2017-07-12 Nr. AB-13686-3-63-3-00262-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-558-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00262-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje pareiškimą atsakovui Skuodo rajono savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) su pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti, ar Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ 1.4 punktas, kuriuo didiesiems mokesčių mokėtojams nustatytas 2,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metams tarifas, atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį.

Pareiškėjas pareiškime nurodė, jog, įvertinus Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte įtvirtintų teisės normų turinį, Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ 1.4 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai. Abejonėms dėl savivaldybės tarybos priimto norminio teisės akto atitikties įstatymui pagrįsti pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika (administracinės bylos Nr. A-1107-492/2015 ir Nr. eA-203-492/2017).

Atsakovas Skuodo rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškimą nurodė, jog mano, kad Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ 1.4 punktas atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, nes Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas mokesčio tarifų intervalas, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį, t. y. gali nustatyti kelis mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami, atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, mokesčių mokėtojų kategorijas (dydį, formą ar socialinę padėtį). Pažymėjo, kad nekilnojamojo turto mokesčio tarifo nustatymo mokesčių mokėtojams, priskirtiniems didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, metu buvo vadovaujamasi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-33 patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos didžiųjų mokesčių mokėtojų sąrašo ir vidutinių mokesčių mokėtojų sąrašo sudarymo taisyklėmis.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi nutarė nutraukti administracinę bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 punktas).

Teismas nurodė, kad Vyriausybės atstovo instituto paskirtį konstituciškai įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 123 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog tai, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Konstitucijos 123 straipsnio 3 dalis nustato, jog Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad nurodytose nuostatose yra užfiksuota savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto esmė:

1) priežiūros objektai – savivaldybės;

2) priežiūros dalykai – ar laikomasi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdomi Vyriausybės sprendimai;

3) priežiūros subjektai – Vyriausybės skiriami atstovai, veikiantys Vyriausybės vardu ir jai pavaldūs (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimą). Be to, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimus paliekama įstatymų leidėjui (be abejo, paisant Konstitucijos, be kita ko, Vyriausybės atstovų konstitucinio instituto paskirties, Konstitucijoje įtvirtintų Vyriausybės atstovų funkcijų); šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, jis gali nustatyti labai įvairius Vyriausybės atstovo įgaliojimus (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimą). Šiuo atveju įgyvendinamas konstitucinę pareigą, įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus, įgyvendinimo tvarką, teises įtvirtina ir apibrėžia Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (2010 m. balandžio 10 d. redakcija) (toliau – ir SAPĮ), kurio 1 straipsnis įtvirtina šio įstatymo paskirtį – suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką.

Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto teisėtumo patikros tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (ABTĮ 20 str. 2 d. 3 p., 112 str.

– 119 str.). Taigi ne bet kuris suinteresuotas asmuo (ABTĮ 5 str. 1 d.), o tik ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti subjektai gali inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą administraciniame teisme. Be to, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė.

Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr. LVAT 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, Administracinė jurisprudencija, 2008, Nr. 15). ABTĮ 112 straipsnio 2 dalis numato savivaldybių veiklos priežiūrą vykdančio Vyriausybės atstovo teisę kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kuria jis turi naudotis laikydamasis pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą padavimui nustatytų taisyklių ir pareiškimą suformuluoti taip, kad jį būtų galima išnagrinėti ABTĮ 112 – 119 straipsniuose numatyta specialia tvarka.

Kreipdamasis į administracinį teismą su pareiškimu ištirti savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumą ir argumentuodamas savo nuomonę dėl atitinkamo norminio administracinio akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, Vyriausybės atstovas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais.

Formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, Vyriausybės atstovas turi išnagrinėti tiek atitinkamo savivaldybės norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2427/2011). Iš esmės analogiškos nuostatos toms, kurias įtvirtina ABTĮ 112 straipsnio 2 dalis, yra numatytos ir SAPĮ, reglamentuojančio Vyriausybės atstovo įgaliojimus, jų įgyvendinimo tvarką.

SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti.

SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog Vyriausybės atstovas neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti; kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą. SAPĮ 4 straipsnio 5 dalis numato, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, vadovaudamasis ABTĮ 112 straipsniu, Vyriausybės atstovas gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.

SAPĮ 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos.

Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) Vyriausybės atstovas šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui. Atsižvelgiant į SAPĮ paskirtį ir tikslą (SAPĮ 1 str.), sistemiškai vertinant nurodytas teisės normas, SAPĮ 4 straipsnis numato Vyriausybės atstovo įgaliojimus, o SAPĮ 5 straipsnyje yra įtvirtinta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka.

Įvertinus SAPĮ 4 straipsnio 1 dalį, negalima teigti, jog ši norma apima ir nurodo visus Vyriausybės atstovui suteiktus įgaliojimus. Atsižvelgus į SAPĮ 4 straipsnio konstrukciją, remiantis teisės normų sisteminiu, loginiu aiškinimu, darytina išvada, kad SAPĮ 4 straipsnio 2 – 7 dalys įvardija ir kitus Vyriausybės atstovui suteiktus įgaliojimus. Šiuo atveju net ir aiškinat SAPĮ 4 straipsnį lingvistiškai, pažymėtina, jog SAPĮ 4 straipsnio 2 dalis numato, jog be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įgaliojimų Vyriausybės atstovas atlieka išankstinę savivaldybės kolegialių administravimo subjektų rengiamų teisės aktų projektų priežiūrą.

Tai suponuoja, kad SAPĮ 4 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyti bendrai visi Vyriausybės atstovui suteikti įgaliojimai. Be to, teisėjų kolegija nurodė, jog teisės normos negali būti aiškinamos taip, kad SAPĮ 4 straipsnio 1 dalis yra bendroji norma, numatanti Vyriausybės atstovo įgaliojimus, kuri, be kita ko, apima ir SAPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nurodytą Vyriausybės atstovo įgaliojimą. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ginčijamo norminio administracinio akto panaikinimas iki sprendimo byloje priėmimo reiškia, jog tais atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi ne teismai, administracinio akto teisėtumo byla praranda savo objektą (pvz., žr.

LVAT 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I444-1/2009, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1449/2009). Toks vertinimas taikomas ir tais atvejais, kai ginčijamo norminio administracinio akto nuostatos nors nėra panaikintos, tačiau yra panaikintas (pakeistas) teisinis reguliavimas, kurio atitikčiai turėjo būti tiriamos ginčijamos normos, nes teisės akto, kuriam galbūt prieštarauja norminis administracinis aktas, panaikinimas (pakeitimas) turi įtakos norminio administracinio akto teisėtumo bylai (žr.

LVAT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, LVAT biuletenis Nr. 16, 2008 m.). Abstraktaus prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą nagrinėjimas teisme galimas, tik galiojant tuo aktu nustatytam teisiniam reguliavimui (ABTĮ 112 straipsnio 1 dalis). ABTĮ 112 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų asmenų pareigos argumentuoti kontekste teigtina, jog iš minėtoje administracinių teismų praktikoje suformuotų proceso taisyklių išplaukia ir reikalavimas, kad abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pateikęs pareiškėjas savo abejonę paprastai turi grįsti (argumentuoti) remdamasis galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų normomis (galiojančiu teisiniu reglamentavimu).

Tokį vertinimą pagrindžia ir tai, kad neretai konkrečios teisės normos turinys bei jos taikymo ypatumai nustatomi ją (normą) analizuojant (aiškinant) kitų teisės normų, įtvirtintų tiek tame pačiame, tiek kituose teisės aktuose, kontekste. Todėl pastarųjų (reikšmingas) pasikeitimas (panaikinimas) gali iš esmės pakeisti ir tikrinamos norminio administracinio akto normos aiškinimo bei taikymo taisykles, be kita ko, apsprendžiančias šios normos santykį su įstatymu ar Vyriausybės norminiu aktu, kurių atitikčiai ji yra tikrinama (LVAT 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014).

Nagrinėjamu atveju prašoma ištirti, ar Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ 1.4 punktas atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Iš šiuo metu galiojančio Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. T9-95 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2017 metų tarifų nustatymo“ turinio matyti, jog Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ buvusi nustatyta asmenų apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarka yra pakitusi.

Nustatyta, jog su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą pareiškėjas kreipėsi jau tada, kai Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ nustatytas teisinis reguliavimas buvo netekęs galios ir prašymas nėra susijęs su individualiąja byla (ABTĮ 113 straipsnis). Kadangi vertintina, jog yra išnykęs ginčo dalykas, administracinė byla nutrauktina.

III. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį ir Vyriausybės atstovo pareiškimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Norminio teisės akto galiojimas laike nustatomas dviem momentais: įsigaliojimu ir galios netekimu. Teisingumo principas reikalauja, kad norminio teisės akto priėmimas būtų atribotas nuo norminio teisės akto įsigaliojimo momento, todėl teisės akto įsigaliojimas ir siejamas su jo oficialiu paskelbimu. Šia nuostata paremtas ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir Teisėkūros pagrindų įstatymas) trečiajame skyriuje „Teisės aktų priėmimas, pasirašymas, registravimas, skelbimas ir įsigaliojimas“ įtvirtintas reglamentavimas. Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnis nurodo, kad norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustato, jog savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai skelbiami Teisės aktų registre Teisėkūros pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Norminio teisės akto galiojimo pasibaigimas nusakomas trim atvejais: 1) Norminis teisės aktas buvo priimtas iš anksto apibrėžtam terminui; 2) Norminį teisės aktą pripažinus netekusiu galios; 3) Išleidus norminį teisės aktą, kurio normos kitaip reguliuoja tuos pačius santykius, tą patį dalyką. Šiuo konkrečiu atveju sprendimo negaliojimui negalima pritaikyti nei vieno iš minėtų norminio teisės akto galiojimo pasibaigimo atvejų.

2. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Taigi teisės aktai nenustato savivaldybės tarybos sprendimo galiojimo laike apribojimų. Tai, kad konkretus tarifas taikomas konkretaus mokestinio periodo mokestinėms prievolėms nustatyti, jokiu būdu nesudaro pagrindo teigti, jog jis, pasibaigus šiam mokestiniam laikotarpiui, netenka galios. Sprendimas, kaip galiojantis norminis teisės aktas, yra nurodomas ir oficialiame Teisės aktų registre. Pažymėtina tai, kad sprendimas ne tik lieka galioti, bet ir yra realiai taikomas tik pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, nes ir pats mokestis už atitinkamą laikotarpį, vadovaujantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, mokamas tik jam pasibaigus. Be to, šis sprendimas yra ir bus taikomas visais atvejais, kai bus sprendžiamas nekilnojamojo mokesčio dydžio už 2016 m. apskaičiavimo klausimas: pavyzdžiui, teikiant ir tikslinant nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas už 2016 metus, mokesčio administravimo procedūrų metu, ikiteisminiuose ir teisminiuose ginčuose dėl nekilnojamojo turto mokesčio už 2016 metus apskaičiavimo. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokesčių perskaičiavimo senatis yra einamieji ir penkeri praėję metai, todėl atitinkami savivaldybių tarybų sprendimai (be kita ko, Skuodo rajono savivaldybės tarybos sprendimas) savo aktualumo (ir teisinės galios) nepraranda bent šiuos penkerius metus, o, kilus mokestiniams ginčams, ir ilgesnį laikotarpį.

3. Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. T9-95 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2017 metų tarifų nustatymo“ neturi jokios juridinės įtakos Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 galiojimui bei jo taikymui, nei de jure, nei de facto. Šie Skuodo rajono savivaldybės tarybos sprendimai reguliuoja skirtingus teisinius santykius: 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. T9-202 nustato, kokie tarifai taikomi Skuodo rajone apskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestį už 2016 metus, o 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. T9-95 nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2017 metams. Sprendimo, kuriuo nustatomi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai ateinančiam mokestiniam laikotarpiui (-iams) priėmimas neturi įtakos sprendimų, kuriais nustatyti mokesčio tarifai ankstesniems mokestiniams laikotarpiams, galiojimui ir taikymui, jų pagrindu nustatomoms mokesčių mokėtojų mokestinėms prievolėms, nepakeičia jais nustatyto teisinio reguliavimo. Todėl nėra pagrindo teigti, jog Skuodo rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio 2016 m. tarifai, yra pakeistas ar netekęs galios. Priešingai, sprendimas yra galiojantis, gali būti taikomas ir todėl gali būti ginčo objektu.

Atsakovas Skuodo rajono savivaldybės taryba pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje pateiktą atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs bylos aplinkybes, tinkamai konstatavo, jog yra išnykęs ginčo dalykas, todėl priėmė motyvuotą nutartį bylą nutraukti. Ginčijamu Skuodo rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvusi nustatyta asmenų apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarka yra pakitusi, t. y. šiuo metu nebetaikoma, nes 2016 m. gegužės 26 d. Skuodo rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T9-95 yra nustatytas naujas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas 2017 metams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje atskiruoju skundu ginčija Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį, kuria administracinė byla nutraukta.

Iš ginčijamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas administracinę bylą nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, t. y. dėl to, kad pareiškėjas su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą kreipėsi jau tada, kai Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ nustatytas teisinis reguliavimas buvo netekęs galios, todėl yra išnykęs ginčo dalykas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje, vadovaudamasis ABTĮ 112 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti, ar Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ 1.4 punktas, kuriuo mokesčių mokėtojams, priskirtiniems didžiųjų mokesčių mokėtojų kategorijai, nustatytas 2,5 procento nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metams tarifas, atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį.

ABTĮ 112 straipsnio 2 dalis numato: „Kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pateikęs pareiškėjas savo abejonę paprastai turi grįsti (argumentuoti) remdamasis galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis teisės aktų normomis (galiojančiu teisiniu reglamentavimu).

Tikrinamu atveju patikrinus Teisės aktų registrą, įvertinus Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ turinį, nėra pagrindo konstatuoti, jog Skuodo rajono savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifai, yra pakeistas ar netekęs galios, tuo pačiu nenustatyta, kad Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ 1.4 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas pakeistas ar panaikintas. Priešingai, kaip pagrįstai atskirajame skunde nurodo atsakovas, Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ sprendimas yra galiojantis, gali būti taikomas, todėl gali būti ginčo objektu.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ nustatyta asmenų apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu tvarka yra pakitusi. Pritartina atsakovo argumentams, kad tai, jog konkretus nekilnojamojo turto mokesčio tarifas taikomas konkretaus mokestinio periodo mokestinėms prievolėms nustatyti, nesudaro pagrindo teigti, jog jis, pasibaigus šiam mokestiniam laikotarpiui, netenka galios. Tikrinamoje byloje ginčijamas Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ ir Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. T9-95 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2017 metų tarifų nustatymo“ reguliuoja skirtingus teisinius santykius. Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. T9-202 nustato, kokie tarifai taikomi Skuodo rajone apskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestį už 2016 metus, o 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. T9-95 nustato nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2017 metams.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ABTĮ 112 straipsnio 2 dalyje numatytas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje pareiškimas galiojančio norminio administracinio akto dalies atžvilgiu, t. y. dėl Skuodo rajono savivaldybės tarybos 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. T9-202 „Dėl nekilnojamojo turto mokesčio 2016 metų tarifų nustatymo“ 1.4 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, gali būti nagrinėjamas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu nutraukė.

Dėl šios priežasties Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis naikintina ir pareiškėjo pareiškimo priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje atskirąjį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė