2021-12-09 Nr. AB-26542-4-53-3-00157-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4335-629/2021

Teisminio proceso Nr. 4-53-3-00157-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiu T. A. prisistačiusiam užsieniečiui, jo atstovui advokatui Pauliui Vinkleriui,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Daivai Liubinskaitei,

vertėjaujant Hicham Ibrahim,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečiu T. A. prisistačiusio užsieniečio T. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) piliečiu T. A. prisistačiusio užsieniečio pareiškimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo jo atžvilgiu.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. (duomenys neskelbtini) piliečiu T. A. prisistatęs užsienietis (toliau – ir Užsienietis) pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė jam skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Centras) netaikant jam judėjimo laisvės apribojimo.

2. Užsienietis pareiškime nurodė, kad yra apgyvendintas (duomenys neskelbtini) Užsieniečių registracijos centre. Toks jo apgyvendinimas yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 6 dalyje. Sąlygos jo apgyvendinimo vietoje yra nežmoniškos, jis negali gauti jam tinkamo maisto, pablogėjus oro sąlygoms Užsienietis šąla, turi gyventi labai blogomis sąlygomis su dideliu kiekiu kitų užsieniečių, neturi sąlygų išsiskalbti drabužių, trūksta šiltų rūbų bei avalynės. Be to, Užsieniečio apgyvendinimo sąlygos prilygsta sulaikymui – jis negali niekur išeiti, pasivaikščioti ar išeiti apsipirkti, negali normaliai naudotis ryšio priemonėmis, kas labai apsunkina jo bendravimą su artimaisiais ir galimybę geriau apsirūpinti maistu, pakeisti aplinką, pasivaikščioti ir už stovyklos ribų. Todėl dabartinis Užsieniečio statusas ir jo apgyvendinimas iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui.

3. Nors Užsienietis į Lietuvą atvyko dar vasarą, iki šiol jis yra sulaikytas be teismo sankcijos. Užsienietis prašė taikyti jam alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Centre netaikant jam judėjimo laisvės apribojimo. Centre, kaip ir iki šiol, jis būtų aprūpintas maistu, gyvenamąja vieta, būtiniausioms reikmėmis, paslaugomis, tačiau turėtų galimybę išeiti už Centro ribų bent trumpam ir taip pasirūpinti savo psichologine sveikata, pasivaikščioti.

4. Centro atstovas prašė pareiškimą atmesti, nurodydamas, kad Užsienietis neteisėtai pateko į Lietuvos Respubliką, jo tikroji tapatybė nėra nustatyta. Užsienietis (duomenys neskelbtini) Užsieniečių registracijos centre gyvena įstatymo pagrindu.

II. 5. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmai 2021 m. spalio 18 d. sprendimu Užsieniečio pareiškimą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika, pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą yra pagrindinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, tačiau šiomis teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, jomis nepiktnaudžiauti, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos – tam tikrų procesinių reikalavimų. Teismas nustatė, kad Užsienietis apgyvendintas vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, teismo sprendimo dėl Užsieniečio sulaikymo ar alternatyvios sulaikymo priemonės skyrimo nebuvo. Teismas laikė, jog Įstatymo 116 straipsnyje, nustatančiame subjektus, kurie turi teisę kreiptis į teismą su teikimu sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę, imperatyviai nurodyta, kad dėl užsieniečio sulaikymo į teismą gali kreiptis tik VSAT pareigūnas. Teismas akcentavo, kad tokios teisės kreiptis į teismą pačiam užsieniečiui, prieglobsčio prašytojui, kuris apgyvendintas Įstatymo pagrindu, o ne teismo sprendimu, nesuteikta. Atsižvelgęs į tai, kad Įstatymas nenumato reikalavimo teisės užsieniečiui, prieglobsčio prašytojui, prašyti paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę, teismas atmetė Užsieniečio pareiškimą. Aiškindamas Įstatymo 118 straipsnyje nustatytą užsieniečio teisę išnykus užsieniečio sulaikymo pagrindams prašyti teismo pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį, teismas pažymėjo, kad užsieniečio, prieglobsčio prašytojo, teisė kreiptis į teismą gali būti realizuojama tik tais atvejais, kai jam pagal VSAT teikimą jau yra paskirtas sulaikymas ar alternatyvi sulaikymui priemonė. Įvertinęs tai, kad dėl Užsieniečio nėra priimtas teismo sprendimas, jis apgyvendintas (duomenys neskelbtini) Užsieniečių registracijos centre vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, teismas sprendė, kad Užsieniečiui šiuo atveju negali būti taikomos ir Įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos.

III. 7. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo jam pritaikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti Užsienietį Centre netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

8. Apeliaciniame skunde Užsienietis iš esmės pakartoja pareiškime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus. Nurodo, kad nors Užsienietis į Lietuvą atvyko dar vasarą, iki šiol jis yra sulaikytas be teismo sankcijos. Užsieniečio apgyvendinimo sąlygos prilygsta sulaikymui – jis negali niekur išeiti, pasivaikščioti ar išeiti apsipirkti, negali normaliai naudotis ryšio priemonėmis, kas labai apsunkina jo bendravimą su artimaisiais ir galimybę geriau apsirūpinti maistu, pakeisti aplinką, pasivaikščioti ir už stovyklos ribų.

9. Pabrėžia, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra viena iš pagrindinių asmens teisių, kuri nustatyta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, tiek Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, tiek Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, tiek tarptautinių teisės aktų normose – Žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti.

10. Centras pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

11. Nurodo, kad Užsienietis neteisėtai kirto sieną, neturėjo galiojančių dokumentų, prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas, visa jo šeima gyvena Vokietijoje, kyla pagrįstų abejonių dėl to, kad jis siekia gauti prieglobstį Lietuvoje. Toks elgesys negali būti vertinamas kaip bendradarbiavimas. Taip pat nesutinka su Užsieniečio argumentu, kad jis negauna tinkamo maisto, nes maistas patiekiamas ir meniu sudaromas atsižvelgiant į užsieniečių mitybos ypatumus. Apgyvendinimo sąlygos ir materialinis aprūpinimas suteiktas vertinant šalies situaciją.

12. Teigia, kad Užsienietis bendrauja su tėvu gyvenančiu (duomenys neskelbtini). Įvykus incidentui Užsieniečiui esant už Centro ribų, būtų sunku sulaukti pagalbos dėl kalbos barjero. Taip pat pažymi, kad šalyje yra ekstremali situacija dėl COVID-19, todėl patekti į apsipirkimo vietas daug kur reikalaujama galimybių paso.

13. Nurodo, kad Užsienietis neprašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, nors tinkamai suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką yra besikreipiančio į teismą pareiga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje kilo ginčas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo Užsieniečiui.

15. Nustatyta, kad Užsienietis neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi buvo apgyvendintas (duomenys neskelbtini) Užsieniečių registracijos centre. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos yra priėmęs sprendimą nesuteikti Užsieniečiui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį. Užsienietis, manydamas, kad jo apgyvendinimo sąlygos iš esmės prilygsta sulaikymui, kreipėsi į teismą su pareiškimu taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė Užsieniečio prašymą skirti alternatyvią sulaikymui priemonę padaręs išvadą, jog Įstatymo 116 straipsnis nenumato teisės užsieniečiui, prieglobsčio prašytojui, prašyti paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę, o dėl to, kad nėra priimtas teismo sprendimas dėl Užsieniečio sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės jam skyrimo, negali būti taikomos ir Įstatymo 118 straipsnio 1 dalies nuostatos.

17. Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

18. Įstatymo normos expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįtvirtina Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytos apgyvendinimo priemonės apskundimo tvarkos. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad pagal to paties straipsnio 8 dalį nagrinėjama apgyvendinimo priemonė gali būti taikoma karo padėties, nepaprastosios padėties, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio laikotarpiui ir 28 dienoms po jų pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Kitaip tariant, nustatytas reglamentavimas sukuria teisinio neaiškumo situaciją, kai užsieniečiui iki 6 mėnesių gali būti taikoma apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė kartu neįtvirtinant aiškaus tokios priemonės teisėtumo teisinės patikros mechanizmo.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtina, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2011 m. birželio 9 d. nutarimas). Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

20. Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautinių teismų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina „teisę į teismą“, kurios dalis teisė kreiptis į teismą, t. y. inicijuoti teisminį procesą, sudaro tik vieną aspektą. Tačiau šis aspektas iš esmės lemia, ar suinteresuotas asmuo galės pasinaudoti kitomis garantijomis, numatytomis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (žr., pvz., 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70) 34-36 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisė į teismą turi būti reali ir veiksminga, o ne teorinė ar iliuzinė (1995 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94) 36 p.).

21. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) taip pat yra patvirtinęs, jog teisė kreiptis į teismą yra viena sudedamųjų teisinės bendrijos dalių ir kad ją garantuoja Europos Sąjungos sutartimi paremta teisinė tvarka, nes ji sukūrė išsamią teisinės gynybos priemonių ir procedūrų sistemą tam, kad ESTT galėtų vykdyti institucijų priimtų aktų teisėtumo kontrolę (žr., pvz., 1986 m. balandžio 23 d. sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, EU:C:1986:166, 23 p.). Teisę į veiksmingą teisminę apsaugą ESTT grindžia bendromis valstybėms narėms konstitucinėmis tradicijomis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais (žr., pvz., 1986 m. gegužės 15 d. sprendimo Marguerite Johnston prieš Chief Constable of the Royal Ulster Constabulary, 222/84, EU:C:1986:206, 18 p.). Veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo DEB Deutsche Energiehandels- und Beratungsgesellschaft mbH prieš Bundesrepublik Deutschland, C-279/09, EU:C:2010:811, 30 ir 31 p.). Be kita ko, teisminės gynybos užtikrinimo, nagrinėjant asmens sulaikymo klausimą, kontekste ypač atkreiptinas dėmesys, jog ESTT vertinimu, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojamą teisę į veiksmingą teisminę gynybą valstybės narės teismas privalo prisiimti jurisdikciją nagrinėti tokio sulaikymo teisėtumą, prireikus netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią jam būtų draudžiama tai daryti, jei mano, kad pareiškėjai pagrindinėse bylose yra sulaikyti (2020 m. gegužės 14 d. ESTT didžiosios kolegijos sprendimo FMS ir kt., C-924/19 PPU ir C-925/19 PPU, 291 p.).

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir minėtas tarptautinės teisės normas turi būti veiksmingai užtikrinta užsieniečio teisė į teisminę gynybą, siekiant patikrinti užsieniečiui taikomos priemonės – apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje – pagrįstumą ir teisėtumą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija nesudaro pagrindo tokią gynybos teisę apriboti: pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 145 straipsnį teisė kreiptis į teismą negali būti laikinai apribota net įvedus karo ar nepaprastąją padėtį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi pozicijos, kad Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimas laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, be kita ko, atsižvelgiant į Užsieniečio skunde išdėstytas faktines aplinkybes, tarptautinės apsaugos siekiančių asmenų laisvės suvaržymo pobūdžiu iš esmės gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje. Vadovaujantis Įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, sprendimai dėl užsieniečių sulaikymo ar alternatyvių sulaikymui priemonių patenka į apylinkės teismo jurisdikciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021).

23. Įvertinus tai, kad Užsienietis buvo apgyvendintas (duomenys neskelbtini) Užsieniečių registracijos centre vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, todėl jis, manydamas, jog jam taikomas judėjimo laisvės ribojimas gali būti prilygintas sulaikymui, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo. Aplinkybė, kad Užsieniečio judėjimo laisvė buvo suvaržyta nesikreipiant į teismą dėl sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo, negali būti vertinama kaip kliūtis ginti Užsieniečio teises ir teisėtus interesus teisme. Todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Užsieniečio pareiškimą, padarė nepagrįstą išvadą, kad Užsienietis, kuris apgyvendintas (duomenys neskelbtini) Užsieniečių registracijos centre vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, tačiau jo judėjimo laisvė suvaržyta ne teismo sprendimu, neturi teisės į teisminę gynybą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4180-629/2021). Akcentuotina ir tai, kad sprendimas atmesti skundą (pareiškimą), priimamas bylą išnagrinėjus iš esmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 84 str., 88 str. 1 p.), tačiau šiuo atveju teismas Užsieniečio pareiškimo nenagrinėjo, vadinasi byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, todėl byla turėjo būti užbaigta nutartimi (ABTĮ 107 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, gavęs Užsieniečio prašymą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, turėjo tokį prašymą nagrinėti iš esmės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, ir spręsdamas dėl galimų Užsieniečio teisių ir teisėtų interesų gynimo būdų, turi įvertinti Užsieniečiui pritaikytos judėjimo laisvę ribojančios priemonės teisėtumą, bei, atsižvelgdamas į Užsieniečio skundo argumentus, nustatyti, ar Užsienietis pagrįstai nurodo, kad jis yra sulaikytas, t. y., ar Užsieniečiui taikyta priemonė (apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje) gali būti vertinama kaip de facto (faktiškai) sulaikymas. Teismas taip pat turi patikrinti, ar Užsieniečio judėjimo laisvės ribojimui yra teisinis pagrindas, įvertinti, ar nėra abejonių dėl teisės aktų, vadovaujantis kuriais Užsieniečiui judėjimo laisvė Lietuvos Respublikos teritorijoje yra apribota, konstitucingumo. Įvertinus tai, ar Užsieniečio apgyvendinimas (duomenys neskelbtini) Užsieniečių registracijos centre gali būti laikomas de facto (faktiškai) sulaikymu, svarstytinas klausimas dėl Užsieniečio prašomos alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo.

25. Nagrinėjamu klausimu atkreiptinas dėmesys į aktualias tarptautines normas bei tarptautinių teismų praktiką.

26. Kaip nurodoma Konvencijos 5 straipsnio gairėse, Konvencijos 5 straipsnyje deklaruojant „teisę į laisvę“ turima mintyje fizinė asmens laisvė; šia norma siekiama užtikrinti, kad laisvė niekam nebūtų atimta savavališkai. Tai nėra susiję tik su judėjimo laisvės apribojimais, kuriuos reglamentuoja Konvencijos 4 protokolo 2 straipsnis. Skirtumas tarp judėjimo apribojimų, pakankamai rimtų, kad patektų į laisvės atėmimo pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį taikymo sritį, ir laisvės apribojimų, kuriems taikomas tik Konvencijos 4 protokolo 2 straipsnis, pasireiškia apribojimo laipsniu ar intensyvumu, o ne jo pobūdžiu ar turiniu (žr., pvz., 2017 m. vasario 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimo byloje De Tommaso prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43395/09) 80 p.). Laisvės atėmimas Konvencijos prasme neapsiriboja klasikiniu suėmimo ar nuosprendžio vykdymo pagrindu vykdomu kalinimu, tačiau gali pasireikšti įvairiomis kitomis formomis (1980 m. lapkričio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Plenarinės kolegijos sprendimas byloje Guzzardi prieš Italija (pareiškimo Nr. 7367/76) 95 p.).

27. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje jau yra konstatavęs, kad prieglobsčio paprašiusių asmenų apgyvendinimas centruose, ribojančiuose galimybę asmeniui judėti bei taikančiuose kitus ribojimus administracinės institucijos sprendimu, gali prilygti „laisvės atėmimui“, nepaisant nacionalinėje teisėje įtvirtintos tokių centrų klasifikacijos (2009 m. rugsėjo 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje Abdolkhani ir Karimnia prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 30471/08) 127 p.). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime Ilias ir Ahmed prieš Vengriją nustatytais kriterijais, masinio prašytojų srauto atveju buvimas tranzito zonoje gali būti ir nepripažįstamas laisvės atėmimu, jeigu jis yra trumpas ir kompetentingos valstybės institucijos imasi priemonių užtikrinti informuotą ir sklandžią prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūrą. Tokie atvejai nepatenka į Konvencijos 5 straipsnio taikymo apimtį (2019 m. lapkričio 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Ilias ir Ahmed prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 47287/15)). Kita vertus, byloje R. R. prieš Vengriją asmenų apgyvendinimas toje pačioje, kaip Ilias ir Ahmed bylos atveju tranzito zonoje, atsižvelgiant į beveik 4 mėnesius trukusį gyvenimą sąlygomis, pripažintomis pažeidusiomis Konvencijos 3 straipsnio garantijas, bei nesant vidaus teisėje nustatyto maksimalaus tokios priemonės galimo taikymo termino, laikytas sulaikymu Konvencijos 5 straipsnio prasme (jau minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo spendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją).

28. Europos Sąjungos teisės aktų kontekste pažymėtina, kad sulaikymo sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, todėl apgyvendinimo vietų kvalifikavimas pagal valstybės narės teisę neturi jokios įtakos jos vertinimui. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 2 straipsnio h punktą sulaikymo sąvoka apima bet kokią priemonę, kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta. Tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvos normą ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas, yra prievartos priemonė, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje (2020 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos sprendimo FMS ir kt., C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 216, 223, 225 p.).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat savo praktikoje nuosekliai kartoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A‑4927‑662/2016, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3869-492/2021, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3912-492/2021 ir kt.).

30. Atsižvelgus į tai, kad Užsienietis teigia, jog jo apgyvendinimas de facto laikytinas sulaikymu, mutatis mutandis (lot. pakeitus tai, kas keistina) aktuali tampa Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, numatanti, kad tam, jog sulaikymas nebūtų pripažintas pažeidžiančiu Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies f punktą (kai asmuo teisėtai sulaikomas ar kalinamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas asmens išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procesas), jis turi būti taikomas sąžiningai, vadovaujantis valstybės nustatytais pagrindais, sulaikymo vieta bei sąlygos turi būti tinkamos, įvertinant tai, kad tokia priemonė yra taikoma ne nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, o užsieniečiams, kurie pabėgo iš savo šalies dažnai bijodami dėl pavojaus gyvybei (2009 m. vasario 19 d. sprendimas byloje A ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 3455/05, 2010 m. liepos 27 d. sprendimas byloje Louled Massoud prieš Maltą, pareiškimo Nr. 24340/08, 2013 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Suso Musa prieš Maltą, pareiškimo Nr. 42337/12).

31. Šių reikalavimų kontekste akcentuotina, kad, Užsieniečio tvirtinimu, sąlygos apgyvendinimo vietoje yra nežmoniškos, jis negali gauti tinkamo maisto, dėl pablogėjusių oro sąlygų šąla, turi gyventi labai blogomis sąlygomis su daug žmonių, negali išsiskalbti drabužių, neturi šiltų rūbų ir avalynės. Bylą nagrinėdamas iš naujo pirmosios instancijos teismas turi pasisakyti ir dėl šio pareiškimo argumento. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar Užsieniečio apgyvendinimo sąlygos yra tinkamos, situacija turi būti vertinama individualiai, atsižvelgus tiek į teisės aktuose nustatytus reikalavimus laikinam prieglobsčio prašytojų apgyvendinimui, tiek ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo taikomus standartus.

32. Nagrinėjant Užsieniečio pareiškime nurodytas aplinkybes, reikšminga atsižvelgti į tai, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 7 dalies nuostatas šio straipsnio 6 dalyje nurodytų prieglobsčio prašytojų laikino apgyvendinimo toje pačioje dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose sąlygas ir tvarką nustato vidaus reikalų ministras. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 1V-346 (2021 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. 1V-579 redakcija) buvo patvirtintas Laikino prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo pasienio kontrolės punktuose ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūriniuose padaliniuose sąlygų ir tvarkos aprašas. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis 2021 m. lapkričio 9 d. nutarimu „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ Lietuvos Respublikos institucijų paskirtose užsieniečių apgyvendinimo vietose (Užsieniečių registracijos centro Pabradėje teritorijoje, Medininkų užsieniečių registracijos centro teritorijoje ir (duomenys neskelbtini) užsieniečių registracijos centro teritorijoje, Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje ir šalia jo įrengtoje teritorijoje, Pabėgėlių priėmimo centro Naujininkų pabėgėlių stovykloje) ir 200 metrų aplink jas nuo 2021 m. lapkričio 10 d. 00 valandų 00 minučių įvesta nepaprastoji padėtis (1 str. 1 d. 1 p.).

33. Vertinant, ar užsieniečio / prieglobsčio prašytojo laikino apgyvendinimo sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus ir Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytus standartus, reikšminga laikytina aplinkybė, jog tokių asmenų galimybė pateikti įrodymus dėl galbūt netinkamų apgyvendinimo sąlygų, yra ribota. Todėl užsieniečiui / prieglobsčio prašytojui aiškiai nurodžius reikšmingas apgyvendinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų apgyvendinimo sąlygų užtikrinimu, tenka institucijai, atsakingai už šių asmenų apgyvendinimą.

34. Atsižvelgdamas į valstybėje dėl masinio užsieniečių antplūdžio susidariusią kritinę situaciją, dėl kurios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 517 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo ir valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo paskyrimo“ buvo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija, o 2021 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ buvo įvesta nepaprastoji padėtis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, jog migracijos srityje veikiančios kompetentingos institucijos pastaruoju metu savo kasdienėje veikloje neabejotinai susiduria su nurodytos situacijos nulemta įvairialype problematika, be kita ko, trikdančia sklandų ir efektyvų atitinkamų funkcijų atlikimą. Taigi 2021 m. lapkričio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-617 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ preambulėje nurodytų aplinkybių kontekste, inter alia Baltarusijos režimo vykdomos hibridinės atakos (panaudojant ypatingai didelius migrantų iš trečiųjų šalių srautus) sąlygomis veikiančios Lietuvos kompetentingos institucijos, teisėjų kolegijos vertinimu, patiria ypatingą spaudimą, susidurdamos su neproporcingu prieglobsčio prašytojų skaičiumi, atsižvelgiant į bendrus tokių institucijų turimus pajėgumus, kurie joms buvo suteikti funkcionuoti įprastomis kasdieninėmis sąlygomis. Nepaisant to, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo aiškiai išplėtota praktika, absoliutus Konvencijos 3 straipsnio pobūdis lemia tai, kad panašios priežastys negali atleisti valstybės Konvencijos dalyvės nuo įsipareigojimų pagal šią nuostatą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. sausio 21 d. sprendimas byloje M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją, pareiškimo Nr. 30969/09).

35. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Užsieniečio prašymą formaliu pagrindu, kad nėra priimtas teismo sprendimas dėl Užsieniečio judėjimo laisvę ribojančios priemonės taikymo – sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, nevertindamas jo nurodomų apgyvendinimo Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies pagrindu faktinių ir teisinių aspektų, nepagrįstai suvaržė Užsieniečio teisę kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas ir nepagrįstai Užsieniečio pareiškimo nenagrinėjo iš esmės, todėl Užsieniečio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. spalio 18 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

(duomenys neskelbtini) piliečiu T. A. prisistačiusio užsieniečio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė