b6023da5-7f15-4fa3-9cf3-acbdcb2c1d22 · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. e2-431-464/2023

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00010-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.9.14; 3.6.1.1; 3.6.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi ieÅ¡kovo A. N. atskirÄ jį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo A. N. ieÅ¡kinį atsakovei R. Č. dėl kompensacijos ir palÅ«kanų priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. IeÅ¡kovas A. N. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu ir prašė priteisti iÅ¡ atsakovės R. Č. 90 000 Eur kompensacijÄ , 15 361 Eur palÅ«kanas, 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. Nurodė, kad nuo 2009 m. sausio mėn. su atsakove R. Č. gyveno kartu, vedė bendrÄ Å«kį, augino tiek atsakovės du sÅ«nÅ«s iÅ¡ pirmos jos santuokos, tiek ir jų abiejų dvi dukras. Atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausė nebaigtas statyti namas (duomenys neskelbtini), kurį jie sutarė kartu baigti statyti ir jame apsigyventi. IeÅ¡kovas savo lėšomis ir darbu 2018 m. baigė namo statybos ir įrengimo darbus, iki 2018 m. jame visi kartu gyveno kaip Å¡eima. Atsakovės įkalbėtas ieÅ¡kovas sutiko namÄ parduoti ir iÅ¡ gautų lėšų įsigyti kitÄ bendrÄ Å¡eimos turtÄ â€“ butÄ Ispanijos Karalystėje. Namus Ispanijoje Å¡alys buvo įsigijusios 2018 m. spalio 28 d., gavę su atsakove bendrÄ paskolÄ , o vėliau, t. y. 2019 m. birželio 17 d., atsakovė už 187 500 Eur pardavė namÄ (duomenys neskelbtini). IÅ¡ lėšų, gautų pardavus namÄ , atsakovė, ieÅ¡kovui nežinant, įsigijo kitÄ turtÄ Ispanijos Karalystėje – kotedÅ¾Ä . IeÅ¡kovo teigimu, į ginčo namÄ (duomenys neskelbtini) jis investavo apie 150 000 Eur asmeninių lėšų. Kadangi jo ir atsakovės tikslas buvo bendromis lėšomis sukurti bendrÄ Å¡eimos turtÄ , todėl ir dalis pardavus šį turtÄ gautų lėšų – 90 000 Eur, priklauso ieÅ¡kovui.

3. Kauno apygardos teismas 2023 m. sausio 9 d. nutartimi atsisakė priimti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį kaip neteismingÄ Lietuvos Respublikos teismams. Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovas ieÅ¡kinį atsakovei, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ispanijos Karalystėje, vadovaudamasis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (Reglamentas Briuselis I  bis) (toliau – ir Reglamentas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turėjo pareikÅ¡ti Ispanijos Karalystės, t. y. atsakovės gyvenamosios vietos teismui.

4. IeÅ¡kovas 2023 m. sausio 12 d. pateikė atskirÄ jį skundÄ dėl 2023 m. sausio 9 d. nutarties, kurį pirmosios instancijos teismas 2023 m. sausio 16 d. nutartimi patenkino ir skundžiamÄ nutartį pasinaikino. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas reikalavimÄ grindė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad jį ir atsakovę siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, ieÅ¡kovas investavo lėšas į atsakovei nuosavybės teise priklausantį namÄ su žemės sklypu, esančius Lietuvoje, siekdamas sukurti bendrÄ dalinę nuosavybę. Ä®vertinęs ginčo dalykÄ teismas pripažino, kad jis yra glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublika, todėl ieÅ¡kinys teismingas Kauno apygardos teismui.

5. Atsakovė 2023 m. vasario 9 d. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, praÅ¡ydama jį palikti nenagrinėtÄ , o Å¡io praÅ¡ymo nepatenkinus – ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, kad ginčas kilo iÅ¡ sutarties, todėl, vadovaujantis Reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunkčiu, jis teismingas prievolės įvykdymo vietos teismui. Kadangi ieÅ¡kovas yra deklaravęs savo iÅ¡vykimÄ Ä¯ Ispanijos Karalystę ir ten nuolat gyvena, prievolės įvykdymo vieta yra Ispanijoje. Atitinkamai, ginčas teismingas Ispanijos Karalystės, o ne Lietuvos Respublikos teismams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Kauno apygardos teismas 2023 m. kovo 6 d. nutartimi ieÅ¡kovo A. N. ieÅ¡kinį paliko nenagrinėtÄ , grÄ Å¾ino ieÅ¡kovui už ieÅ¡kinį sumokėtÄ 1 766 Eur žyminį mokestį. Papildoma nutartimi, priimta 2023 m. kovo 10 d., teismas priteisė atsakovei R. Č. iÅ¡ ieÅ¡kovo 1 815 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidas.

7. Teismas visų pirma pažymėjo, kad ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį atsakovei, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ispanijos Karalystėje, todėl taikytinos Reglamento nuostatos. Ä®vertinęs tai, kad ieÅ¡kovas byloje įrodinėja, jog jį ir atsakovę siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, kurių pagrindu buvo sukurtas bendras turtas ir praÅ¡oma jį atidalinti, priteisiant ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės kompensacijÄ , teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčas kilo iÅ¡ sutarties. Todėl Å¡iam ginčui yra aktualios Reglamento 7 straipsnio 1 dalies 1 papunkčio nuostatos, pagal kurias teismingumas nustatomas atsižvelgiant į sutartinės prievolės įvykdymo vietÄ .

8. Teismo vertinimu, ieÅ¡kovas įrodinėja jungtinės veiklos sutarties sudarymÄ 2009 m. balandžio mėn., kai, jo teigimu, Å¡alys apsigyveno kaip Å¡eima ir pradėjo vesti bendrÄ Å«kį, ieÅ¡kovas atliko atitinkamas investicijas į atsakovei faktiÅ¡kai priklausantį ginčo nekilnojamÄ jį turtÄ bei jo aplinkÄ , 2009 m. balandžio mėn. pabaigoje iÅ¡ asmeninių lėšų perdavė atsakovei 35 000 Lt kompensacijai buvusiam sutuoktiniui už gyvenamÄ jį namÄ sumokėti. Kadangi ginčo nekilnojamasis turtas yra (duomenys neskelbtini), ieÅ¡kovas savo reikalavimus įrodinėja, o atsakovė ginasi remdamiesi Lietuvos materialiÄ ja teise, teismas sprendė, kad Å¡alys yra pasirinkusios bÅ«tent Lietuvos materialiÄ jÄ teisę, pagal kuriÄ ir nustatytina ginčo prievolės vykdymo vieta.

9. Teismas nurodė, kad ginčo namo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2019 m. birželio 17 d., jungtinės veiklos sutartyje jos įvykdymo terminas nebuvo nustatytas, taigi ji turėjo bÅ«ti įvykdyta per 7 dienas nuo tos dienos, kuriÄ kreditorius pareikalavo jÄ Ä¯vykdyti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.53 straipsnio 2 dalis). Byloje nesant kitokių duomenų, teismas ieÅ¡kovo pareikalavimo įvykdyti piniginę prievolę momentÄ susiejo su ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio gavimu. IÅ¡ Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenų teismas nustatė, kad atsakovei ieÅ¡kinys buvo įteiktas 2023 m. sausio 24 d., todėl terminas prievolės pagal jungtinės veiklos sutartį įvykdymui (90 000 Eur kompensacijai sumokėti) baigėsi 2023 m. sausio 31 d.

10. Å ios prievolės įvykdymo vieta, teismo vertinimu, yra Ispanijos Karalystėje. IeÅ¡kovas labiau yra susijęs su Ispanijos Karalyste, o vien tai, kad ieÅ¡kovas yra deklaravęs gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvoje, kitokios teismo iÅ¡vados nelėmė. IÅ¡ gyvenamosios vietos registracijos patvirtinimo teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas yra registruotas Ispanijoje, Santa Polos savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), pirmoji registracija Å¡ioje savivaldybėje atlikta 2019 m. sausio 4 d., Å¡iame bÅ«ste gyvena ir ieÅ¡kovo dukterys. Be to, ieÅ¡kovas turi Å¡ios Å¡alies rezidento kortelę (duomenys neskelbtini).

11. IÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovas yra labiau susijęs su Ispanijos Karalyste, teismui leido padaryti ir tokia aplinkybė, kad Ispanijos Karalystės Elčės pirmosios instancijos teisme yra nagrinėjamas Å¡ios bylos atsakovės ieÅ¡kinys dėl jų nepilnamečių dukrų globos ir rÅ«pybos, tėvų valdžios, įsipareigojimų, susijusių su Å¡eimos namais, ir alimentų mokėjimo. Toje byloje pareikÅ¡tame ieÅ¡kinyje nurodyta, kad bÅ«stas (Å¡eimos namai), esantys (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis priklauso Å¡alims, o ieÅ¡kovas dirba Norvegijoje. Elčės 5-asis pirmosios instancijos teismas 2022 m. gegužės 5 d. nutarė, kad Å¡i institucija turi jurisdikcijÄ ir objektyviÄ kompetencijÄ nagrinėti ieÅ¡kovės (nagrinėjamoje byloje atsakovės) ieÅ¡kinį atsakovui (nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovui) ir jį priėmė. Tai, kad Å¡alys 2018 m. spalio 28 d. įsigijo namus Ispanijoje su jiems abiem suteikta Deutche banko paskola, patvirtino ir pats ieÅ¡kovas.

12. Kadangi ginčo prievolė (90 000 Eur kompensacijos sumokėjimas) yra atsiradusi 2023 m. sausio 24 d., kuomet ieškovas, kurio gyvenamoji vieta buvo Ispanijoje, pareiškė ieškinį atsakovei, kurios gyvenamoji vieta tuomet taip pat buvo Ispanijoje, o ši prievolė turėjo būti įvykdyta 2023 m. sausio 31 d. Ispanijos Karalystėje, teismas konstatavo, kad byla pagal ieškovo ieškinį nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. IeÅ¡kovas A. N. atskirajame skunde praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 6 d. nutartį ir klausimÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Teismas neteisingai nustatė bylos dalykÄ . IeÅ¡kiniu praÅ¡oma pripažinti, kad Å¡alys buvo susitariusios vykdyti jungtinę veiklÄ bei priteisti jos rezultatÄ . Nepripažinus, kad Å¡alis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, ieÅ¡kinį praÅ¡oma tenkinti kitu teisiniu pagrindu – priteisti kompensacijÄ už turo pagerinimÄ .

13.2. Nepagrįsta teismo iÅ¡vada, kad ieÅ¡kovas yra labiau susijęs su Ispanijos Karalyste. IeÅ¡kovas nuo 2021 m. liepos mėn. nebegyvena Ispanijoje, jo deklaruota gyvenamoji vieta visuomet buvo Lietuvoje. IeÅ¡kovas Å¡iuo metu gyvena ir dirba Lietuvoje ir neketina iÅ¡ jos iÅ¡vykti. Ispanijoje registracija buvo atlikta dėl ten įsigyto nekilnojamo turto, o rezidentu ieÅ¡kovas tapo, nes tik tokiu bÅ«du galėjo per pandemijÄ atvyti į IspanijÄ aplankyti savo dukrų.

13.3. Nagrinėjamu atveju aktualus ne tik Reglamento 7 straipsnio 1 punkto a papunktis, bet ir Å¡io straipsnio 2 punktas, pagal kurį ieÅ¡kinys kitoje valstybėje narėje gali bÅ«ti pareikÅ¡tas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto ar kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalÄ sukėlęs įvykis, teismuose. Å iuo atveju atsakovė apgavo ieÅ¡kovÄ ir jis dėl to patyrė žalÄ , todėl byla nagrinėtina Lietuvoje. Juo labiau kad ir teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad ieÅ¡kinys dėl žalos atlyginimo gali bÅ«ti reiÅ¡kiamas vietos, kur buvo padaryta žala teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-611/2020).

13.4. Ginčas yra susijęs išimtinai su Lietuvos Respublika, kadangi jungtinė veikla buvo vykdoma ir jos rezultatas yra Lietuvoje. Siekiant ištirti bei įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes turės būti ne tik apklausti čia gyvenantys liudytojai, tiriami lietuvių kalba surašyti dokumentai, bet ir atliktas turto vertinimas.

2. Atsakovė R. Č. atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ praÅ¡o jį atmesti, Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistÄ , priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodo tokius argumentus:

14.1. Tai, kad ieškovas gyvena Ispanijoje, patvirtina ne tik jam išduota rezidento kortelė ir Ispanijoje registruota gyvenamoji vieta, bet ir paties ieškovo Ispanijos teismui pateiktų dokumentų turinys. Ieškovas 2023 m. vasario 27 d. pareiškime Elčės vietovės teismui nurodė, kad po darbų Norvegijoje grįžo į savo namus Ispanijoje.

14.2. Namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ieškovui ir atsakovei gyvenant Ispanijoje. Teismas teisingai nustatė, kad prievolės įvykdymo vieta yra Ispanijoje, todėl ir ieškinys turi būti reiškiamas ne Lietuvos Respublikos, o Ispanijos Karalystės teismams.

Teisėja

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

3. Apeliantas A. N. su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacijÄ apie jo valstybinio socialinio draudimo laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 15 d. Atsakovė R. Č. su atsiliepimu į atskirÄ jį skundÄ pateikė 2023 m. vasario 28 d. Elčės vietovės koronerio teismo Nr. 1 praneÅ¡imÄ apie baudžiamosios bylos pradėjimÄ su vertimu į lietuvių kalbÄ , duomenis apie apelianto gyvenamÄ jÄ vietÄ , 2023 m. kovo 16 d. elektroninį laiÅ¡kÄ , 2023 m. vasario 23 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį.

4. Be to, 2023 m. balandžio 24 d. buvo gautas dar vienas atsakovės praÅ¡ymas priimti naujus įrodymus – Elčės koronerio teismo 2023 m. balandžio 12 d. sprendimÄ , Å¡aukimus į teismÄ , teismo praneÅ¡imÄ su vertimais į lietuvių kalbÄ . Apeliantas 2023 m. balandžio 25 d. taip pat pateikė praÅ¡ymÄ priimti naujus įrodymus – Ispanijos Karalystės Aukščiausiojo teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartį byloje Nr. 98/2005, 2022 m. vasario 8 d. sprendimÄ byloje Nr. 364/2021, Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimÄ byloje Nr. C-605/14, 2023 m. balandžio 24 d. praÅ¡ymÄ Santo Polos savivaldybei ir jų vertimus į lietuvių kalbÄ .

5. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartimi bylos Å¡alims buvo pasiÅ«lyta pateikti nuomonę dėl su aptartais Å¡alių procesiniais dokumentais pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų priėmimo bei jų vertinimo. Atsakovės 2023 m. gegužės 5 d. nuomonėje dėl įrodymų priėmimo nesutinkama su apelianto pateiktų įrodymų priėmimu. Apeliantas 2023 m. gegužės 10 d. savo nuomonėje laikosi analogiÅ¡kos pozicijos dėl atsakovės pateiktų įrodymų – praÅ¡o jų nepriimti, taip pat pateikia dar vienÄ naujÄ raÅ¡ytinį įrodymÄ â€“ 2023 m. gegužės 2 d. Santa Polos savivaldybės pažymÄ apie jo deklaruotÄ gyvenamÄ jÄ vietÄ ir jos vertimÄ Ä¯ lietuvių kalbÄ .

6. Bendroji taisyklė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnyje, neleidžia apeliacinės instancijos teismui priimti naujų įrodymų, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau. Vadinasi, asmuo, siekdamas pasinaudoti kuria nors iÅ¡imtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamÄ praÅ¡ymÄ , ir jį pagrįsti svariais argumentais, dėl ko jam taikytina Å¡i iÅ¡imtis iÅ¡ bendrosios taisyklės.

7. Ä®vertinus tai, kad nagrinėjamoje apeliacine tvarka byloje keliamas procesinis klausimas dėl teismų jurisdikcijos, o tokį klausimÄ teismui byloje su tarptautiniu elementu privalu iÅ¡spręsti ir savo paties iniciatyva, visi įrodymai, galintys padėti identifikuoti prievolės įvykdymo vietÄ , su kuria siejama teisinė galimybė ginÄÄ nagrinėti atitinkamos valstybės teisme, yra reikÅ¡mingi. Kadangi apelianto ir atsakovės pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos teisingam Å¡ios faktinės aplinkybės nustatymui, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja po skundžiamos nutarties priėmimo kilusiÄ Ä¯rodymų pateikimo bÅ«tinybę ir visus Å¡alių pateiktus įrodymus, kuriais yra įrodinėjamos ginčui aktualios aplinkybės, susijusios su apelianto nuolatine gyvenamÄ ja vieta prievolės įvykdymo metu, priima.

8. Tačiau su apelianto 2023 m. balandžio 25 d. praÅ¡ymu pateikti nauji įrodymai priimami ne visi, o tik vienas jų – apelianto 2023 m. balandžio 24 d. praÅ¡ymas Santo Polos savivaldybei iÅ¡registruoti jį iÅ¡ Ispanijos Karalystės gyventojų registro. Kiti įrodymai – ESTT ir Ispanijos Karalystės Aukščiausiojo teismo sprendimai neatitinka CPK 180 straipsnyje įtvirtinto įrodymų sÄ sajumo su nagrinėjama byla reikalavimo. Apelianto pateikti tarptautinių teismų sprendimai dėl jurisdikcijos priimti bylose, kuriose ginčas kilo dėl teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ , o Å¡iuo konkrečiu atveju ginčas kilo dėl piniginės prievolės įvykdymo. Minėti sprendimai ir juose pateikti iÅ¡aiÅ¡kinimai nėra aktualÅ«s sprendžiant Å¡iÄ konkrečiÄ byla, todėl ESTT ir Ispanijos Karalystės Aukščiausiojo Teismo procesiniai sprendimai nepriimami.

9. Taip pat nepriimamas ir su apelianto 2023 m. gegužės 10 d. nuomone pateiktas naujas įrodymas. Priežasčių, kodėl Å¡ie deklaracijos duomenys negalėjo bÅ«ti gauti ir pateikti kartu su atskiruoju skundu arba su 2023 m. balandžio 25 d. praÅ¡ymu, apeliantas neįvardijo. Å io naujo įrodymo priėmimas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimÄ , nes atsakovei turėtų bÅ«ti sudaryta galimybė pateikti savo nuomonę dėl Å¡io dokumento priėmimo į bylÄ poreikio bei jo vertinimo, o teismo posėdis nagrinėjamoje byloje jau buvo atidėtas, siekiant Å¡alims suteikti teisę pateikti savo nuomonę dėl anksčiau į bylÄ jų pateiktų naujų įrodymų priėmimo bei jų vertinimo.

Dėl teismų jurisdikcijos nustatymo

10. Kaip minėta pirmiau, pagal CPK 782 straipsnio nuostatas teismas, gavęs bylÄ , privalo ex officio (pagal pareigas) patikrinti, ar byla (pateiktas ieÅ¡kinys) jam yra teisminga. Nurodytos teismo pareigos tinkamas įgyvendinimas ypač svarbus, kai byla turi tarptautinį elementÄ , nes nuo to gali priklausyti tokioje byloje priimto teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymo kitoje valstybėje galimybė.

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje pasisako, kad tam, jog bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas bÅ«tų iÅ¡spręstas teisingai, visais atvejais bÅ«tina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi bÅ«ti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimÄ . Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas kiekvienam byloje pareikÅ¡tam reikalavimui atskirai pagal taikytinus Europos SÄ jungos, tarptautinės arba nacionalinius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019). Jei atsakovas yra Europos SÄ jungoje arba yra kitų 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų, jam taikomos Å¡iame Reglamente įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės, jei ne – nacionalinės jurisdikcijos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-171-611/2019, 27 punktas).

12. Nagrinėjamu atveju apeliantas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, dalį ginčui aktualaus laiko gyvenęs Ispanijos Karalystėje, kreipėsi į Kauno apygardos teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovei, kuri taipogi yra Lietuvos Respublikos pilietė, nuolat gyvenanti Ispanijos Karalystėje, dėl 90 000 Eur piniginės kompensacijos priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad bylos teismingumui nustatyti taikytinos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo įtvirtintos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės.

13. Pagal ginčui aktualaus Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ bendrÄ jÄ taisyklę asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieÅ¡kiniai turi bÅ«ti pareiÅ¡kiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į Å¡ių asmenų pilietybę. Pagal specialiosios jurisdikcijos taisykles, įtvirtintas Reglamente, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieÅ¡kinys kitoje valstybėje narėje gali bÅ«ti pareikÅ¡tas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose, kai byla kyla iÅ¡ sutarčių (7 straipsnio 1 dalies a–b punktai). Taigi, pagal bendrÄ jÄ taisyklę ieÅ¡kinys atsakovei, turinčiai nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ valstybėje narėje, turėjo bÅ«ti pareikÅ¡tas Ispanijos Karalystės teisme.

14. Tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieÅ¡kinio faktinį pagrindÄ bei jo dalykÄ , pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo iÅ¡ sutarties, kurios sudarymo klausimÄ apeliantas kelia savo ieÅ¡kinyje (t. y. jungtinės veiklos sutarties), todėl aktuali ir Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta specialioji jurisdikcijos taisyklė, jog asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieÅ¡kinys kitoje valstybėje narėje gali bÅ«ti pareikÅ¡tas bylose, kylančiose iÅ¡ sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teisme. Kitaip tariant, pagal aptariamÄ specialiÄ jÄ taisyklę bylÄ turi nagrinėti tos valstybės teismas, kurioje turėjo bÅ«ti įvykdyta prievolė, dėl kurios ir yra kilęs ginčas.

15. ESTT, aiÅ¡kindamas Reglamento 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad sutarties sudarymas nėra toje nuostatoje numatytos specialios jurisdikcijos taisyklės taikymo sÄ lyga (ESTT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo Ordre des avocats du barreau de Dinant, C-421/18, EU:C:2019:1053, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Vis dėlto tam, kad bÅ«tų galima taikyti Å¡iÄ nuostatÄ , bÅ«tina identifikuoti prievolę, nes jurisdikcija pagal Å¡iÄ nuostatÄ nustatoma pagal vietÄ , kurioje atitinkama prievolė buvo arba turėjo bÅ«ti įvykdyta. Å ios taisyklės taikymas remiasi prielaida, kad asmuo turi laisva valia prisiimtÄ teisinę prievolę kito asmens atžvilgiu, kuria grindžiamas ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys (ESTT 2019 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Ordre des avocats du barreau de Dinant, C-421/18, EU:C:2019:1053, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

16. Taigi, siekiant teisingai iÅ¡spręsti jurisdikcijos klausimÄ jau ieÅ¡kinio priėmimo stadijoje turi bÅ«ti nustatomas ginčo teisinis pagrindas. PrieÅ¡ingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai identifikavo prievolę, kurios pagrindu yra kilęs ginčas.

17. Kaip minėta, apeliantas savo reikalavimÄ priteisti iÅ¡ atsakovės kompensacijÄ grindė tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad 2009–2019 m. kartu su ja gyveno ir turėjo artimus Å¡eiminiams tarpusavio santykius (vedė bendrÄ Å«kį, augino vaikus), rÅ«pinosi bendra buitimi ir gerino gyvenimo sÄ lygas, iÅ¡ apelianto uždirbtų lėšų baigė statyti ir įrengti atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusi namÄ (duomenys neskelbtini), kurį pardavus atsakovės gautÄ dalį lėšų apeliantas praÅ¡o jam priteisti kaip jo investuotÄ Ä¯ bendrÄ veiklÄ turto dalį.

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareikÅ¡to ieÅ¡kinio faktinį pagrindÄ , visiÅ¡kai sutinka su skundžiamoje nutartyje padaryta iÅ¡vada, kad apeliantas įrodinėjo buvusį jo ir atsakovės susitarimÄ dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrÄ ja dalinę nuosavybę. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamÄ praktikÄ , jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas; 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022, 17 punktas). Todėl teismo pozicija, kad praÅ¡ymas priteisti piniginę kompensacijÄ laikytinas kilusiu iÅ¡ jungtinės veiklos sutarties, yra pagrįsta ir apelianto nepaneigta.

19. Atskirojo skundo argumentai, kad Å¡iuo atveju aktuali 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialioji jurisdikcijos taisyklė, kad bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ieÅ¡kinys turi bÅ«ti pareiÅ¡kiamas vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalÄ sukėlęs įvykis, stokoja pagrįstumo. Apeliantas tik atskirajame skunde nurodė tokias naujas aplinkybes, kuriomis nebuvo grindžiamas jo ieÅ¡kinio faktinis pagrindas (kad atsakovė jį apgavo, be jo žinios pardavė namÄ , t. y. atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos atsiradimÄ ). Apeliacinis ar atskirasis skundas negali bÅ«ti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Be to, prieÅ¡ingai nei dabar teigia apeliantas, ieÅ¡kinio faktinis pagrindas nesudaro pagrindo kitaip kvalifikuoti kilusio ginčo, nei skundžiamoje nutartyje jį kvalifikavo pirmosios instancijos teismas.

20. Pirmosios instancijos teismas padarė teisėtÄ ir pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ginčas kilo iÅ¡ sutarties (dėl jos įvykdymo), todėl aktualios specialiosios jurisdikcijos taisyklės, įtvirtintos Reglamento 7  straipsnyje. Teismas pagrįstai vadovavosi ir kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimu, kad fizinių asmenų sudaryta jungtinės veiklos sutartis priskirtina Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytoms sutartims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-1075/2018, 22 punktas).

21. AiÅ¡kindamas 1968 m. Briuselio konvencijÄ , kuri vėliau tapo 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, o Å¡is savo ruožtu buvo pakeistas Reglamentu 1215/2012, ESTT pažymėjo, kad tam, jog bÅ«tų nustatyta prievolės įvykdymo vieta pagal konvencijos 5 straipsnį, vertinama prievolė, atitinkanti iÅ¡ sutarties kylančiÄ ieÅ¡kovo teisę, kuria grindžiamas ieÅ¡kinys (ESTT 1987 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Hassan Shenavai prieÅ¡ Klaus Kreischer, C-266/85, 9 punktas). Be to, tokios prievolės įvykdymo vieta turi bÅ«ti suprantama pagal reikalavimui taikytinÄ materialiÄ jÄ teisę, o Å¡i nustatoma pagal teismo, kuriame iÅ¡kelta byla, tarptautinės privatinės teisės (kolizines) normas (ESTT 1987 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Hassan Shenavai prieÅ¡ Klaus Kreischer, C-266/85, 7 punktas; 1976 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Industrie Tessili Italiana Como prieÅ¡ Dunlop AG., C-12/76, 13–15 punktai; 2009 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Falco Privatstiftung, Thomas Rabitsch prieÅ¡ Gisela Weller-Lindhorst, C‑533/07, 46-56 punktai; Magnus, U.; Mankowski, P. Brussels Ibis Regulation. European Commentaries on Private International Law. Germany: Sellier European Law Publishers, 2016, p. 249, 252).

22. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Å¡iuos ginčui aktualius ESTT iÅ¡aiÅ¡kinimus, padarė visiÅ¡kai teisingÄ iÅ¡vadÄ , kad, siekiant iÅ¡spręsti jurisdikcijos klausimÄ , bÅ«tina nustatyti ginčo piniginės prievolės įvykdymo vietÄ pagal Å¡iam reikalavimui taikytinÄ nacionalinę materialiÄ jÄ teisę.

23. CK 6.52 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė turi bÅ«ti įvykdyta toje vietoje, kuri nuodyta sutartyje ar įstatymuose arba kuriÄ nulemia prievolės esmė. To paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad jeigu prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, piniginė prievolė turi bÅ«ti įvykdyta kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje prievolės įvykdymo termino suėjimo momentu. CK 6.53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo jÄ Ä¯vykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti jÄ Ä¯vykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada jÄ Ä¯vykdyti. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per 7 dienas nuo tos dienos, kuriÄ kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, iÅ¡skyrus atvejus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiÅ¡kus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi bÅ«ti protingas ir sudaryti sÄ lygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 straipsnio 2 dalis).

24. Apeliantas neginčija tokių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei jų pagrindu padarytų iÅ¡vadų, kad žodžiu Å¡alių sudarytoje jungtinės veiklos sutartyje nebuvo numatytas iÅ¡ jos kylančių prievolių įvykdymo terminas, kad turtas, kuris, apelianto teigimu, buvo sukurtas bendromis lėšomis, buvo parduotas 2019 m. birželio 17 d., tačiau po jo pardavimo apeliantas su pretenzija dėl dalies jo investuotų lėšų grÄ Å¾inimo į atsakovę nesikreipė iki buvo pateiktas nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kinys, kad prievolės įvykdymo momentas sietinas su ieÅ¡kinio ir jo priedų atsakovei įteikimo momentu. Kadangi ieÅ¡kinys atsakovei buvo įteiktas 2023 m. sausio 24 d., vadovaujantis CK 6.53 straipsnio 2 dalimi, 7 dienų terminas jai įvykdyti baigėsi 2023 m. sausio 31 d. Be kita ko, tokių pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų neginčija ir atsakovė, todėl apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į apeliacijos ribas, pareiga Å¡iais aspektais pasisakyti iÅ¡ naujo nekyla.

25. Esminis ginčas byloje kilo dėl prievolės įvykdymo vietos, kuri, kaip minėta pirmiau, pagal nacionalinę teisę sutampa su kreditoriaus gyvenamÄ ja vieta prievolės įvykdymo momentu, ir kuriÄ , apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, nes 2023 m. sausio 31 d. jis jau buvo iÅ¡vykęs iÅ¡ Ispanijos Karalystės, jo nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu jau buvo Lietuvoje, todėl ir prievolės įvykdymo vieta yra Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo sutikti su tokiais atskirojo skundo argumentais.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiÅ¡kindamas teisės normas, reglamentuojančias fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos sampratÄ ir jos nustatymo kriterijus, yra nurodęs, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kuriÄ jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi, nustatant asmens nuolatinę gyvenamÄ jÄ vietÄ yra svarbÅ«s objektyvÅ«s (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sÄ lygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvÅ«s (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryÅ¡ys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi bÅ«ti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikÅ«rė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi bÅ«ti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrÄ . BÅ«tent stabilių ryÅ¡ių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečiÄ aplinkÄ laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimÄ . Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-440/2022, 35 punktas).Â

27. Kasacinis teismas taip pat yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad vienas iÅ¡ bÅ«dų nustatyti asmens gyvenamÄ jÄ vietÄ yra gauti informacijÄ iÅ¡ Gyventojų registro. Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamÄ ja vieta, kol Å¡ie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-248/2019). Vertintini ir kiti kriterijai, tokie kaip faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens pareiÅ¡kimas apie savo gyvenamÄ jÄ vietÄ ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-1075/2018).

28. Viena vertus, iÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad apeliantas niekada nebuvo deklaravęs savo iÅ¡vykimo iÅ¡ Lietuvos, jo deklaruota gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje. Kita vertus, pats apeliantas ieÅ¡kinyje įrodinėja, kad po ilgų atsakovės įtikinėjimų jis sutiko parduoti namÄ Lietuvoje ir už gautus pinigus įsigyti namus Ispanijoje, kad butÄ Ispanijoje jie įsigijo 2018 m. spalio 28 d. gavę iÅ¡ banko paskolÄ . Apeliantas taip pat pripažįsta, kad 2018 metų pabaigoje su atsakove ir vaikais iÅ¡vyko gyventi į IspanijÄ .

29. Ir nors dabar, kilus ginčams su atsakove, apeliantas ėmė teigti, kad nuo 2021 m. liepos mėn. jau nebegyvena Ispanijoje, tačiau byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindÄ padaryti kitokiÄ iÅ¡vadÄ . Visų pirma, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, iÅ¡ į bylÄ pateiktos Santa Polos savivaldybės pažymos apie gyvenamosios vietos registracijos patvirtinimÄ matyti, kad apeliantas nuo 2019 m. sausio 4 d. savo gyvenamÄ jÄ vietÄ Ä¯registravo Ispanijoje esančiame jo ir atsakovės kartu įsigytame bute. IÅ¡ apelianto pateiktų ir apeliacinės instancijos teismo priimtų naujų raÅ¡ytinių įrodymų matyti, kad apeliantas tik 2023 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Santa Polos savivaldybę su praÅ¡ymu iÅ¡registruoti jį iÅ¡ gyvenamosios vietos Ispanijoje. PraÅ¡yme nurodyta, kad jis 2023 m. balandžio 28 d. grįžta gyventi į savo Å¡alį bei pridėjo prie jo tai patvirtinantį lėktuvo bilietÄ .

30. IÅ¡ atsakovės apeliacinės instancijos teismui pateiktų ir priimtų įrodymų matyti, kad Elčės koronerio teisme 2023 m. balandžio 12 d. buvo priimtas sprendimas pradėti baudžiamÄ jį persekiojimÄ dėl lengvo pobÅ«džio nusikalstamos veikos pagal apelianto pareiÅ¡kimÄ . Teismo sprendime nurodyta, kad buvo gautas apelianto skundas dėl jo atžvilgiu atsakovės laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 20 d. iki 2023 m. vasario 2 d. panaudoto psichologinio smurto. PareiÅ¡kime nurodyta, kad atsakovė nusikalstamÄ veikÄ atliko jų bendruose namuose Ispanijoje.

31. Aptartų įrodymų visuma sudaro pagrindÄ padaryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ , kad teismo nustatytu prievolės, kurios įvykdymo ieÅ¡kiniu reikalauja apeliantas, atsiradimo momentu (jeigu, žinoma, Å¡alių ginÄÄ iÅ¡ esmės iÅ¡nagrinėjęs teismas tokios atsakovės prievolės buvimÄ pripažintų), t. y. 2023 m. sausio 31 d., apeliantas vis dar gyveno ir savo ateitį siejo su Ispanijos Karalyste. Juo labiau kad Lietuvoje registruoto nekilnojamojo turto apeliantas neturėjo (tokių įrodymų nepateikta), o vieninteliai jo namai tuo metu buvo Ispanijoje, be to, ten gyveno ir jo dukros.

32. Apelianto pateikti įrodymai apie Lietuvoje esančias jo darbovietes kitokios iÅ¡vados nesuponuoja, nes, kaip matyti iÅ¡ į bylÄ pateiktos Sodros informacijos apie apelianto valstybinio socialinio draudimo laikotarpius nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2023 m. kovo 15 d., net ir faktinio gyvenimo Ispanijoje metu (dėl ko ginčo nė nekyla), t. y. nuo 2018 metų pabaigos, jis buvo įraÅ¡ytas į draudžiamų asmenų sÄ raÅ¡Ä , vadinasi, faktinis gyvenimas kitoje valstybėje jam nekliudė atlikti darbo pareigų. Be to, iÅ¡ aptariamo įrodymo matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu apeliantui buvo mokama ligos iÅ¡moka, o ne darbo užmokestis. Galiausiai apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tokį faktÄ , kad pats apeliantas nurodė, kad pagrindinės jo pajamos susijusios su darbo užmokesčiu, kurį jis gauna už darbÄ Norvegijos Karalystėje.

33. Taigi, nors pagal bylos duomenis apeliantas turi sÄ sajų su trimis skirtingomis valstybėmis, tačiau byloje esančių tokių objektyvių ir subjektyvių veiksnių visuma, kad apeliantas 2018 m. pabaigoje su vaikais ir atsakove iÅ¡vyko gyventi į IspanijÄ , ten įsigijo nekilnojamÄ jį turtÄ , o vienintelį Lietuvoje esantį turtÄ pardavė, kad faktiÅ¡kai jis dirbo Norvegijoje, tačiau visa jo Å¡eima gyveno Ispanijoje ir jis ten grįždavo, leidžia konstatuoti, kad ir prievolės įvykdymo momentu jo interesų centas buvo bÅ«tent Ispanijos Karalystėje. Apelianto gyvenamosios vietos pokyčiai prasidėjo po 2023 m. sausio 31 d.

34. Taigi, prievolės, jeigu vėliau teismas jÄ patvirtintų, įvykdymo metu apelianto ir atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje, o Ispanijoje, todėl tiek pagal bendrÄ jÄ , tiek pagal specialiÄ jÄ jurisdikcijos taisyklę (žr. Å¡ios nutarties 28, 29 punktus) ieÅ¡kinys Lietuvoje neturi bÅ«ti nagrinėjamas. Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad Lietuvos Respublikos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti Å¡io Å¡alių ginčo, yra teisinga ir pagrįsta. Pažymėtina dar ir tai, kad pagal byloje esančius duomenis Elčės pirmosios instancijos teisme jau yra nagrinėjamas Å¡ios bylos Å¡alių ginčas dėl jų nepilnamečių vaikų globos ir rÅ«pybos, tėvų valdžios, įsipareigojimų, susijusių su Å¡eimos namais, ir alimentų mokėjimo, taigi, užsienio valstybės teismas jau yra pripažinęs savo jurisdikcijÄ .

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

35. Atmetus atskirÄ jį skundÄ , apelianto apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos neatlyginamos.

36. Bylinėjimosi iÅ¡laidos skirstomos pagal principÄ â€žpralaimėjęs moka“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tokiu atveju apeliantui tenka pareiga kompensuoti kitų byloje dalyvaujančių asmenų, Å¡iuo atveju – tokį praÅ¡ymÄ pateikusios atsakovės, patirtas dėl prasidėjusio apeliacinio proceso iÅ¡laidas.

37. Atsakovės praÅ¡oma priteisti 1 210 Eur suma už 2023 m. balandžio mėn. parengtÄ atsiliepimÄ Ä¯ atskirÄ jį skundÄ yra didesnė, nei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalių dydžių, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatytas maksimalus 760,12 Eur tokio pobÅ«džio iÅ¡laidų dydis (1 900,30 Eur (užpraėjusio, t. y. 2022 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 0,4). Todėl atsakovei iÅ¡ apelianto priteisiamas 760,12 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2023 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

Priteisti atsakovei R. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 760,12 Eur (septynis šimtus šešiasdešimt eurų ir 12 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Dalia Kačinskienė