2025-01-29 Nr. AB-1673-3-61-3-06789-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-202-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06789-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. (R. M.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 24S10016 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 9 d. iki 2027 m. sausio 8 d.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad jis yra gavęs tik pranešimą dėl priimto Sprendimo, todėl jis yra praleidęs terminą skundui dėl Sprendimo paduoti ir prašė teismo jį atnaujinti. Teigė, kad pranešime dėl skundžiamo Sprendimo nurodyta, jog pareiškėjas galės skųsti Sprendimą per 14 dienų nuo jo įteikimo dienos. Kadangi skundžiamas Sprendimas iki šiol pareiškėjui nėra pateiktas, pareiškėjas manė, kad net nėra praleidęs termino skundui paduoti. Tačiau, jeigu teismas manys, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, prašė jį atnaujinti, kadangi terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. dėl to, jog atsakovas jam neatsiuntė skundžiamo Sprendimo.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 2 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kadangi pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir jis neatnaujintinas.

Teismas, remdamasis Migracijos departamento pateiktu paaiškinimu dėl Sprendimo įteikimo, nustatė, kad atsakovas, priėmęs skundžiamą Sprendimą, pareiškėjui 2024 m. sausio 10 d. išsiuntė nustatytos formos pranešimą per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) (toliau – ir Pranešimas), kuriame nurodyta, jog Migracijos departamentas 2024 m. sausio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 24S10016, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 9 d. iki 2027 m. sausio 8 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi. Taip pat nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. sausio 9 d. iki 2027 m. sausio 8 d. Pranešime nurodyta, kad vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsniais, šis Sprendimas gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (aktuali redakcija nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2024 m. vasario 15 d.; toliau – ir Taisyklės) 20 punkto 3-oji pastraipa numato, jeigu sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nėra priimtas kartu su sprendimu atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atšaukti Šengeno vizą, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas ir nėra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka.

Teismas nustatė, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas 2024 m. sausio 9 d., o 2024 m. sausio 10 d. pareiškėjui buvo išsiųstas Pranešimas, kuriame nurodytas Sprendimo turinys, jo apskundimo terminas. Pareiškėjas neginčija, kad jis gavo pranešimą apie priimtą sprendimą, tačiau su skundu į teismą kreipėsi tik 2024 m. lapkričio 26 d., t. y. akivaizdžiai (daugiau nei 10 mėnesių) praleidęs jo apskundimo terminą.

Pareiškėjas prašė praleistą terminą skundui paduoti atnaujinti tvirtindamas, jog iki šiol iš Migracijos departamento negavo skundžiamo Sprendimo ir šią aplinkybę laikė svarbia priežastimi skundo padavimo terminui atnaujinti.

Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija ir nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar suinteresuotas asmuo žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo. Skundžiamas aktas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys, ir laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, inter alia (be kita ko) apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad iš pateiktų teismui įrodymų matyti, jog pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginčyti Sprendimą, laikantis ABTĮ nustatytų sąlygų ir Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatyto 14 dienų apskundimo termino, nes pareiškėjas Migracijos departamento Pranešimu buvo tinkamai informuotas apie skundžiamo Sprendimo priėmimą, jo datą bei turinį, taip pat apie Sprendimo apskundimo tvarką ir terminus. Be to, pareiškėjas skunde teismui neteigė, kad jam Sprendimo apskundimo tvarka nebuvo aiški, nesuprantama ar pan. ir nenurodė bei neįrodė jokių svarbių priežasčių, kodėl dar 2024 m. sausio mėn. sužinojęs apie priimtą Sprendimą, per 14 dienų apskundimo terminą nuo sužinojimo momento nesikreipė su skundu į teismą, nors sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turėjo domėtis jam teisines pasekmes sukėlusiu Sprendimu ir operatyviai ginčyti su galimu jo teisių pažeidimu susijusį Migracijos departamento Sprendimą, tačiau pareiškėjas to įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepadarė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, pripažindamas praleidęs terminą skundui dėl Sprendimo paduoti, nenurodė jokių svarbių, objektyviai pateisinamų priežasčių, kurios būtų sutrukdžiusios jam laiku Sprendimą apskųsti teismui. Priešingai, pareiškėjas nepateikė nei vieno objektyvaus įrodymo, kuris patvirtintų, kad iš Migracijos departamento Pranešimo sužinojęs, jog jo atžvilgiu yra priimtas Sprendimas, jis ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas operatyviai įgyvendinti savo galbūt pažeistas teises, t. y. apskųsti Sprendimą ir / ar, kad iki kreipimosi į teismą su skundu dienos egzistavo ekstraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės (pvz., netikėta liga, artimojo mirtis, nelaimė ir pan.), dėl kurių pareiškėjas objektyviai neturėjo jokios galimybės apskųsti Sprendimą teismui.

Teismas nurodė, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas daugiau nei devynis mėnesius, t. y. itin reikšmingai. Su skundu pateikti duomenys patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjui apie skundžiamą Sprendimą tapo žinoma dar 2024 m. sausio mėn., tačiau pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2024 m. lapkričio 26 d. Taigi terminas skundui paduoti buvo praleistas daugiau nei dešimt mėnesių, t. y. itin reikšmingai. Teismo vertinimu, pareiškėjas, priešingai nei teigia, nesielgė tinkamai, operatyviai ir apdairiai, siekiant apginti savo pažeistas teises.

Teismas vertino, kad pareiškėjas iš Migracijos departamento Pranešimo sužinojęs apie priimtą Sprendimą, jo turinį bei apskundimo tvarką ir terminus, nepateisinamai ilgai, nesant jokių svarbių priežasčių, delsė įgyvendinti savo procesinę teisę apskųsti Sprendimą, todėl turi prisiimti ir iš tokio elgesio kylančias neigiamas pasekmes. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių svarbių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais dėl objektyvių, ne nuo pareiškėjo valios priklausančių priežasčių jis negalėjo įgyvendinti savo teisės pateikti skundą teismui dėl Sprendimo per teisės aktų nustatytą terminą. Todėl remdamasis nurodytais argumentais, teismas pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti netenkino ir skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį ir atnaujinti terminą skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti.

Pareiškėjas nurodo ginčui aktualias faktines aplinkybes, pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, ir teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi.

Pareiškėjas teigia, kad Pranešime nurodyta, jog Sprendimą galima skųsti per 14 dienų nuo jo įteikimo dienos. Pažymi, kad skundžiamas Sprendimas iki šiol nėra įteiktas pareiškėjui, tokiu būdu užkertamas kelias jam realizuoti savo teises (teisę į gynybą ir kt.). Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovui pakanka atsiųsti pareiškėjui Pranešimą apie tokio sprendimo priėmimą (kuris ypatingai riboja jo teises), tačiau tokios išvados paneigia pareiškėjo teises bei atsakovo pareigas.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai traktuoja Migracijos departamento Sprendime nurodytą apskundimo tvarką. Atsakovas nurodė, kad yra skundžiamas ne Pranešimas dėl priimto Sprendimo, bet pats Sprendimas per 14 dienų nuo jo gavimo dienos. Kadangi skundžiamas Sprendimas iki šiol pareiškėjui nėra įteiktas, todėl, pareikėjo vertinimu, jis nėra praleidęs termino skundui paduoti.

Pareiškėjas teigia, kad atsakovas tik formaliai informavo apie Sprendimą, pačiame Pranešime yra klaidinančiai nurodoma apskundimo tvarka, todėl atsakovo veiksmai nesuderinami su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu. Be to, pagal VAĮ 10 straipsnio nuostatas, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamoje nutartyje teismas nepagrįstai nurodo, jog atsakovas neturėjo pareigos siųsti pareiškėjui Sprendimo, kuriuo jam buvo nustatytas draudimas. Atsakovas priėmė Sprendimą, kuris yra susijęs su pareiškėju, pats Sprendimas pareiškėjui nebuvo siųstas, nebuvo viešai paskelbtas ar kitokiu būdu įteiktas. Įstatymas neatleidžia atsakovo nuo pareigos informuoti apie priimamus sprendimus pareiškėją ir siųsti jam pačius sprendimus bei tinkamai, neklaidinančiai nurodyti apskundimo tvarką.

Nagrinėjamu atveju atsakovas savo pareigų tinkamai neįvykdė, todėl negalima jam tenkančios atsakomybės perkelti pareiškėjui ir teigti, kad jis pats turėjo kreiptis į atsakovą dėl sprendimo atsiuntimo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertina teisės normas, kuriomis nustatyta asmenų informavimo tvarka apie atsakovo priimamus sprendimus, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad pats Pranešimas, kuriame nurodyta apskundimo tvarka, yra klaidinantis.

Pareiškėjas akcentuoja, kad skundžiamoje nutartyje teismas taip pat nurodo, jog pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias skųsti Skundžiamo sprendimo. Pažymi, kad jam nebuvo žinomas Sprendimo turinys, t. y. net ir teikiant skundą dėl Sprendimo buvo neįmanoma tinkamai jo suformuluoti, kadangi nėra žinomi nei faktiniai nei teisiniai Sprendimo motyvai. Todėl negalima teigti, kad jis buvo tinkamai informuotas ir tik dėl savo kaltės praleido terminą skundui paduoti. Pirmosios instancijos teismas priėmė nutartį remiantis formaliais pagrindais ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra užsienio pilietis, kuris nesupranta ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbos, bet to ir pats Pranešimas dėl Sprendimo yra klaidinantis. Teismas visiškai neatsižvelgė, kad pareiškėjas negali būti Europos Sąjungos šalyse, todėl jam buvo pakankamai sunku susirasti teisininką Lietuvoje, kuris išaiškintų jam esamą situaciją. Taigi, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, neatnaujinus termino skundui paduoti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir bylos medžiagą, sprendė, kad Pranešimas dėl Migracijos departamento Sprendimo pareiškėjui buvo išsiųstas 2024 m. sausio 10 d. per MIGRIS sistemą, pareiškėjas jį gavo, tačiau į teismą su skundu kreipėsi praleidęs terminą skundui paduoti ir nenurodė jokių naujų svarbių aplinkybių, sutrukdžiusių įstatyme nustatytais terminais įgyvendinti teisę į teisminę gynybą ir sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pareiškėjas atskirajame skunde su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai sprendė, jog Migracijos departamentas Pranešimu tinkamai informavo pareiškėją apie priimtą Sprendimą. Teigė, kad Sprendimas pareiškėjui nebuvo išsiųstas ir iki šiol jis jo nėra gavęs, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, o priežastys, dėl kurių praleido terminą skundui paduoti nepriklausė nuo jo valios.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos šią teisę įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-662/2019, 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-24-1188/2024). Įstatymuose nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, kadangi taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-588-602/2019, 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-255-629/2024).

Pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, jog, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turėjo būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar suinteresuotas asmuo žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-18-520/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-602-575/2024).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad skundžiamas aktas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies prasme laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys, ir laikoma, jog asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, inter alia apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 24S10016 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei nusprendė įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Sprendimas priimtas, nes asmens leidimas gyventi buvo panaikintas.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Migracijos departamentas 2024 m. sausio 10 d. pranešimu (lietuvių ir anglų kalbomis), kuris pareiškėjui išsiųstas per MIGRIS sistemą pareiškėjo nurodytu elektroniniu paštu, informavo dėl priimto Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. sausio 9 d. iki 2027 m. sausio 8 d., vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi. Kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. sausio 9 d. iki 2027 m. sausio 8 d. Nurodyta, kad vadovaujantis Įstatymo 137 ir 138 straipsniais, sprendimas gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ABTĮ nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas su Pranešimu, kuriame nurodytas Sprendimo turinys, jo priėmimo pagrindas ir apskundimo tvarka, susipažino. Tačiau, pareiškėjo teigimu, Pranešimas nėra tinkamas informavimas apie priimtą Sprendimą, o Migracijos departamento Sprendimo pareiškėjas šiol nėra gavęs, todėl nesusipažinęs su jo turiniu, negalėjo realizuoti teisės į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų argumentų, pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog užsienietis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka raštu informuojamas apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta arba kiti kontaktiniai duomenys ir jeigu nėra šio straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtino Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisykles (toliau – ir Taisyklės), kurių 20 punkte numatyta, jeigu sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nėra priimtas kartu su sprendimu atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atšaukti Šengeno vizą, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas ir nėra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka. Jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priimamas kartu su šio punkto trečiojoje pastraipoje nurodytu sprendimu ir nėra Įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama, užsienietis su priimtu sprendimu supažindinamas šių sprendimų priėmimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

Įvertinusi nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, atskirajame skunde nurodytus argumentus dėl termino skundui paduoti praleidimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su skundu dėl Sprendimo panaikinimo, žinojo jo netenkinusio administracinio akto esminius elementus, todėl pagrįstai sprendė, jog skundą teismui dėl Sprendimo panaikinimo padavė praleidęs Įstatymo 138 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (skundas teismui elektroninių ryšių priemonėmis pateiktas 2024 m. lapkričio 26 d.).

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami jas patvirtinantys įrodymai <...> (ABTĮ 30 str. 2 d.).

Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015, 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-2-968/2020, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-25-556/2020, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-415/2024). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-40-1062/2020, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-96-815/2024). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-27-602/2020, 2024 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-305-822/2024).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-689-438/2019). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas skundui paduoti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų termino skundui paduoti praleidimo priežasčių, teisėjų kolegija pažymi, jog Pranešime pareiškėjui buvo aiškiai nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka, atitinkanti Įstatymo 138 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tačiau pareiškėjas šios tvarkos nesilaikė ir jokių objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių skundo padavimo teismui termino praleidimo priežasčių jis nenurodė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad pasirinkęs nurodytą savo teisių gynimo būdą (jokių veiksmų, kad susipažintų su Sprendimo turiniu, pareiškėjas nesiėmė, t. y. į Migracijos departamentą dėl Sprendimo ir išsamesnių motyvų pateikimo nesikreipė, susipažinęs su Pranešimu, nuo 2024 m. sausio mėn. iki skundo padavimo (2024 m. lapkričio 26 d.) laukė, kada jam bus išsiųstas Sprendimas, jo negavęs, kreipėsi į teismą), pareiškėjas privalo prisiimti ir iš to kilusias neigiamas pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju termino Sprendimui apskųsti praleidimą lėmė ne objektyvios nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios priežastys, tačiau subjektyvus situacijos vertinimas bei apsisprendimas elgtis tam tikru būdu. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, objektyviai lėmusios termino skundui paduoti praleidimą. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė, dėl kokių priežasčių, susipažinęs su Pranešimu, jokių veiksmų daugiau nei 9 mėnesius nesiėmė ir į teismą kreipėsi tik 2024 m. lapkričio mėnesį. Net jeigu pareiškėjas ir galėjo klysti dėl Sprendimo apskundimo tvarkos, toks ilgas delsimas imtis veiksmų savo galbūt pažeistoms teisėms ginti negali būti pateisinamas ir laikomas tinkamu bei operatyviu. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas elgėsi pareigingai, rūpestingai ir atidžiai. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės objektyviai nepateisina jo tokio ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas terminą skundui dėl Sprendimo panaikinimo paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis ir svarbiomis. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei sudarytų sąlygas pareiškėjui piktnaudžiauti savo teisėmis. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir dėl to atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti. Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. M. (R. M.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Virginija Volskienė