2016-06-21 Nr. AB-13005-3-61-3-03085-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1057-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03085-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centrui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centro (toliau – ir atsakovas, Centras) vado 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. (21/26)-7K-1321 (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 10 432,19 Lt, susidariusią nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d.; 3) priteisti iš atsakovo 5 proc. metines palūkanas, t. y. 348,69 Lt, už uždelstą atsiskaityti laiką iki 2014 m. gruodžio 5 d. bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra statutinis valstybės tarnautojas, nuo 2008 m. sausio 8 d. dirba Centre. Nurodė, kad jam vykdant savo pareigybines funkcijas, teko ir tenka dirbti nukrypstant nuo normalių darbo sąlygų, t. y. Centro vado atskirų įsakymų pagrindu ne pagal darbo grafiką tenka dirbti poilsio ir švenčių dienomis, naktį bei viršvalandžius. Pareiškėjo teigimu, už darbą tokiomis sąlygomis privalo būti mokamas padidintas, lyginant su normaliomis sąlygomis, tarifinis atlyginimas. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsniu, 261 straipsnio 1, 3 dalimis, 41 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. jam buvo neišmokėta 10 432,19 Lt atlyginimo už komandiruotes, darbą poilsio dienomis ir naktį. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog 2014 m. balandžio 1 d. per savo atstovą kreipėsi į darbovietę, prašydamas pateikti detalią informaciją apie jo darbo užmokestį nuo 2011 m. balandžio 1 d., tačiau Centras 2014 m. balandžio 16 d. raštu tokius duomenis pareiškėjui atsisakė pateikti. Pareiškėjas nurodė, jog pateikė atsakovui reikalavimą apskaičiuoti ir išmokėti jam priklausantį darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis, naktį bei viršvalandžius, bet atsakovas Sprendimu prašymo netenkino. Pareiškėjas su Sprendimu nesutiko, teigė, jog yra jis neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo pažeista jo teisė gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą.

Atsakovas Centras atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodęs, kad pareiškėjo pareigybės pagrindinė paskirtis yra užsieniečių išsiuntimo ar grąžinimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas bei dalyvavimas jungtiniuose skrydžiuose, siekiant išsiųsti ar grąžinti trečiųjų šalių piliečius iš Europos Sąjungos teritorijos. Užsieniečių išsiuntimui ar grąžinimui įvykdyti vykstama į tarnybines komandiruotes ne tik darbo valandomis t. y. nuo 8 iki 17 valandos darbo dienomis, bet ir naktį bei poilsio ir švenčių dienomis. Atsakovo nuomone, jei pareiškėjas, susipažinęs su pareigybės aprašyme numatytomis funkcijomis, sutiko būti paskirtas į pareigas bei tai patvirtino savo parašu, tai vienareikšmiškai sutiko su sąlyga dėl numatomų ne tik dienos metu darbo valandų, bet ir su vykimais į tarnybines komandiruotes kaip Lietuvos teritorijoje taip ir į užsienio valstybes. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai kelia klausimą dėl apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, taip pat už darbą naktį. Tvirtino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui išmokėtas visas priklausantis atlygis su priedais ir priemokomis, vadovaujantis darbo apskaitos žiniaraščiais. Atsakovas pažymėjo, kad komandiruočių į užsienį metu nėra vedama darbo laiko apskaita. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 220 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtintų Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklių (toliau – ir Komandiruočių išlaidų apmokėjimo taisyklės) nuostatomis nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrintos visos įstatymo numatytos garantijos komandiruočių metu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išmokėtos visos kompensacijos pagal pateiktus dokumentus. Be to, pažymėjo tai, jog už darbą komandiruotės į Rygos oro uostą metu 2014 m. sausio 24–25 dienomis pareiškėjas pateikė Centro vadui prašymą dėl poilsio dienos suteikimo, ir šis jo prašymas buvo patenkintas, suteikiant pareiškėjui 2014 m. vasario 24 d. poilsio dieną, už kurią jam buvo apmokėtas vidutinis darbo užmokestis. Nurodė, jog analogiški atsikirtimai yra ir dėl kitų pareiškėjo komandiruočių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad reikalavimą priteisti 10 432,19 Lt neišmokėto darbo užmokesčio pareiškėjas grindė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) DDV Apskaita pateiktais skaičiavimais. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos finansų ministro 2013 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1K-285, kuriuo vadovavosi UAB DDV Apskaita, buvo pakeistas Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“, o šiuo teisės aktu nustatyti dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos dienos normų dydžiai, tačiau pareiškėjas skundu nereikalauja apmokėti jam dienpinigius ir gyvenamojo ploto nuomos išlaidas (Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d.).

Teismas pažymėjo, jog kitas teisės aktas, kuriuo vadovaujantis buvo apskaičiuotas pareiškėjo reikalavimo dydis, yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimas Nr. 99, kuriuo patvirtintos dvejos taisyklės: Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės ir Dienpinigių mokėjimo jūreiviams taisyklės. Teismas pabrėžė, kad šis nutarimas taikomas 2003 metais prasidedančio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamajam pelnui apskaičiuoti. Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės taikomos apskaičiuojant komandiruočių kompensacijų (išskyrus kompensacijas, mokamas biudžetinių įstaigų valstybės tarnautojams ir darbuotojams) dydžius, laikantis nuostatos, kad šių kompensacijų dydžiai, išskyrus 2.3 ir 2.5 punktuose nustatytus atvejus, atitinka apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną iš pajamų atskaitomas komandiruočių sąnaudas.

Atsižvelgęs į pareiškėjo reikalavimo dalyką, t. y. reikalavimą priteisti darbo užmokestį už darbą poilsio ir švenčių dienomis, naktį bei viršvalandžius, teismas konstatavo, kad toks reikalavimo pagrįstumas yra netinkamas, t. y. nebuvo pagrindo vadovautis nurodytomis teisės aktų nuostatomis.

Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių, tarnybinių pranešimų, įsakymų dėl komandiruočių, įsakymų dėl papildomų poilsio dienų suteikimo teismas nustatė, kad pareiškėjas švenčių ir poilsio dienomis dirbo vadovaujantis įsakymais dėl komandiruočių. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių teismas nustatė, kad už dalį darbo komandiruočių metu, kuris sutapdavo su poliso ir švenčių dienomis, pareiškėjui buvo suteikiamos papildomos poilsio dienos.

Atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėjas poilsio ir švenčių dienomis dirbo tarnybinių komandiruočių pagrindu, teismas padarė išvadą, jog taikytinos specialiosios teisės normos. Teismas vadovavosi Darbo kodekso 220 straipsniu ir pažymėjo, kad šios įstatyminės nuostatos įgyvendinimui patvirtintos Komandiruočių išlaidų apmokėjimo taisyklės, todėl sprendė, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi šiuo teisės aktu, apskaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį ginčo laikotarpiu.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjas neginčijo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose fiksuotų duomenų teisingumo, todėl teismui nėra pagrindo abejoti atsakovo pažymose pateiktais skaičiavimais. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl ginčo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio ir 5 proc. metinių palūkanų už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas Sprendimu pareiškėjui detaliai nenurodė kitų teisės aktų, tačiau atsižvelgęs į tai, jog teisės aktai, reglamentuojantys darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką pareiškėjo atžvilgiu iš esmės buvo taikyti tinkamai, teismas konstatavo, kad Sprendimas nesukelia jokių savarankiškų teisinių pasekmių, t. y. juo nenustatomos jokios elgesio taisyklės pareiškėjui, todėl nusprendė atmesti šį reikalavimą.

III. Pareiškėjas Ž. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005 bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 417 straipsniu, nes teismas privalo būti aktyvus ir taikyti tuos teisės aktus, kurie jo nuomone šioje byloje sudaro pagrindą įvertinti nurodytus darbdavio pažeidimus.

Pareiškėjas pažymi, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad jis neginčijo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose fiksuotų duomenų teisingumo. Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo teisę viršyti pareikštus reikalavimus, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Pareiškėjas akcentuoja, kad palyginus darbo laiko apskaitos žiniaraščius su darbo užmokesčio apskaičiavimo žiniaraščiais akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu kiekvieną mėnesį fiksuotas dirbtų darbo dienų skaičius 2–3 dienomis nesutampa su dienomis, už kurias paskaičiuotas darbo užmokesti. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad nemaža dalis darbo valandų poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinio darbo nepažymėta darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose – tai matyti iš UAB DDV Ataskaitos pateiktų apskaičiavimų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad skaičiuojant darbdavio įsiskolinimą buvo naudojami ne tik darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, bet ir įsakymai, kelionės lapai, tarnybiniai pranešimai. Pareiškėjas paaiškina, kad darbdavio įsakymais dažnai tekdavo vykti darbo reikalais į kitus Lietuvos miestus, tačiau komandiruotės tokiems atvejams nebuvo fiksuojamos, ir pareiškėjui tekdavo vykti poilsio, švenčių dienomis, ne darbo metu, naktį – už tai darbo užmokestis nebuvo mokamas. Pareiškėjas pažymi, jog atsižvelgus į tai, kad dalis dirbto laiko nebuvo darbdavio apskaityta darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, prašė teismo vadovautis VTĮ 23 straipsniu, netaikant specialiosios teisės normos, reglamentuojančios darbo užmokesčio mokėjimą komandiruočių metu.

Pareiškėjas teismą kaltina šališkumu, nes jis nesvarstė ir nepriteisė bent jau tos darbo užmokesčio dalies, kurią darbdavys pats pripažino nesumokėjęs.

Atsakovas Centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo tvirtinimu, jog teismas nebuvo aktyvus. Atsakovas pažymi, jog teismas kreipėsi į šalis ir pareikalavo papildomų duomenų, taip pat siekdamas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes net atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės. Atsakovas taip pat akcentuoja, jog teismas turi teisę, o ne pareigą viršyti pareikštus reikalavimus.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėjo pateikti skaičiavimai nėra tikslūs ir teisingi. Atsakovas paaiškina, jog analizuojant pareiškėjo grįžimo iš komandiruočių laiką, yra nustatyta, kad dažniausiai Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš komandiruočių grįžtantys palydos pareigūnai, taip pat ir pareiškėjas, kirsdavo tą pačią dieną. Atsižvelgęs į tai, atsakovas teigia, kad pareiškėjo teiginys, jog tam tikrais atvejais jam nebuvo pratęstos komandiruotės ir sumokėti dienpinigiai yra klaidingas, nes pratęsti komandiruotes bei mokėti už tai papildomus dienpinigius nebūdavo pagrindo.

Atsakovas paaiškina, kad vadovaudamasis Komandiruočių išlaidų apmokėjimo taisyklių 9.2 punktu pareiškėjui už dvi komandiruotės dienas sumokėdavo 225 Lt, tačiau atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos valstybės sieną grįždamas iš komandiruotės kirsdavo tą pačią dieną, Centras, atsižvelgęs į Komandiruočių išlaidų apmokėjimo taisyklių nuostatas, apskaičiavo, kad pareiškėjui 2011 ir 2012 metais buvo permokėta 1 950 Lt (už kiekvienus metus), 2013 – 2 550 Lt, o 2014 metais – 150 Lt dienpinigių.

Atsakovas taip pat pažymi, jog nors faktinis pareiškėjo darbo laikas poilsio ar švenčių dienomis dažnai būdavo vos kelios valandos, jam už šias valandas buvo kompensuojama suteikiant vieną poilsio dieną, už kurią buvo apmokama pagal vidutinio darbo užmokesčio vidurkį. Atsakovas nurodo, jog bendrai susumavus visus paskaičiavimus (neišmokėtą darbo užmokestį ir permokas), Centras nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d. pareiškėjui permokėjo 11 293,24 Lt.

Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad skaičiuojant pareiškėjo faktiškai dirbtų valandų skaičių, buvo atimta viena valanda nuo tarnybinio transporto grįžimo iš komandiruočių į Centrą laiko, nes 2014 metais atlikus tarnybinį patikrinimą 2014 m. liepos 25 d. surašyta tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje konstatuota, kad pareiškėjui už darbą 2014 m. birželio 7 d. permokėta 47,71 Lt, nes pareiškėjas po komandiruotės negrįžo į Centrą, o pasiliko Vilniuje. Atsižvelgęs į tai, atsakovas prašo pareiškėjo teiginius dėl darbo laiko apskaitos ir realiai dirbto laiko vertinti kritiškai, nes neįmanoma objektyviai nustatyti, ar pareiškėjas visada po komandiruočių grįždavo į Centrą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovo pareigos sumokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą – 10 432,19 Lt, kaip neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 1 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri, pareiškėjo teigimu, susidarė dėl to, kad atsakovas neatsiskaitė su juo už darbą komandiruočių metu poilsio ir švenčių dienomis, naktį bei viršvalandinį darbą, taip pat keletu atveju nesumokėjo dienpinigių. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad atsakovas teisingai skaičiavo pareiškėjui darbo užmokestį ginčo laikotarpiu.

Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus, galėjo savo iniciatyva viršyti jo pareikštus reikalavimus, tačiau net nesvarstė ir nepriteisė bent jau tos darbo užmokesčio dalies, kurios darbdavys pripažino nesumokėjęs. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad net ir atskaičius pareiškėjui neišmokėtas sumas, jam yra permokėta, turint omenyje kitokio pobūdžio išmokas, susijusias su darbo užmokesčiu.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1–3 dalys įtvirtina, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

Įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, bylos faktinių aplinkybių visumą ir byloje taikytinų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniu skundu skundžiamas teismo sprendimas neatitinka minėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad administracinės bylos ribas apibrėžia pirmosios instancijos teismui pateiktas skundas, jame nurodytas ginčo dalykas ir pagrindas. Pirmosios instancijos teismui pateiktu ir vėliau patikslintu skundu ( b.t. I, l.1-3, b.t. IV, l. 144–146) pareiškėjas teismo prašė panaikinti Sprendimą bei priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį ir procesines palūkanas. Atsižvelgus į tai spręstina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas apginti galbūt pažeistą jo teisę į teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjas skunde tvirtino, kad atsakovas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, ginčo laikotarpiu nepagrįstai jam neišmokėjo viso, jam priklausančio, darbo užmokesčio. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad spręsdamas pareiškėjo pateikto skundo pagrįstumo klausimą teismas turėjo patikrinti ir nustatyti buvo ar nebuvo pažeista pareiškėjo teisė gauti teisės aktuose nustatytą atlyginimą už atliktą darbą ir jei ši pareiškėjo subjektinė teisė buvo pažeista, spręsti, ar ji gali būti apginta pareiškėjo skundo reikalavimuose apibrėžtu būdu – panaikinant Sprendimą bei priteisiant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neišmokėtas darbo užmokestis už 77 komandiruočių dienas, kurios buvo poilsio ar švenčių dienomis bei naktį, ir dienpinigius už 3 dienas, kuriomis nebuvo pratęstos komandiruotės (V t., b. l. 48–61). Atsižvelgus į šias aplinkybes, bylai aktualus teisinis reguliavimas, reglamentuojantis apmokėjimą už komandiruotes bei darbą poilsio bei švenčių dienomis, naktį.

Nustatyta, jog pareiškėjas – statutinis valstybės tarnautojas (IV t., b. l. 139–141). Nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies redakcija (galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) numatė, kad pareigūnams priemokos mokamos ir už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą apmokama Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Apmokėjimo už komandiruotes Vidaus tarnybos statutas nereglamentuoja. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2009 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojams yra garantuojama einamos pareigos ir nustatytas darbo užmokestis kai valstybės tarnautojai yra išsiųsti į tarnybinę komandiruotę, – darbo dienomis komandiruotėje bei komandiruotės metu kelionėje išbūtą laiką. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog komandiruotės metu statutiniam valstybės tarnautojui ne tik išmokami dienpinigiai bei atlyginamos kitos patirtos faktinės išlaidos, bet ir garantuojamas darbo užmokestis, kurį be kita ko, sudaro ir apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apskaičiuodamas pareiškėjo darbo užmokestį atsakovas pagrįstai vadovavosi Komandiruočių išlaidų apmokėjimo taisyklėmis. Vertindama šią išvadą teisėjų kolegija pastebi, kad nurodytos taisyklės nustato tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose tvarką (Komandiruočių išlaidų apmokėjimo taisyklių 1 p.), t. y. jos nenustato, kaip skaičiuojamas valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis komandiruočių metu, tik apibrėžia, kaip skaičiuojamos komandiruotėse patiriamos išlaidos – pvz., dienpinigiai, gyvenamojo ploto nuomos išlaidos ir kitos išlaidos, išvardytos Komandiruočių išlaidų apmokėjimo taisyklių 7 punkte. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus ir padarė neteisingą išvadą, kokie teisės aktai turėjo būti taikomi pareiškėjo darbo užmokesčio komandiruotės metu apskaičiavimui.

Kaip buvo pažymėta, esminė šioje byloje nustatinėtina aplinkybė, yra ta, ar pareiškėjo nurodytomis dienomis jam buvo teisingai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis. Kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymi pareiškėjas, atsakovas pripažįsta, jog tam tikromis dienomis pareiškėjui nebuvo teisingai apmokėta už komandiruotėse išbūtą laiką, kuris sutapo su švenčių ir poilsio dienomis, nakties metu. Pavyzdžiui, pareiškėjas teigia, kad iš UAB DDV Apskaita 2012 metų lentelės (IV t., b. l. 148) matyti, jog jam nebuvo sumokėta už darbą balandžio 28–29 dienomis, gegužės 26–27 dienomis, birželio 2–3, 9–10 dienomis. Atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai (IV t., b. l. 173–174) patvirtina, kad nurodytomis dienomis pareiškėjui iš tiesų nebuvo sumokėta kaip už darbą poilsio dienomis. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės apskritai nenagrinėjo ir dėl jos nepasisakė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog atsakovas teisingai skaičiavo pareiškėjui darbo užmokestį ginčo laikotarpiu, kai pats atsakovas teismui pateiktais duomenimis patvirtino, kad ne visomis dienomis, tarp kurių ir dienomis, sutampančios su pareiškėjo nurodytomis, teisingai pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo darbo užmokestį.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas skundu nereikalavo papildomai sumokėti jam dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos išlaidų. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš pareiškėjo patikslinto skundo bei su juo pateiktų įrodymų – UAB DDV Ataskaita parengtų dokumentų – matyti, kad pareiškėjas prašo priteisti ir 2012 m. spalio 5 d., 2013 m. balandžio 25 d. bei 2014 m. kovo 8 d. (IV t., b. l. 148–150) nesumokėtus dienpinigius. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo dalies, kuria prašoma priteisti nesumokėtus dienpinigius, neišnagrinėjo visų pareiškėjo skundo reikalavimų (ABTĮ 86 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime nurodė, jog iš darbo apskaitos žiniaraščių matyti, kad už dalį darbo laiko komandiruočių metu, kuris sutapdavo su poilsio ir švenčių dienomis, pareiškėjui buvo suteikiamos papildomos poilsio dienos. Ši pirmosios instancijos teismo išvada taip pat negali būti laikoma pagrįsta, nes teismas nedetalizavo, už kurias darbo poilsio ar švenčių dienomis dienas pareiškėjui buvo atlyginta Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje nustatytu būdu – suteikiant papildomą atostogų dieną, o už kurias turėjo būti apmokama teisės aktuose nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, būdamas aktyvus, galėjo savo iniciatyva peržengti bylos ribas. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos administraciniuose teismuose nagrinėjamos pagal skundus (prašymus), kuriuos pateikia pareiškėjas, tad jis ir nustato nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, kurį tik jis pats ir gali tikslinti bei keisti (ABTĮ 52 str.). Nustatydamas tokią pareiškėjo išimtinę teisę, įstatymas tuo nustato dar vieną reikalavimą teismo sprendimui – draudimą peržengti reikalavimų ribas. Teismas negali pats keisti pareiškėjo reikalavimo, taip pat ir nuspręsti nagrinėti naują, pareiškėjo nepareikštą, reikalavimą. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2012).

Įvertinusi pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo bei patikslinto skundo turinį ir pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, jog savo pažeistą teisę pareiškėjas kildino iš atsakovo veiksmų apskaičiuojant jam darbo užmokestį už UAB DDV Ataskaita apskaičiavimuose nurodytas dienas – t. y. už darbą komandiruotėse poilsio bei švenčių dienomis, naktį bei dirbant viršvalandžius. Tačiau pareiškėjas skundo negrindė aplinkybėmis, nurodomomis apeliaciniame skunde, t. y. tuo, kad buvo siunčiamas į kitus miestus ir nebuvo fiksuojamos komandiruotės bei kad nesutampa dirbtų dienų bei dienų, už kurias buvo išmokėtas darbo užmokestis, skaičius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino šių aplinkybių, nes aktyvus teisėjo (teismo) vaidmuo jokiu būdu nereiškia jo pareigos visais atvejais kelti versijas ir jas įrodinėti ar paneiginėti, siekiant nustatyti, ar neegzistuoja kokios nors papildomos šalių nenurodytos aplinkybės, jeigu nurodytų aplinkybių visuma nesuponuoja tokios tikimybės. Savo reikalavimų ir atsikirtimų faktinį pagrindą suformuluoja pačios šalys (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p.), o jų nenurodytų aplinkybių tyrimas ir vertinimas reikalingas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti egzistuojant tokias aplinkybes, ir šios aplinkybės galėtų nulemti teismo sprendimą byloje.

Tačiau kartu pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnis nustato teismui pareigą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo ar neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Šis teismo aktyvaus elgesio reikalavimas ypač taikytinas valstybės tarnautojų bylose dėl jų teisių gynimo, vertinant pareiškėjus kaip silpnesniąją valstybės tarnybos santykių šalį. Taigi pirmosios instancijos teismas privalėjo paaiškinti pareiškėjui galimybę tikslinti ar papildyti skundo dalyką ir pagrindą, jei to reikalavo byloje susiklosčiusi situacija.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų byloje iškilusių teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.) ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, nebuvo atskleista bylos esmė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje, be kita ko, turi būti nustatomos ir vertinamos iki šiol byloje nenustatinėtos ir nevertintos aplinkybės, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Dainius Raižys Arūnas Sutkevičius