A-556-1965-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 1965/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00200-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 9.9 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Andriui Paulauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Labė“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Labė“ skundą atsakovui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Labė“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas, Bendrovė, UAB „Labė“) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2-4) prašydamas panaikinti Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (10.15)-10.1-12 dėl patikrinimo akto Nr. 7.28-12 tvirtinimo (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pavesta pakartotinai patikrinti Bendrovę.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas ir neturi teisinio pagrindo. Pirma, Inspekcija Sprendime konstatavo, jog, atsižvelgiant į patikrinimo metu surinktų faktinių duomenų visumą, tvirtinimas apie Bendrovės nesąžiningumą nėra pagrįstas. Todėl darytina išvada, jog Inspekcija patikrinimo metu neįrodė, kad Bendrovė pažeidė mokesčių įstatymus ir dėl to mokesčių administratorius turėjo netvirtinti patikrinimo akto, nes pagrindo atlikti pakartotinį patikrinimą nebuvo. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog mokesčių administratoriaus teisė skirti pakartotinius patikrinimo veiksmus nėra absoliuti, šios teisės realizavimas siejamas su tais atvejais, kai būtina atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus (pvz., iš naujo pakartoti tam tikras procedūras, surinkti papildomų įrodymų, ištirti nenagrinėtas aplinkybes ar pan.). Objektyvi būtinybė naujai atlikti patikrinimo veiksmus turi būti pagrįsta ir motyvuota, tuo tarpu Inspekcija Sprendime nemotyvavo, kodėl būtina atlikti pakartotinį patikrinimą. Antra, Inspekcija Sprendime tik abstrakčiai nurodė, jog tikslinga surinkti naujos informacijos, betarpiškai darančios įtakos Bendrovės sąžiningumo nustatymui bei lemiančios UAB „Labė“ papildomo apmokestinimo PVM klausimą ir mokestinės prievolės dydį, tačiau to nepagrindė jokiais įrodymais. Mokesčių administratoriaus priimamam sprendimui turi būti taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje administraciniam aktui keliami reikalavimai, kad toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis, kai tuo tarpu Inspekcija nenurodė jokių objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą pakartotiniam patikrinimui atlikti. Trečia, mokestinis patikrinimas, kurį atlikus buvo surašytas patikrinimo aktas, truko du mėnesius. Atsižvelgus į tikrinimo objekto sudėtingumą bei ginčo specifiką, toks terminas laikytinas pakankamu, per kurį mokesčių administratorius turėjo pakankamai galimybių ištirti visas patikrinimui reikšmingas aplinkybes.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 23-24) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Inspekcijos Patikrinimų skyriaus vyr. specialistė patikrino Bendrovės pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-01-31 bei nustatė, kad Bendrovė pažeidė PVM įstatymo nuostatas, dėl savo tarpusavio ūkinių komercinių santykių pobūdžio ir bendro įmonių administravimo žinojo (ar turėjo galimybę žinoti) apie UAB „Bleiras“ veiklos pobūdį, šio ūkio subjekto nemokumą, taip pat, kad minėtas ūkio subjektas nesumokės apskaičiuoto pardavimo PVM, todėl Bendrovė neįgijo teisės į 197 804 Lt PVM atskaitą. Nesutikdama su patikrinimo akte nustatytais pažeidimais, Bendrovė pateikė rašytines pastabas dėl patikrinimo akto, kurias įvertinusi Inspekcija netenkino Bendrovės prašymo netvirtinti patikrinimo akto, tačiau priėmė sprendimą pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą. Toks sprendimas iš dalies buvo priimtas atsižvelgus į Bendrovės pateiktas rašytines pastabas ir jose išvardytus argumentus bei siekiant teisingai ir išsamiai jas įvertinti bei išsklaidyti UAB „Labė“ pareikštas abejones. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad skundžiamame sprendime Inspekcija atsižvelgė į patikrinimo metu surinktų faktinių duomenų visumą ir iš dalies pripažino, jog tvirtinimas apie Bendrovės nesąžiningumą nėra pagrįstas pakankamais įrodymais. Todėl siekiant surinkti pakankamai įrodymų, kurie išsklaidytų ar pagrįstų bet kokias abejones dėl galimų UAB ‚Labė“ sąsajų su UAB „Bleiras“ bei įvertinti Bendrovės pastabose pateiktus įrodymus, paskyrė pakartotinį patikrinimą. Atsakovas pripažino, kad Sprendimas nėra itin detaliai ir išsamiai motyvuotas, tačiau to teisės aktai nereikalauja. Atsakovo nuomone, Bendrovės pateiktas skundas gali būti vertinamas kaip pasirinkta gynybinė pozicija, juolab, kad pati Bendrovė, pateikdama pastabas dėl patikrinimo akto, nurodė, jos manymu, svarbias faktines aplinkybes, o dabar yra visiškai nesuinteresuota, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimu (b. l. 35-38) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl mokesčių administratoriaus teisės pavesti atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą ir dėl sąlygų, kuriomis toks patikrinimas gali būti atliekamas. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-05-05 įsakymu Nr. VA-87 patvirtintos Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

MAĮ 132 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato mokesčių administratoriui, priimančiam sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, teisę pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją. MAĮ 118 straipsnis įtvirtina apribojimą dėl pakartotinio patikrinimo, kai yra priimtas mokesčio administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo rezultatų patvirtinimo patikrinimo pažyma. Taisyklių 129 punktas numato, kad sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo mokesčių administratorius taip pat turi pagrįsti priimamą sprendimą dėl atskirų patikrinimo rezultatų ir nurodyti priimamo sprendimo pobūdį, iš kurių gali būti – pavedimas pakartotinai patikrinti mokėtoją.

Šiuo atveju mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo rezultatų patvirtinimo patikrinimo pažyma nebuvo priimti. Taigi Inspekcija turėjo teisę priimti sprendimą netvirtinti patikrinimo akto ir pavesti pakartotinai patikrinti mokesčio mokėtoją, tokia sprendimo rūšis neviršija mokesčių administratoriui suteiktų įgalinimų. Tačiau tokia mokesčių administratoriaus teisė nėra absoliuti. Sprendimas pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamus reikalavimus individualiam administraciniam aktui, iš kitos pusės, sprendimas turi būti pagrįstas ir motyvuotas.

Pagal LVAT nuoseklią praktiką, aiškinančią mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų teisę pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, šio elgesio modelio paskirtis yra pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Paprastai, pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai patikrinimą atlikęs specialistas nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir/arba kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (žr. 2010 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010).

Esminių procesinių teisės normų pažeidimų tikrinant Bendrovę nenustatyta. Tačiau ginčijamame Sprendime konstatuota, kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovė, apskaitos dokumentais (balninių vilkikų pirkimo PVM sąskaitomis-faktūromis) atvaizdavusi realiai vykusias ūkines operacijas, elgėsi nesąžiningai, todėl pakartotinio patikrinimo metu tikslinga surinkti naujos informacijos, papildomų įrodymų apie Bendrovės sąsajas su UAB „Bleiras“, betarpiškai darančiais įtakos Bendrovės sąžiningumo nustatymui bei lemiančias Bendrovės papildomo apmokestinimo PVM klausimą bei mokestinės prievolės dydį.

Ši išvada iš dalies paremta ir Bendrovės pateiktose pastabose bei atsikirtimuose dėl patikrinimo akto nurodytomis aplinkybėmis ir faktais, susijusiais su santykiais tarp Bendrovės, UAB „Bleiras“, UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Transorloja“, UAB „Swedbank lizingas“ teikta informacija ir t. t. Naujų įrodymų surinkimui būtina atlikti tam tikrus aktyvius veiksmus – gauti paaiškinimus iš minėtų ūkio subjektų darbuotojų, atlikti priešpriešinius patikrinimus ir pan. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas Sprendime pavedimą pakartotinai patikrinti mokėtoją aiškiai, nors ir neišsamiai, motyvavo, įvertinusi surinktus faktus bei trūkstamų duomenų svarbą priimant pagristą, teisėtą ir teisingą sprendimą.

Teismo manymu, tais atvejais, kai atliekant mokestinį patikrinimą, nesurenkama pakankamai įrodymų padaryti vienai ar kitai išvadai, tačiau iš mokestinio patikrinimo medžiagos matyti, kad tokius įrodymus surinkti yra galimybė, mokesčių administratorius turi teisę pasirinkti ir arba iš karto netvirtinti patikrinimo akto, arba pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą. LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, išaiškino, kad teisė į PVM atskaitą gali būti paneigta tik nustačius juridinių faktų visumą. LVAT taip pat yra nurodęs, kad aiškinant teisės normas, reguliuojančias teisę į PVM atskaitą, yra suformuluotos atitinkamos taisyklės, kurias galima sugrupuoti taip: pirma, pirmenybė teikiama ūkinės operacijos turiniui, o ne ūkinės operacijos įforminimo formaliesiems rekvizitams, antra, mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą, jei jis piktnaudžiauja ūkinėmis operacijomis ar prisideda prie ūkinių operacijų, kuriomis yra nesumokami PVM ar įgyjama neteisėta mokestinė nauda (mokesčių mokėtojo nepiktnaudžiavimo teise, sąžiningumo principas).

Įrodinėjimo pareigos mokestiniuose ginčuose paskirstymą nustato MAĮ 67 straipsnis, pagal kurį įrodinėjimo našta vienodai paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotu mokesčiu ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai, o mokesčių administratorius, siekdamas paneigti mokesčio mokėtojo teisę į PVM atskaitą, taip pat privalo surinkti įrodymus, paneigiančius ūkinės operacijos realumą ir mokesčių mokėtojo (prekių pirkėjo) sąžiningumą.

Inspekcija, tvirtindama UAB „Labė“ patikrinimo aktą, nusprendė, kad patikrinimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų, paneigiančių ar patvirtinančių pareiškėjo teisę į PVM atskaitą, todėl ir pavedė atlikti pakartotinį tikrinimą. Pareiškėjo argumentai, susiję su atlikto patikrinimo trukme ar Sprendimo atitikimu Viešojo administravimo įstatymui, taip pat nėra pagrįsti. Mokestinis patikrinimas truko palyginti neilgą laiką, todėl pakartotinio patikrinimo atlikimas per panašų terminą neturėtų itin stipriai trukdyti mokesčio mokėtojo veiklai.

Ginčijamas sprendimas tiek formos, tiek turinio atžvilgiu atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis nereglamentuoja sprendimo pagrindimo ir motyvavimo išsamumo ir detalumo. Kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatavo, kad Inspekcijos skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, savo turiniu neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, pavedimas pakartotinai patikrinti mokėtoją - motyvuotas, sprendimas priimtas kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant sprendimo priėmimo procesinių normų, todėl jį naikinti pareiškėjo skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 41-45) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo Inspekcijos 2011-08-30 sprendimas Nr. (10.15)-10.1-12, kuriuo pavesta pakartotinai patikrinti UAB „Labė“, būtų pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, įpareigojant mokesčių administratorių priimti naują sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo nepatvirtinant patikrinimo akto Nr. 7.28-12. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai įvertino mokesčių administratoriaus teisę pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą. Iš pirminio patikrinimo metu surinktos informacijos mokesčių administratorius galėjo priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. patikrinimo metu surinkti duomenys buvo išsamūs ir pakankami, todėl patikrinimą turėjo užbaigti nenustačius mokesčių įstatymų pažeidimų; sprendimas pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliamų reikalavimų individualiam administraciniam teisės aktui. Inspekcija nekonkretizavo ir detaliai nenurodė, kokie veiksmai privalės būti atlikti pakartotinio patikrinimo metu, todėl laikoma, kad mokesčių administratorius pažeidė viešojo administravimo subjektui nustatytas pareigas bei mokesčių mokėtojo teises.

2. Teismo sprendime nurodytas motyvas, kad mokesčių administratorius priėmė sprendimą atlikti pakartotinį patikrinimą dėl to, jog pirminio patikrinimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, yra nepakankamas pavedimą atlikti pakartotinį patikrinimą laikyti pagrįstu, nes šis argumentas lygiai taip pat pagrindžia sprendimą nepatvirtinti patikrinimo akto. Pareiškėjas remiasi LVAT administracine byla Nr. A556-427/2011. Teismas neteisingai aiškino teisės atlikti pakartotinį patikrinimą ribas, motyvuodamas, kad pakartotinio patikrinimo ribojimas galimas tik pirminio patikrinimo rezultatus patvirtinus sprendimu ar pažyma, t. y. nepagrįstai apsiribojo patikrinimo rezultatų įforminimu. Nors MAĮ tiesiogiai nereglamentuoja, kiek kartų ir kokiais atvejais prieš įformindamas patikrinimo rezultatus sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar pažyma mokesčių administratorius gali skirti pakartotinius patikrinimo veiksmus, tai nereiškia, kad tokia mokesčio administratoriaus teisė yra absoliuti, kadangi ji yra varžoma bendrųjų mokesčio administravimo principų bei mokesčio administratoriaus pareigų (MAĮ 32 str.), įskaitant pareigą stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą, nepiktnaudžiauti savo teisėmis, mokestinį patikrinimą atlikti per įmanomai trumpiausią laiką ir kt. Mokesčių administratoriaus veiksmai neturi pažeisti operatyvumo, protingumo ir teisingumo principų, nes šių principų įgyvendinimas užtikrina efektyvų mokesčių administravimą, mokesčių mokėtojų teisių apsaugą, teisėtus lūkesčius. Teismas vertindamas pavedimo pakartotinai tikrinti pareiškėją pagrįstumą neatsižvelgė į minėtų aplinkybių ir MAĮ įtvirtintų principų visumą, o sprendimą grindė tarpusavyje prieštaraujančiais argumentais.

3. Teismas sprendime nurodė, kad Inspekcija sprendimą atlikti pakartotinį patikrinimą motyvavo aiškiai, tačiau neišsamiai (t. y. tik konstatavo abstrakčią būtinybę surinkti papildomų įrodymų, nenurodant nei kokio pobūdžio duomenų sprendimui priimti nepakanka, nei ką tie duomenys galėtų patvirtinti ar paneigti). Iš to darytina išvada, jog ir teismas sutiko, kad Inspekcijos sprendimo atlikti pakartotinį patikrinimą motyvai yra absoliučiai ydingi. Nesutiktina su teismo nuomone, kad šiuo atveju mokesčių administratorius turi diskrecijos teisę pasirinkti - turėdamas pareigą mokesčius apskaičiuoti teisingai, tokiu atveju mokesčių administratorius pakartotinį patikrinimą atlikti privalėtų. Tačiau šiuo konkrečiu atveju mokesčių administratorius nenurodė, nei kokius naujus įrodymus surinkti yra galimybė (ar būtinybė), nei kokiais veiksmais tai gali būti padaryta, nei kokie konkretūs veiksmai privalėjo būti atlikti, tačiau dėl konkrečių priežasčių tai nebuvo padaryta, dėl ko mokesčių administratorius negali priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo. Priešingai, pats mokesčių administratorius, susipažinęs su mokesčių mokėtojo pastabomis dėl patikrinimo akto, konstatuoja, kad surinkta informacija jokio pažeidimo egzistavimo nepagrindžia. Dėl to sprendimas atlikti pakartotinį patikrinimą reiškia esminių mokesčių ir viešojo administravimo principų nepaisymą, kai toliau bus trikdoma mokėtojo veikla, ir toks nemotyvuotas sprendimas faktiškai balansuoja ties piktnaudžiavimo diskrecija riba.

4. Teismo motyvai, jog patikrinimas truko „palyginti neilgą laiko tarpą“ ir neva patikrinimas „neturėjo trukdyti mokesčių mokėtojo veiklai“ yra laikomi nepagrįstais. Mokestinis patikrinimas, kuris yra atliekamas mokesčių inspekcijos patalpose, turi būti atliktas per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį. Pareiškėjo tikrinimo terminas ne tik kad viršijo rekomenduotinus patikrinimo terminus, bet neabejotinai laikytinas visiškai pakankamu laiko tarpu, per kurį mokesčių administratorius turėjo visas galimybes ištirti visas patikrinimui reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė visus reikalingus dokumentus ir netrukdė tyrimo eigai. Taip pat pažymėtina, kad patikrinimas buvo pradėtas pagal prieš tai mokestinio tyrimo metu jau surinktą informaciją, todėl mokesčių administratoriaus sprendimas atlikti pakartotinį patikrinimą šiuo atveju nesuderinamas ir su mokesčių administratoriaus pareiga patikrinimą atlikti per objektyviai įmanomą trumpiausią laiką. Be to, atliekant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, mokesčių administratorius buvo priėmęs sprendimą patikrinimą sustabdyti nuo 2011-05-06 iki 2011-06-23, nurodant, kad patikrinimas stabdomas dėl papildomos informacijos gavimo. Patikrinimas buvo sustabdytas daugiau kaip mėnesiui, tačiau neaišku, nei kokie veiksmai buvo atliekami, nei kokie šių veiksmų rezultatai.

Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 54-55) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nurodo, kad teismas atsižvelgė į bylos aplinkybes bei įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Teismas išsamiai motyvavo, kuo remiantis ir dėl kokių priežasčių buvo priimtas minėtas sprendimas. Pažymi, kad apeliantui apskundus sprendimą atlikti pakartotinį jo patikrinimą atsakovas neteko teisės bei galimybės atlikti bet kokius kontrolės veiksmus ir baigti patikrinimą per įmanomai trumpiausią laiką. Atsakovo nuomone, minėta aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad apeliantas pats nėra suinteresuotas visapusišku mokestinių aplinkybių išsiaiškinimu, o tik siekia jam palankaus sprendimo. Atkreipia teismo dėmesį, kad 2011-10-04 Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įvykus reorganizacijai Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kontrolės funkcijas, tame tarpe ir susijusias su atsiliepimų teismams pateikimu, vykdo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo buvo nuspręsta pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Mokesčių administravimo įstatyme ar poįstatyminiuose teisės aktuose nenumatyti konkretūs atvejai, kada sprendžiant dėl patikrinimo akto tvirtinimo gali būti pavesta pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją (Mokesčių administravimo įstatymo 132 str. 2 d. 4 p.). Tačiau administracinėje byloje Nr. A438-596/2009 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teisė pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją nėra absoliuti. Šios teisės realizavimas siejamas su tais atvejais, kai būtina naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl mokestinio patikrinimo rezultatų, pašalinimu (pavyzdžiui, iš naujo pakartoti tam tikras administracines procedūras, surinkti papildomų įrodymų, ištirti nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan.).

Byloje buvo nustatyta, kad vietos mokesčių administratoriaus surašytame patikrinimo akte, patikrinus Bedrovės pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d., buvo vertinama pagal patikrinimo metu surinktus įrodymus pareiškėjo teisė į PVM atskaitą. Vietos mokesčių administratorius, išnagrinėjęs patikrinimo medžiagą bei pareiškėjo (mokesčių mokėtojo) rašytines pastabas dėl šio patikrinimo akto, nustatė, kad tvirtinimas apie Bendrovės nesąžiningumą nėra pagrįstas pakankamais įrodymais. Vietos mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kaip pagrindas pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją, iš esmės buvo nurodyta būtinybė surinkti naują informaciją, papildomus įrodymus apie Bendrovės sąsajas su UAB „Bleiras“, betarpiškai turinčiais įtakos mokesčių mokėtojo sąžiningumo nustatymui bei mokestinėms prievolėms. Kitaip tariant, kaip matyti iš argumentų, dėl kurių priimtas sprendimas dėl pakartotinio patikrinimo, visumos, mokesčių administratorius tokio sprendimo priėmimą siejo su aiškiai išreikšta būtinybe surinkti papildomus įrodymus, įgalinančius kuo visapusiškiau išnagrinėti klausimą dėl pareiškėjo teisės į PVM atskaitą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pasirenkant tokį teisinės elgsenos variantą, buvo paisoma nuostatos, kad ginčo problematikos įvertinimui reikalingas papildomos informacijos gavimas įrodymų pavidalu, atsižvelgiant į mokestinio patikrinimo esmę. Todėl vietos mokesčių administratorius ginčo sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo pagrįstai nusprendė pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją, o pirmosios instancijos teismas pripažino šį sprendimą teisėtu.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas besiskundžiančios šalies nenaudai, nes vietos mokesčių administratorius neišnagrinėjo mokestinio ginčo iš esmės. Tai, kad vietos mokesčių administratorius pavedė pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją, nereiškia, kad mokesčių administratoriaus sprendimas, atlikus pakartotiną patikrinimą, bus priimtas ne mokesčių mokėtojo naudai.

Byloje taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas įstatyminis reikalavimas mokestinį patikrinimą atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.

MAĮ 119 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau mokesčių administratorius privalo jį atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį. Mokesčių teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos dėl mokesčių administratoriaus pareigos atlikti mokestinį patikrinimą per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį turi būti derinamos su mokesčių mokėjimo teisingumo ir visuotinio privalomumo principu, pagal kurį kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (MAĮ 8 straipsnis). Dėl to mokesčių administratorius, priimdamas sprendimus, turi užtikrinti ne tik mokestinio patikrinimo operatyvumą bet ir mokesčių mokėjimo teisingumo ir visuotinio privalomumo principo įgyvendinimą. Be to, byloje nenustatyta, kad mokestinis patikrinimas truko labai ilgai ar kad mokesčių administratorius nevykdė tiesiogiai mokesčių įstatymais jam priskirtų funkcijų.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde pateikiamais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Labė“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė