2019-05-08 Nr. AB-10652-3-61-3-00778-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-282-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00778-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ceramicoil“ ir UAB „Darbo ekspresas“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2015 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. SD-25-15309 (toliau – ir 2015 m. gruodžio 14 d. raštas); 2) pripažinti negaliojančiu ir panaikinti VDI 2019 m. sausio 22 d. raštą Nr. SD-25-978 (toliau – ir 2019 m. sausio 22 d. raštas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų UAB „Ceramicoil“ ir UAB „Darbo ekspresas“ skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, darytina išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas.

Teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštu pateikta informacija Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriui, kurioje nurodyta, jog teiktina nuomonė, kad faktiškai UAB „Almand“, UAB „Ceramicoil“, UAB „Imperianas“, UAB „Darbo ekspresas“, UAB „Martenas“ darbuotojai Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdo – šių įmonių patikrinimas yra atliekamas antrą kartą šiais kalendoriniais metais, o UAB „Darbo ekspresas“ ir UAB „Ceramicoil“ – trečią, ir tais atvejais, kai įmonių įgalioti asmenys vykdo VDI nurodymus pateikti dokumentus, darbo grafikuose paprastai būna nurodyta, kad tą mėnesį darbuotojai jau yra dirbę arba atostogauja, todėl įmonėse įdarbintų asmenų darbo vietų VDI inspektoriams patikrinti nepavyksta, o konkrečių darbuotojų darbo vietų įmonių atstovai nenurodo. Tokios besikartojančios schemos leidžia daryti išvadą, kad įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). VDI pažymėjo, jog manytina, kad minėtų patikrintų įmonių darbuotojai (Lenkijos Respublikos piliečiai) Lietuvos Respublikoje jokių darbo funkcijų neatlieka, o pačios įmonės Lietuvos Respublikoje realiai jokios veiklos nevykdo.

VDI 2019 m. sausio 22 d. raštu informavo pareiškėjų atstovę, kad 2015 m. gruodžio 14 d. rašte, rengtame Tarnybai, buvo pateikta informacija ir jos pagrindu padarytos VDI išvados dėl patikrinimų, organizuotų ir atliktų UAB „Ceramicoil“, UAB „Darbo ekspresas“ Tarnybos prašymu, VDI nustatytos kompetencijos ribose. Paminėjo, kad 2015 m. gruodžio 14 d. raštas kartu su kitais dokumentais buvo nagrinėjamas visų instancijų teismuose, VDI atstovai vykusių teismų posėdžių metu teikė paaiškinimus tiek teismui, tiek pareiškėjams, tačiau nebuvo keliamas klausimas dėl aptariamo rašto panaikinimo, pakeitimo arba pripažinimo negaliojančiu. VDI specialistai, susipažinę su pareiškėjų cituojamais teismo sprendimais, nenustatė, kad ginčijamas VDI raštas teismų būtų pripažintas neteisėtu ar nepagrįstu. VDI darė išvadą, jog tenkinti pareiškėjų prašymą ir naikinti VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Teismas darė išvadą, kad ginčijamame VDI 2015 m. gruodžio 14 d. rašte buvo pateikta nuomonė Tarnybai, o 2019 m. sausio 22 d. raštu pateikta informacija pareiškėjų atstovei dėl 2015 m. gruodžio 14 d. rašto. Šiuo atveju VDI 2015 m. gruodžio 14 d. rašte nebuvo nurodyta apskundimo tvarka, o 2019 m. sausio 22 d. rašte nurodyta apskundimo tvarka, tačiau teismo vertinimu, ginčijami VDI raštai yra informacinio pobūdžio, jais nėra sukuriamos teisinės pasekmės pareiškėjams. Pažymėta, jog šie VDI raštai nėra individualūs administraciniai aktai, kadangi juose nėra viešojo administravimo subjekto nustatytų arba suteikiamų konkrečiam asmeniui (šiuo atveju pareiškėjams) teisių ir pareigų, t. y. jis pareiškėjams jokių teisinių padarinių nesukelia, todėl minėti raštai su suteikta informacija negali būti savarankišku nagrinėjimo dalyku.

Teismas, įvertinęs keliamo ginčo pobūdį, darė išvadą, kad pareiškėjų skundo reikalavimus panaikinti VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštą ir VDI 2019 m. sausio 22 d. raštą atsisakytina priimti pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą – kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas pažymėjo, jog atsisakius priimti pareiškėjų skundą, pareiškėjų atstovei grąžintinas jos sumokėtas 30 Eur žyminis mokestis (ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

III. Pareiškėjai UAB „Ceramicoil“ ir UAB „Darbo ekspresas“ pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartį ir priimti pareiškėjų skundą.

Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vienu atveju apskundimo tvarkos nenurodymą 2015 m. gruodžio 14 d. rašte pateikia kaip argumentą, kodėl dokumentas nelaikytinas administraciniu individualiu teisės aktu, o kitą VDI sprendimą – 2019 m. sausio 22 d. raštą, kuris turi nurodytą apskundimo tvarką, teismas neigia kaip galimą skųsti, nors pati VDI yra kitokios nuomonės. Pareiškėjai pažymi, jog tai, kad VDI 2015 m. gruodžio 14 d. rašte nėra nurodoma apskundimo tvarka, ir laikytina pažeidimu, kurį pareiškėjai prašo ištirti priėmus skundą.

Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog 2019 m. sausio 22 d. rašte nurodyta apskundimo tvarka, tačiau teismo vertinimu, ginčijami VDI raštai yra informacinio pobūdžio, peržengia skundo priimtinumo nustatymo ribas.

Pareiškėjų skunde buvo nurodoma, kad VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštas yra nagrinėjamas tiek Lietuvos, tiek Lenkijos teismų bylose ir nei vienoje iš jų nebuvo iškeltas klausimas, kad tai tik informacinė pažyma, o ne individualus aktas. Pareiškėjai negavo jokio kito dokumento, kuriame būtų nurodoma, kad jų įmonėse yra fiktyviai įdarbinti darbuotojai, t. y. skundžiamas VDI sprendimas yra vienintelis aktas, kuris tiesiogiai palietė pareiškėjus ir jų teisėtus lūkesčius.

Pareiškėjų manymu, aplinkybė, jog skundžiamas 2015 m. gruodžio 14 d. raštas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytų reikalavimų, negali būti pagrindas atsisakyti pradėti administracinės bylos teiseną, priešingai – tai yra pagrindas pradėti bylą ir išnagrinėti, ar šis sprendimas neturi būti panaikintas kaip neatitinkantis pagrindinių imperatyviai keliamų kriterijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų UAB „Ceramicoil“ ir UAB „Darbo ekspresas“ skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą. Jei teismas, prieš priimdamas skundą nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Vienas iš tokių atvejų – jeigu skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Pastebėtina, kad pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Išimtys iš šio bendro principo gali būti siejamos su tam tikrais akivaizdumo kriterijais, kai skundo priėmimo stadijoje nekyla jokia pagrįsta abejonė, jog skundo dalykas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tačiau tokie išimtiniai atvejai turi būti ypač argumentuotai nurodomi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-410-438/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-738-143/2016, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-186-822/2017).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą, kuriame jie prašė panaikinti VDI 2015 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. SD-25-15309 ir 2019 m. sausio 22 d. raštą Nr. SD-25-978, motyvuodamas tuo, kad šie raštai yra informacinio pobūdžio, jais nėra sukuriamos teisinės pasekmės pareiškėjams.

Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo atveju skundo priėmimo stadijoje nėra akivaizdu, kad skundžiami raštai pareiškėjams nesukelia jokių teisinių pasekmių, t. y. kad nedaro įtakos jų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Pažymėtina, jog 2015 m. gruodžio 14 d. rašte pateikta VDI pozicija, jog patikrintų įmonių, be kita ko pareiškėjų, darbuotojai (Lenkijos Respublikos piliečiai) Lietuvos Respublikoje jokių darbo funkcijų neatlieka, o pačios įmonės Lietuvos Respublikoje realiai jokios veiklos nevykdo. Pareiškėjai atskirajame skunde nurodė, kad jie nebuvo gavę jokio kito dokumento, kuriame būtų nurodoma, kad jų įmonėse yra fiktyviai įdarbinti darbuotojai. Be to, 2019 m. sausio 22 d. raštu iš esmės buvo išspręstas pareiškėjų prašymas, t. y. juo buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymo dėl 2015 m. gruodžio 14 d. rašto panaikinimo. 2019 m. sausio 22 d. rašte, be kita ko, nurodyta ir jo apskundimo tvarka.

Akcentuotina, jog skundo (prašymo) priėmimo stadijoje vertinama tik formali skundo (prašymo) atitiktis reikalavimams, kuriuos tokiems procesiniams dokumentams nustato ABTĮ, ir nėra sprendžiama dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-460/2010). Skundo priėmimo stadijoje nėra sprendžiama dėl materialiosios teisės ar įstatymų saugomų interesų turėjimo, t. y. negalima atsisakyti priimti skundo dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011).

Nagrinėjamu atveju skundo priėmimo metu nėra akivaizdu, jog 2015 m. gruodžio 14 d. ir 2019 m. sausio 22 d. raštai nesukelia pareiškėjams jokių teisinių pasekmių. Tik nagrinėjant bylą iš esmės bus galima išsiaiškinti ginčijamų raštų priėmimo pagrindus ir ar iš tiesų skundžiami aktai pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, ir atsižvelgiant į pastarąją išvadą spręsti, ar yra pagrindas taikyti pareiškėjų pasirinktą pažeistų teisių teisminės gynybos būdą.

Apibendrinant išdėstytus motyvus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų skundą, nes skundo priėmimo stadijoje nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog šis skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o pareiškėjų skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjų prašymas priimti jų skundą netenkinamas, nes būtent pirmosios instancijos teismas pagal ABTĮ 33 straipsnio nuostatas sprendžia skundo priėmimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Ceramicoil“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Darbo ekspresas“ skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius