2021-01-27 Nr. AB-1886-3-62-3-01232-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-115-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01232-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Ž. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. spalio 19 d. Alytaus PN pareigūnas N. F., darydamas gyvenamosios patalpos apžiūrą ir atlikdamas neplaninę kratą, liepė jam išeiti iš patalpos, nors pagal gydytojo nurodymą dėl sveikatos būklės jam buvo paskirtas lovos režimas. Pareiškėjas, pamatęs, kad pareigūnas numetė jam priklausantį pledą ant grindų, užėjo į kamerą ir paklausė, kodėl pareigūnas mėto jam priklausančius asmeninius daiktus, taip pat pareiškėjas paaiškino, jog jam sunku stovėti, jis yra neįgalus ir vaikšto su ramentais. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal teisės aktus krata turi būti fiksuojama garso ir vaizdo įrašais, tačiau tai nebuvo daroma. Kratos metu iš pareiškėjo pareigūnas paėmė jam priklausantį pledą, nors pareiškėjas jam turėjo Alytaus PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. leidimą.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jis sirgo, o tuo metu patalpos neatitiko higienos reikalavimų, dėl neprasidėjusio šildymo jose buvo šalta. 2016 m. spalio 19 d. naktį, kadangi pareiškėjas neturėjo kuo užsikloti, peršalo ir jam skaudėjo nugarą bei atsinaujino plaučių liga. 2016 m. spalio 20 d. pareiškėjas, stipriai pakilus temperatūrai, nuėjo į Sveikatos priežiūros tarnybą ir gydytojas paskyrė jam gydymą. Dėl minėtų veiksmų pareiškėjas patyrė ne tik fizinius skausmus, bet ir gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė nerimu, emocine depresija, pažeminimu. Šiuo atveju pareigūnas, paimdamas pledą privalėjo užtikrinti, kad būtų išduotas įstaigai priklausantis pledas, nepalikti pareiškėjo be jokio užkloto. Pareiškėjo vertinimu, pareigūnas veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede (nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše) nenurodyta, kad galima turėti asmenines antklodes.

6. Atsakovas paaiškino, kad 2016 m. spalio 19 d. apie 15 val., neplaninės kratos metu, 15 būrio 4 miegamajame pareiškėjo miegamojoje vietoje buvo rasta ir paimta jo asmeninė antklodė. Jam buvo paaiškinta, kad jis turi pateikti rašytinį prašymą naudotis papildoma antklode, kurią išduoda įstaiga. Pareiškėjo antklodė buvo padėta į daiktų saugojimo sandėlį. Pagal turimus duomenis pareiškėjui papildoma antklodė buvo išduota 2016 m. gruodžio 12 d., kai jis sandėlininkui pateikė prašymą.

7. Atsakovo teigimu, Alytaus PN vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtinta higienos norma (toliau – ir Higienos norma) ir užtikrina, kad bendrabučio tipo kambariuose oro temperatūra atitiktų higienos reikalavimus. Pareiškėjas su skundu į Alytaus PN dėl paimtos antklodės kreipėsi 2019 m. spalio 20 d., kitų pareiškėjo skundų ar prašymų dėl papildomos antklodės išdavimo nuo 2016 m. spalio 19 d. iki 2016 m. gruodžio 12 d. nebuvo gauta.

8. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybes sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalą.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. Ž. skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas teigė, jog kratos turi būti filmuojamos, tačiau Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 149 punktas nenustato, jog kratos turi būti filmuojamos.

11. Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, kad jam buvo liepta palikti patalpą, nors jam buvo paskirtas lovos režimas ir tai patvirtina 2015 m. gruodžio 3 d. medicinos pažymėjimas, teismas nurodė, jog atliekant gyvenamosios patalpos kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis (Instrukcijos 165.9 p.). Teismo vertinimu, medicinos dokumentas patvirtina, jog pareiškėjas buvo atleistas nuo patikrinimų iki 2016 m. gruodžio 31 d., o byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo nustatytas lovos režimas (2019 m. spalio 23 d. medicinos pažymėjimas patvirtino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo skirtas lovos režimas, kuris pareiškėjui skirtas tik nuo 2017 m. liepos mėnesio). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareigūnas, liepdamas pareiškėjui kratos metu palikti patalpas, elgėsi teisės aktų nustatyta tvarka.

12. Teismas pažymėjo, jog atsakovo pateikti duomenys patvirtino, kad patalpos yra šildomos, bet duomenų apie tai, kada buvo pradėtas 2016 metų šildymo sezonas, atsakovas nepateikė. Neužtikrinus tinkamos pareiškėjui temperatūros patalpoje, pareiškėjas galėjo administracijos prašyti, jog būtų išduotas elektrinis oro šildytuvas, kuris galėtų užtikrinti tinkamą patalpos šilumą. Byloje nebuvo duomenų apie tai, jog nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra bei pareiškėjas kreipėsi dėl oro šildytuvo išdavimo. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus, jog patalpoje buvo šalta, teismas atmetė.

13. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl paimto pledo, teismas nurodė, jog pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Alytaus PN direktorių, prašydamas leisti naudotis papildomu pledu (nurodė, kad pledo išduoti nereikia, nes turi savo). Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjas rezoliucija ant prašymo nurodė, jog tam neprieštarauja. Alytaus PN direktoriaus rezoliucijos dėl leidimo naudotis asmeniniu pledu nėra. Pareigūnas, 2016 m. spalio 19 d. atlikdamas neplaninę kratą, iš pareiškėjo paėmė jam priklausantį pledą ir ant pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 22 d. prašymo nurodė, jog pareiškėjas negali naudotis asmeniniu pledu, kadangi tai draudžia teisės aktai. Pareiškėjui buvo pasiūlyta dėl papildomos antklodės išdavimo su 2019 m. rugsėjo 22 d. prašymu kreiptis į įstaigos pirties vedėją. Pareiškėjui antra antklodė buvo išduota 2016 m. gruodžio 12 d., kai jis kreipėsi į Alytaus PN sandėlininką, o byloje nėra duomenų apie tai, kodėl pareiškėjas iš karto nesikreipė dėl papildomos antklodės išdavimo, tokių aplinkybių skunde nenurodė ir pareiškėjas.

14. Vadovaudamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad pareiškėjas naudojosi jam priklausančiu pledu, nors teisės aktai draudžia naudotis asmenine antklode, čiužiniu ir pagalve. Atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, teismas sprendė, kad dėl Alytaus PN pareigūnų, kurie paėmė iš pareiškėjo pledą, veiksmų pareiškėjui nekilo neturtinė žala. Pareiškėjui buvo išaiškinta jo teisė su prašymu kreiptis dėl antros antklodės išdavimo.

15. Nenustatęs atsakovo atstovo Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. 16. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

17. Pareiškėjo teigimu, teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai rėmėsi vien tik atsakovo nurodytomis aplinkybėmis. Pareiškėjas pažymi, kad buvo pateikti duomenys apie jo sveikatos būklę ir apie jos pablogėjimą po kratos. Jis buvo atleistas nuo patikrinimų, jam buvo paskirtas lovos režimas. Teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo paaiškinta apie jo teisę kreiptis su prašymu dėl papildomos antklodės suteikimo, tačiau byloje nėra duomenų apie tokį paaiškinimą. Tarnybinis pranešimas po kratos buvo pateiktas Alytaus PN direktoriui,o pareiškėjui nebuvo leista su juo susipažinti.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nevertino pareigūno elgesio kratos metu. Atsakovas nepateikė duomenų, kada prasidėjo 2016 metų šildymo sezonas, o teismas nepagrįstai sprendė, kad patalpos buvo šildomos. Alytaus PN direktorius davė leidimą pareiškėjui naudotis asmeniniu pledu. Šią aplinkybe patvirtina jo rezoliucija, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė teismų įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio taro neteisėto veikimo ar neveikimo bei kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo A. Ž. skundo reikalavimas priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl Alytaus PN neteisėtų veiksmų, pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog nėra pagrindo nustatyti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, o kadangi neįrodyta esminė viešosios atsakomybės (CK 6.271 str.) sąlyga, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tendencingai vertino atsakovo pateiktus prieštaringus, netikslius, neatitinkančius tikrovės duomenis, nepareikalavo papildomų duomenų, buvo šališkas, laikosi pozicijos, kad skundas yra pagrįstas ir turėjo būti tenkintas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas teigia, jog bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, t. y. yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

26. Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019; kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo atliktą įrodymų vertinimą, priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir kad dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas pagal ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą pagrindą (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas).

27. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išreikalauti papildomus duomenis, nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo procesinės teisės, nes pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečius duomenis (įrodymus), kurie būtų galėję patvirtinti pareiškėjo skundo konkrečias aplinkybes, susijusias su Alytaus PN neteisėtais veiksmais, privalėjo išreikalauti pirmosios instancijos teismas.

28. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui yra suformulavęs reikalavimą išreikalauti pakartotinai jo medicinos kortelę ir kitus medicininius dokumentus apie jo susirgimą, būklę ir ligos pasekmes. Pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas yra išreikalavęs pareiškėjo medicininius dokumentus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokie konkretūs dokumentai iš jo medicinos kortelės nebuvo pateikti, todėl pareiškėjo abstraktaus pobūdžio prašymas netenkinamas (ABTĮ 142 str. 3 d.).

29. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nenustatant faktinės aplinkybės, jog atsakovo atstovo pareigūnai, 2016 m. spalio 19 d. atlikdami kratą ir liepdami pareiškėjui išeiti iš kameros, nors pareiškėjui buvo paskirtas lovos režimas, atliko neteisėtus veiksmus.

30. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Instrukcijos nuostatas, išreikalautus iš atsakovo duomenis apie atliktą neplaninę kratą, nustatė, kad 2016 m. spalio 19 d. atliekant neplaninę bendrąją gyvenamųjų patalpų kratą buvo laikomasi Instrukcijos reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas iš bylos šalių pateiktų įrodymų nenustatė, jog 2016 m. spalio 19 d. pareiškėjui buvo paskirtas lovos režimas, ir padarė išvadą, kad pareigūnas, liepdamas kratos metu palikti pareiškėjui patalpas, elgėsi teisės aktų nustatyta tvarka. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutiktina, nes iš byloje pateikto 2019 m. spalio 23 d. medicinos pažymėjimo matyti, kad lovos režimas pareiškėjui skirtas nuo 2017 m. liepos mėnesio (b. l. 77). Pareiškėjo akcentuojamame 2015 m. gruodžio 3 d. medicinos pažymėjime (b. l. 6) nėra konkrečios medikų nuorodos nuo kada iki kada pareiškėjui paskirtas lovos režimas.

32. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neteisėtais atsakovo atstovo veiksmais paimant iš pareiškėjo nuosavą pledą, kai pareiškėjui jis buvo reikalingas, nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Alytaus PN direktorių su prašymu leisti naudotis papildomu pledu (prašyme pareiškėjas nurodė, kad išduoti pledo nereikia, nes jis turi savo) (b. l. 25). Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjas rezoliucija ant prašymo nurodė, jog neprieštarauja. Pareiškėjas teigia, kad prašyme yra Alytaus PN direktoriaus rezoliucija dėl leidimo naudotis nuosavu pledu, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tokios rezoliucijos nėra. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas pagal teisės aktų reikalavimus negali naudotis nuosavu pledu, tačiau pareiškėjo prašymu Alytaus PN administracija galėjo išduoti antrą antklodę (pledą).

33. Nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnas, atlikęs kratą, turėjo teisę paimti pareiškėjo nuosavą pledą, tačiau nesutiktina su išvada, jog atsakovo atstovo veiksmai skubiai nesprendžiant klausimo dėl antros antklodės išdavimo pareiškėjui pagal jo 2016 m. rugsėjo 22 d. prašymą, kuris buvo perduotas kratą dariusiam pareigūnui ir kuriam buvo žinoma, kad dėl sveikatos būklės pareiškėjui reikalinga antra antklodė, yra teisėti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui antra antklodė buvo išduota 2016 m. gruodžio 12 d. (b. l. 24–26), nors pareiškėjo prašymas atsakovo atstovo pareigūnui buvo perduotas 2016 m. spalio 19 d.

34. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad nuteistųjų kalinimas paprastai yra susijęs su tam tikrais sunkumais ir ribojimais, tačiau kalinimo metu nuteistieji nepraranda savo teisių, įtvirtintų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Priešingai, tam tikrais atvejais nuteistajam reikalinga papildoma apsauga dėl jo padėties pažeidžiamumo ir dėl to, kad valstybė dėl šio asmens prisiima atsakomybę. Šiame kontekste Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad nuteistojo kalinimo sąlygos užtikrintų pagarbą žmogaus orumui, o įtvirtinti ribojimai neviršytų kančios ir sunkumų, kurie yra neišvengiami kalinimo metu, nuteistojo sveikata ir gerovė taip pat turi būti tinkamai saugomi (žr. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, Nr. 30210/96; sprendimą Norbert Sikorski prieš Lenkiją, Nr. 17599/05).

35. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

36. Atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę, kuri buvo žinoma kratą dariusiam pareigūnui (be to, jam pateiktame prašyme jau buvo Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo žyma, kad neprieštaraujama dėl to, jog pareiškėjas dėl sveikatos būklės naudotųsi papildomu pledu), atsakovo atstovo veiksmai (neveikimas) negali būti pripažinti teisėtais. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareigūnas pareiškėjo prašyme nenurodė, kur pareiškėjas turi skubiai kreiptis su tokiu prašymu (nors atsakovas teigia, kad pareiškėjui buvo nurodyta, kur pareiškėjas turi kreiptis su prašymu, tačiau pareiškėjas tai neigia). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas nebuvo perduotas nagrinėti Alytaus PN direktoriui (asmeniui, kuriam adresuotas prašymas), kad būtų skubiai išspręstas šis klausimas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmens sveikata – viena fundamentaliausių neturtinių vertybių ir vienas reikšmingiausių bei labiausiai saugomų gėrių (žr. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo preambulę). Tačiau atsakovo atstovas nesiėmė priemonių tam, kad būtų apsaugota pareiškėjo sveikata, todėl konstatuotina, jog atsakovo atstovas veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

37. Nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).

38. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

39. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu.

40. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį, sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo.

41. Nagrinėjamu atveju nustačius atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus (neveikimą), įvertinus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnyje, o tarp atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).

42. Vertinant pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

43. Atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo pobūdį ir jo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.) suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

44. Pareiškėjas prašo priteisti jam 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

45. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkina iš dalies – pareiškėjui iš atsakovo priteisia 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė