2017-11-15 Nr. AB-21268-3-61-3-04277-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1541-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04277-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–7), patikslintą skundą (b. 31), kuriuose prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad būdamas Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės 21 d. ir visą savaitę po to nebuvo išvestas nusiprausti po šiltu dušu (šį pažeidimą konstatavo ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), pareiškėjo 2015 m. gegužės 28 d. skundas dėl to nebuvo užregistruotas, be to, 2015 m. liepos 9 d. vykdyto kamerų apėjimo metu Lukiškių TI-K direktorius V. D. pareiškėjui kito nuteistojo akivaizdoje nurodė, kad „tikri vyrai skundų nerašo“, o direktoriaus pavaduotojas R. O. pareiškėjui pasakė, kad kameroje yra čiaupas su šaltu vandeniu, po kuriuo pareiškėjas gali praustis. Tuo buvo pažemintas pareiškėjo orumas, pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją, dvasinį skausmą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybė, pareigūnų elgesys buvo diskriminuojantis.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–24) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Socialinės reabilitacijos būrio viršininką, įteikė voką, adresuotą antstolei S. K., kuris teisės aktų nustatyta tvarka buvo užregistruotas pareiškėjui pasirašant registracijos žurnale ir išsiųstas. Tą pačią dieną pareiškėjas kreipėsi su rašytiniais prašymais, registruotais Nr. 80-282 ir Nr. 80-285, jam pasirašant registracijos žurnale. Su kitokio pobūdžio prašymais, skundais ar kitais pareiškimais pareiškėjas nesikreipė, t. y. skundo dėl jo neišvedimo į dušą pareiškėjas Lukiškių TI-K nėra pateikęs. Taip pat Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 9 d. kamerų apėjimo metu pareigūnai su pareiškėju bendravo tinkamai, pateikė pareiškėjui aktualią informaciją. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą, nenurodė, kuo ši žala pasireiškė, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad 2015 m. gegužės 21 d. ir visą savaitę iki 2015 m. gegužės 28 d. pareiškėjo neišvedus nusiprausti po šiltu dušu, buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Likusią skundo dalį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K pateikė 2015 m. liepos 2 d. prašymą (reg. data 2015 m. liepos 2 d., Nr. 29-1233), kuriame prašė atsakyti, kodėl nėra nagrinėjamas jo 2015 m. gegužės 28 d. surašytas skundas dėl pareiškėjo neišvedimo į dušą 2015 m. gegužės 21 d. (b. l. 26). Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 23 d. raštu Nr. 96-1967 pareiškėjui nurodė, kad rašytinio skundo dėl išvedimo į dušą pareiškėjas nėra pateikęs (b. l. 25). Kalėjimų departamentas 2015 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 2S-3505 (b. l. 59–60), išnagrinėjęs pareiškėjo 2015 m. liepos 10 d. ir 2015 m. liepos 28 d. skundus, nurodė, kad Lukiškių TI-K direktorius ir direktoriaus pavaduotojas su pareiškėju 2015 m. liepos 9 d. bendravo korektiškai, 2015 m. liepos 30 d. apklaustas nuteistasis R. S. paaiškinime nurodė, kad viso vykusio pokalbio turinio jis neprisimena ir nieko paaiškinti negali, pareiškėjo teiginiai apie 2015 m. gegužės 28 d. pateiktą skundą neatitinka faktinių duomenų, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 21 d. nebuvo išvestas į dušą, nes tą dieną Lukiškių TI-K nebuvo tiekiamas karštas vanduo, o praustis po šaltu vandeniu pareiškėjas atsisakė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 23 d. rašto Nr. 96-1967 bei Kalėjimų departamento 2015 m. rugpjūčio 10 d. rašto Nr. 2S-3505 neginčija.

5. Dėl prausimosi po šiltu dušu teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 68 punkto nuostatomis, padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu privalėjo sudaryti sąlygas ir užtikrinti, kad šioje įstaigoje pareiškėjui būtų sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu.

Nagrinėjamu atveju iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad nuo 2015 m. gegužės 18 d. 11 val. iki 2015 m. gegužės 19 d. 23.59 val. Lukiškių TI-K buvo vykdomas šilumos tinklų hidraulinis bandymas, o nuo 2015 m. gegužės 20 d. 00 val. iki 2015 m. gegužės 21 d. 16 val. vyko šiluminės trasos remonto darbai (b. l. 44). Lukiškių TI-K administracija nuteistuosius informavo, kad 2015 m. gegužės 18–21 d. nebus karšto vandens (b. l. 50). Kameroje Nr. 95 laikomi nuteistieji (taigi ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 21 d. į dušą eiti atsisakė, šioje kameroje laikomi nuteistieji į dušą išvesti buvo tik po savaitės, t. y. 2015 m. gegužės 28 d. (b. l. 45–49).

Teismas pažymėjo, jog jokios pareigos sudaryti sąlygas nuteistajam tinkamai pasinaudoti teise nusiprausti po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę vykdymo išimtys nei Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, nei Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1-40 patvirtintame Lukiškių TI-K laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos apraše nėra nustatytos, todėl aplinkybė, kad karštas vanduo Lukiškių TI-K nebuvo tiekiamas nuo 2015 m. gegužės 18 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. pati savaime neatleidžia Lukiškių TI-K nuo teisės aktuose įtvirtintos pareigos nuteistiesiems asmenims užtikrinti tinkamas sąlygas laikytis asmens higienos vykdymo ir nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Kita vertus, teismas šiuo atveju atkreipė dėmesį į tai, kad, karšto vandens tiekimas į Lukiškių TI-K buvo atnaujintas jau 2015 m. gegužės 21 d. 16 val., tačiau nei 2015 m. gegužės 21 d. (po 16 val.), nei kurią nors kitą tos savaitės dieną Lukiškių TI-K (administracija) nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdama, kad pareiškėjo teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu būtų faktiškai įgyvendinta. Kaip minėta, pareiškėjas į dušą nebuvo išvestas iki 2015 m. gegužės 28 d. ir tokiais veiksmais (neveikimu) Lukiškių TI-K akivaizdžiai pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas buities sąlygas.

Kartu teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pareigūnų 2015 m. gegužės 21 d. pateiktas pasiūlymas pareiškėjui nusiprausti po dušu, kuomet nebuvo karšto vandens, nelaikytinas tinkamu pareigos sudaryti sąlygas nuteistajam pasinaudoti teise nusiprausti po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę vykdymu. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų nepaneigia ir ta aplinkybė, kad, kaip nustatyta, pareiškėjas 2015 m. gegužės 21 d., kuomet, kaip nustatyta nebuvo karšto vandens, atsisakė eiti į dušą.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad dėl Lukiškių TI-K pareigūnų netinkamų veiksmų 2015 m. gegužės 21 d. ir visą savaitę iki 2015 m. gegužės 28 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė nusiprausti po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dėl to pareiškėjas galėjo patirti diskomfortą ir tam tikrus nepatogumus.

6. Dėl pareiškėjo skundo registravimo ir nagrinėjimo teismas, vadovaudamasis BVK 183 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėjo, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančiai institucijai (jos pareigūnams) nevykdant pareigos sudaryti nuteistiesiems sąlygas tinkamai pasinaudoti teise ne rečiau kaip kartą per savaitę pasinaudoti šiltu dušu, nuteistasis turi teisę teikti dėl to skundus, kurie turi būti išnagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Skunde pareiškėjas teigia, kad 2015 m. gegužės 28 d. surašė skundą dėl to, kad 2015 m. gegužės 21 d. nebuvo išvestas į dušą, tačiau Lukiškių TI-K šis skundas nebuvo užregistruotas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad 2015 m. gegužės 28 d. Lukiškių TI-K teikė du laiškus ir vieną skundą, t. y. iš viso registruoti pateikė tris dokumentus, tačiau laiškai esą buvo užregistruoti, o skundas – ne. Šie pareiškėjo argumentai teismo vertinti kritiškai, kadangi iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registracijos žurnalo išrašo (b. l. 36–38) matyti, kad 2015 m. gegužės 28 d.

Lukiškių TI-K buvo gauti ir užregistruoti (reg. Nr. 80-279, Nr. 80-282 ir Nr. 80-285) trys pareiškėjo rašytiniai kreipimaisi: laiškas antstolei S. K., prašymas išduoti pažymą apie pajamas ir prašymas dėl kopijų. Teismas pažymėjo, kad prie kiekvienos iš šių prašymų registracijos žymos žurnale pareiškėjas pasirašė, jokių pastabų dėl jų neišreiškė. Šios aplinkybės patvirtintos ir byloje pateiktoje Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymoje Nr. 24-4724 (b. l. 35) „Dėl J. S. skundo“, kurioje papildomai nurodyta, kad nuteistasis J.

S. su skundu dėl neišvedimo į dušą 2015 m. gegužės 28 d. nesikreipė. Taigi pareiškėjo teismui nurodyta aplinkybė, jog 2015 m. gegužės 28 d. Lukiškių TI-K jis teikė tris rašytinius prašymus, sutampa su Lukiškių TI-K į bylą pateiktuose dokumentuose užfiksuotais faktais, teismas neturėjo pagrindo abejoti šiuose dokumentuose nurodytos informacijos nuoseklumu, nešališkumu ir ją vertino kaip objektyvią. Nurodytas aplinkybes įvertinęs visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas 2015 m. gegužės 28 d. nustatyta tvarka būtų teikęs skundą dėl to, kad nebuvo išvestas nusiprausti po šiltu dušu.

Tai konstatavus, konstatuota ir tai, kad Lukiškių TI-K pareigūnai negalėjo atlikti pareiškėjo skunde nurodytos neteisėtos veikos. Todėl pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas dėl neturtinės žalos, kurią jis kildina iš, jo nuomone, neteisėtos Lukiškių TI-K pareigūnų veikos, neregistruojant jo skundo, kuriame jis skundėsi dėl to, kad nebuvo išvestas nusiprausti po šiltu dušu, atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas, teismui nenustačius vienos iš trijų būtinųjų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtos Lukiškių TI-K pareigūnų veikos.

7. Dėl pareigūnų veiksmų 2015 m. liepos 9 d. Lukiškių TI-K kamerų apėjimo metu teismas nustatė, kad šį skundo reikalavimą pareiškėjas grindžia kartu su skundu pateiktame rašytiniame nuteistojo R. S. 2015 m. liepos 9 d. paaiškinime (b. l.

14) apie 2015 m. liepos 9 d. kameros Nr. 95 apėjimą nurodytomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. liepos 30 d., t. y. nuo ginčijamo įvykio praėjus pakankamai trumpam laiko tarpui, Kalėjimų departamentui rašytame paaiškinime R. S. minėtame 2015 m. liepos 9 d. paaiškinime nurodytų aplinkybių nepatvirtino, teigė, kad tarp J. S. ir Lukiškių TI-K vadovybės vykusio pokalbio turinio nepamena ir nieko paaiškinti negali. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokiu tikslu (kokiai institucijai) buvo surašytas 2015 m. liepos 9 d.

R. S. paaiškinimas ir dėl kokių priežasčių jis šio anksčiau surašyto paaiškinimo, kuriame jau buvo nurodytos 2015 m. liepos 9 d. kameros Nr. 95 apėjimo aplinkybės, nepateikė Kalėjimų departamentui, kai buvo apklausiamas tiriant pareiškėjo pateiktus skundus. Teismui abejonių taip pat kėlė aplinkybė, kad 2015 m. liepos 9 d. R. S. rašytinio paaiškinimo Kalėjimų departamentui kartu su 2015 m. liepos 10 d. ir 2015 m. liepos 28 d. kreipimaisis nepateikė pats pareiškėjas. Atsižvelgdamas į tai, teismas 2015 m. liepos 9 d. R.

S. pateiktame paaiškinime nurodytas aplinkybes vertino kaip prieštaringas. Kitų pareiškėjo skundo argumentus dėl Lukiškių TI-K direktoriaus ir pavaduotojo nekorektiško bendravimo ir pareiškėjo pažeminimo 2015 m. liepos 9 d. vykusio kamerų apėjimo metu patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojo R. O. Kalėjimų departamentui teiktame 2015 m. liepos 31 d. rašytiniame paaiškinime (b. l.

56) nurodyta, kad 2015 m. liepos 9 d. Lukiškių TI-K kamerų apėjimo metu su pareiškėju buvo bendraujama korektiškai, taktiškai, vadovaujantis abipusės pagarbos principu, į jo klausimus atsakyta pagal kompetenciją. Nustatytas aplinkybes įvertinęs visų surinktų rašytinių įrodymų kontekste, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo bendravimo ir jo orumo žeminimo 2015 m. liepos 9 d. Lukiškių TI-K kamerų apėjimo metu atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K direktorius ir direktoriaus pavaduotojas kamerų apėjimo metu 2015 m. liepos 9 d. su pareiškėju bendravo nekorektiškai, jį pažemino ar diskriminavo. Todėl pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas dėl neturtinės žalos, kurią jis kildina iš, jo nuomone, neteisėtos Lukiškių TI-K pareigūnų veikos nepagarbiai su juo bendraujant, atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas, teismui nenustačius vienos iš trijų būtinųjų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlygų – neteisėtos Lukiškių TI-K pareigūnų veikos.

8. Dėl neturtinės žalos dydžio teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.), įvertinęs pareiškėjo patirtų papildomų nepatogumų dydį neišvedant jo nusiprausti po šiltu dušu, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, vadovaudamasis protingumo principu, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimo pinigais ir jo teisių pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas pripažino, kad 2015 m. gegužės 21 d. ir visą savaitę iki 2015 m. gegužės 28 d. pareiškėjo neišvedus nusiprausti po šiltu dušu, buvo pažeistos jo teisės.

III. 9. Pareiškėjas J. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83–85), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnio (visapusiškas ir objektyvus bylos aplinkybių ištyrimas) bei 57 straipsnio 6 dalies (įrodymų vertinimas) nuostatas.

9.2. Nesutinkama su visais argumentais, kuriuos teismas atmetė, kadangi šis atmetimas yra nemotyvuotas ir teisiškai niekuo nepagrįstas.

9.3. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimus, pablogėjo pareiškėjo reputacija, dėl to tapo baikštus, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės, pradėjo jausti baimę aplinkai, tapo dirglus ir nervingas. Todėl, vadovaujantis CK 6.271 straipsniu, valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą, įvertintą 10 000 Eur suma.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 92–93) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir esamą situaciją, įvertino bylose esančius rašytinius įrodymus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių nepateikia. Teismas sprendimas priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

10.2. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad dėl jo skunde nurodytų nusiskundimų, patyrimų jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala. Šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir žalos. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 95–96) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamo pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

13. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojant 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui Nr. XII-2399 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

14. Šiuo atveju pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl to, kad jis Lukiškių TI-K vieną savaitę nebuvo išvestas nusiprausti po šiltu dušu, jo skundas dėl to nebuvo užregistruotas, be to, 2015 m. liepos 9 d. vykdyto kamerų apėjimo metu Lukiškių TI-K direktorius ir jo pavaduotojas žemino pareiškėją kito nuteistojo akivaizdoje, jį diskriminavo, dėl ko jis patyrė 10 000 Eur neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad 2015 m. gegužės 21 d. ir visą savaitę iki 2015 m. gegužės 28 d. pareiškėjo neišvedus nusiprausti po šiltu dušu, buvo pažeistos jo teisės, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų teismas nenustatė.

15. Pareiškėjas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai vertino bylos įrodymus bei nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat, jo manymu, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

16. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 136 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir ABTĮ 81 straipsnyje numatytos visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo pareigos, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinio skundo tenkinti šiuo aspektu nėra pagrindo.

18. Šių išvadų nepaneigia ir pareiškėjo po apeliacinio skundo padavimo pateikti įrodymai – nuteistojo R. S. laiškas, siųstas pareiškėjui. Visų pirma, pažymėtina, jog šis laiškas pareiškėjui siųstas 2015 m. rugsėjo 24 d. (gautas 2015 m. rugsėjo 28 d.), tačiau pareiškėjas jo pirmosios instancijos teismui iki sprendimo priėmimo nebuvo pateikęs. Šiuo aspektu pažymėtina, jog esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių jis šio įrodymo (R. S. laiško) negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui ar kodėl jo pateikimo būtinybė kilo tik vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias šį įrodymą teikti pirmosios instancijos teismui, jį atsisako prijungti prie bylos medžiagos.

19. Kita vertus, teisėjų kolegija vertina, jog pateiktas įrodymas (R. S. laiškas) taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog Lukiškių TI-K direktorius ir direktoriaus pavaduotojas kamerų apėjimo metu 2015 m. liepos 9 d. su pareiškėju nebendravo nekorektiškai, jo nepažemino bei nediskriminavo. Šis laiškas tik dar kartą patvirtina pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame R. S. 2015 m. liepos 9 d. paaiškinime nurodytas aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas vertino kaip prieštaringas ir su kuo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Todėl net ir vertinant pareiškėjo apeliacinėje instancijoje pateiktą naują įrodymą, juo patvirtinamos aplinkybės nelaikytinos reikšmingomis ar sudarančiomis pagrindą pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

20. Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė visus jo argumentus, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus nurodyti savo sprendimų motyvus, tačiau plėtodamas doktriną vėliau nagrinėtose bylose, papildomai nurodė, kad šis straipsnis negali būti aiškinamas, kaip įpareigojantis teismą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad teismo pareigos nurodyti savo sprendimų motyvus apimtis gali keistis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio. Be to, būtina atsižvelgti į inter alia pareiškimų, kuriuos teismams gali pateikti bylos šalis, įvairovę ir į Susitariančiose šalyse egzistuojančius skirtumus, susijusius su įstatymų nuostatomis, praktikoje susiklosčiusiomis taisyklėmis, teisine doktrina ir teismų sprendimų paskelbimu bei surašymu. Todėl klausimas, ar teismas neįvykdė savo įsipareigojimo, kylančio iš Konvencijos 6 straipsnio, pateikti motyvus, gali būti sprendžiamas tik įvertinant bylos aplinkybes (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Hiro Balani prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18064/91), 27 p.; 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91), 29 p.; 2003 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Suominen prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 37801/97), 34 p. ir kt.).

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė, kita vertus, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, ir motyvuotai bei pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl jų. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96)), šiuo atveju nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir padarytoms išvadoms dėl jų.

22. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

23. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto pažeidimo (2015 m. gegužės 21 d. ir visą savaitę iki 2015 m. gegužės 28 d. pareiškėjo neišvedus nusiprausti po šiltu dušu) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Minėtas pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

24. Pridurtina, jog pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde neturtinę žalą, dėl kurios, jo nuomone, būtina priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, apibūdina abstrakčiai, cituodamas CK 6.250 straipsnyje nurodytą neturtinės žalos apibrėžimą, tačiau nesusieja to su konkrečia šioje byloje nagrinėjama faktine situacija, t. y. nepagrindžia, kodėl dėl vienkartinio teisės ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu pažeidimo pareiškėjas patyrė tokius neigiamus išgyvenimus, dėl kurių būtų pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisėjų kolegija nemano, kad dėl vienkartinio teisės ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu pažeidimo pareiškėjas patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą, dėl to tapo baikštus, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi ir bendravimo galimybės, pradėjo jausti baimę aplinkai, tapo dirglus ir nervingas. Byloje nėra duomenų, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjas realiai patyrė konkrečius sveikatos sutrikimus, kreipėsi dėl to į įstaigos sveikatos priežiūros specialistą.

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. EŽTT tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).

26. Taip pat CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

27. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai, įvertinęs pareiškėjo patirtų papildomų nepatogumų dydį neišvedant jo nusiprausti po šiltu dušu, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, vadovaudamasis protingumo principu, byloje nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą vertino kaip nesudarantį pagrindo priteisti pareiškėjui neturinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisių pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys