojo statuso ir neužtikrinus įtariamojo teisių yra esminis BPK pažeidimas, todėl šiuo būdu gauti duomenys nepripažįstami įrodymais, jais negali būti laikomi ir raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas. Pareigūnai traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimus turi gauti atlikdami tokio asmens apklausas BPK nustatyta tvarka (BPK 188 straipsnis), kai užtikrinamos įtariamojo ar kaltinamojo teisės bei jų paisoma (BPK 21 straipsnio 4 dalis), realiai užtikrinama jo teisė gintis, o ne vykdoma „neformalių“ pokalbių pagrindu. Taigi, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais.

2.8. Kasacinėje praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami tik BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius atliekami proceso veiksmai (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-475/2013, 2K-350/2013 ir kt.). Procesiniai veiksmai visada turi būti tinkamai fiksuojami, kad būtų išvengta bet kokių abejonių dėl galimo piktnaudžiavimo. Įtariamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų prieš save skirta tam, kad asmuo būtų apsaugotas nuo pareigūnų prievartos (vertimo) ir įrodymų gavimo pareigūnams naudojant įvairius spaudimo metodus, nepaisant įtariamojo apsisprendimo kalbėti arba tylėti.

2.9. BPK pažeidimai padaryti ir paimant rastas narkotines medžiagas, nes tai atlikta dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą BPK 168 straipsnyje nustatyta tvarka. Formaliai buvo surašytas įvykio vietos apžiūros protokolas, nors šio veiksmo atlikimo metu buvo prievarta įsibrauta į fiziniam asmeniui priklausančias patalpas. Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad atvykus policijos pareigūnams asmenys buvo namo laiptinėje, jokio sutikimo patekti į butą pareigūnai negavo, į butą jie pateko savavališkai, nesant tam būtinybės. A. F. surašytame įvykio vietos apžiūros protokole nėra parašų, o protokolas nebuvo pateiktas susipažinti, jame nėra nurodyti priedai, nors buvo fotografuota. Surašant įvykio vietos protokolą, kuriuo „išimama“ suktinė su narkotine medžiaga, įvykio vietoje buvo daug asmenų, tačiau jiems protokolo turinys nepaskelbtas, protokolas surašytas komisariate, dėl to buvo pažeisti BPK 179 ir 20 straipsnių reikalavimai.

2.10. Įvykio vietos apžiūros protokolas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2012). Policijos pareigūnai, prieš atlikdami patalpose tyrimo veiksmą, neužtikrino jo (I. G.) ir buto savininko A. G. procesinių teisių, todėl iš esmės pažeidė duomenų gavimo tvarką ir taip suvaržė įstatymo garantuojamas kaltinamojo teises. Teismų praktikoje išaiškinta, kad jei duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, jo metu gauta informacija neturi jokios įrodomosios vertės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008). Šioje byloje faktinių duomenų rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl nėra pagrindo teigti, kad vėlesnių ikiteisminio tyrimo veiksmų metu gauta informacija tapo teisėta.

2.11. I. G. bute atliktas tyrimo veiksmas negali būti vertinamas nei kaip įvykio vietos tyrimas (BPK 205 straipsnis), nei kaip įvykio vietos apžiūra (BPK 207 straipsnis), nes šis veiksmas turi visus kratos požymius (BPK 145 straipsnis). Pareigūnai, gavę žodinį asmenų pranešimą apie galimai jo (I. G.) bute esančius uždraustus apyvartoje daiktus, turėjo nedelsdami registruoti minėtą informaciją, gauti ikiteisminio tyrimo bylos pradėjimo numerį, surašyti nutarimą neatidėliotina tvarka atlikti kratą (poėmį), po to per BPK nustatytus terminus kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją jai patvirtinti. Tačiau to nebuvo padaryta. Pareigūnai, neturėdami savininko sutikimo, įėjo į butą ir priverstinai paėmė rastus daiktus, todėl pažeidė įstatyme nustatytą duomenų gavimo tvarką ir iš esmės suvaržė asmens teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje (žmogaus privataus gyvenimo ir asmens susižinojimo neliečiamumas), 24 straipsnyje (žmogaus būsto neliečiamumas), kurios baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos tik BPK nustatytais atvejais ir tvarka (BPK 44 straipsnio 9 dalis), bei Konvencijos 8 straipsnio, kuriame įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, nuostatą. Be to, BPK 168 straipsnio 1 dalyje nustatytas tyrimo veiksmas – įvykio vietos apžiūra (BPK 207 straipsnis) – nėra tapatus įvykio vietos tyrimui (BPK 205 straipsnis). Apžiūros metu gali būti fiksuojama tik tiesiogiai vizualiai matoma aplinka ir joje esantys objektai, o įsiskverbimo į objektus būdai (metodai) negali būti taikomi. Nagrinėjamu atveju, jeigu ir būtų laikoma, kad buvo atliktas objekto (įvykio vietos) tyrimas, jis taip pat buvo atliktas pažeidžiant nustatytą tvarką.

2.12. Teismas nuosprendyje rėmėsi pareigūno A. F. garso įrašu, kurio stenogramą darė policijos tyrėjas. Teisminio nagrinėjimo metu liudytojai A. C., G. S., A. D. negalėjo nurodyti ir pasakyti, kurias konkrečias frazes kas pasakė, pokalbyje dalyvavo net 6 asmenys, tarp jų ir pareigūnai, todėl nėra aišku, kas ko klausė ir kas ką pasakė. Taip buvo suvaržyta gynybos teisė užduoti klausimus pagal atitinkamas frazes, juolab teismas nepagrįstai atsisakė paskirti garso tyrimą padarant stenogramą. Dėl to procese buvo pažeistas rungimosi principas.

2.13. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo (I. G.) šlapime rasta tetrahidrakanabinolio karboksi rūgštis rodo, kad jis vartoja narkotines medžiagas. Jis teismui paaiškino, kad iki tyrimo paėmimo buvo pavaišintas cigarete Vilniuje, šios cigaretės sudėtis jam nežinoma. Taip pat jo kaltė negali būti grindžiama aplinkybe, kad jis anksčiau buvo teistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis.

2.14. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 308 straipsnyje nustatytą nuosprendžio paskelbimo tvarką ir nukrypo nuo konstitucinių teisingumo, teisės viešumo imperatyvų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 35/03-11/06), nes paskelbė tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis ir nepaaiškino priimto nuosprendžio motyvų.

2.15. Pirmosios instancijos teismas galimai buvo šališkas. Teismo šališkumas pasireiškė atsisakymu prie bylos pridėti D. T. ir G. S. susirašinėjimą ir apklausti D. T. kaip liudytoją; dalis gynybos prašymų buvo ignoruota, o kiti prašymai nebuvo laiku sprendžiami; esant akivaizdiems neaiškumams, bylos aplinkybės nebuvo ištirtos visapusiškai; baigiamosioms kalboms pasirengti gynybai buvo suteikta tik 30 minučių.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo I. G. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojoje byloje padarytų esminių BPK pažeidimų nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs visus byloje esančius duomenis, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl I. G. kaltės padarius BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą.

3.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodytus reikalavimus, nes jame išdėstyti (išvardyti) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje neatskleistas kiekvieno įrodymo turinys, tačiau pateiktas įrodymų ir juose užfiksuotų faktinių aplinkybių vertinimas, taip pat nurodyta veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai; šios aplinkybės buvo išsamiai tiriamos, analizuojamos ir dėl jų pateiktos motyvuotos išvados.

3.3. Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, kad nuosprendyje neišdėstytas kai kurių įrodymų turinys suvaržė nuteistojo teises ar sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų lėmę neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą, kas sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą nuosprendį. Kasatoriaus argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo išsamiai įvertinti apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Vien tai, kad teismo padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei nuteistojo kaltės neatitinka kasatoriaus lūkesčių, nėra pagrindas konstatuoti, jog vertinant bylos duomenis ir pripažįstant juos įrodymais buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog garso įrašai buvo padaryti pažeidžiant (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 89-V-289 patvirtinto Aprašo nuostatas, nes policijos pareigūnų A. F. ir S. Č. parodymais nustatyta, kad apie daromą garso įrašą I. G. buvo įspėtas, tai patvirtino ir pats nuteistasis. Tai, kad I. G. buvo įspėtas ne iš karto, o tik po kurio laiko, minėtos išvados nekeičia, nes, kaip nustatyta ir Aprašo 12 punkte, kada įspėti apie pokalbio įrašymą, pagal susidariusias aplinkybes pasirenka pats pareigūnas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai nusprendė, kad pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, bendravimas su I. G. negali būti vertinamas kaip faktinė liudytojo ar įtariamojo apklausa, nesuteikus asmeniui procesinių garantijų. Duomenų, kad policijos pareigūnė skatino I. G. prisipažinti ar kitokiais neteisėtais veiksmais siekė jo prisipažinimo, provokavo, byloje nėra.

3.5. Nėra pagrindo teigti, kad policijos pareigūnai suprato, jog vyksta į nusikaltimo vietą ir pradeda potencialaus įtariamojo apklausą, kurią turėtų įforminti pagal BPK reikalavimus. Byloje nustatyta, kad į įvykio vietą pareigūnai buvo iškviesti dėl vykstančio konflikto, triukšmo (t. y. dėl galimo administracinio nusižengimo), o suktinė su narkotine medžiaga bute buvo pastebėta aiškinantis įvykusio konflikto, dėl kurio pareigūnai buvo iškviesti, aplinkybes. Taigi galimi nusikalstamos veikos požymiai paaiškėjo tik atvykus į iškvietimo vietą ir pamačius galimas narkotines medžiagas. Nepaisant to, kad pareigūnai buvo iškviesti dėl kitų aplinkybių (vykstančio konflikto), jie privalėjo išsiaiškinti ir aplinkybes, susijusias su pas nuteistąjį rasta suktine, po to ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

3.6. Nėra pagrindo pripažinti, kad paimant narkotinę medžiagą iš įvykio vietos ir atliekant jos tyrimą buvo padaryti esminiai BPK reikalavimų pažeidimai, taip pat nėra pagrindo teigti, kad į iškvietimą atvykę policijos pareigūnai savavališkai įsibrovė į kasatoriaus butą ir suvaržė jo konstitucines teises. Policijos pareigūnai, pagal gautą pranešimą atvykę į įvykio vietą, atliko pranešimo apie įvykį patikrinimo (tikslinimo) veiksmus BPK 168 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o šie veiksmai nebuvo susiję su procesinių prievartos priemonių taikymu. Šio patikrinimo metu bute nebuvo atliekama tikslinga daiktų, galinčių turėti reikšmės nusikalstamai veikai tirti, paieška (krata), priešingai – galimai neteisėti daiktai (narkotinė medžiaga) buvo aptikti atsitiktinai, besiaiškinant konflikto (t. y. galimo administracinio nusižengimo, dėl kurio buvo iškviesti pareigūnai) aplinkybes. Policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, konflikte dalyvavę asmenys buvo namo laiptinėje, I. G. buto durys buvo atidarytos. Bute pastebėjęs galimai neteisėtus daiktus (narkotinę medžiagą), policijos pareigūnas atliko įvykio vietos apžiūrą, ją nufotografavo, rastą medžiagą paėmė, pristatė į policijos komisariatą, jame surašė įvykio vietos apžiūros protokolą. Atlikti tokius veiksmus nepradėjus ikiteisminio tyrimo nėra draudžiama (BPK 168 straipsnio 1 dalis). Apžiūros veiksmas, nustatytas BPK 207 straipsnyje, buvo atliktas siekiant išsiaiškinti įvykio situaciją, galimus nusikaltimo požymius, surasti, užfiksuoti ir paimti nusikalstamai veikai tirti reikšmingus objektus, tačiau apžiūros metu krata nebuvo atliekama. Rasti daiktai, kurių civilinė apyvarta uždrausta (šiuo atveju – narkotinės medžiagos), turi būti paimami visais atvejais. Pareigūno tarnybinis pranešimas dėl įvykio ir rastų bei paimtų narkotinių medžiagų buvo surašytas tą pačią dieną, tuo pagrindu 2018 m. lapkričio 20 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Užduotis atlikti objektų (paimtos narkotinės medžiagos) tyrimą ir pats tyrimas buvo atlikti po to, kai buvo nustatyta tvarka pradėtas ikiteisminis tyrimas.

3.7. Kasaciniame skunde nepateikta argumentų, kaip aplinkybės, kad nuteistasis iš karto nebuvo supažindintas su apžiūros protokolu, kad jame nėra nuteistojo parašo ir protokolas surašytas komisariate, jame nėra nurodyti priedai, nors buvo fotografuota, suvaržė nuteistojo teises ar sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šie trūkumai yra formalūs ir nesudaro pagrindo apžiūros protokolą pripažinti neleistinu įrodymu bei nesiremti jame užfiksuotais duomenimis. Šiame kontekste nurodoma kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad BPK nuostatos nedraudžia procesinių dokumentų surašyti ir ne tą pačią minutę, ne veiksmo atlikimo vietoje ar ne šį veiksmą atlikusio asmens (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189-895/2018).

3.8. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas paskelbė tik nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, savaime nesudaro pagrindo šį pažeidimą pripažinti esminiu, dėl kurio pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas. Nuteistasis I. G. ir jo gynėjas dalyvavo nuosprendžio paskelbime ir I. G. iš karto po nuosprendžio paskelbimo buvo įteiktas jo nuorašas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl to buvo esmingai suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I. G. buvo užtikrintos įstatymo garantuojamos procesinės teisės ir jokių duomenų ar aplinkybių, kurios leistų manyti priešingai, abejoti teismo nešališkumu, nenustatyta. Vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, ar nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu nėra pagrindas konstatuoti, jog teismas buvo šališkas ar sprendimas priimtas pažeidžiant BPK reikalavimus. Kasaciniame skunde nepateikta kitų argumentų, rodančių galimą pirmosios instancijos teismo subjektyvų ar objektyvų šališkumą, kurių būtų neįvertinęs apeliacinės instancijos teismas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo I. G. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio) ir bylos patikrinimo apeliacine tvarka (BPK 320 straipsnio 3 dalies) pažeidimų

5. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl įrodymų, kuriais teismai grindė I. G. kaltumą, leistinumo bei pakankamumo, įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio) pažeidimo. Kasatorius akcentuoja tai, kad įvykio vietos apžiūra jo bute, kai buvo paimta suktinė su narkotine medžiaga, atlikta pažeidžiant šiam proceso veiksmui keliamus reikalavimus, protokole neužfiksuojant paimtų daiktų paėmimo (BPK 205, 207, 179 straipsniai); jo (I. G.) paaiškinimai dėl šios medžiagos negali būti laikomi įrodymu, nes gauti nepradėjus ikiteisminio tyrimo, neįspėjus, kad yra įtariamas, ir nepranešus apie tai, jog pokalbis įrašomas (BPK 80 straipsnio 1 punktas, 188 straipsnis); liudytojai A. C. ir A. D. teisme apklausti būdami neįspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, be to, jie turėjo tikslą apskųsti jį policijai, nepaisydamas to, šių asmenų parodymais teismas rėmėsi. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, bylos duomenų vertinimo pažeidimų neištaisė.

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos priimtos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-58-697/2019). Taigi, kasacinio skundo argumentus dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek tai susiję su esminiais BPK pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos kaltinamojo (nuteistojo) teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

7. Pagal BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymu nustatyta tvarka gauti duomenys; įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai; įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse nustatytais proceso veiksmais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Šios nuostatos suponuoja teismams reikalavimą kruopščiai patikrinti kiekvieno informacijos šaltinio patikimumą ir leistinumą, įrodymais pripažinti tik tuos duomenis, kurie atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, ir padaryti argumentuotas išvadas dėl įrodymais pripažintų bylos duomenų pakankamumo asmens kaltumui pagrįsti.

8. Baudžiamojo proceso įstatymo normose nustatyti reikalavimai, kurie taikomi ikiteisminiam tyrimui, atskirų procesinių veiksmų atlikimui. Įvykio vietos apžiūra – vienas iš objektų tyrimo būdų, atliekamas BPK 205 straipsnyje nustatyta tvarka, siekiant surasti nusikalstamos veikos pėdsakus ir kitus objektus, turinčius reikšmės tyrimui, nustatyti įvykio situaciją ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. BPK 179 straipsnyje nustatyta, kad tyrimo veiksmų eiga ir rezultatai fiksuojami protokole, taip pat gali būti fotografuojama, filmuojama, daromas garso ir vaizdo įrašas bei naudojami kiti fiksavimo būdai. Minėto straipsnio 2–5 dalyse nustatyti reikalavimai keliami tyrimo veiksmų aprašymui ir rezultatų fiksavimui, iš jų – ir reikalavimas protokole nurodyti asmenis, dalyvaujančius tyrimo veiksme, ar asmenis, kurių akivaizdoje veiksmas atliekamas, taip pat tokių asmenų pareiškimai, apklaustų asmenų parodymai, panaudotos techninės priemonės; kai rašomas elektroninės formos protokolas, jį surašęs asmuo pasirašo saugiu elektroniniu parašu, kiti dalyvavę asmenys gali pasirašyti rašytinės formos specialiame protokolo priede. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju įvykio vietos protokolą elektroniniu parašu patvirtino tik šį protokolą surašęs policijos pareigūnas, protokole nenurodyta apie kitų asmenų dalyvavimą, I. G. apklausą, taip pat nenurodyta apie apžiūros metu rasto daikto (suktinės su narkotine medžiaga) suradimą ir paėmimą (šis daiktas užfiksuotas tik prie protokolo pridėtame priede – fotonuotraukose, apie kurių darymą protokole taip pat nepažymėta). Teismai, laikydami minėtus duomenis įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), neanalizavo ir nevertino jų gavimo teisėtumo bei atitikties pirmiau nurodytų BPK normų reikalavimams.

9. Pažymėtina, kad pats nuteistasis I. G. iš esmės neneigia fakto, jog bute, kuriame gyveno, buvo paimta suktinė su narkotine medžiaga (jos sudėtis nurodyta specialisto išvadoje). Tačiau nuteistasis neigia, kad šis daiktas yra jo, ir pateikia versiją, jog narkotinę medžiagą į jo butą atnešė liudytojai A. C. ir A. D., turėję tikslą jį įskųsti policijai, o iš bylos duomenų (liudytojų parodymų, garso įrašo stenogramos) matyti, kad minėti asmenys ketino pranešti, jog I. G. prekiauja narkotinėmis medžiagomis, ir, atvykus policijos pareigūnams, apie narkotinių medžiagų buvimą I. G. bute šiuos informavo. Teismai, atmesdami nuteistojo versiją, rėmėsi jo paaiškinimu, užfiksuotu 2018 m. lapkričio 16 d. darant garso įrašą, kai šis į klausimą, kam priklauso bute pastebėta suktinė, atsakė, kad jam, taip pat rėmėsi A. C. ir A. D. parodymais apie tai, kad narkotinė medžiaga yra I. G.. Vis dėlto nuteistojo versija ir minėtą jį kaltinančią aplinkybę patvirtinančių ar paneigiančių bylos duomenų tikrumas tinkamai nebuvo patikrinti, prieštaravimai ir abejonės nepašalinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. C. ir A. D., apklausiami teisiamajame posėdyje, nebuvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BPK 82 straipsnio 4 dalis, BK 235 straipsnis), nes, kaip pažymėta teisiamojo posėdžio protokole, atliekamas ikiteisminis tyrimas. Iš tiesų pagal I. G. pareiškimą buvo (ar yra) atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl 2018 m. lapkričio 16 d. įvykio, kai, pasak I. G., A. C. ir A. D. neteisėtai pateko į jo gyvenamąją patalpą, jį sužalojo, tačiau teismai neanalizavo ir nenurodė duomenų, pagrindžiančių, kad egzistuoja aplinkybės, dėl kurių asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai, t. y. ar (šiuo atveju) jų parodymai apie nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmės turinčias aplinkybes kartu savo turiniu yra ir parodymai apie savo pačių galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 80 straipsnio 1 punktas). Beje, minimi asmenys ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti kaip liudytojai būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

10. Be to, teismai tinkamai – išsamiai ir nešališkai, vadovaudamiesi įstatymu, – nevertino ir pirmiau minėtų I. G. paaiškinimų (darant garso įrašą įvykio vietoje) įrodomosios vertės. Minėta, 2018 m. lapkričio 16 d., kai nuteistojo bute buvo atlikta apžiūra ir paimta suktinė (užfiksuota pirmiau minėtose fotonuotraukose), uždavus jam klausimą apie galimai narkotinę medžiagą, šis patvirtino, kad tai jo. Atsižvelgiant tiek į pateikto klausimo formuluotę, tiek į įvykio vietoje daryto garso įrašo stenogramą, kurioje užfiksuotas policijos pareigūnų pokalbis su įvykio vietoje buvusiais asmenimis – galimai A. C., A. D. (šios stenogramos turinio teismai išsamiai neišanalizavo), kyla klausimas, ar policijos pareigūnams ne(buvo) žinomos aplinkybės, leidžiančios I. G. įtarti darant nusikalstamą veiką, o tai reikštų tam tikrą teisiškai reikšmingą jo padėtį, nepaisant to, kad formaliai įtarimai jam nebuvo pareikšti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-350/2013, 2K-233-788/2016 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 259 straipsnį šioje byloje buvo pradėtas 2018 m. lapkričio 20 d., o I. G. kaip įtariamasis pirmą kartą apklaustas 2019 m. sausio 2 d. Taigi, susidariusioje situacijoje būtina išsamiai išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su I. G. paaiškinimo, kuriuo grindžiamas jo kaltumas, gavimo teisėtumu tuo aspektu, ar nebuvo pažeistos jo teisės BPK 21 straipsnio prasme, tačiau teismai to nepadarė.

11. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistojo I. G. ir jo gynėjo apeliacinį skundą (kuriame buvo nurodyti ir pirmiau aptarti kasaciniame skunde keliami klausimai), iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė