2019-09-19 Nr. AB-17876-3-64-3-01577-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-636-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01577-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – G. K., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2017 m. sausio 30 d. privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-117-(19.29) (toliau – ir Privalomasis nurodymas) ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Kelių direkcija) 2018 m. spalio 23 d. raštą Nr. (3.24)2-5524 „Dėl sutikimo“ (toliau – ir Raštas). Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėjas prašyme dėl termino atnaujinimo nurodė, kad 2017 m. sausio 30 d., kuomet buvo surašytas Privalomasis nurodymas, patyrė šoką. Pareiškėjas norėjo išsiaiškinti susidariusią situaciją su Kelių direkcijos Šiaulių skyriaus specialistais, tačiau jie nebuvo linkę padėti. Pareiškėjas taip pat siūlė sudaryti taikos sutartį, paliekant kelio užtvaras, o Kelių direkcijai atliekant statybos darbus, įsipareigojant juos panaikinti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad keletą kartų kreipėsi į Inspekcijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros direktorių, jog būtų išaiškinta, kokie statybos reikalavimai pažeisti. Minėtos institucijos direktorius nurodė, kad reikalingas Kelių direkcijos sutikimas. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2019 m. gegužės 30 d. pateikto skundo trūkumai nebuvo ištaisyti, nes pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės mėnesio yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Rašte nėra nurodyta apskundimo tvarka.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. liepos 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo M. K. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas apie savo galbūt pažeistas teises dėl Rašto žinojo dar 2018 m. gruodžio 12 d., kuomet kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus, prašydamas jį panaikinti. Pareiškėjas į Regionų apygardos administracinį teismą kreipėsi tik po 6 mėnesių nuo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų išaiškinimo dėl skundo teismingumo, todėl teismas tokį pareiškėjo elgesį vertino kaip nepakankamai rūpestingą. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė duomenų, kas galėjo objektyviai daryti įtaką pareiškėjo veiksmams, sukliudžiusiems kreiptis į teismą anksčiau. Teismas sprendė, jog pareiškėjas dėl subjektyvių ir nuo jo priklausančių priežasčių nesikreipė į teismą laiku.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su prašymu dėl Privalomojo nurodymo termino įvykdymo pratęsimo, neginčijo pačio akto teisėtumo ir pagrįstumo bei nesikreipė į teismą dėl minėto Privalomojo nurodymo panaikinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas, prašydamas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, pats pasirinko tokį savo teisių įgyvendinimo būdą, todėl pasikeitęs pareiškėjo galbūt pažeistų teisių gynimo būdas negali būti pripažintas svarbia priežastimi atnaujinti skundo padavimo teismui terminą.

Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas informavo teismą, jog nuo 2018 m. gegužės mėnesio yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, todėl 2019 m. gegužės 30 d. pateikto skundo trūkumai nebuvo ištaisyti, tačiau Liteko duomenimis pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės mėnesio inicijavo 13 teisminių procesų, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog išvykimas iš Lietuvos Respublikos sutrukdė pareiškėjui tinkamai įgyvendinti savo teisę į teisinę gynybą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido ne dėl svarbių priežasčių, o dėl to, jog įgyvendindamas savo procesines teises buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, todėl termino skundui paduoti neatnaujino, o skundą atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas M. K. atskiruoju skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 29 d. nutartį, priimti jo (pareiškėjo) prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nutarė neatnaujinti termino skundui pateikti, nes iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad objektyvios kliūtys, t. y. nepriklausančios nuo proceso šalies valios aplinkybės, sutrukdė jam laiku įgyvendinti procesines teises ir atlikti procesinius veiksmus.

Pareiškėjas pažymi, kad faktas, jog nuo 2018 m. gegužės mėnesio jis inicijavo 13 teisminių procesų, įrodo, kad jis rūpestingu elgesiu siekė savo pažeistų teisių gynimo taip, kaip pats suprato pagal savo kompetenciją, ir siekė ginčo sprendimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad naudotis advokato paslaugomis jis neturėjo finansinių galimybių, tai būtų pernelyg didelė našta šeimai, todėl jis asmeniškai, neturėdamas teisinio išsilavinimo, pasirinko savo teisių įgyvendinimo būdą, nes nežinojo apskundimo tvarkos ir nebuvo su ja supažindintas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo M. K. skundą dėl to, kad jis paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujintas (ABTĮ 33 str. 1 d., 2 d. 9 p.).

Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti administracinę bylą dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (nuo 2019 m. liepos 1 d. teises ir pareigas perėmė Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros departamentas) 2017 m. sausio 30 d. privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus Nr. PN-117-(19.29) ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos 2018 m. spalio 23 d. rašto Nr. (3.24)2-5524 „Dėl sutikimo“ panaikinimo. Pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2019 m. liepos 7 d. ir nurodė, kad turėtų būti atnaujintas terminas skundui paduoti, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. pareiškėjas 2017 m. sausio 30 d., kuomet buvo surašytas Privalomasis nurodymas, patyrė šoką, jis norėjo išsiaiškinti susidariusią situaciją su Kelių direkcijos Šiaulių skyriaus specialistais, tačiau jie nebuvo linkę padėti, keletą kartų jis kreipėsi į Inspekcijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros direktorių, kad būtų išaiškinta, kokie statybos reikalavimai pažeisti. Pareiškėjas teikė skundą teismui, tačiau skundo trūkumų neištaisė, nes nuo 2018 m. gegužės mėnesio yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos, be to, 2018 m. spalio 23 d. gautame Kelių direkcijos atsakyme nėra nurodyta apskundimo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų priežasčių, dėl kurių buvo praleistas skundo padavimo terminas, nepripažino svarbiomis, nustatė, kad pareiškėjas laiku nesikreipė į teismą su skundu dėl subjektyvių priežasčių, įgyvendindamas savo procesines teises nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad jo nurodytos priežastys yra svarbios, teismo paskirtis yra spręsti teisinius ginčus ir pareiškėjas rūpestingu elgesiu siekė savo pažeistų teisių gynimo taip, kaip suprato, pirkti advokato paslaugų pareiškėjas neturėjo finansinių galimybių. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo nutartis neleidžia pareiškėjui įgyvendinti savo teisės į teisingą teismą ir į teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui padavimo terminų. ABTĮ nustatyta, kad, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (29 str. 1 d.). Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (ABTĮ 30 str. 1 d.). Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai. Kartu su prašymu atnaujinti terminą administraciniam teismui turi būti paduotas skundas (prašymas, pareiškimas) (ABTĮ 30 str. 2 d.). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Nagrinėjant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą su skundu, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.). Todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-21/2012 ir kt.). Greta rūpestingumo, sąžiningumo ir aktyvumo reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas operatyvumo standartas.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas yra kliūtis atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-697/2011 ir kt.).

Pažymėtina, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis neturėtų prarasti vienos iš pagrindinių teisių – teisės kreiptis į teismą – dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių ar atsitiktinių aplinkybių (atsitiktinės klaidos).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui Inspekcija surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo pareiškėją iki 2017 m. liepos 31 d. demontuoti tvoros konstrukcijas. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Privalomuoju nurodymu, turėjo galimybę jį apskųsti teismui, tačiau to nepadarė, o iš pirmosios instancijos teismo nustatytų pareiškėjo atliktų veiksmų, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės sutiko su šiuo Privalomuoju nurodymu, nes savo iniciatyva ėmėsi teisinių veiksmų, kad būtų pratęstas terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Akivaizdu, kad pareiškėjas nesikreipė į teismą su skundu ABTĮ nustatytu terminu dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus dėl Rašto, taip pat ir Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 28 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo ieškinį ir paaiškinta, kad pareiškėjas turi kreiptis į Regionų apygardos administracinį teismą. 2019 m. gegužės 31 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus, prašydamas panaikinti Raštą ir Privalomąjį nurodymą. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. birželio 27 d. nutartimi pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu, nes pareiškėjas neištaisė skundo trūkumų, nustatytų 2019 m. birželio 6 d. nutartyje (pareiškėjas trūkumus turėjo pašalinti iki 2019 m. birželio 21 d.).

Pareiškėjas nenurodo jokių svarbių ne nuo jo valios priklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis praleido terminą paduoti skundą, nešalino skundo trūkumų, padavęs skundą nesidomėjo proceso eiga, delsė atlikti procesinius veiksmus. Tai, kad pareiškėjas negyvena Lietuvoje, nėra aplinkybė, kuri nepriklauso nuo pareiškėjo valios ir tai neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos būti atidžiu bei rūpestingu. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės mėnesio inicijavo 13 teisminių procesų, t. y. pareiškėjo išvykimas iš Lietuvos Respublikos netrukdė pareiškėjui įgyvendinti teisės į teisinę gynybą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog dėl finansinių sunkumų negalėjo naudotis advokato pagalba, negali būti pripažinta svarbia aplinkybe, nes pareiškėjas galėjo kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, jei dėl sunkios finansinės padėties negalėjo pats sudaryti sutarties su pasirinktu advokatu (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str.).

Įvertinus pareiškėjo nurodytas priežastis, dėl kurių jis (pareiškėjas) praleido įstatyme nustatytą terminą paduoti skundą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kas galėjo objektyviai daryti įtaką pareiškėjo veiksmams, dėl kurių jis nesikreipė laiku į teismą.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai pareiškėjo nurodytų termino skundui paduoti praleidimo priežasčių nelaikė svarbiomis ir ekstraordinariomis, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą Rašto ir Privalomojo nurodymo apskundimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. K. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė