2019-12-30 Nr. AB-40-3-62-3-01159-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1848-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01159-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.2.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. L. ir R. L. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja R. L. (toliau – ir pareiškėja), atstovaudama ir R. L. individualią įmonę, kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Alytaus skyriaus 2017 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. D50-896 (toliau – ir Sprendimas Nr. D50-896) ir Valdybos 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (9.8)I-2904 (toliau – ir Sprendimas Nr. (9.8)I-2904).

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad Valdybos Alytaus skyrius Sprendimu Nr. D50-896 nusprendė priverstine tvarka iš R. L. individualios įmonės (toliau – ir Įmonė) turto išieškoti skolą – 3 153,35 Eur (2 169,49 Eur įmokų, 405,20 Eur delspinigių, 578,66 Eur baudų). Minėtu sprendimu taip pat nuspręsta priverstine tvarka iš Įmonės savininkės R. L. turto išieškoti nurodytą skolą, jeigu iš Įmonės sąskaitų skola neišieškoma ir nenustatoma Įmonės turto, kurio užtektų Įmonės prievolėms įvykdyti. Nesutikdama su Sprendimu Nr. D50-896, pareiškėja pateikė skundą Valdybai, tačiau pastaroji pareiškėjos skundo netenkino.

Pareiškėjos teigimu, skundžiami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, priimti viršijant teisės aktais viešojo administravimo subjektui nustatytą kompetenciją, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatas ir bendruosius teisės principus. Išieškant mokestines skolas Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir Fondas) biudžetui turi būti taikomos tuo metu galiojusių teisės aktų normos, o Valdybos Alytaus skyriaus Sprendime Nr. D50-896 nurodytos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 20 straipsnio 5 dalies normos įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d.

Alytaus skyriaus Sprendime Nr. D50-896 nėra motyvų ir nenurodomas teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis minėtos teisės normos, pažeidžiant lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą, taikomos mokestinėms skoloms, atsiradusioms iki šių nuostatų įsigaliojimo. Pareiškėjos nuomone, skolai, kuri susidarė nuo 1995 m. liepos 14 d. iki 2006 m. birželio 27 d., yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas. Be to, Alytaus skyriaus Sprendimu Nr. D50-896 priverstinis skolos išieškojimas nepagrįstai nukreiptas į Įmonės savininkę.

Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) normų, kurios įsakmiai nurodytų, kad viešojo administravimo subjektai gali tiesiogiai taikyti CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatas, nėra. Šios normos taikymas įmanomas tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatytas individualios įmonės ir jos savininko santykių teisinis reglamentavimas nereiškia, kad, nesant teismo sprendimo priteisti iš įmonės savininko skolas ar kito vykdytino dokumento, individualiai įmonei neturint turto pagal jos prievoles turi atsakyti jos savininkas.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad nuo 2001 m. gegužės 21 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. nedirbo, nes augino vaiką ir pagal tuo metu galiojusį VSDĮ valstybiniu socialiniu pensijų draudimu buvo draudžiama valstybės lėšomis, todėl įsiskolinimas susidaryti negalėjo. Valdybos Alytaus skyrius skundžiamame sprendime nenurodydamas jokio pagrindo pareiškėjos, kaip fizinio asmens, mokestinius įsipareigojimus priskyrė Įmonės įsiskolinimams, nors pagal 1999 m. sausio 1 d. – 2002 m. liepos 3 d. galiojusį teisinį reguliavimą valstybinio socialinio draudimo įmokas (toliau – ir VSD įmokos) privalėjo mokėti patys individualių įmonių savininkai.

3. Atsakovas Valdybos Alytaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Valdybos Alytaus skyrius atsiliepime nurodė, kad Įmonė Juridinių asmenų registre įregistruota 1994 m. rugsėjo 22 d., nuo 2006 m. birželio 28 d. jai suteiktas likviduojamos įmonės statusas. Įmonė iki jos likvidavimo pagal ginčo laikotarpiu galiojusias VSDĮ nuostatas buvo draudėjas ir privalėjo mokėti nustatyto dydžio VSD įmokas už dirbančius pagal darbo sutartis asmenis, taip pat pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas įmonių savininkai privalomai buvo draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, jie privalėjo mokėti VSD įmokas į Fondo biudžetą, išskyrus teisės aktų nustatytus atvejus.

Įmonės įsiskolinimas už dirbančius pagal darbo sutartis apdraustuosius asmenis susidarė priskaičiavus VSD įmokas už 1996 metus pagal 1997 m. balandžio 29 d. Alytaus skyriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų priskaičiavimo ir panaudojimo patikrinimo aktą 1995 m. birželio 1 d. – 1997 m. balandžio 1 d. laikotarpiu – 289,33 Eur VSD įmokų, 305,84 Eur delspinigių ir 578,66 Eur baudų, bei priskaičiavus 1997 metų einamąsias VSD įmokas. Įmonė už samdomus darbuotojus nuo 1997 m. liepos 1 d. iki šios dienos yra sumokėjusi 446,98 Eur VSD įmokų, todėl Įmonės įsiskolinimas yra 1 238,99 Eur (354,49 Eur VSD įmokų, 305,84 Eur delspinigių ir 578,66 Eur baudų, o Įmonės įsiskolinimas už individualios įmonės savininkę yra 1 914,36 Eur (1 815,00 Eur VSD įmokų, 99,36 Eur delspinigių).

Skundžiamas Sprendimas Nr. D50-896 priimtas sujungus anksčiau dėl Įmonės priimtus ir priverstine tvarka antstolio nebaigtus vykdyti sprendimus: 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 142, 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 200 ir 2006 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1304. Pagal nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios VSDĮ redakcijos 19 straipsnio 8 dalį priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas visoms VSD įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą (taip pat ir toms įmokų skoloms, kurios atsirado iki įstatymo įsigaliojimo), tačiau pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jų vykdymas gali būti tęsiamas, nepaisant to, kad jų vykdymo metu pasibaigia jų priverstinio išieškojimo senaties terminas.

Nagrinėjamu atveju priverstinis skolų išieškojimas buvo pradėtas vykdyti pagal pirmiau nurodytų sprendimų priėmimo metu galiojusius teisės aktus ir iki šios dienos išieškojimo procedūra nėra užbaigta, patys sprendimai nebuvo ginčijami, todėl lex retro non agit principas nebuvo pažeistas. Sprendimas Nr. D50-896 priimtas po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Valdybos Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. D50-1132, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl priimant šioje byloje skundžiamą Sprendimą Nr. D50-896, į tai buvo atsižvelgta, jo sudedamąja dalimi yra penkios įmokų ir delspinigių apskaičiavimo ataskaitos.

Atsakovas taip pat akcentavo, kad pagal VSDĮ 16 straipsnio 8 dalį teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai jos turėjo būti sumokėtos, ir priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skoloms. Įmonei pradėjus įmokų, delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, o priverstinio išieškojimo terminas nutraukiamas (VSDĮ 16 str. 10 d.). Atsižvelgiant į tai, kad Valdybos Alytaus skyrius priverstinį skolos išieškojimą iš Įmonės ėmė vykdyti dar 1997 metais, priverstinio išieškojimo terminas buvo nutrauktas.

Pareiškėja ne tik žinojo, bet ir pripažino savo įsiskolinimą, buvo pateikusi prašymą skolą sumokėti dalimis. Nepavykus įsiskolinimo išieškoti priverstine tvarka, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą priimti Sprendimą Nr. D50-896 dėl 3 153,35 Eur skolos ir netesybų išieškojimo iš Įmonės ir jos savininkės.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimas Nr. D50-896 yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra pagrindo, todėl pareiškėjos skundą prašė atmesti.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad: Valdybos Alytaus skyrius 2017 m. sausio 13 d. Sprendimu Nr. D50-896 nusprendė priverstine tvarka į Fondą iš R. L. individualios įmonės turto išieškoti skolą, kuri 2017 m. sausio 13 d. buvo 3 153,35 Eur (įmokų – 2169,49 Eur, delspinigių – 405,20 Eur, baudų –578,66 Eur), tuo pačiu sprendimu nuspręsta priverstine tvarka į Fondą iš individualios įmonės savininkės R. L. turto išieškoti sprendime nurodytą skolą, jeigu iš Įmonės sąskaitų skola neišieškoma ir nenustatoma Įmonės turto, kurio užtektų Įmonės prievolėms įvykdyti; Susigrąžinimo prašymu ir (arba) prašymu imtis atsargumo priemonių (toliau – ir Susigrąžinimo prašymas) atsakovas kreipėsi į Jungtinę Karalystę dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjos; pareiškėja 2017 m. kovo 27 d. kreipėsi į Valdybą, prašė panaikinti Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimą Nr. D50-896, tačiau Valdyba 2017 m. gegužės 9 d. Sprendimu Nr. (9.8)I-2904 pareiškėjos prašymo netenkino.

8. Remdamasis bylos duomenimis teismas taip pat nustatė, kad Valdybos teritorinis skyrius turi mokestinių pretenzijų Įmonei bei pačiai pareiškėjai dėl nuo 1995 m. birželio 1 d. iki 2006 m. birželio 27 d. neteisingai apskaičiuotų ir ne laiku pervestų VSD įmokų. Minėtu laikotarpiu Valdybos Alytaus skyrius priėmė sprendimus dėl Įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka: 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 142 dėl 5 758 Lt išieškojimo (2 707 Lt įmokų, 3 054 Lt delspinigių ir baudų), 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 200 dėl 3 277 Lt įmokų išieškojimo bei 2006 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1304 dėl 3 006 Lt skolos išieškojimo (2 720,00 Lt įmokų ir 286 Lt delspinigių). Minėti sprendimai, pareiškėjai jų nevykdant gera valia, buvo perduoti vykdyti antstoliui. Atlikti antstolės A. K. veiksmai, priimti patvarkymai patvirtina, jog buvo taikomos priverstinio išieškojimo priemonės dėl sprendimų įvykdymo, tačiau jie įvykdyti tik iš dalies.

9. Įmonė Juridinių asmenų registre įregistruota 1994 m. rugsėjo 22 d., nuo 2006 m. birželio 28 d. jai suteiktas likviduojamos įmonės statusas, Įmonė nėra likviduota, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas turi teisę jai taikyti VSDĮ nustatytas priemones dėl VSD įmokų išieškojimo.

10. Vadovaudamasis VSDĮ (redakcija, galiojusi nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1997 m. gruodžio 31 d.) 34 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad Įmonė iki jos statuso pasikeitimo buvo draudėjas ir privalėjo mokėti nustatyto dydžio VSD įmokas už Įmonėje dirbančius pagal darbo sutartis asmenis (samdomus darbuotojus). Taip pat pagal tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas (VSDĮ redakcijos, galiojusios nuo 1991 m. sausio 1 d., 4 str. 2 d., 34 str.) individualių įmonių savininkai buvo privalomai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu bazinei pensijai gauti, todėl privalėjo patys mokėti VSD įmokas, apskaičiuotas nuo jų deklaruojamų pajamų, bet ne mažesnių kaip kiekvieno kalendorinio mėnesio minimali mėnesinė alga (MMA). Įmokų bei netesybų (delspinigių, baudų) taikymą ir apskaičiavimą reglamentavo VSDĮ ir poįstatyminiai aktai. Skolos išieškojimas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje vykdomas pagal Valdybos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. V-32 patvirtintas Priverstinio poveikio priemonių taikymo taisykles (toliau – ir Taisyklės), pateikiant jų (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) 39 punkte nurodytos formos prašymą.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad skundžiamas Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimas Nr. D50-896 priimtas sujungus dėl Įmonės priimtus ir priverstine tvarka antstolio nebaigtus vykdyti sprendimus bei skundžiamo sprendimo priėmimo dieną buvusią skolą. Šias aplinkybes patvirtina prie skundžiamo sprendimo pateiktos Įmonei priskaičiuotų VSD įmokų ir netesybų už samdomus darbuotojus ir už savininką ataskaitos, Fondo lėšų priskaičiavimo ir panaudojimo Įmonės 1997 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktas, atsakovo 1997 metų mokestinės pažymos, 2018 m. sausio 24 d. teismui pateikti atsakovo rašytiniai paaiškinimai su detaliu 3 153,35 Eur įsiskolinimo skaičiavimu, 1997 metų 2 ketvirčio Fondo lėšų finansinė apyskaita, 1997, 1998, 2000, 2006 metų Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos, Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo lėšų finansinė ataskaita F4 pagal 2016 m. gruodžio 31 d. duomenis. Teismo vertinimu, minėti duomenys įrodo, jog Įmonės įsiskolinimas už samdomus darbuotojus 2016 m. gruodžio 31 d., įvertinus pačios draudėjos sumokėtas ir antstolės išieškotas sumas, buvo 1 238,99 Eur (4 278,00 Lt), t. y. 354,49 Eur (1 224 Lt) VSD įmokų, 305,84 Eur (1 056 Lt) delspinigių ir 578,66 Eur (1 998 Lt) baudų, o Įmonės įsiskolinimas už Įmonės savininkę – 1 914,36 Eur, t. y. 1 815 Eur (6 266,84 Lt) VSD įmokų ir 99,36 Eur (343,08 Lt) delspinigių. Iš viso pareiškėja 2016 d. gruodžio 31 d. duomenimis buvo skolinga 3 153,35 Eur, t. y. įmokų – 2169,49 Eur, delspinigių – 405,20 Eur, baudų – 578,66 Eur. Pareiškėja 1997 m. gruodžio 10 d., 2003 m. lapkričio 27 d., 2006 m. gegužės 22 d. atsakovo priimtų sprendimų įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčijusi, jie iš dalies įvykdyti, pareiškėja dalį įsiskolinimo yra sumokėjusi, 2006 m. birželio 29 d. raštu Valdybos Alytaus skyriui buvo įsipareigojusi grąžinti mokestinę skolą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėja nebegali kvestionuoti minėtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, įskaitant skunde nurodytą 2001 m. gegužės 21 d. – 2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

12. Teismas taip pat sprendė, jog remdamasis VSDĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 5 dalimi, 40 straipsnio 3 dalimi, CK 2.50 straipsnio 4 dalimi bei 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, nuostatomis, Valdybos Alytaus skyrius turėjo teisėtą pagrindą imtis priverstinių išieškojimo priemonių dėl skolininkės priimtiems ir neužbaigtiems vykdyti sprendimams įvykdyti.

13. Dėl priverstinio išieškojimo senaties termino pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusio VSDĮ 16 straipsnyje reglamentuojama atsakomybė už pavėluotą ir neteisingą VSD įmokų mokėjimą, taip pat priverstinio išieškojimo senaties terminas ir jo taikymas. Įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas yra penkeri metai. Pagal to paties straipsnio 8 dalį šis skolininkui palankus terminas taikomas tik nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms VSD įmokų, baudų ir delspinigių skoloms. Pagal šią nuostatą skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d., jeigu VSD įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., įstatyme nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas.

14. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl Sprendimo Nr. D50-896, kuriuo buvo sujungti į vieną antstolio nebaigti vykdyti 1997–2006 metais priimti Valdybos Alytaus skyriaus sprendimai dėl skolos ir netesybų išieškojimo priverstine tvarka. Du iš jų priimti iki 2005 metų (1997 m. gruodžio 10 d. ir 2003 m. lapkričio 27 d.), vienas – po 2005 metų (2006 m. gegužės 22 d.). Pagal 1997 m. gruodžio 10 d. ir 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimų priėmimo metu galiojusią VSDĮ 38 straipsnio 8 dalį apskaičiuotos, bet į Fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos buvo išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino, taigi tuo metu pareiškėja negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog minėtų įmokų mokėti po keleto metų nereikės. Pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas yra nustatyta įstatymu ir yra skirta užtikrinti valstybinio socialinio draudimo, kaip valstybės socialinės apsaugos sistemos dalies, funkcionavimą, bei niekaip nėra susijusi su nusikaltimais ar administraciniais teisės pažeidimais ir už juos taikomomis sankcijomis, todėl teisiniams santykiams, susijusiems su VSD įmokų bei delspinigių apskaičiavimu ir išieškojimu, lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią) taisyklė negali būti taikoma.

15. Dėl 2006 m. gegužės 22 d. priimto sprendimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad po 2005 m. sausio 1 d. atsiradusioms VSD įmokų skoloms buvo nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas (nuo 2006 m. sausio 1 d. galiojusios VSDĮ redakcijos 16 str. 7 d.), tačiau minėtas sprendimas 2006 m. gegužės 25 d. buvo perduotas vykdyti antstolei (vykdomoji byla Nr. 06/1362). Nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo VSDĮ 16 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta nuostata (galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d.), pagal kurią 17 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų VSD įmokų, delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, o priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas. Nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas priverstinio išieškojimo senaties terminui nutraukti. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. Todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad 2006 m. gegužės 22 d. sprendimas buvo pateiktas vykdyti laiku, o priverstinio išieškojimo terminas buvo nutrauktas.

16. VSDĮ 19 straipsnio 7 dalyje (nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusi redakcija) nurodyta, jog į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Ši nuostata atitinka prieš tai galiojusio įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje nustatytą normą. Šiuo metu galiojančio įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, jog teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos turėjo būti sumokėti. Priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti laiku nesumokėtas VSD įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiradimo dienos. Priverstinio išieškojimo senaties terminas taikomas visoms socialinio draudimo įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą (taip pat ir toms socialinio draudimo įmokų skoloms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo). Teismo vertinimu, minėta įstatymo nuostata buvo nustatytas priverstinio išieškojimo senaties terminas visoms VSD įmokų skoloms, neatsižvelgiant į jų atsiradimo momentą, tačiau konkrečiu atveju skolos išieškojimo vykdymas buvo pradėtas pagal jos atsiradimo metu galiojusias teisės aktų nuostatas.

17. Vadovaudamasis nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios VSDĮ redakcijos 19 straipsnio 10 punktu, teismas konstatavo, jog įstatymų leidėjas įtvirtino teisės normą, kuria yra suteikta teisė užbaigti anksčiau pradėtas ir neužbaigtas priverstinio išieškojimo procedūras, kurios buvo užsitęsusios dėl tam tikrų priežasčių, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą priimti skundžiamą sprendimą pagal VSDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

18. Vertindamas skundžiamų sprendimų atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog prie Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimo Nr. D50-896 pateiktos Įmonei priskaičiuotų VSD įmokų ir netesybų už samdomus darbuotojus ir už savininką ataskaitos, kurios vertintinos kaip šio sprendimo sudėtinė dalis. Minėtose ataskaitose yra pateiktas detalus skolos ir netesybų apskaičiavimas, dėl kurio pareiškėja ginčo iš esmės nekelia, jose išdėstytas teisinis įsiskolinimo pagrindas, jis pagrįstas sprendimų dėl priverstinio išieškojimo metu galiojusių teisės aktų normomis. Netgi laikant, kad atsakovas viršijo kompetenciją nurodydamas CK įtvirtintą nuostatą (CK 2.50 str. 4 d.), tai nėra pagrindas panaikinti Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimą Nr. D50-896, nes analogiška nuostata yra įtvirtinta VSDĮ 20 straipsnio 5 dalyje, kuri suteikia teisę nukreipti priverstinį išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą. Sprendimas Nr. D50-896 prilyginamas vykdomajam dokumentui, todėl pareiškėjos argumentus dėl priverstinio išieškojimo iš Įmonės savininkės turto neteisėtumo, teismas laikė nepagrįstais.

19. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal iki 2002 m. liepos 3 d. galiojusios redakcijos VSDĮ 34 straipsnio 3 dalį VSD įmokas mokėti buvo įpareigoti individualių įmonių savininkai. Nuo 2002 m. liepos 4 d. įsigaliojusioje įstatymo 34 straipsnio 3 dalies redakcijoje nustatyta prievolė VSD įmokas mokėti individualioms įmonėms yra susijusi su individualių įmonių teisinio statuso pakeitimais, įsigaliojus naujam CK, kuriame individualiai įmonei buvo suteiktas juridinio asmens statusas, tačiau atsakomybė iš esmės nepasikeitė, nes individualios įmonės turtas nebuvo atskirtas nuo individualios įmonės savininko turto, todėl Sprendime Nr. D50-896 nurodyto priverstinio išieškojimo nukreipimas į Įmonės savininko turtą pareiškėjai negalėjo būti staigmena, juolab kad iš vykdomųjų bylų matyti, jog vykdomosiose bylose priverstinio išieškojimo veiksmai jau buvo atlikti antstolės, vykdant išieškojimą tiek iš Individualios įmonės, tiek iš jos savininkės turto ir lėšų. Be to, 2006 m. birželio 29 d. raštu Valdybos Alytaus skyriui įsipareigojimą grąžinti skolą pateikė ne Įmonė, o jos savininkė.

III. 20. Pareiškėja R. L., atstovaudama ir Įmonę, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

21. Pareiškėja apeliaciniame skunde palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytą poziciją, papildomai pažymi, jog:

21.1. Teismas pateikė prieštaringus skundo netenkinimo argumentus, kadangi viena vertus sprendime nurodė, kad pareiškėja 1997 m. gruodžio 10 d., 2003 m. lapkričio 27 d. ir 2006 m. gegužės 22 d. sprendimų neginčijo, todėl nebegali kvestionuoti jų teisėtumo ir pagrįstumo, kita vertus – kad pareiškėja iš esmės neginčija prie Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimo Nr. D50-896 pridėtose ataskaitose pateiktų skolos ir netesybų apskaičiavimo. Todėl lieka neaišku, ar pareiškėjos skundas netenkintas dėl to, kad nebuvo teisinio pagrindo kvestionuoti mokestinių įsiskolinimų pagrįstumą, ar dėl to, kad pareiškėja neginčija priskaičiuotų mokestinių įsiskolinimų pagrįstumo.

21.2. Nuorodų į 1997 m. gruodžio 10 d., 2003 m. lapkričio 27 d. ir 2006 m. gegužės 22 d. sprendimus ar išvadų, kad priimant Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimą Nr. D50-896 minėtais sprendimais buvo vadovautasi, jie būtų apjungiami, nėra nei pačiame Valdybos Alytaus skyriaus Sprendime Nr. D50-896, nei prie jo pridėtuose dokumentuose. Iš Sprendime Nr. D50-896 įtvirtintos jo apskundimo tvarkos akivaizdu, jog atsakovas priėmė naują individualų administracinį aktą, kuris gali būti skundžiamas, kvestionuojant jo priėmimo pagrindų (mokestinių įsiskolinimų) teisėtumą. Viešojo administravimo įstatymas nenustato viešojo administravimo subjektui teisės ir (ar) pareigos sujungti skirtingais laikotarpiais priimtus administracinius aktus. Valdybos teritorinio skyriaus sprendimas iš atitinkamo subjekto išieškoti VSD įsiskolinimą bei delspinigius ir Taisyklių 39 punkte nurodytas apjungiantysis skolininko mokestinių įsiskolinimų dokumentas turinio ir formos aspektu yra skirtingi teisės aktai. Be to, Valdybos teritorinio skyriaus 2003 m. lapkričio 27 d. ir 2006 m. gegužės 22 d. sprendimuose Įmonės savininkas, kaip atskiras teisinių santykių subjektas, kuriam kyla subsidiari prievolė atsakyti už Įmonės skolas, apskritai negalėjo būti nurodytas, todėl akivaizdu, kad Valdybos Alytaus skyrius Sprendime Nr. D50-896 nukreipdamas išieškojimą į pareiškėjos turtą, įvardijo naują asmenį, kuriam šis individualus administracinis aktas bus taikomas, todėl bent jau šio asmens (pareiškėjos) atžvilgiu aktas yra naujas. Nepaisant to, priimdamas Sprendimą Nr. D50-896 atsakovas tik formaliai pateikė mokestinį įsiskolinimą nustatančius pagrindus, tačiau nevertino ir nepasisakė dėl šių pagrindų taikymo bei 1995 m. birželio 1 d. – 2006 m. birželio 27 d. laikotarpiu priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

21.3. Nuo 2001 m. gegužės 21 d. pareiškėja negalėjo dirbti ir nedirbo (negavo draudžiamųjų pajamų), nes augino vaiką. Todėl Valdybos Alytaus skyriaus Sprendime Nr. D50-896 turėjo būti pasisakyta, kodėl minėtu laikotarpiu pareiškėjai nebuvo taikomos VSDĮ (nuo 2000 m. gruodžio 21 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 12 punktas, kurio sąlygas pareiškėja atitiko ir pagal kurį ji valstybiniu socialiniu pensijų draudimu turėjo būti privalomai draudžiama valstybės lėšomis. Valstybės lėšomis pareiškėja buvo draudžiama nuo 2004 m. sausio 1 d., nors minėta VSDĮ norma iš esmės nepasikeitė (buvo tik patikslinta sąvoka „nedirbanti“). Įsiskolinimas 2001 m. gegužės 21 d. – 2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu pareiškėjai apskaičiuotas neteisėtai, todėl negali būti pripažįstamas Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimo Nr. D50-896 pagrindu. Valdybos direktoriaus 1999 m. rugsėjo 29 d. įsakyme Nr. 773 „Dėl motinos arba tėvo, nedirbančio ir neturinčio vaiko priežiūros atostogų, bet auginančio vaiką iki trejų metų, valstybinio socialinio draudimo“ normų, ribojančių ar naikinančių nedirbančių ir neturinčių vaiko priežiūros atostogų individualių įmonių savininkų teises į valstybinį socialinį pensijų draudimą valstybės lėšomis, nėra, o Valdybos direktoriaus 2003 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-185 patvirtintos Motinų (tėvų), nedirbančių ir neturinčių vaiko priežiūros atostogų, bet auginančių vaiką iki trejų metų, kreipimosi dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo taisyklės įsigaliojo tik 2003 m. gegužės 29 d.

21.4. Nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2002 m. liepos 3 d. VSDĮ buvo nustatyta, kad VSD įmokas privalo mokėti patys individualių įmonių savininkai, o nuo 2002 m. liepos 19 d. ši nuostata pasikeitė įpareigojant VSD įmokas mokėti juridinius asmenis (individualias įmones). Nepaisant to, prie Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimo Nr. D50-896 pridedamoje Įmonei 1999 m. sausio 1 d. – 2001 m. gruodžio 31 d. priskaičiuotų VSD įmokų už savininką ataskaitoje mokestiniai įsipareigojimai susumuoti ir įvardinti kaip Įmonės skola. Taigi atsakovas, apskaičiuodamas 1999 m. sausio 1 d. – 2001 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusį įsiskolinimą, netinkamai taikė teisės normas, todėl šiuo periodu apskaičiuoti įsiskolinimai negali būti laikomi Sprendimo Nr. D50-896 pagrindu. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl to, kokiu pagrindu Įmonės savininkės, kaip fizinio asmens, privalomai mokėtinus įsipareigojimus viešojo administravimo subjektas priskaičiavo ir priskyrė Įmonės įsiskolinimams.

21.5. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nereiškė reikalavimo mokestinių įsipareigojimų priverstiniam išieškojimui taikyti lex benignior retro agit taisyklę. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad išieškant mokestinius įsipareigojimus turi būti taikomos tuo metu (teisinių santykių atsiradimo momentu) galiojusios teisės normos. VSDĮ (nuo 1996 m. rugsėjo 25 d. iki 1997 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos) 38 straipsnyje įstatymų leidėjas išieškojimo senaties termino ir šio termino nutraukimo pagrindų nereglamentavo, t. y. išieškojimo procedūrų pradėjimas, vadovaujantis tuo momentu galiojusiomis teisės normomis, negalėjo būti ir nebuvo išieškojimo senaties termino nutraukimo pagrindas. Ši norma buvo pakeista 1997 m. liepos 1 d., tačiau įsigaliojo tik 2004 m. gruodžio 31 d. Įmonės įsiskolinimas susidarė 1995 m. birželio 6 d. – 1997 m. balandžio 1 d. Daugiau VSD įmokų, baudų ar delspinigių 1997–1998 metais pareiškėjai priskaičiuota nebuvo. Teismas, pasisakydamas dėl mokestinių įsipareigojimų priverstinio išieškojimo terminų, vadovavosi ne aktualia 1995 m. birželio 6 d. – 1997 m. balandžio 1 d. pareiškėjos mokestinių įsipareigojimų atsiradimo metu taikytina VSDĮ redakcija; bet kokie argumentai, siejantys materialiosios teisės normų taikymą ne su juridinių faktų atsiradimo momentu, o su viešojo administravimo subjekto sprendimo priėmimu, prieštarauja lex retro non agit principui. Priverstinio išieškojimo senaties terminų nutraukimo pagrindai reglamentuoti tik nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje VSDĮ redakcijoje. Teismas skundžiamame sprendime nenurodė, kuo vadovaudamasis taiko šias teisės normas iki jų įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams.

21.6. Bylose, kuriomis priimdamas sprendimą vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nutartys priimtos, kai skolininkų mokestiniai įsipareigojimai visiškai ar iš dalies susidarė nuo 1997 m. liepos 1 d. VSDĮ redakcijos įsigaliojimo.

21.7. Valdybos Alytaus skyrius nuo 2006 m. birželio 28 d. (kai Įmonei suteiktas likviduojamos statusas) iki 2015 metų priėmė tik vieną 2009 m. gegužės 27 d. sprendimą. Jokių kitų duomenų, liudijančių viešojo administravimo subjekto aktyvius veiksmus kontroliuojant įsiskolinimų išieškojimą ir (ar) užbaigiant priverstinio išieškojimo procedūras, byloje nėra. Teismas nevertino ir nesprendė dėl tokio atsakovo neveikimo teisinių padarinių įtakos aplinkybių, kuriomis remiantis nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas, išnykimui.

21.8. Pareiškėja neginčijo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. Valdybos skyriaus sprendimas yra prilyginamas vykdomajam dokumentui, tačiau laikėsi pozicijos, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios teisės normos gali taikomos tik išieškant mokestinius įsiskolinimus, kurie susidarė po minėtos teisės normos įsigaliojimo. Iki minėtos datos teisės ir (ar) pareigos išieškoti iš individualios įmonės savininko įmonės nesumokėtas VSD įmokas Valdybos padaliniams teisės aktai nesuteikė.

22. Atsakovas Valdybos Alytaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Valdybos Alytaus skyrius palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, nurodo, kad Sprendimas Nr. D50-896 pareiškėjai nesukūrė jokių naujų teisių ir pareigų, o tik apibendrino (sujungė į vieną) visus iki tol dėl Įmonės priimtus sprendimus dėl priverstinio skolos išieškojimo. Remiantis Sprendimu Nr. D50-896 Jungtinės Karalystės kompetentingai institucijai išsiųstas Susigrąžinimo prašymas, t. y. suvienodintas dokumentas, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybės Europos Sąjungos narėje, į kurią kreipiasi kita valstybė narė, priėmusi sprendimą dėl skolos išieškojimo. Toks sprendimas priimtas išnaudojus teisės aktuose įtvirtintas skolos išieškojimo galimybes ir nepavykus Lietuvoje išieškoti susidariusio įsiskolinimo. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisės aktais ir suformuota teismine praktika pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Ginčas šioje byloje kilo dėl Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimo Nr. D50-896, kuriuo nuspręsta priverstine tvarka iš Įmonės turto išieškoti 3 153,35 Eur skolą, taip pat Valdybos Sprendimo Nr. (9.8)I-2904, kuriuo minėtas Alytaus skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad skundžiamame Valdybos Alytaus skyriaus Sprendime Nr. D50-896 nurodyta VSD įmokų skola yra apskaičiuota ankstesniais Valdybos teritorinio skyriaus sprendimais – 1997 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 142, 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 200 bei 2006 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 1304, kurių pareiškėja neginčijo, jų vykdymas perduotas antstoliui, todėl pareiškėja nebegali kvestionuoti minėtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog Valdybos Alytaus skyrius turėjo teisėtą pagrindą imtis priverstinių išieškojimo priemonių dėl skolininkės priimtiems ir neužbaigtiems vykdyti sprendimams įvykdyti, pažymėjo, kad VSD įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolėms ar skoloms, atsiradusioms iki 2005 m. sausio 1 d., įstatyme nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas, o po minėtos datos atsiradusių įsiskolinimų priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas pradėjus jų priverstinio išieškojimo procedūras.

27. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimas Nr. D50-896 savo turiniu yra naujas administracinis aktas, todėl pareiškėja turi teisę ginčyti jo priėmimo pagrindus bei atskirais laikotarpiais juo apskaičiuotas įsiskolinimų sumas; kad įsiskolinimų susidarymo laikotarpiu galiojusios redakcijos VSDĮ išieškojimo senaties terminas ir šio termino nutraukimo pagrindai nebuvo reglamentuoti, o vėlesnės redakcijos VSDĮ normų taikymas pažeidžia įstatymo negaliojimo atgal principą; taip pat kad iki 2017 m. sausio 1 d. teisės aktai Valdybos padaliniams nesuteikė teisės ir (ar) pareigos išieškoti iš individualios įmonės savininko įmonės nesumokėtas VSD įmokas.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

29. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

31. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad skundžiamas Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimas Nr. D50-896 ir Valdybos Sprendimas Nr. (9.8)I-2904 priimti po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016 panaikino Valdybos Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. D50-1132 ir Valdybos 2015 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (9.8)I-4090, kurie buvo skirti tiems patiems pareiškėjos ir pareiškėjos individualios įmonės įsiskolinimų klausimams spręsti. Minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Valdybos Alytaus skyriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. D50-1132 neatitiko esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų – jame nėra motyvuojamosios dalies, sprendimas yra be priedų, nepagrįstas jokiais procedūriniais dokumentais, nėra išdėstyti motyvai, kokiais nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) atsakovas nusprendė priverstine tvarka iš Įmonės turto išieškoti sprendime nurodytas būtent tokio dydžio sumas.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas šioje byloje skundžiamą Sprendimą Nr. D50-896, Valdybos Alytaus skyrius pašalino minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016 nurodytus trūkumus, t. y. Sprendime Nr. D50-896 yra aiški tiesioginė nuoroda į dėl Įmonės ir jos savininkės anksčiau priimtus ir nebaigtus vykdyti 1997 m. gruodžio 10 d., 2003 m. lapkričio 27 d., 2006 m. gegužės 22 d. sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, be to, prie Sprendimo Nr. D50-896 pridėtos Įmonės priskaičiuotų VSD įmokų už samdomus asmenis, delspinigių už laiku nesumokėtas VSD įmokas (už savininką bei samdomus asmenis), baudų už nuslėptas pajamas ir laiku nesumokėtas VSD įmokas už samdomus asmenis bei VSD įmokų už savininką ataskaitos, kuriose nurodyti konkretūs laikotarpiai, įsiskolinimų sumos ir jų apskaičiavimo pagrindai. Iš skundžiamo Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimo Nr. D50-896 aišku, kad jame nurodytas įsiskolinimas susidarė būtent dėl to, kad nebuvo baigti vykdyti anksčiau priimti 1997 m. gruodžio 10 d., 2003 m. lapkričio 27 d., 2006 m. gegužės 22 d. sprendimai dėl priverstinio skolos išieškojimo, todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, esą Sprendime Nr. D50-896 nėra jokių nuorodų į anksčiau priimtus sprendimus, atmestini kaip nepagrįsti.

33. Socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo, mokėjimo, taip pat su šių įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstiniu išieškojimu susijusius teisinius santykius reglamentuoja ne Viešojo administravimo įstatymas, o specialusis teisės aktas – VSDĮ, todėl pareiškėjos argumentai, kad Viešojo administravimo įstatymas nenustato Valdybai teisės ir (ar) pareigos sujungti skirtingais laikotarpiais priimtus administracinius aktus, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

34. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ir apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaringumo. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė anksčiau Valdybos priimtų 1997 m. gruodžio 10 d., 2003 m. lapkričio 27 d., 2006 m. gegužės 22 d. sprendimų, jie perduoti vykdyti antstoliui, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėja nebegali kvestionuoti minėtų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Šios išvados niekaip nekeičia aplinkybė, jog Valdybos Alytaus skyriaus Sprendime Nr. D50-896 yra nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas VSDĮ nustatyta tvarka. Sprendimo Nr. D50-896 apskundimas gali būti susijęs būtent su šio sprendimo priėmimo aplinkybėmis, pvz., vertinant, ar buvo laikomasi tokio sprendimo priėmimo procedūros, ar šiame sprendime teisingai subendrinti ankstesniais sprendimais pareiškėjai (bei jos Įmonei) apskaičiuoti VSD įmokų įsiskolinimai, t. y. ar nenurodytos didesnės (nei anksčiau sprendimais apskaičiuotos) jų sumos. Pareiškėja su tuo susijusių argumentų skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo dėl Sprendime Nr. D50-896 nurodytos skolos sumos pareiškėja nekelia. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nebegali kvestionuoti 1997 m. gruodžio 10 d., 2003 m. lapkričio 27 d., 2006 m. gegužės 22 d. sprendimais apskaičiuotų įsiskolinimų pagrįstumo ir teisėtumo, bei išvada, kad pareiškėja neginčija Valdybos Alytaus skyriaus Sprendime Nr. D50-896 nurodytos (subendrintos) įsiskolinimo sumos, yra susijusios su skirtingais Valdybos sprendimais bei jų ginčijimo pagrindais ir viena kitai neprieštarauja.

35. Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjai 2001 m. gegužės 21 d. – 2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu apskaičiuoto įsiskolinimo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad jis buvo apskaičiuotas 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 200, kurio teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėja, kaip minėta, ginčyti nebegali. Vertinant su Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimo Nr. D50-896 motyvavimu susijusius apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, jog prie šio sprendimo pridėtoje Įmonės priskaičiuotų VSD įmokų (už savininką) ataskaitoje išsamiai paaiškinta, kad pareiškėjai, kaip individualios įmonės savininkei, buvo taikomos būtent VSDĮ nuostatos dėl privalomo savarankiškai dirbančių asmenų – individualių (personalinių) įmonių savininkų valstybinio socialinio draudimo (iki 2001 m. gruodžio 31 d. galiojusios VSDĮ redakcijos 4 straipsnio 6 punktas, pagal kurį valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami individualių (personalinių) įmonių savininkai ir jiems Vyriausybės nustatyta tvarka prilyginti savarankiškai dirbantys asmenys; iki 2002 m. gruodžio 31 d. galiojusios VSDĮ redakcijos 4 straipsnio 6 punktas, pagal kurį valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami individualių (personalinių) įmonių savininkai, nuomininkai, advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; ir nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojusios VSDĮ redakcijos 4 straipsnio 3 dalis, pagal kurią savarankiškai dirbantys asmenys, išskyrus tuos, kurie verčiasi individualia veikla turėdami verslo liudijimus, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims), o ne nuostatos, skirtos nedirbančioms ir neturinčioms vaiko priežiūros atostogų bei auginančioms vaiką iki trejų metų motinoms. Todėl pareiškėjos argumentai, kad Valdybos Alytaus skyrius nemotyvavo, kodėl pareiškėjai 2001 m. gegužės 21 d. – 2003 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu nebuvo taikomos VSDĮ nuostatos dėl nedirbančių motinų, auginančių vaikus iki trejų metų, privalomo valstybinio socialinio draudimo, atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad Valdybos Sprendime Nr. (9.8)I-2904 pareiškėjai buvo papildomai išaiškinti atsakovo motyvai šiuo aspektu.

36. Vertinant pareiškėjos argumentus dėl priverstinio išieškojimo senaties termino ir jo nutraukimo, aktualus su įsiskolinimų Fondo biudžetui išieškojimu susijęs teisinis reguliavimas. Iki 2004 m. gruodžio 31 d. galiojusios VSDĮ redakcijos 38 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, kad apskaičiuotos, bet į Fondą nesumokėtos draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomi ne ginčo tvarka netaikant senaties termino. 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2004 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. IX-2535 redakcija, kurios 16 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir apskaičiuotų delspinigių bei baudų išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti socialinio draudimo įmokas atsiradimo dienos. Suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Aiškindamas šios 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusios teisės normos galiojimą laike, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad nuostatos dėl senaties termino taikytinos tik nuo 2005 m. sausio 1 d. apskaičiuotoms VSD įmokoms, baudoms bei delspinigiams. Pagal šią nuostatą skola, kuriai taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, yra tokia, kurios pagrindu esantys juridiniai faktai atsirado po 2005 m. sausio 1 d.; jeigu VSD įmokų, baudų ir delspinigių mokėjimo prievolės ar skolos atsirado iki 2005 m. sausio 1 d., nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas netaikomas (žr., pvz., 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1406/2006, 2007 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-526/2007, 2009 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-203/2009, 2015 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-220-552/2015). Pažymėtina, jog analogiška nuostata dėl priverstinio išieškojimo senaties termino buvo įtvirtinta ir VSDĮ redakcijos, galiojusios Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimo Nr. D50-896 priėmimo metu, 19 straipsnio 7 dalyje.

37. Pateiktą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų aplinkybių kontekste, matyti, jog tiek Įmonės įsiskolinimų susidarymo, tiek 1997 m. gruodžio 10 d., 2003 m. lapkričio 27 d., 2006 m. gegužės 22 d. sprendimų bei Sprendimo Nr. D50-896 priėmimo metu teisinis reglamentavimas tiek, kiek juo Valdybos teritoriniams padaliniams buvo suteikta teisė išieškoti į Fondą nesumokėtų draudėjų ir draudžiamųjų asmenų įmokų, taip pat baudų ir delspinigių sumas, iš esmės nesikeitė, keitėsi tik tokios teisės įgyvendinimo terminų reguliavimas – iki 2005 m. sausio 1 d. apskaičiuoti įsiskolinimai galėjo būti išieškomi netaikant jokio senaties termino, o po minėtos datos apskaičiuotoms skolos sumoms turėjo būti taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog atsakovas turėjo teisę priverstiniu būdu išieškoti 1997 m. gruodžio 10 d. bei 2003 m. lapkričio 27 d. sprendimais pareiškėjai (Įmonei) apskaičiuotus įsiskolinimus (tai atsakovas ir padarė atiduodamas minėtus sprendimus vykdyti antstoliui) ir kad šiais sprendimais apskaičiuotų įsiskolinimų priverstiniam išieškojimui senaties terminas netaikomas.

38. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo teiginių, kad dalis jos (Įmonės) įsiskolinimų atsirado iki 1997 m. liepos 16 d., kai galiojo VSDĮ 38 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią Fondui laiku nesumokėtos draudėjų ir jų draudžiamų asmenų įmokos, delspinigiai ir baudos išieškomos ne ginčo tvarka, bet už ne ilgesnį kaip paskutinių dvejų metų laikotarpį, pažymėtina, kad ši teisės norma iš esmės reiškia, jog sprendimai išieškoti laiku nesumokėtas sumas galėjo būti priimami ne ginčo tvarka už ne ilgesnį kaip paskutinių dvejų metų laikotarpį, tačiau šia teisės norma nebuvo nustatytos turtinės prievolės valstybei senaties terminai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-973/2008). Iš prie Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimo Nr. D50-896 pridėtų ataskaitų matyti, kad pareiškėjos (Įmonės) įsiskolinimai, nurodyti 1997 m. gruodžio 10 d. sprendime, susidarė ir buvo apskaičiuoti 1995 metų birželį–lapkritį, todėl tuo metu galiojusios VSDĮ redakcijos 38 straipsnio 4 dalyje nustatytas dvejų metų įsiskolinimo susidarymo laikotarpis nebuvo viršytas.

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos argumentai, kad administracinėse bylose, kuriomis priimdamas sprendimą vadovavosi pirmosios instancijos teismas, įsiskolinimai visiškai ar iš dalies susidarė nuo 1997 m. liepos 1 d. VSDĮ redakcijos įsigaliojimo (t. y. 1997 m. liepos 16 d.), laikytini nepagrįstais, kadangi įsiskolinimai Fondui minėtose bylose apima skirtingus laikotarpius nuo 1994 metų. Kita vertus, kaip minėta, aplinkybė, kad skola Fondui atsirado iki 1997 m. liepos 1 d., aktuali tik laikotarpiui, už kurį apskaičiuojamas įsiskolinimas, nustatyti (žr. šios nutarties 37 pastraipą), o ne priverstinio išieškojimo senačiai taikyti.

40. Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog dalies 2006 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 1304 apskaičiuoto įsiskolinimo, atsiradusio po 2005 m. sausio 1 d., priverstinio išieškojimo senaties terminas buvo nutrauktas, kadangi tokio termino nutraukimo pagrindai reglamentuoti tik nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje VSDĮ redakcijoje.

41. Kaip minėta, penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas įtvirtintas 2005 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje VSDĮ redakcijoje (žr. šios nutarties 35 pastraipą), kurios 16 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, jog suėjus socialinio draudimo įmokų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir delspinigių bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas, t. y. šio senaties termino nutraukimo galimybė VSDĮ nebuvo aptarta. Tokia nuostata atsirado 2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcijoje, įsigaliojusioje 2008 m. sausio 1 d., kurios 16 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad VSDĮ 17 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus laiku nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos, o priverstinio išieškojimo senaties terminas nutraukiamas.

Nutrauktas priverstinio išieškojimo senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas priverstinio išieškojimo senaties terminui nutraukti. Iki senaties termino nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas. Pažymėtina, jog šios VSDĮ normos įsigaliojimo momentu pareiškėjos įsiskolinimų, atsiradusių nuo 2005 m. sausio 1 d., įstatyme nustatytas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs. Be to, 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusios VSDĮ redakcijos 16 straipsnio 10 dalies normoje iš esmės atkartotos CPK 607 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, pagal kurias senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti nutraukiamas pateikiant šį dokumentą vykdyti, jeigu ko kita nenustato įstatymai.

Senaties terminas nutraukiamas taip pat tuo atveju, kai skolininkas iš dalies įvykdo sprendimą. Po senaties termino nutraukimo senatis prasideda iš naujo. Laikas, praėjęs iki nutraukimo, į naują terminą neįskaičiuojamas. Aptariamos CPK 607 straipsnio nuostatos galiojo tiek Valdybos Alytaus skyriaus 2006 m. gegužės 22 d. sprendime nurodytų įsiskolinimų susidarymo metu, tiek paties 2006 m. gegužės 22 d. sprendimo priėmimo metu. Taigi laikotarpiu, kol specialusis teisės aktas – VSDĮ nenustatė kitaip (t. y. atskirai nereglamentavo priverstinio išieškojimo senaties termino nutraukimo), pareiškėjos turtinių prievolių Fondui vykdymui buvo taikomos bendrosios CPK nustatytos su turtiniais įsipareigojimais ir jų vykdymo teisiniais santykiais susijusios taisyklės, įskaitant taisykles dėl senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti nutraukimo.

42. Pozicijos, kad priverstinio išieškojimo senaties terminas gali būti nutraukiamas ir tais atvejais, kai įsiskolinimas Fondui susidarė iki 2008 m. sausio 1 d., ir kad šiems santykiams taikytinos CPK nuostatos, savo praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-55-525/2016, 2019 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-209-525/2019).

43. Įvertinusi su priverstinio išieškojimo senaties termino nutraukimu susijusį teisinį reguliavimą ir atsižvelgusi į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos argumentai, jog iki 2008 m. sausio 1 d. atsiradusių įsiskolinimų priverstinio išieškojimo senatis negalėjo būti nutraukta, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad Valdybos Alytaus skyriaus 2006 m. gegužės 22 d. sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad 2006 m. gegužės 22 d. sprendimu apskaičiuotiems įsiskolinimams ir su jais susijusioms sumoms taikomas penkerių metų priverstinio išieškojimo senaties terminas, šį sprendimą pateikus vykdyti, buvo nutrauktas.

44. Nustatęs, kad iki 2005 m. sausio 1 d. atsiradusiems pareiškėjos (Įmonės) įsiskolinimams išieškoti senaties terminas negalėjo būti taikomas, o nuo 2005 m. sausio 1 d. atsiradusių įsiskolinimų priverstinio išieškojimo senaties terminas buvo nutrauktas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai priverstinį įsiskolinimų Fondui išieškojimą nukreipė į Įmonės bei jos savininkės (pareiškėjos) turtą, nes tokią teisę suteikia VSDĮ. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo šiai išvadai nepritarti.

45. Pažymėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios VSDĮ redakcijos 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu nėra galimybės išieškoti nesumokėtus socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas iš individualios įmonės, nesumokėti socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos gali būti išieškomi iš individualios įmonės savininko turto ir šiuo turtu gali būti užtikrinimas skolos išieškojimas. Ši teisės norma galiojo skundžiamo Valdybos Alytaus skyriaus Sprendimo Nr. D50-896 priėmimo metu.

46. Be to, principas, kad individualios įmonės savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas buvo įtvirtintas tiek iki 2004 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (individuali (personalinė) įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto, pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu, taip pat ir po įmonės likvidavimo), tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 2.50 straipsnio 4 dalyje (jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį individuali įmonė – neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo)), tiek CPK – iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio CPK 4565 straipsnyje, nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojančio CPK 673 straipsnyje (jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą).

47. Kaip skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde nurodė pati pareiškėja, individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi. Tai reiškia, kad kreditoriai turi reikalavimo teisę į įmonę (skolininką), taip pat teisę tuo pačiu ar vėlesniu ieškiniu reikalauti, kad subsidiarus skolininkas (įmonės savininkas) atlygintų įmonės turtu nepadengtą skolą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Nagrinėjamu atveju Valdybos Alytaus skyriaus Sprendime Nr. D50-896 subsidiarumo principas, t. y. kad įsiskolinimas pirmiausiai turi būti išieškomas iš Įmonės turto, ir tik tuo atveju, jei Įmonės turto nepakanka – skola gali būti išieškoma iš įmonės savininko (pareiškėjos) turto, nepažeistas.

48. Pareiškėjos argumentai, esą Valdybos teritorinių skyrių sprendimai vykdomaisiais dokumentais gali būti pripažįstami tik nuo 2017 m. sausio 1 d., atmestini, kaip nepagrįsti. Iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio CPK 373 straipsnio 14 punkte nustatyta, jog vykdomaisiais dokumentais laikomi valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos bei teritorinių skyrių sprendimai dėl išieškų iš visų ūkio subjektų į Fondo biudžetą ne ginčo tvarka. Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio CPK 587 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad vykdomieji dokumentai yra kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Tai, kad Valdybos padalinių sprendimai dėl įsiskolinimų gali būti perduodami vykdyti antstoliui buvo įtvirtinta ir kituose iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusiuose teisės aktuose (žr. Valdybos direktoriaus 2006 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. V-405, 2004 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. V-149 patvirtintas priverstinio poveikio priemonių draudėjams taikymo taisykles). Be to, byloje nėra ginčo dėl to, kad anksčiau Valdybos Alytaus skyriaus priimti 1997 m. gruodžio 10 d., 2003 m. lapkričio 27 d. ir 2006 m. gegužės 22 d. sprendimai, kaip vykdytini dokumentai, perduoti antstoliui ir pradėti vykdyti.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. L. ir R. L. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius