2025-02-05 Nr. AB-2352-3-61-3-02795-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-145-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02795-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.7; 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2024 m. spalio 30 d.)) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lytagra“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 7 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:

2.1. Pareiškėjas užsiima didmenine ir mažmenine prekyba juodaisiais metalais, vamzdžiais, statybinėmis medžiagomis, tvirtinimo detalėmis, ūkinėmis prekėmis ir kt. Pareiškėjas savo produkcija importuoja/parduoda supakuotą metalinėse pakuotėse. Pareiškėjas 2013-2014 m. pagamino ir/ar į Lietuvą įvežė bei į vidaus rinką išleido atitinkamai 113,188 t bei 98,874 t metalinių pakuočių. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymą (toliau – ir PPATĮ) yra laikomas gamintoju-importuotoju ir turi pareigą dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų, kurios susidarė pareiškėjui Lietuvos vidaus rinkai tiekiant supakuotus gaminius, tvarkymą ir finansuoti šių atliekų tvarkymą. Ši pareiga, pagal valstybės sukurtą teisinį reguliavimą, gali būti vykdoma tik per licencijuotas gamintojų ir importuotojų organizacijas, sutarčių pagrindu pavedant joms vykdyti PPATĮ gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pareiškėjas, vykdydamas minėtas įstatymines pareigas, sudarė sutartį su viešąją įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – PTO) ir jai pavedė pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą bei kitų PPATĮ ir kitais teisės aktais nustatytų pareigų gamintojams ir importuotojams vykdymą 2013-2014 metais. PTO organizavo pakuočių atliekų sutvarkymą 2013 m. ir 2014 m. bei vykdydama sutartinius įsipareigojimus išdavė pareiškėjui metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1314VI0020-5513-0289 už 2013 m. ir metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1414VI0001-5513-0289 už 2014 m. (toliau – Patvirtinimai), grindžiamus PTO pasamdyto atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išrašytais pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais Nr. 1314VI0005-4994-5513 ir Nr. 1414KA0001-3273-5513.

2.2. Bendrovė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktose deklaracijose nurodė minėtus Patvirtinimus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas sutvarkė/ perdirbo 54 proc. apmokestinamųjų gaminių/pakuotės kiekio, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintoje Pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduotyje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis (toliau – ir Mokestis) mokėjimo.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD), atlikęs PTO patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino PTO išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013-2015 m., tarp jų ir pareiškėjo gautus Patvirtinimus. Patvirtinimai panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu ir 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu panaikino UAB „Metrail" išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, kurių pagrindu buvo išrašyti inter alia pareiškėjui išduoti PTO Patvirtinimai.

Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9630 informavo apie Patvirtinimų panaikinimą Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą (toliau – ir Kauno RAAD). Atsižvelgęs į šią informaciją, Kauno RAAD atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad nesant galiojančių patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą / perdirbimą, pareiškėjui nebegali būti taikoma mokesčio lengvata (toliau – ir Patikrinimo aktas). Todėl Kauno RAAD padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai neapskaičiavo ir nesumokėjo Mokesčio už visą į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį 2013 m. - 113,188 t; 2014 m.

– 98, 874 t (iš viso – 212,062 t). Nesutikdamas su Patikrinimo akto išvadomis, pareiškėjas pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto (toliau – ir Pastabos). Nurodė, kad apskaičiuojant mokėtiną Mokestį, neatsižvelgta į pareiškėjo savo reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų sutvarkymo 2013 m. gruodžio 31 d. dokumentą Nr. 1314KL00303432-0289. Atsakovas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir, atsižvelgęs į pareiškėjo papildomai pateiktą informaciją dėl atliekų sutvarkymo, apskaičiavo Bendrovei papildomai mokėtiną 149 749 Eur Mokestį už iš viso 178,462 t metalinės pakuotės kiekį.

2.3. Sprendime nurodyti faktinis ir teisiniai pagrindai nėra pakankami apskaičiuoti pareiškėjui papildomai mokėtiną mokestį dėl šių motyvų. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai, rūpestingai ir įvykdė visus su mokesčio lengvatos taikymu susijusius reikalavimus. Atitinkamai, pareiškėjas negali būti įpareigotas sumokėti mokestį dėl galimai neteisėtų kitų asmenų veiksmų (kurių pasėkoje buvo panaikinti Patvirtinimai), kurių pareiškėjas negalėjo kontroliuoti ir apie kuriuos pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti. Tai prieštarautų bendriesiems sąžiningumo, teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principams. Tuo labiau, kad atliekos galimai nebuvo tinkamai sutvarkytos dėl aplaidžių valstybės institucijų veiksmų, t. y. nevykdant tinkamos už atliekų tvarkymą atsakingų asmenų kontrolės, o Patvirtinimai panaikinti nesant teisinio pagrindo. Atitinkamai, vien pats Patvirtinimų panaikinimo faktas (nesant pareiškėjo neteisėtų veiksmų) negali būti pagrindu papildomam mokesčiui pareiškėjui skaičiuoti. Mokestis pareiškėjui skaičiuojamas nesant jokių objektyvių įrodymų, kad buvo nesutvarkytos būtent pareiškėjo atliekos.

2.4. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir pateikė visus reikiamus lengvatos taikymo įrodymus, todėl Sprendimu nepagrįstai atsisakyta jam taikyti mokesčio lengvatą. Kaip matyti tiek iš Patikrinimo akto, tiek iš Sprendimo, vienintelis pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių faktinis pagrindas Vilniaus RAAD sprendimu panaikinti Patvirtinimai. Dėl jokių kitų aplinkybių priekaištų pareiškėjui nei Sprendime, nei Patikrinimo akte neišsakyta, t. y. patvirtinta, kad pareiškėjas deklaravo teisingus Lietuvoje pagamintų, į Lietuvą įvežtų ir išleistų į vidaus rinką gaminių metalinių pakuočių kiekius, pareiškėjas laikėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos užduoties 54 proc. rodiklio (pagal turėtus PTO patvirtinimus) bei vykdė savo kaip gamintojo-importuotojo pareigas, įtvirtintas PPATĮ. Pareiškėjas laikėsi Mokesčio lengvatos taikymo reikalavimų, tvarkos ir procedūrų. Pagal PPATI 7 str. 1 d., 5 d. 2 p. nuostatas pareiškėjas, siekdama taikyti Mokesčio lengvatą, privalo pakuočių atliekų tvarkymo užduotis vykdyti ir pakuočių atliekų tvarkymą finansuoti tik per licencijuotą gamintojų ir importuotojų organizaciją. Pareiškėjas įvykdė šią įstatyminę pareigą ir 2013-2014 m. pakuočių atliekų tvarkymo užduotis pavedė vykdyti PTO bei pagal šią sutarti sumokėjo už pakuočių atliekų, už kurias buvo išduoti Patvirtinimai, sutvarkymą, t. y. finansavo pakuočių atliekų tvarkymą, kaip to reikalauja PPATĮ 7 str. 1 d. 4 p. nuostatos.

2.5. Valstybės institucijos aplaidžiai vykdė savo pareigą kontroliuoti už atliekų tvarkymą atsakingus asmenis ir savo veiksmais prisidėjo prie situacijos, kai sąžiningai savo pareigą vykdę gamintojai-importuotojai, tarp jų ir pareiškėjas, yra verčiami antrą kartą susimokėti už pakuočių atliekų tvarkymą, atsiradimo. Kaip rodo susiklosčiusi situacija, UAB „Metrail" veikloje pažeidimai iki 2015 m. vidurio nebuvo nustatyti ir (ar) apie juos savalaikiai nebuvo informuota PTO, kas sąlygojo situaciją, kad PTO 2013-2014 m. įsigijo metalinių pakuočių atliekų sutvarkymo paslaugas iš UAB „Metrail“ t. y. atliekų tvarkytojo, kurio išduoti įrodantys dokumentai, bei jų pagrindu išduoti Patvirtinimai vėliau buvo panaikinti Vilniaus RAAD, kuris laiku nesustabdė ir / ar neapribojo galimai neteisėtų UAB „Metrail" veiksmų. Šios aplinkybės, jas vertinant kartu su faktu, jog 2013 m. UAB „Metrail“ išduoti pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai buvo panaikinti tik 2015 m. gegužės mėn., 2014 m. išduoti dokumentai panaikinti tik 2015 m. rugsėjo mėnesį, leidžia pagristai konstatuoti, kad valstybės institucijos savo kontrolės funkciją vykdė netinkamai, dėl ko net kelerius metus nebuvo užkirstas kelias galimiems UAB „Metrail“ pažeidimams, ir neigiamos pasekmės kilo ne tik pareiškėjui, bet ir tūkstančiams kitų Lietuvos gamintojų ir importuotojų.

2.6. Mokestinę lengvatą suteikiantys Patvirtinimai panaikinti nesant įstatyminio pagrindo, t. y nei vienas įstatymas nesuteikia teisės aplinkos apsaugos pareigūnams naikinti PTO gamintojams ir importuotojams išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Iki 2017 m. vasario 15 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai Patvirtinimai buvo ir galėjo būti išduoti pagal Gaminių ir(ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 (toliau – ir Tvarkos aprašas) dėl įrodančių dokumentų, ir pareiškėjas jais pasinaudojo, pateikdamas Mokesčio deklaraciją už 2013-014 m., nė vienas teisės aktas nenumatė teisės ar galimybės Vilniaus RAAD ar kitoms valstybės institucijoms panaikinti gamintojų ir importuotojų organizacijų (šiuo atveju – PTO) gamintojams ir importuotojams išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tik priėmus aprašo dėl įrodančių dokumentų pakeitimus, įsigaliojusius 2017 m. vasario 15 d., bei praėjus daugiau nei pusmečiui nuo šio pakeitimo įsigaliojimo, valstybės institucijos ėmėsi „atgalinio“ teisės akto nuostatų taikymo ir atliko veiksmus, skirtus panaikinti pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus, kurie buvo išduoti už 2013-2014 m. laikotarpį. Tokia situacija, pareiškėjo nuomone, yra nesuderinama su konstituciniais teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais ir jos rezultate Patvirtinimų panaikinimas, kaip faktinis Skundžiamo sprendimo pagrindas, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas, įvertinęs savo interesus, teises, pareigas, bei gamintojo ir importuotojo atsakomybę, pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti PTO. Pasirinkdamas kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, pareiškėjas žinojo apie išliekančią jam pareigą, nustatytą PPATĮ 7 straipsnio 3 dalyje, kurioje nurodyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MAT) nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 3 dalimi, Tvarkos aprašo 56 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuotės atliekų sutvarkymą 2013 m. – 2014 m. Todėl Lietuvos Respublikos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 19 d. pranešimu pareiškėjas buvo informuotas apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 m. – 2014 m. mokestinius laikotarpius.

3.2. Patikrinimo rezultatai fiksuoti 2018 m. birželio 13 d. patikrinimo aktu Nr. MAKP-18. Patikrinimas atliktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 26 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad viešojo administravimo subjektas gali reikalauti tik tų dokumentų ir informacijos, kurių nėra valstybės registruose ar kitose valstybės informacinėse sistemose; 366 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad institucijos nustatyta tvarka tarpusavyje keičiasi jiems suteiktiems įgaliojimams įgyvendinti būtinais dokumentais ir kita informacija, kuriuos jiems yra pateikę ūkio subjektai ir minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Pagal pareiškėjo patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, 2013 m. – 2014 m. pareiškėjas į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėjas, elektroniniu būdu pildydamas ir teikdamas valstybinei mokesčių inspekcijai deklaracijas, pateikė PTO išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo.

3.3. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino PTO pareiškėjui išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2013 m. patvirtinimo Nr. 1314VI0001-5513-0289, metalinės pakuotės kiekis 61,123 t; 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-5513-0289, metalinės pakuotės kiekis 32,802 t. Dėl šios priežasties ir pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo (toliau – ir Kontrolės tvarkos aprašas) 17.2 punkto reikalavimus pareiškėjas privalėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už į vidaus rinką išleistą metalinės pakuotės kiekį 2013 m.

– 2014 m. laikotarpiais, tikslinant deklaracijas pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. VA-61/D1-658 patvirtintų Mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis deklaracijos FR0523 formos ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos FR0524 formos pildymo taisyklių reikalavimus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2017 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9547 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 m.

– 2014 m. mokestinius laikotarpius. Pareiškėjas iki patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. gegužės 21 d. deklaracijų valstybinei mokesčių inspekcijai nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo. Patikrinimo metu įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai. Sprendimu panaikinti metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinantys dokumentai ir nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. (0 proc.) neįvykdė, o 2014 m. (4 proc.) dalinai įvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo užduoties.

Todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo7 punkto reikalavimus patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 149 749 Eur.

3.4. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi, kuria panaikinta 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalis dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų pagrindu, buvo perskaičiuoti patvirtinimai, kurie PTO buvo išrašyti gamintojams ir importuotojams UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994- 5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 (iš viso 7 vnt.) pagrindu. Tarp jų ir pareiškėjui PTO išduotas patvirtinimas Nr. 1314VI0020-5513-0289 dėl 61,123 t atliekų kiekio. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi panaikino 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu. Tarp jų ir pareiškėjui PTO išduotas patvirtinimas Nr. 1414KA0001-3273-5513 dėl 32,802 t atliekų. 2017 m. gruodžio 18 d. Sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 pateko ir pareiškėjui išduoti patvirtinimai apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą už 2013-2014 m. mokestinį laikotarpį. Atlikus perskaičiavimą remiantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, pareiškėjui išlieka pareiga sumokėti 80 831 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013-2014 m. mokestinius laikotarpius.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė Departamento Sprendimą, sumažino mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą iki 80 831 Eur (už 2013-2014 m. mokestinius laikotarpius); kitą skundo dalį atmetė.

5. Teismas nustatė šias bylos faktines aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas 2013-2014 m. pagamino ir/ar į Lietuvą įvežė bei į vidaus rinką išleido atitinkamai 113,188 t bei 98,874 t metalinių pakuočių. Pareiškėjas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra laikomas gamintoju-importuotoju ir turi pareigą dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą ir finansuoti šių atliekų tvarkymą.

5.2. Vykdydamas Atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ), PPATĮ ir MAT įstatymo gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėjas 2013-2014 m. buvo pavedusi licencijuotai kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai PTO vykdyti pareiškėjui nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, sudarydamas sutartį dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo.

5.3. PTO organizavo pakuočių atliekų sutvarkymą 2013 m. ir 2014 m. bei vykdydama sutartinius įsipareigojimus išdavė pareiškėjui metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1314VI0020-5513-0289 už 2013 m. ir metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinantį dokumentą Nr. 1414VI0001-5513-0289 už 2014 m., grindžiamus PTO pasamdyto atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išrašytais pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais Nr. 1314VI0005-4994-5513 ir Nr. 1414KA0001-3273-5513.

5.4. Pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktose deklaracijose nurodė minėtus Patvirtinimus, pagrindžiančius, kad pareiškėjas sutvarkė/ perdirbo 54 proc. apmokestinamųjų gaminių/pakuotės kiekio, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintoje Pakuotės atliekų sutvarkymo-perdirbimo užduotyje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis (Mokestis) mokėjimo.

5.5. Vilniaus RAAD, atlikęs PTO patikrinimą, 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 panaikino PTO išduotus pakuočių atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus už 2013-2015 metus, tarp jų ir pareiškėjo gautus Patvirtinimus. Patvirtinimai panaikinti tuo pagrindu, kad Vilniaus RAAD 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu ir 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu panaikino UAB „Metrail" išduotus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, kurių pagrindu buvo išrašyti inter alia pareiškėjui išduoti PTO Patvirtinimai.

5.6. Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-9630 informavo apie Patvirtinimų panaikinimą Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą.

5.7. Atsižvelgęs į šią informaciją, Kauno RAAD atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame konstatavo, kad nesant galiojančių patvirtinimų apie atliekų sutvarkymą / perdirbimą, pareiškėjui nebegali būti taikoma mokesčio lengvata. Todėl Kauno RAAD padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai neapskaičiavo ir nesumokėjo Mokesčio už visą į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį 2013 - 113,188 t; 2014 m. – 98, 874 t (iš viso – 212,062 t).

5.8. Nesutikdamas su Patikrinimo akto išvadomis, pareiškėjas pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Nurodė, kad apskaičiuojant mokėtiną Mokestį neatsižvelgta į pareiškėjo savo reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų sutvarkymo 2013 m. gruodžio 31 d. dokumentą Nr. 1314KL00303432-0289.

5.9. Atsakovas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir, atsižvelgęs į pareiškėjo papildomai pateiktą informaciją dėl atliekų sutvarkymo, apskaičiavo Bendrovei papildomai mokėtiną 149 749 Eur mokestį už iš viso 178,462 t metalinės pakuotės kiekį.

6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022 Departamento apeliacinį skundą patenkino iš dalies: panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl patvirtinimų, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti ne UAB „Metrail“ išduotų ir negaliojančiais pripažintų dokumentų pagrindu; panaikino atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0005-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 1314VI0013-4994-5513, 2013 m. lapkričio 23 d. Nr. 13I4VI0014-4994-5513, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314VI0016-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0019-4994-5513, 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0022-4994-5513 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0023-4994-5513 pagrindu; pakeitė Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį dėl panaikinto UAB „Sauduva“ 2017m. sausio 30 d. įrodančio dokumento Nr. 1615SI0001-4378-5513 pagrindu VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ gamintojams ir importuotojams išrašytų patvirtinimų Nr. 1615VI0001-5513-9012 ir Nr. 1615VI0001-5513-4951, nurodant, kad jie pripažįstami išrašytais neteisėtai ir panaikinami iš dalies, t. y. už 64,0635 proc. šiuose patvirtinimuose nurodyto atliekų kiekio; likusią atsakovo Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalį paliko nepakeistą.

7. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad nesant jo kaltės, Departamento Sprendimas negalėjo būti priimtas, nes pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nėra padaręs teisės pažeidimų, susijusių su pakuočių tvarkymu, taip pat argumentais, kad Patvirtinimai yra panaikinti nesant įstatyminio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, padarė išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. įsigaliojant Aprašo pakeitimams PTO gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir minėtu atveju atsakovui priimant sprendimą (Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą) principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

8. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad aplinkybė, kas konkrečiai šias metalines pakuočių atliekas yra sutvarkęs šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, juo labiau, įvertinus, kad pareiškėjas jokių neteisėtų veiksmų šioje atliekų tvarkymo grandinėje neatliko. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui nėra skirta sankcijas, nėra taikoma atsakomybė, o tiesiog apskaičiuotas mokestis pagal pareiškėjo pateiktų deklaracijų duomenis, nesant pagrindo taikyti numatytą lengvatą.

9. Teismas pažymėjo, kad Departamentas atliko perskaičiavimus ir Departamento 2018 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 7 patvirtinta 149 749 Eur mokesčio suma perskaičiuota į 80 831 Eur mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013-2014 m. mokestinius laikotarpius. Teismas pabrėžė, kad dėl mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo pareiškėjas pastabų nepateikė.

10. Teismas vertino, kad skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies (ankstesnės įstatymo redakcijos 8 straipsnio 1 dalies) reikalavimus, nes skundžiamame administraciniame sprendime aiškiai įtvirtintas mokesčio perskaičiavimas, pareiškėjui nepagrindus pasinaudojimo mokestine lengvata, pateiktas apskaičiavimas, nurodant reikšmingas perskaičiavimui faktines aplinkybes ir taikytinas ginčo teisiniams santykiams teisės normas. Sprendime yra nurodytos faktinės aplinkybės ir teisės aktai, kuriais remiasi atsakovas apskaičiuodamas pareiškėjo mokėtiną mokestį. Teismas apžymėjo, kad vien tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia daryti išvados, jog jame atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes. Teismas taip pat akcentavo, kad Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, pareiškėjui buvo užtikrinta teisė pateikti pastabas dėl akto, kuria jis pasinaudojo.

11. Teismas sprendė, kad skundžiamas Sprendimas keistinas, sumažinant mokestį iki 80 831 Eur mokėtinos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos už 2013-2014 metų mokestinius laikotarpius. Kita pareiškėjo skundo dalis atmesta.

12. Teismas taip pat sprendė, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes ginčijamas Sprendimas nėra panaikintas.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalį, kuria AB „Lytagra“ skundas buvo atmestas, ir priimti naują sprendimą – Sprendimą panaikinti pilną apimtimi; 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą byloje; 3) netenkinus kitų pareiškėjo prašymų, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nebuvo pripažinta teisė į dalinį bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, patvirtinant jo teisę į 46 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai. Jis per PTO sumokėjo atliekų tvarkytojams, kurių savarankiškai pasirinkti negalėjo, už atitinkamo kiekio atliekų sutvarkymą, sąžiningai pasikliovė valstybės licencijuojamų ir kontroliuojamų organizacijų ir atliekų tvarkytojų veikla (išduotais patvirtinimais) ir įvykdė visus kitus teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nežinojo apie galimai neteisėtus atliekų tvarkytojų veiksmus ir protingomis priemonėmis sužinoti negalėjo – neteisėtos šių asmenų veiklos 2013–2014 m. nenustatė net valstybės institucijos, nors nuolat atlikdavo jų patikrinimus. Atitinkamai, įpareigojimas pareiškėjui sumokėti papildomus mokesčius susiklosčiusioje situacijoje prieštarautų sąžiningumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams, todėl Skundžiamo sprendimo dalis, kuria pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti Mokestį už 2013 m. ir 2014 m., negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino pareiškėjo sąžiningumo, rūpestingumo, kaltės nebuvimo ir valstybės institucijų veiksmų, susijusių su atliekų tvarkymo organizacijų kontrole, pareiškėjas laikosi nuomonės, kad skundžiamu sprendimu patvirtinta pareiškėjo pareiga mokėti Mokestį neatitinka bendrojo teisingumo principo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

14.2. Bendrovė laikosi nuomonės, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino valstybės institucijoms kilusią pareigą užtikrinti tinkamą atliekų tvarkymo sistemos organizavimą ir kontrolę. Pareiškėjas neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti valstybės licencijuotomis atliekų tvarkymo organizacijomis, dėl ko netinkamo atliekų sutvarkymo rizikos perkėlimas pareiškėjui negali būti suderinamas su Europos sąjungos teise.

14.3. Pareiškėjui tiesiog „loterijos“ būdu gavus Patvirtinimus už 2013 m. ir 2014 m., išrašytus būtent atliekų tvarkytojo įrodančio dokumento pagrindu, kuris buvo panaikintas, ir dėl šios „nesėkmės“ (o ne dėl objektyvių priežasčių) netekus teisės į Mokesčio lengvatą, manytina, kad Mokesčio priskaičiavimas už 2013 m. ir 2014 m. nėra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nevertino pareiškėjo argumentų dėl „loterijos“ principo, kuris buvo taikytas pareiškėjui išduodamiems Patvirtinimams, dėl ko pirmosios instancijos sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir atitinkančiu teisės principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

14.4. Visuotinai žinomas faktas, kad metalas – metalinė pakuotė ar gabalai – aplinkoje nesimėto, kadangi jis turi vertę rinkoje, tokia atlieka yra superkama, ir yra tvarkomas ne tik per atitinkamas licencijuotas organizacijas, bet ir privačių atliekų tvarkytojų, todėl pripažintina, kad tokios metalinės pakuotės, išleistos į rinką 2013–2014 m., yra sutvarkytos. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, kas konkrečiai šias metalines pakuočių atliekas yra sutvarkęs šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, juo labiau, įvertinus, kad pareiškėjas jokių neteisėtų veiksmų šioje atliekų tvarkymo grandinėje neatliko.

14.5. Pareiškėjo vertinimu, teismas turėtų spręsti dėl proporcingumo principo taikymo šioje byloje, kadangi pareiškėjas faktiškai neturėjo jokios įtakos nei UAB „Metrail“, nei PTO veiksmams, jis niekaip objektyviai neturėjo pareigos, teisės ir netgi negalėjo patikrinti ar kontroliuoti šių atliekų tvarkytojų. Atitinkamai, pareiškėjas pasitikėjo valstybės suteiktais leidimais. Dėl to visa apskaičiuoto Mokesčio našta neturėtų tekti vien tik pareiškėjui. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo formuojamoje praktikoje yra nurodęs, kad sąžiningumo ir proporcingumo klausimai yra svarbūs būtent mokestinėse bylose.

14.6. Pareiškėjas siūlo teismui kreiptis į ESTT ir pateiktį šį prejudicinį klausimą: „Ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas 36 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio bei 14 straipsnio nuostatos gali būti aiškinamos taip, kaip suteikiančios nacionaliniam mokesčio administratoriui teisę gamintojui ir (ar) importuotojui priskaičiuoti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, kuris dešimtimis kartų viršija atliekų sutvarkymo paslaugų rinkos kainą, kuomet gamintojas ir (ar) importuotojas tinkamai įvykdė savo pareigas kolektyvinėje atliekų tvarkymo grandinėje, tačiau jo teisėtai gautas patvirtinimas apie atliekų sutvarkymą iš atliekų apdorojimo grandinės dalyvio, kurių išdavimą kontroliavo ir prižiūrėjo pati valstybė, yra panaikintas nesant gamintojo ir (ar) importuotojo kaltų veiksmų“?

14.7. Patikrinimo akte pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokėtinas Mokestis, kurio suma sudarė 149 749 Eur, o pirmosios instancijos teismo sprendimu minėtas Mokestis buvo sumažintas iki 80 831 Eur, todėl pareiškėjui turėjo būti atlyginta 46 proc. bylinėjimosi išlaidų.

15. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo:

15.1. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti/pagrįsti, jog metalinių pakuočių atliekos yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013-2014 m. mokestiniais laikotarpiais įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotis ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2014 m. mokestiniais laikotarpiais, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013 - 2014 mokestinių metų laikotarpį, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punktu, apskaičiuotas pagrįstai.

15.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad šiuo atveju svarbu, ar pareiškėjas gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėta. Kadangi jis to padaryti negali, jis negalėjo būti ir atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą. Pasirinkimas kolektyvine tvarka tvarkyti atliekas, neatleidžia pakuotės gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose keliamų pareigų vykdymo.

15.3. Nors pareiškėjas ginčija ir tai, kad institucijos neatliko ir neužtikrino tam tikrų pareigų, o pareiškėjo kaltė nebuvo įrodyta, tačiau šie teiginiai nėra šios nagrinėjamos administracinės bylos dalykas, kadangi nagrinėjamu atveju teismas vertino, ar pagrįstai pareiškėjui patvirtinta privaloma sumokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis suma.

15.4. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo teismą, Departamentas sutinka su teismo nurodytu motyvu, jog byloje aktualus teisinis reglamentavimas yra aiškus ir nekelia teisės aiškinimo klausimų. Be to, šioje byloje reikšmingos aplinkybės buvo ištirtos ir aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA- 927-525/2022 (dėl Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82 dalyje).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs skundo argumentus, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, be kita ko, tai, kad atsakovas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį perskaičiavo pareiškėjui mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013-2014 m. mokestinius laikotarpius, skundžiamu sprendimu pakeitė Departamento Sprendimą, sumažinant mokėtiną mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą iki 80 831 Eur, o kitą skundo dalį atmetė.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas formaliai išnagrinėjo bylą, neatsakė į pagrindinius (esminius) argumentus, kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją byloje, nepagrįstai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas tinkamai nevykdė kontrolės, vėlavo ją atlikti, o kilusias pasekmes dėl netinkamai vykdytų funkcijų perkėlė pareiškėjui, atsakomybė taikyta, nesant pareiškėjo kaltės.

19. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-562-624/2024, kurioje nagrinėtas ginčas faktinėmis aplinkybėmis ir taikytinu teisiniu reguliavimu yra itin panašus į kilusį nagrinėjamoje byloje, be kita ko, konstatavo, kad:

20.1. Byloje nagrinėjamo ginčo mokestinius teisinius santykius, be kita ko, reglamentuojančio Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (MAT įstatymas; toliau tekste remiamasi 2002 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-720 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 3 straipsnio 3 punktas nustato, kad MAT objektas yra pripildyta pakuotė, nurodyta šio įstatymo 4 priedėlyje. Vadovaujantis MAT įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, MAT moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Šis mokestis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (MAT įstatymo 8 str. 4 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija). Taigi, pareiga mokėti MAT kyla dėl apmokestinamųjų pakuočių išleidimo į rinką (be kita ko, žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 41 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 26 p.).

20.2. Nėra abejonių, kad pakuočių gamintojams ir importuotojams taikomas MAT yra fiskalinė priemonė, kuria, be kita ko, siekiama skatinti 1994 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94//62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (toliau – ir Pakuočių direktyva) tikslų įgyvendinimą. Iš tiesų Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad Taryba priima ekonomines priemones, kuriomis skatinama įgyvendinti šios direktyvos tikslus, ir kad, jei tokios priemonės nepriimtos, valstybės narės, laikydamosi Sąjungos aplinkos politikos principų ir, inter alia, principo „teršėjas moka“ bei prievolių, atsirandančių iš SESV, gali imtis šiems tikslams įgyvendinti reikalingų priemonių. Kadangi Taryba nepriėmė tokių ekonominių priemonių, kuriomis būtų nustatytas mokestis už valstybių narių rinkai pateikiamas pakuotes, todėl valstybės narės gali imtis tokių priemonių, laikydamosi 15 straipsnio antrame sakinyje nustatytų sąlygų (Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 20 ir 21 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 27 p.).

20.3. Pagal Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje ir dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje primintą principą „teršėjas moka“ reikalaujama, kaip rašoma minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kad „visi, kurie dalyvauja gaminant, naudojant, importuojant pakuotes ir pakuotus produktus ir jais prekiauja, geriau suvoktų pakuočių tapimo atliekomis mastus“ ir „prisiimtų atsakomybę už tokias atliekas“. Taigi, minėtas principas taikomas ne tik tiems, kas tiesiogiai atsako už atliekų susidarymą, – jo apimtis platesnė. Jis taip pat taikomas tiems, kas prisideda prie tokio atliekų susidarymo, be kita ko, gamintojams ir importuotojams (šiuo klausimu, be kita ko, žr.

Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 22 ir 31–34 p.). Be to, ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (toliau – ir Atliekų direktyva), kurios nuostatos laikytinos bendrosiomis (lex generalis) Pakuočių direktyvos atžvilgiu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. sprendimo byloje Mayer Parry Recycling, C-444/00,:EU:C:2003:356, 57 p.), 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, jog „siekiant sustiprinti atliekų pakartotinį naudojimą, prevenciją, perdirbimą ir kitokį naudojimą, valstybės narės gali imtis įstatyminių arba neįstatyminių priemonių užtikrinti, kad bet kurio fizinio ar juridinio asmens, kurio profesinė veikla yra produktų kūrimas, gamyba, tvarkymas, apdorojimas, pardavimas ar importas (produkto gamintojas), gamintojo atsakomybė yra padidinta.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 28 p.); pats MAT, kuris taikomas tik tiems, kas apmokestinamąsias pakuotes pateikia rinkai pirmą kartą, ir netaikomas jokiems tolesniems rinkos dalyviams, atitinka reikalavimą laikytis Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“, ypač atsižvelgiant į tai, jog Teisingumo Teismas minėto 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou (C-104/17, EU:C:2018:188) 29 punkte jau turėjo galimybę įvertinti, kad iš esmės į MAT panašus valstybės narės nustatytas mokestis už į vidaus rinką išleistą pakuotę neprieštarauja šiam principui.

Be to, inter alia atsižvelgiant į jau apžvelgtas Sąjungos taisyklės bei minėtą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nėra jokio pagrindo pripažinti, jog gamintojų ir importuotojų atsakomybe už prisidėjimą prie atliekų susidarymo pagrįsta pareiga mokėti MAT savaime yra nesuderinama su Sąjungos teisėje taikomu proporcingumo principu, juolab, kad, pavyzdžiui, kiek tai yra susiję su dėl apmokestinamosios pakuotės išleidimo susidarančių atliekų tvarkymu, Atliekų direktyvos 14 straipsnio 2 dalis eksplicitiškai nustato, jog „Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 29 p.)

20.4. Pareiškėjas yra MAT mokėtojas, 2015 m. į Lietuvos vidaus rinką pateikęs Patikrinimo akte nurodytą pripildytos metalinės pakuotės kiekį, t. y. kad pagal bendrąsias MAT įstatymo nuostatas pareiškėjas yra MAT mokėtojas, atsakingas už ginčo mokesčio sumokėjimą į valstybės biudžetą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, apeliantas iš esmės laikosi pozicijos, kad jis turėjo būti (i) atleistas nuo ginčo MAT mokėjimo MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) pagrindu arba (ii) pagal MAT įstatymą apskaičiuota MAT suma turėjo būti sumažinta (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 30 p.).

20.5. MAT įstatymo 5 straipsnio („Mokesčio lengvatos“) 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), be kita ko, įtvirtina, kad „gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą <...> pakuotės atliekomis už tą <...> pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos <...> pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių <...> pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį.“ Šis atleidimo nuo MAT pagrindas papildomai paminėtas ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (PPATĮ) 7 straipsnio 3 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), nustatančioje, kad „gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.“ (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 31–32 p.).

20.6. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Pakuočių direktyvos 15 straipsnis neatlieka išsamaus šia direktyva reglamentuojamose srityse priimtų nacionalinių priemonių derinimo (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Visnapuu, C-198/14, EU:C:2015:751, 47 p.). Tai, be kita ko, reiškia, jog nacionaliniame mokesčio įstatyme nustatyta aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) nėra Sąjungos nustatyta ir jos garantuojama teisė mokesčio mokėtojams (gamintojams ir (ar) importuotojams) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 33 p.).

20.7. Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 34 p.).

20.8. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė išimtį iš bendros taisyklės. Todėl primintina, kad mokesčio įstatyme nustatyta apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) turi būti taikoma griežtai ir siaurai, o bet koks plečiamas tokios išimties aiškinimas yra negalimas (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-90-556/2019 95 p.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 35 p.).

20.9. Iš MAT įstatymo nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad MAT mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.), nesudaro pagrindo pripažinti, jog yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Priešingas aiškinimas ne tik nebūtų suderinamas su nacionalinėmis mokesčių teisės taisyklėmis, bet ir neleistų pasiekti Pakuočių direktyvos tikslų, ypač atsižvelgiant į tai, kad aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra šios direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, kuria siekiama užtikrinti, kad inter alia būtų įvykdyti jos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai dėl minimalaus pakuočių atliekų perdirbimo (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 36–37 p.).

20.10. MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) minimas užduotis turi įvykdyti būtent mokesčio mokėtojas, kuris siekia pasinaudoti šioje įstatymo nuostatoje numatyta lengvata (išimtimi). Vykdydami šią Užduotį, mokesčio mokėtojai pakuočių atliekų perdirbimą gali organizuoti individualiai arba kolektyviai (PPATĮ 7 str. 5 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija), ATĮ 3421 str. 2 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)). Pastaruoju atveju gamintojai ir importuotojai pakuočių atliekų tvarkymą kolektyviai organizuoja steigdami Organizaciją ir (ar) tapdami įsteigtos Organizacijos dalyviais arba Organizacijai sutartiniais pagrindais pavesdami organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą (PPATĮ 10 str. 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-864 redakcija), ATĮ 3422 str. 1 ir 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 38–39 p.).

20.11. Aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) yra siejama su asmenine šia išimtimi (lengvata) siekiančio pasinaudoti mokesčio mokėtojo pareiga perdirbti atitinkamą pakuočių atliekų kiekį. Tai, be kita ko, reiškia, kad, nors viena iš aptariamos Organizacijos pareigų yra minėtų Vyriausybės užduočių vykdymas (ATĮ 3423 str. 10 d. 3 p. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), kiek tai yra susiję su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija)ir PPATĮ 7 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1893 redakcija)) taikymu, ši Organizacija, vykdydama Užduotį, veikia jos dalyvių ir klientų (mokesčio mokėtojų) vardu (pavedimu) ir interesais, kas inter alia lemia, kad rizika ir atsakomybė dėl mokestinių pasekmių, tokiai Organizacijai neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų jos dalyviams ar klientams, tenka atitinkamam mokesčio mokėtojui. Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad, skirtingai nei mano pareiškėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad pagal ginčo teisiniams santykiams taikytinas nacionalines (mokesčių) teisės aktų nuostatas gamintojų ir importuotojų atsakomybė už Užduoties vykdymą pasibaigia šiems pavedus minėtai Organizacijai ją (Užduotį) vykdyti.

Toks aiškinimas, t. y. kad gamintojai ir (ar) importuotojai atleidžiami nuo MAT mokėjimo už visą išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekį vien dėl to, kad jie minėtai Organizacijai ar atliekų tvarkytojui sutartimi sulygta kaina ir sąlygomis sumokėjo už 54 proc. šių pakuočių kiekio atitinkančių atliekų perdirbimą, akivaizdžiai nebūtų suderinamas su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata) siekiamais tikslais, jei atitinkamas ginčo pakuočių atliekų kiekis realiai nebūtų surinktas ir perdirbtas. Be to, pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Atliekų direktyvos taikymo apimtimi, tokie subjektai, kaip Organizacija ir (ar) pagal sutartis paslaugas teikiantys minėti atliekų tvarkytojai, yra laikytini „tarpininkais“ („įmonė, kitų vardu organizuojanti atliekų naudojimą ar šalinimą, įskaitant tokius tarpininkus, kurie atliekų neįsigyja fiziškai (Atliekų direktyvos 3 str. 8 d.), t. y., kiek tai yra susiję su Užduoties vykdymu, Atliekų direktyvos taikymo tikslais minėti subjektai organizuoja apmokestinamosios pakuotės atliekų surinkimą ir perdirbimą bei šias atliekas renka ir perdirba sutartį su jais sudariusio gamintojo ir (ar) importuotojo (MAT mokėtojo) vardu.

Atskirai atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš pačios Užduoties formuluotės ir turinio, jos įvykdymui visiškai nėra reikšminga aplinkybė, kokio konkretaus gamintojo ir (ar) importuotojo išleistų metalinių pakuočių atliekos yra tvarkomos – aptariamų mokesčių įstatymų taikymo tikslais mokesčio mokėtojas pripažintinas įvykdžiusiu Užduotį nepriklausomai nuo to, ar jis (jo pavedimu veikę asmenys) sutvarkė savo ar kito ūkio subjekto išleistų pakuočių atliekas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 40–42 p.).

20.12. Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymo tikslais būtent pareiškėjas nagrinėjamu atveju ir turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, be kita ko, šiuo tikslu pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Šiuo įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu pažymėtina, kad įstatymų leidėjas eksplicitiškai nustatė, kad Užduoties patvirtinimas pirmiausia grindžiamas MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje nurodytais dokumentais, patvirtinančiais perdirbtą pakuotės atliekų kiekį. Tačiau, kaip minėta, šioje įstatymo nuostatoje minimi dokumentai, patvirtinantys pakuočių atliekų perdirbimą, kuriuos išrašė Organizacija ir kuriais rėmėsi pareiškėjas deklaruodamas už ginčo mokestinį laikotarpį mokėtiną MAT, buvo panaikinti Vilniaus RAAD 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-17.5-82, o ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo jau yra galutinai išnagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 23 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-927-525/2022, kurioje kaip proceso šalis dalyvavo ir pareiškėjas. Jokių kitų aptariamoje MAT įstatymo nuostatoje minimų dokumentų pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei nagrinėjant mokestinį ginčą teisme nepateikė (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 43–44 p.).

20.13. Pareiškėjas byloje nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie objektyviai patvirtintų Užduoties ar jos dalies įvykdymą ginčo mokestiniu laikotarpiu, iš esmės apsiribodamas tik bendro pobūdžio argumentais ir pasvarstymais, kurie negali būti ir nėra pagrindas pripažinti, kad yra tenkinamos aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos. Atskirai pasisakydama dėl šiuo klausimu apelianto dėstomų argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad, pirma, nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo teiginys, kad „<...> metalinės pakuotės atliekos aplinkoje nesimėto ir yra sutvarkytos“, laikytina ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta (visiems žinoma ir neįrodinėtina) aplinkybė, juolab, pavyzdžiui, įstatymų leidėjas PPATĮ 2 straipsnio 12 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) yra nurodęs, kad pakuočių atliekų šalinimas (sąvartynuose) nėra sutvarkymas. Be to, kaip jau minėta, aptariama apmokestinimo išimtis (mokesčio lengvata) siejama su Užduoties įvykdymų (pakuočių atliekų perdirbimu nustatytu būdu) bei kad ją (Užduotį) įvykdė mokesčio mokėtojas, todėl, net ir sutinkant su pareiškėjo teiginiu, jog metalinės pakuotės atliekos „aplinkoje nesimėto“, tai dar nereiškia, kad jos buvo nustatytu būdu perdirbtos, šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui vykdant Užduotį.

Pastaruoju aspektu ir šios Nutarties 27–29 punktuose nurodytų Sąjungos taisyklių kontekste nėra jokio pagrindo vertinimui, kad inter alia principui „teršėjas moka“ galėtų prieštarauti nurodymas prie aplinkos teršimo pakuotės atliekomis prisidėjusiems šias pakuotes į vidaus rinką išleidusiems gamintojams ir (ar) importuotojams sumokėti MAT atveju, kai tokias atliekas (jų dalį) savo lėšomis surenka (superka) ir (ar) perdirba kiti ūkio subjektai, kaip antai pareiškėjo minimos metalo supirktuvės. Antra, kaip jau minėta, Užduoties įvykdymui nėra svarbu, kieno išleistų metalinių pakuočių atliekos, vykdant šią Užduotį, buvo sutvarkytos, todėl vien abstraktūs pareiškėjo teiginiai, kad dalis jo išleistų pakuočių atliekų galėjo būti perdirbtos kitų nei UAB „Metrail“ atliekų tvarkytojų, su kuriais sutartis buvo sudariusi Organizacija, neturi įtakos sprendžiant dėl ginčo apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo.

Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pats (asmeniškai) neperdavė ginčo metalinių pakuočių atliekų tvarkytojams, o tik įpareigojo Organizaciją organizuoti šių atliekų surinkimą ir perdirbimą, todėl nėra objektyvių galimybių, pavyzdžiui, įvertinus konkrečiam atliekų tvarkytojui perduotų ir jo realiai sutvarkytų (perdirbtų) atliekų kiekių santykį, nustatyti, koks gamintojo ar importuotojo perduotų atliekų kiekis realiai buvo perdirbtas. Trečia, tai, kad, kaip teigia apeliantas, Organizacija patvirtinimus apie metalinių pakuočių perdirbimą pagal UAB „Metrail“ ir kitų šių atliekų tvarkytojų surašytus sutvarkymą įrodančius dokumentus savo klientams paskirstydavo „loterijos būdu“, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių.

Iš tiesų tokio pobūdžio (organizaciniai, sutarčių vykdymo) klausimai patenka į tarp Organizacijos ir jos dalyvių ir klientų susiklosčiusius privataus pobūdžio santykius, kurie nėra reguliuojami mokesčių (viešosios teisės) aktų nuostatomis. Kiek tai yra susiję su aptariama apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Organizacija (iki sueinant mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminui) būtų pasinaikinusi kitų nei UAB „Metrail“ dokumentų pagrindu jos dalyviams ir klientams išrašytus patvirtinimus apie perdirbtą ginčo pakuočių kiekį ir šį kiekį būtų, pavyzdžiui, proporcingai perskirsčiusi.

Tuo tarpu jokie įstatymai ir juos įgyvendinantys norminiai aktai nenumatė atsakovo ar kito viešojo administravimo subjekto teisės panaikinti teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, nurodytus MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) antrame sakinyje. Savo ruožtu, be kita ko, atsižvelgiant į šios Nutarties 40 punkte nurodytą aiškinimą, tokiuose Organizacijos kitiems mokesčio mokėtojams išrašytuose patvirtinimuose nurodytas perdirbtas ginčo pakuočių atliekų kiekis ar jo dalis negali būti pripažinta kaip perdirbta pareiškėjo aptariamos MAT įstatymo nuostatos taikymo tikslais.

Atskirai paminėtina, kad ir pats pareiškėjas, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, be kita ko, laikėsi pozicijos, kad atsakovas nepagrįstai panaikino patvirtinimą apie 2014 m. perdirbtą metalinės pakuotės kiekį, kuris buvo išrašytas ne UAB „Metrail“, t. y. kito atliekų tvarkytojo, išduotų dokumentų pagrindu (ši skundo dalis buvo tenkinta) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 46–50 p.).

20.14. Pareiga mokėti MAT tenka išskirtinai gamintojui ir importuotojui, o apmokestinimo momentas siejamas su apmokestinamosios pakuotės išleidimu į vidaus rinką, t. y. dar iki šios pakuotės tapimo atliekomis. Jokie nacionaliniai mokesčių įstatymai nenumato, kad už prievolė sumokėti MAT yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai Organizacija ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjo susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai bei aplinkybė, kad jie (Organizacija ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai. Šioms, mokesčio įstatyme aiškiai nustatytoms, prievolėms jokios įtakos neturi ir kitiems atliekų tvarkymo sistemos dalyviams už galimus viešosios teisės normų pažeidimus taikomos poveikio priemonės, be kita ko, minimos apelianto akcentuojamoje Atliekų direktyvos 36 straipsnio 2 dalyje. Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (pvz., žr. MAĮ 141 str. 1 d. 1 p. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti vertinama kaip pagrindas atleisti nuo MAT (jo dalies) mokėjimo ir (ar) remtis tokia, kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), kai nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos. Toks nacionalinių įstatymų nuostatų aiškinimas, susijęs su gamintojų ir importuotojų atsakomybe inter alia už Užduoties neįvykdymo (mokestines) pasekmes, nėra nesuderinamas su apelianto minimomis atsakomybės už atliekų tvarkymą paskirstymą reglamentuojančiomis Atliekų direktyvos nuostatomis, įskaitant jos 15 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 55–57 p.).

20.15. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinimui, jog mokesčių administratoriui paneigus ginčo apmokestinimo išimtį, buvo nepagrįstai pažeisti iš teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos kylantys reikalavimai: mokesčių administratorius, nustatęs, jog nėra tenkinamos objektyvios materialinės apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, ginčo mokestines prievoles pareiškėjui apskaičiavo nepažeisdamas aiškiai nacionaliniuose mokesčių įstatymuose nustatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino; tai, kad kompetentingos institucijos gali patikrinti ir panaikinti minėtų organizacijų ir (ar) atliekų tvarkytojų išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra neįprasta ir netikėta, juolab tokia šių institucijų teisė (ir pareiga) buvo aiškiai ir eksplicitiškai numatyta ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359, VIII skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ (aplinkos ministro 2013 m. spalio 16 d. įsakymo Nr. D1-760 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 62 p.).

20.16. Atliekų tvarkytojo (UAB „Metrail“) ir Organizacijos išrašytų dokumentų panaikinimas bei ginčijamo Sprendimo priėmimas nagrinėjamu atveju nėra laikytini mokesčių administratoriaus ar kito viešosios valdžios subjekto padarytos klaidos taisymas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. Apelianto minimų viešosios valdžios institucijų galimai turėtų pozityvių pareigų aspektu, pastebėtina, jog tai, kad pareiškėjo pavedimu Užduoties neįvykdę Organizacija ir atliekų tvarkytojas (UAB „Metrail“) buvo licencijuoti ir, atitinkamai, valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo mokestinių prievolių (jų apimties) – mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti MAT yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėjas), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Civilinio kodekso 6.271 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 63 p.).

20.17. Apmokestinamosios pakuotės rūšys ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis tarifai pateikti MAT Įstatymo 4 priedėlyje (MAT įstatymo 6 str. 8 d.), kuriame metalinei pakuotei 2015 m. buvo nustatyta 753 Eur/t aptariamo mokesčio tarifas, indeksuojamas MAT įstatymo 6 straipsnio 9 dalyje nustatyta tvarka. Nėra ginčo, kad Sprendime apskaičiuoto ir nurodyto sumokėti MAT dydis atitinka mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau pareiškėjas laikosi pozicijos, kad šis dydis yra neproporcingas ir, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, turi būti sumažintas (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 64–65 p.).

20.18. Sprendimu apskaičiuotas MAT nėra sankcija – už ginčo laikotarpį mokėtinas MAT buvo apskaičiuotas taikant standartinį mokesčio tarifą ir jokios mokesčio įstatyme už pažeidimus numatytos poveikio priemonės (sankcijos), kaip antai MAT apskaičiavimas padidintu tarifu (MAT 9 str. 4 d. 3 p.), nebuvo taikytos. Be to, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjui apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti MAT yra baudimas už Užduoties neįvykdymą – pagal mokesčio įstatymą pareiga mokėti MAT siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas į rinką patiekė atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Kaip sankcija negali būti vertinamas ir pareiškėjo teisės į MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatytą apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvatą) paneigimas, kuris buvo nulemtas tik objektyvios aplinkybės, jog nėra tenkinamos mokesčio įstatyme nustatytos esminės šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos, bei kuris suponavo pareiškėjo apmokestinimą tik standartiniu tarifu, kurį moka mokesčio mokėtojai, nesinaudojantys aptariama išimtimi (lengvata) (šiais klausimais, be kita ko, žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužes 17 d. nutarimo byloje Société Oxyg?ne Plus prieš Prancūziją, 76959/11, 40–51 p. ir juose nurodytą šio teismo jurisprudenciją) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 66–67 p.).

20.19. Ginčijamu Sprendimu pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti ir jokie mokesčio įstatyme numatyti delspinigiai (MAT įstatymo 10 str. 4 d.) už laikotarpį iki jo priėmimo, t. y. Sprendimo pareiškėjui sukeltos pasekmės apsiribojo tik bendra pareiga sumokėti MAT už ginčo laikotarpiu į Lietuvos vidaus rinką išleistas pripildytas pakuotes. Ginčijamo Sprendimo poveikio pareiškėjui aspektu atskirai paminėtina ir tai, kad (kaip yra ir nagrinėjamu atveju) tokio mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas sustabdo jo (sprendimo) vykdymą, be to, nacionaliniai mokesčių įstatymai numato galimybė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, jei a posteriori apskaičiuotų mokėtinų mokesčio sumų sumokėjimas į valstybės biudžetą nedelsiant lemtų sunkias finansines pasekmes mokesčio mokėtojui (MAT įstatymo 10 str. 4 d., MAĮ 88 str. 1 d. (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1159 redakcija)) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 68 p.).

20.20. Pareiškėjas taip pat kvestionuoja ginčo laikotarpiu (2015 m.) galiojusio MAT standartinio tarifo, taikomo už aplinkos teršimą ginčo pakuotėmis, dydžio pagrįstumą, iš esmės akcentuodamas, kad jis yra „<...> keletą kartų didesnis, nei faktiniai atliekų sutvarkymo kaštai <...>“ (t. y. viršija pakuočių atliekų tvarkymo vidutinius įkainius, kuriuos taiko gamintojų ir importuotojų organizacijos) bei atkreipdamas dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo Nr. VIII-1183 4 priedėlio pakeitimo įstatymu (2018 m. gruodžio 18 d.

įstatymas Nr. XIII-1792) už metalinės pakuotės išleidimą mokėtino MAT tarifas, taikomas nuo 2019 m., yra 186 Eur/t, t. y. kelis kartus mažesnis nei 753 Eur/t tarifas, taikytas ginčo laikotarpiu (2015 m.). Šiais aspektais pirmiausia primintina, kad, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo aktuose, mokesčiai yra įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai).

Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei, pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai). Svarbu pabrėžti, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimą ir jame paminėtą oficialią konstitucinė doktriną).

Primintina ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys ekonominiai, socialiniai procesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, remiami ūkio plėtros prioritetai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimus).

Be to, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį Seimas gali įstatymu nustatyti tokius valstybinius mokesčius (privalomus mokėjimus), kurių objekto specifika gali lemti surenkamų lėšų tikslinę paskirtį – valstybinės politikos tam tikroje gyvenimo srityje specifinių prioritetų įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarimas) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 70–72 p.).

20.21. Kaip matyti iš MAT įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, priimdamas šį įstatymą ir, atitinkamai, nustatydamas MAT, įstatymų leidėjas, be kita ko, siekė ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Šiais aspektais ir kiek tai yra susiję su mokesčiu už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, pažymėtina, kad, pirma, atliekų susidarymo prevencijos tikslais MAT yra siekiama sumažinti pakuočių kiekį dar iki apmokestinimo momento, t. y. iki pripildytos pakuotės išleidimo į vidaus rinką – nėra abejonių, jog mokėtino MAT dydis, kurį tiesiogiai lemia mokesčio tarifas, daro poveikį, be kita ko, gamintojų ir (ar) importuotojų apsisprendimui dėl į vidaus rinką išleistinos pakuotės kiekio ir rūšies. Antra, vertinant MAT tarifą kartu su MAT įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), akivaizdu, jog šiuo mokesčių inter alia siekiama paskatinti mokesčių mokėtojus vykdyti Užduotį, t. y. skatinti susidariusių pakuočių atliekų perdirbimą. Pastaruoju aspektu pastebėtina, jog tai, kad MAT nėra siejamas (išimtinai) su apmokestinamųjų pakuočių atliekų tvarkymo sąnaudomis, patvirtina ir tai, kad mokesčio mokėtojai yra atleidžiami nuo viso MAT, jei jie įvykdo Užduotį, t. y. perdirba tik dalį šių atliekų (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 73–74 p.).

20.22. Kadangi aptariamas mokestis, be kita ko, yra Pakuočių direktyvos 15 straipsnyje nurodyta priemonė, pastebėtina, kad, kiek tai yra susiję su joje apibrėžtais tikslais, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, minėtoje direktyvoje nustatomos „priemonės, skirtos svarbiausia tam, kad nebūtų gaminamos pakuočių atliekos ir būtų taikomi papildomi pagrindiniai principai – pakartotinis pakuočių naudojimas, perdirbimas ir kitos pakuočių atliekų utilizavimo formos, ir taip būtų sumažintas galutinis tokių šalintinų atliekų kiekis“.

Šiuos tikslus patvirtina Pakuočių direktyvos pirmos ir antros konstatuojamųjų dalių tekstas: nurodyta, kad šia direktyva atitinkamai siekiama, pirma, „apsaugoti aplinką“ nuo pakuočių atliekų poveikio arba jį „sumažinti ir taip užtikrinti aukštą aplinkosaugos lygį“ ir, antra, „mažinti bendrą pakuočių apimtį“. Pakuočių išleidimo į rinką ribojimo tikslai bei pakuotės atliekų pakartotinio panaudojimo ir (ar) perdirbimo prioritetai, taip pat padidinta tokių pakuočių gamintojų ir (ar) importuotojų atsakomybė už šių tikslų bei prioritetų įgyvendinimą atsispinti ir Atliekų direktyvos 4 straipsnio („Atliekų hierarchija“) 1 dalyje, 8 straipsnio („Didesnė gamintojo atsakomybė“) 1 ir 2 dalyse, 9–11 straipsniuose.

Kitaip tariant, gamintojams ir importuotojams nacionalinio mokesčio įstatymu nustatytu MAT siekiami pakuočių atliekų prevencijos ir jų (atliekų) perdirbimo tikslai, atitinka įtvirtintus minėtose direktyvose, numatančiose inter alia padidintą gamintojų ir importuotojų, t. y. MAT mokėtojų, atsakomybę už pakuočių atliekų prevenciją ir jų perdirbimą. Trečia, vadovaujantis MAT įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis mokamas į valstybės biudžetą ir šios lėšos naudojamos ATĮ numatytiems Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos tikslams įgyvendinti, t. y. atliekų tvarkymo finansavimo galimybėms padidinti (ATĮ 34 str. 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija)), šiuo tikslu programos lėšomis finansuojant: (i) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, įskaitant ir investicinių projektų įgyvendinimą; (ii) visuomenės ir savivaldybių darbuotojų mokymą, švietimą ir informavimą gaminių ir pakuotės bei jų atliekų tvarkymo klausimais; (iii)) gaminių ir pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą, funkcionavimą ir vystymą, teikiant dotacijas savivaldybėms ir subsidijas ūkio subjektams; (iv) programos lėšų ir mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir pakuotės atliekomis administravimo priemones (ATĮ 34 str. 3 d. (2011 m. gruodžio 22 d.

įstatymo Nr. XI-1892 redakcija) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 75–76 p.).

20.23. Šiame bei padidintos gamintojų atsakomybės, kuri apima ir finansinę atsakomybę už atliekų tvarkymą (Atliekų direktyvos 8 str. 1 d. antra pastraipa), kontekste atskirai paminėtina, kad Pakuočių ir Atliekų direktyvoms, taip pat principui „teršėjas moka“ neprieštarauja valstybės narės nustatytos priemonės, kuriomis siekiama, užtikrinti, jog pakuotes į vidaus rinką išleidę ir taip prie jų (pakuočių) atliekų susidarymo prisidėję gamintojai ir (ar) importuotojai dalyvautų darant investicijas į pakuočių atliekų tvarkymo sistemų kūrimą ir vystymą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 29 p. ir jame nurodyta šio teismo jurisprudenciją), taip pat visiškai ar iš dalies finansuotų šių sistemų funkcionavimą (Atliekų direktyvos 14 str. 2 d.) bei pakuočių vartotojų ir kitų visuomenės narių švietimą (Pakuočių direktyvos 13 str. ir 15 str.) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 77 p.).

20.24. Iš to, kas paminėta, taip pat iš ginčo laikotarpiu galiojusio Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-94, nuostatų matyti, kad, skirtingai nei iš esmės vertina pareiškėjas, MAT nėra skirtas išimtinai padengti tiesiogines pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas – juo siekiama kitų, be kita ko, su aplinkos apsauga susijusių, tikslų. Todėl apelianto teiginiai dėl to, kad ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis MAT tarifas ženkliai viršijo realius pakuočių atliekų tvarkymo kaštus nesudaro pagrindo abejoti šio mokesčio teisingumu, protingumu ir proporcingumu.

Išplėstinė teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ginčo mokestiniam laikotarpiui taikytas standartinis MAT tarifas už į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes būtų nesuderinamas su kokiais nors iš Konstitucijos kylančiais reikalavimais – jis nėra akivaizdžiai neteisingas, neprotingas ar neproporcingas inter alia minėtų įstatymų leidėjo siektų tikslų aspektu, jis (tarifas) nepaneigė ir nepagrįstai neapribojo jokių mokesčio mokėtojų teisių ir laisvių, kurias saugo Konstitucija. Tokiam vertinimui jokios reikšmės neturi apelianto akcentuojama aplinkybė, jog įstatymų leidėjas, veikdamas jam Konstitucijos numatytos kompetencijos ir diskrecijos ribose, sumažino už 2019 m. ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką išleistas metalines pakuotes mokėtino ginčo mokesčio (standartinio) tarifo dydį.

Iš tiesų įstatymų leidėjas nenumatė, kad mažesnis mokesčio tarifas taikomas retroaktyviai, t. y. ir ginčo (mokestiniams) teisiniams santykiams, o apelianto nurodomame Aiškinamajame rašte, kurį parengė projekto rengėjai (Aplinkos ministerija), aprašytos tarifo pakeitimą paskatinusios priežastys, ypač atsižvelgiant į prieš tai paminėtus MAT tikslus, neleidžia manyti, kad ginčo laikotarpiu taikytas mokesčio tarifas buvo akivaizdžiai nepagrįstas (atskirai pastebėtina, kad Aiškinamajame rašte aptariamas siūlomų pakeitimų poveikis viešiesiems finansams siejamas su numatomomis didesnėmis biudžeto pajamomis dėl „<...> neigiam[ų] „Metrail“ pasekm[ių] mokesčio mokėtojams <...>“).

Paminėtina ir tai, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo ir tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai) (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 78–79 p.).

20.25. Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad toks mokestis, koks nagrinėjamas šioje byloje, atitinka ir iš Pakuočių direktyvos kylantį reikalavimą laikytis šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ – šiuo mokesčiu piniginė našta perkeliama tiems, kas pateikia pakuotes nacionalinei rinkai, ir jis taikomas tik tiek, kiek nebuvo įvykdyta Užduotis (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Teisingumo Teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo byloje Cali Esprou, C-104/17, EU:C:2018:188, 29 p.). Be to, pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti tokio kaip ginčo mokestis dydį (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo byloje VG Čistoća, C-335/16, EU:C:2017:242, 30 p.); šis dydis, t. y. ginčo laikotarpiu galiojęs standartinis mokesčio už aplinkos teršimą metalinėmis pakuotėmis tarifas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra akivaizdžiai neproporcingas minėtiems MAT siekiamiems Sąjungos tikslams (šiuo klausimu, pvz., žr. Teisingumo Teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimo byloje SETAR, C-551/13, EU:C:2014:2467, 48 ir 49 p.), o pati mokesčio apskaičiavimo ir taikymo tvarka niekaip negali lemti ir nelemia, kad tam tikriems aptariamiems teršėjams (pakuotės gamintojams ir importuotojams) teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie patys pagamino išleisdami pakuotes į vidaus rinką, kiekiui – MAT skaičiuojamas tik nuo paties mokesčio mokėtojo į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės svorio (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 80 p.).

20.26. Nesant atitinkamų nuostatų mokesčių įstatymuose, MAT dydis ir pareiškėjo mokestinių prievolių apimtis nėra ir negali būti valstybės biudžeto sąskaita mažinami sąnaudomis, kurias mokesčio mokėtojas patyrė siekdamas įvykdyti Užduotį. Kadangi, kaip dar 1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, dėl mokesčių nesitariama, klausimas dėl pareiškėjo Organizacijai pagal sutartį sumokėtų sumų galėtų būti reikšmingas, pavyzdžiui, bylose dėl šios Organizacijos sutartinės arba, kaip jau minėta, valstybės deliktinės atsakomybės, bet ne nagrinėjant šioje byloje kilusį mokestinį ginčą. Iš tiesų sutarties šalis turi teisę reikalauti inter alia grąžinti už nesuteiktas ar netinkamai suteiktas paslaugas sumokėtas sumas (jų dalį) iš įsipareigojimų neįvykdžiusios (netinkamai juos vykdžiusios) kitos sutarties šalies, o aplinkybė, jog jam galimai nepavyks ar nepavyko šių sumų išsireikalauti iš kontrahento, nedaro ir, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, negali daryti įtakos jo mokestinių prievolių apimčiai. Be to, atsižvelgiant į aptartus MAT tikslus bei tai, kas nurodyta šios Nutarties 28 ir 61 punktuose, nėra jokio pagrindo manyti, kad toks nacionalinių nuostatų taikymas ginčo atveju būtų nesuderinamas su Sąjungos taisyklėmis, be kita ko, įtvirtintomis Pakuočių ar Atliekų direktyvose (2024 m. gegužės 20 d. nutarties 81 p.).

21. Tokios pat nuostatos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir vėlesnėse analogiško pobūdžio administracinėse bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; ir kt.).

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindų nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pateiktas ginčui taikytino teisinio reguliavimo aiškinimas ir pasisakyta dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų klausimų (netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo, vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę), mokesčio mokėtojo kaltės nebuvimo).

23. Kaip minėta, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), jog metalinių pakuočių atliekos už 2013-2014 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėjas 2013-2014 m. įvykdė metalinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to jis galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėjas nepateikė VMI patikslintų Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2014 m. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad mokestis už aplinkos taršą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2014 m. apskaičiuotas pagrįstai. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nekelia ginčo dėl atsakovo apskaičiuotos (perskaičiuotos) mokesčio sumos dydžio – 80 831 Eur, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

24. Dėl teismo sprendimo netinkamo motyvavimo teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies (2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas.

25. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nesivadovauti minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje pateiktu ginčui spręsti taikytino teisinio reguliavimo aiškinimu, įvertinant aktualias Europos Sąjungos teisės aktų bei Teisingumo Teismo sprendimų nuostatas bei nurodant, kad šios nuostatos yra aiškios bei nėra pagrindo kreiptis į šią Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Pažymėtina, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartyje yra pasisakoma ir pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, todėl nėra pagrindo daryti kitokias išvadas dėl įrodymų viseto, kuris reikšmingais aspektais šiose bylose yra iš esmės identiškas, vertinimo ir nustatytų aplinkybių.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta nepriteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas, pažymi, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje minima formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ – reiškia, kad išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialieji reikalavimai). Be to, toks laimėjimas paprastai yra siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013; kt.).

27. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas nors ir buvo pripažintinas teisėtu, tačiau buvo pagrįstas ne visa apimtimi. Departamentas perskaičiavo pareiškėjui ginčo mokestį, bet ne savo iniciatyva, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutarties 129.1 ir 129.2 punktų pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs pareiškėjo skundą, pakeitė Sprendimą, sumažindamas 149 749 Eur mokesčio sumą iki 80 831 Eur. Pareiškėjas skundu iš esmės siekė išvengti finansinių pasekmių, todėl iš dalies tenkinus skundą, jo materialusis interesas iš dalies buvo patenkintas. Dėl to, atsižvelgiant į šioje nagrinėjamoje byloje susidariusią teisinę situaciją, atsirado pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo proporcingą jo patirtų bylinėjimosi išlaidų dalį (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-619-556/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-633-815/2024; kt.).

28. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 3 405,31 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas paslaugas (patirtas išlaidas grindė 2018 m. rugsėjo 12 d. PVM sąskaita faktūra Nr. LPB Nr. 43109, 2019 m. balandžio 9 d. PVM sąskaita faktūra LPB Nr. 45269, 2023 m. balandžio 20 d. sąskaita faktūra LPB Nr. 59601, 2023 m. balandžio 20 d. bei 2023 m. rugpjūčio 17 d. patvirtinimais apie apmokėjimus).

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovo suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas pirmosios instancijos teisme, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, jos procesinę baigtį (patenkinta dalis skundo reikalavimo), atsižvelgdama į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 560 Eur suma.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

30. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir šį prašymą tenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjui iš atsakovo 1560 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

31. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. 1 089, 51 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 15 Eur sumokėto žyminio mokesčio (patirtas išlaidas grindžia 2023 m. spalio 20 d. PVM sąskaita faktūra LPB Nr. 61714 ir 2023 m. lapkričio 21 d. mokėjimo nurodymu).

32. Nagrinėdama šį pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Sprendimą. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), šia nutartimi patvirtino Departamento Sprendimo (su teisminio nagrinėjimo metu atliktu perskaičiavimu) teisėtumą, tik tenkino iš dalies pareiškėjo procesinį prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pažymėtina, kad iš apeliacinio skundo turinio ir pateiktų dokumentų, susijusių su apmokėta advokatui pinigų suma už apeliacinio skundo parengimą, matyti, jog iš esmės buvo siekiama materialiojo teisinio rezultato (Departamento Sprendimo panaikinimo), tačiau šis rezultatas nėra pasiektas. Dėl to tokio pobūdžio teismo sprendimas negali būti suprantamas kaip priimtas pareiškėjo naudai (ABTĮ 40 str. 1 d.).

33. Be to, teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015; kt.).

34. ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

35. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo atskirai pareiškėjui iš atsakovo priteisti jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme vien už tai, kad iš dalies patenkinta apeliacinio skundo dalis dėl procesinio prašymo.

36. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 2 dalį, už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. ABTĮ 35 straipsnio 3 dalis nustato, kad šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) ir jų priedus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, taip pat išreiškus pageidavimą procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio už apeliacinį skundą suma – 3,75 Eur, grąžinama pareiškėjui. Permokėtą žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 41 straipsnio 1 ir 3 punktais, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo akcinės bendrovės „Lytagra“ prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, ir šį prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lytagra“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 1 560 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt eurų) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lytagra“ žyminio mokesčio permoką – 3,75 Eur (tris eurus septyniasdešimt penkis centus).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė