2019-10-24 Nr. AB-20553-3-63-3-00245-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-5352-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00245-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas, VGTPT Klaipėdos skyrius) 2019 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-525-2845 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti jam suteikti antrinę teisinę pagalbą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. kovo 9 d. kreipėsi su prašymu jam suteikti antrinę teisinę pagalbą. VGTPT Klaipėdos skyriaus 2018 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-525-10228 nuspręsta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą, paskiriant advokatę G. S. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. liepos 12 d. susitikimo su advokate metu jam buvo nurodyta, jog bus renkami archyviniai dokumentai. Pareiškėjo nuomone, archyvinių dokumentų paieška buvo vilkinama, advokatė vengė bendravimo, jam susitikus su advokate G. S. 2019 m. sausio mėnesio pradžioje, paaiškėjo, jog archyvinių dokumentų apie A. M. turėto turto teisinį pagrindą nepavyko gauti, be kita ko jam buvo paaiškinta, kad teisme iškėlus civilinę bylą dėl Panevėžio rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1964 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. 110 (toliau – ir Komiteto sprendimas) panaikinimo, atstovavimas pareiškėjui būtų neperspektyvus. Pareiškėjas teigė, jog 2019 m. vasario 13 d. jis kreipėsi į VGTPT Klaipėdos skyrių su skundu dėl nekokybiškai teikiamos antrinės teisinės pagalbos ir 2019 m. vasario 27 d. gavo atsakymą, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas jam nutraukiamas

3. Atsakovas VGTPT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, jog VGTPT Klaipėdos skyrius 2018 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-525-10228 nuspręsta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Komiteto sprendimo panaikinimo, procesiniams dokumentams parengti, atstovauti pirmosios instancijos teisme, paskirta advokatė G. S. Atsakovas pažymėjo, kad 2019 m. vasario 5 d. buvo gauta advokatės G. S. išvada Nr. (2.3)NO-1-932 (toliau – ir Išvada), kad tolesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui neperspektyvus, Komiteto sprendimo panaikinimo atveju, ginčo turtą paveldint pagal 1939 m. sausio 21 d. testamentą, P. M. motinos B. M. paveldimo turto dalis nepasikeistų. Atsakovas paaiškino, kad susipažinus su Išvada ir dokumentais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ, Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, VGTPT Klaipėdos skyriaus Sprendimu antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo nutrauktas.

5. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad atstovavimo byloje perspektyvumas yra vertinamojo pobūdžio, ir teigė, jog ginčydamas Komiteto sprendimą, pareiškėjas siekia, kad jam priklausytų didesnė gyvenamojo namo, buvusio jo senelio M. M. nuosavybe, dalis, nes, pareiškėjo vertinimu, panaikinus Komiteto sprendimą, jis paveldėtų ne tik jo motinai B. M., bet ir jos seserims K. ir B. tenkančias paveldimo turto dalis, nes jos vaikų neturėjo. Pagal pateiktus duomenis M. M. 1939 m. sausio 21 d. sudarė naminį testamentą, patvirtintą Panevėžio apylinkės teismo 1939 m. rugpjūčio 24 d., kurio sudarymo metu galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadas. Pagal minėtą testamentą M. M. savo sutuoktinei V. M. paliko „iki gyvos galvos gyvenamojo namo antrą galą į vakarus“, o sūnui A. ir dukterims K. ir B. lygiomis dalimis – gyvenamojo trobesio galą į Rytus“. (duomenys neskelbtini) metais mirė V. M., ji testamento nepaliko. Komiteto sprendimu M. M. ir V. M. vaikams A. M. ir B. M. buvo suteikta po 50 proc. gyvenamo namo.

6. Atsakovas akcentavo, jog 1939 metų sausio 21 d. testamento surašymo ir palikimo atsiradimo metu civilinius teisinius santykius reglamentavo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, kurios 1011 straipsnio pastaboje nurodyta, jog leidžiama įgytinio turto savininkui užrašyti tą turtą, kam jis panorės, bet įpėdiniui, priėmus paliktajam turtą, turtas virsta paveldėtiniu, ir tolimesnis šio turto paveldėjimas nepriklauso nuo pirmo savininko valios. Įvertinus palikimo atsiradimo metu galiojusių įstatymų nuostatas dėl paveldėjimo, padaryta išvada, jog pareiškėjo pretenzijos į didesnę nei 50 proc. dalį palikimo, atsiradusio po motinos B. M. mirties, yra nepagrįstos.

7. Atsakovo teigimu, net ir panaikinus Komiteto sprendimą, pareiškėjui negalėtų tekti didesnė paveldimo turto dalis, todėl pagrįstai konstatuota, jog atstovavimas pareiškėjui yra neperspektyvus.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. liepos 18 d. sprendimu pareiškėjo P. M. skundą tenkino, t. y. panaikino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-525-2845 „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ ir įpareigojo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos P. M. suteikimo.

9. Teismas, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog pareiškėjas yra B. M. turto paveldėtojas. Atsižvelgęs į VGTPĮ nuostatas ir jas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad Komiteto sprendimu B. M. pripažinta namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), dalies savininke, todėl vertino, jog formaliai VGTPT Klaipėdos skyriui buvo pateikti faktiniai ir teisiniai duomenys, kurie yra pakankami civilinei bylai dėl Komiteto sprendimo panaikinimo iškelti, o tai, ar toks reikalavimas yra pagrįstas, t. y. ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą skundą patenkinti, gali spręsti tik tokį skundą nagrinėjantis teismas.

10. Teismas akcentavo, kad konstatuodamas, jog Komiteto sprendimas pareiškėjo teisių nepažeidžia ir priimdamas Sprendimą dėl pareiškėjui paskirtos antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, VGTPT Klaipėdos skyrius ėmėsi spręsti klausimus, kurie yra tik teismams Lietuvos Respublikos Konstitucija deleguota funkcija. Teismas vertino, kad nesant akivaizdžių pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo požymių, išankstinė nuomonė, kad atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus, yra negalima ir prieštarauja bendriesiems valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principams.

III. 11. Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

12. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, vertino tik tai, kad formaliai VGTPT Klaipėdos skyriui buvo pateikti faktiniai ir teisiniai duomenys pakankami civilinei bylai dėl Komiteto sprendimo panaikinimo iškelti, tačiau nevertino, ar VGTPT Klaipėdos skyrius, nutraukdamas antrinės teisinės pagalbos teikimą, tinkamai pritaikė VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas. Jeigu teisinė pagalba būtų teikiama pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis sąlygomis, tuomet asmeniui pateikus bet kokį prašymą, kuriame formaliai pakanka faktinių ir teisinių duomenų procesiniams dokumentams parengti ir bylai teisme iškelti, VGTPT turėtų suteikti antrinę teisinę pagalbą ir valstybė turėtų už tai apmokėti, o paskirtas advokatas, nepaisydamas sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo 2.2.7 punkte įtvirtintos pareigos pranešti VGTPT, kad yra VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, taip pat nepaisydamas Lietuvos Respublikos advokatų etikos kodekso 10 straipsnio 9 punkte įtvirtinto draudimo advokatui skatinti nepagrįstus teisminius ginčus, net ir nustatęs prašomos iškelti bylos neperspektyvumą, turėtų teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą vien todėl, kad to pageidauja asmuo ir jo padėtis atitinka VGTPĮ nustatytas sąlygas antrinei teisinei pagalbai gauti.

13. Atsakovas pažymi, kad VGTPT Klaipėdos skyrius, atsižvelgdamas į Išvadą, išsamiai įvertino palikimo atsiradimo metu galiojusių įstatymų, reglamentavusių paveldėjimą, nuostatas ir konstatavo, kad pareiškėjo pretenzijos į didesnę nei 50 proc. palikimo, atsiradusio po pareiškėjo motinos B. M. mirties dalį, yra nepagrįstos. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui tenkanti turto dalis nepasikeistų net ir panaikinus Komiteto sprendimą, VGTPT Klaipėdos skyrius konstatavo, kad tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui būtų neperspektyvus, kadangi Komiteto sprendimas pareiškėjo teisių nepažeidžia, skųsdamas šį sprendimą pareiškėjas nepasiektų siekiamo rezultato, t. y. didesnės jam tenkančios palikimo dalies, todėl vadovaudamasis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Sprendimu nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą.

14. Pareiškėjas P. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Pareiškėjas paaiškina, kad antrinė teisinė pagalba jam buvo teikiama netinkamai, su advokate negalėjo susiekti, o paskui pareiškėjas gavo Sprendimą, kuriuo antrinė teisinė pagalba jam buvo nutraukta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-525-2845, kuriuo pareiškėjui P. M. buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, nustačius, kad atstovavimas yra neperspektyvus, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo VGTPT Klaipėdos skyriui suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

17. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad formaliai VGTPT Klaipėdos skyriui buvo pateikti faktiniai ir teisiniai duomenys, kurie yra pakankami civilinei bylai dėl Komiteto sprendimo panaikinimo iškelti, konstatavo, jog VGTPT Klaipėdos skyrius, įvertinęs ginčą kaip neperspektyvų, ėmėsi spręsti klausimus, kurie yra tik teismams Konstitucija deleguota funkcija, ir todėl pareiškėjo skundą tenkino.

18. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar VGTPT Klaipėdos skyrius, nutraukdamas antrinės teisinės pagalbos teikimą, tinkamai pritaikė VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas, taip pat neatsižvelgė į sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir Advokatų etikos kodekso nuostatas.

19. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas pateikė VGTPT Klaipėdos skyriui prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. VGTPT 2018 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-18-T-525-10228 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl Komiteto sprendimo panaikinimo, parengti procesinius dokumentus ir atstovauti pirmosios instancijos teisme bei paskyrė teikti antrinę teisinę pagalbą advokatę G. S. 2019 m. vasario 5 d. VGTPT Klaipėdos skyriuje buvo gauta Išvada, kurioje advokatė nurodė, kad tolimesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui būtų neperspektyvus, ir paprašė VGTPT Klaipėdos skyriaus nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą. VGTPT Klaipėdos skyrius, susipažinęs su Išvada bei vadovaudamasis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Sprendimu nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą.

20. Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.).

21. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, įvertinus ginčijamo Sprendimo priėmimo motyvus, aktualios Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, nustatančios, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

22. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiauti teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia VGTPT, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011; 2011 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011; 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013; 2017 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).

23. Atkreiptinas dėmesys, jog atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą VGTPT kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi realios teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymas siejamas su atitinkamų specialiųjų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. VGTPT savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2017 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017 ir kt.).

25. Taigi šiuo nagrinėjamu atveju VGTPT Klaipėdos skyrius turėjo teisę vertinti, ar yra pagrindas pareiškėjui kreiptis į teismą dėl Komiteto sprendimo panaikinimo ir ar atstovavimas tokioje byloje bus perspektyvus. Pažymėtina, kad tokio vertinimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrą vėliau atlieka teismai, jei asmuo skundžia VGTPT sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5318-552/2019).

26. Apibendrinant aptartas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, atsakovo priimto Sprendimo motyvaciją, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar yra pagrindas pareiškėjui kreiptis į teismą dėl Komiteto sprendimo panaikinimo ir ar atstovavimas tokioje byloje bus perspektyvus.

27. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas yra B. M. turto paveldėtojas, Komiteto sprendimu B. M. pripažinta namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), dalies savininke, t. y. formaliai VGTPT Klaipėdos skyriui buvo pateikti faktiniai ir teisiniai duomenys, kurie yra pakankami civilinei bylai dėl Komiteto sprendimo panaikinimo iškelti.

28. Vertinant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra nesutinkama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, ir teigiama, kad priimant Sprendimą buvo pagrįstai atsižvelgta į Išvadoje nurodytas aplinkybes, dėl kurių padaryta išvada, jog Komiteto sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisių, pirmiausia pažymėtina, kad iš Išvadoje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo daryti išvadą, jog negali būti inicijuotas Komiteto sprendimo nuginčijamas.

29. Komiteto sprendimu, kurį siekia nuginčyti pareiškėjas, kuris teises ir pareigas perėmė iš motinos B. M. (mirė (duomenys neskelbtini)), pripažinta A. M. ir B. M. (pareiškėjo motinos) nuosavybės teisė į namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), nurodant, kad tai yra piliečiai, kurie neturi nuosavybės teisių į namų valdą (b. l. 22). Pareiškėjas atsakovui yra nurodęs, jog Komiteto sprendimu neteisėtai M. M. 1939 metų sausio 21 d. testamentu (1939 m. gruodžio 11 d. buvo patvirtintas vykdyti) namas buvo suteiktas tik dviems vaikams B. M. ir A. M., nors A. M. nepateikė testamento vykdomajai valdžiai; namas turėjo būti suteiktas visiems vaikams pagal testamentą, nes ir tuo metu galiojo „senasis civilinis kodeksas“ ir visų vaikų teisės pagal testamentą negalėjo būti ignoruotos (b. l. 3). Pareiškėjas atsakovui taip pat yra nurodęs, kad pagal testamentą sutuoktinei V. M. namas nepriskirtas, pagal testamentą pusę namo priklausytų ne A. M., bet jo (pareiškėjo) tetai B. M. (mirė (duomenys neskelbtini)), kuri buvo neįgali, neturėjo vaikų, todėl jis pagal testamentą paveldėtų ne tik pagal testamentą priklausančią B. M. dalį, bet ir tetos B. M. dalį (b. l. 49). Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pagal testamentą A. M. priklausytų tik 16 proc. namo. Pareiškėjas nurodė, kad jis paveldėtų mamos bei jos seserų K. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir B., kurios nesukūrė šeimos ir neturėjo vaikų, dalis.

30. Iš Išvados matyti, kad vadovaujantis Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normomis; 1922 m. RTFSR civilinio kodekso nuostatomis, kurios galiojo Lietuvoje nuo 1940 m. gruodžio 1 d. iki 1965 m. sausio 1 d. (galiojo ir Komiteto sprendimo priėmimo metu), buvo laikomasi pozicijos, jog gyvenamasis namas buvo paveldėtas, t. y. jis turėjo savininkus (M. M. testamentinius įpėdinius). Būtent remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjas siekia nuginčyti Komiteto sprendimą. Išvadoje nėra nustatyta jokių aplinkybių, susijusių su tuo, jog 1964 m. balandžio 1 d. gyvenamąjį namą buvo paveldėję lygiomis dalimis B. M. ir A. M. Kaip minėta, pareiškėjas laikosi pozicijos, jog A. M. nebuvo paveldėjęs ½ dalies gyvenamojo namo, nurodo, kad ½ dalį namo buvo paveldėjusi B. M.

31. Konstatuotina, kad atsižvelgiant į Išvadoje atliktą pareiškėjo siekiamo inicijuoti ginčo dėl Komiteto sprendimo panaikinimo analizę, nėra pagrindo pripažinti pagrįstais atsakovo argumentus, jog teisėtai Sprendimu buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad klausimus, ar nagrinėjamu atveju Komiteto sprendimu buvo pažeistos pareiškėjo teisės, jei buvo pažeistos, – tai, ar jos turi būti ginamos, ir kokiu būdu ginamos, sprendžia teismai.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė