2021-01-20 Nr. AB-1368-3-65-3-00179-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-221-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00179-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinės paramos skyriaus 2019 m. birželio 7 d. sprendimą Nr. 1580 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą įskaityti pareiškėjui į jam paskirtą atlikti visuomenei naudingą veiklą 12 arų valstybinės žemės sklypo, esančio prie jo šeimos gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), priežiūros ir tvarkymo darbus ir išmokėti 122 Eur dydžio socialinę pašalpą už kiekvieną mėnesį nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Administracija nepagrįstai skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui skirti socialinę pašalpą nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d., motyvuodama tuo, jog pareiškėjas nedalyvavo Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje. Pareiškėjo teigimu, nuo 1992 m. iki 2014 m. jis prižiūrėjo bei tvarkė prie jo tėvų namų esantį 12 arų valstybinės žemės sklypą, šiems darbams atlikti naudojosi jo motinai priklausančia žoliapjove, jo motina mokėjo už sunaudotą elektros energiją. Šienaudamas minėtą valstybinės žemės plotą, pareiškėjas dirbo netgi daugiau nei reikalaujama, todėl Administracija šį darbą turėjo užskaityti kaip pareiškėjo atliktą visuomenei naudingą veiklą bei paskirti ir ginčo laikotarpiu kas mėnesį pareiškėjui mokėti socialinę pašalpą.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Administracija nurodė, kad nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. gegužės 1 d. pareiškėjas neatliko visuomenei naudingos veiklos pagal Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2019 m. kovo 5 d. pareiškėjui išrašytą siuntimą, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 25 straipsnio 6 punktą. Administracija pažymėjo, jog pareiškėjo nurodytiems 12 arų valstybinės žemės sklypo priežiūros bei tvarkymo darbams negali būti suteikta jo nurodyta reikšmė, kadangi jokie dokumentai dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo nebuvo įforminti, pranešimas apie visuomenei naudingos veiklos atlikimą Socialinės paramos skyriui nebuvo pateiktas. Pareiškėjas neatitinka Kupiškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. TS-16 patvirtintame Kupiškio rajono gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatytų atvejų, kai asmenys nepasitelkiami visuomenei naudingai veiklai, todėl pareiškėjo visuomenei naudingos veiklos neatlikimas nustatytu laiku negali būti pateisinamas. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko teismui yra teikęs ne vieną skundą, dėl jo skunduose išdėstytų reikalavimų yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo R. K. skundą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas 2019 m. gegužės 6 d. prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių, prašė skirti socialinę pašalpą nuo 2019 m. gegužės iki 2019 m. rugpjūčio; Administracijos Socialinės paramos skyrius 2019 m. birželio 7 d. Sprendimu Nr. 1580, nustatęs, kad pareiškėjas nedalyvavo Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, neskyrė pareiškėjui piniginės socialinės paramos nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d.

7. Remdamasis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 25 straipsnio 6 punktu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. A1-255 patvirtinto Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 2, 3, 7.1, 7.2, 7.7, 8, 10, 12, 14, 15, 17 ir 20 punktais, taip pat Aprašo 6 bei 13.1–13.2 punktais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teisė nuspręsti, kokia veikla priskiriama visuomenei naudingai veiklai, kuriai atlikti gali būti pasitelkiami piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys, suteikta ne asmeniui, siekiančiam gauti socialinę paramą, o tik ginčo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytam viešojo administravimo subjektui. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjui siekiant, jog valstybinės žemės sklypo priežiūros darbai būtų priskirti prie visuomenei naudingos veiklos, jis privalo nuvykti pas visuomenei naudingos veiklos organizatorių (Skapiškio seniūną) ir susitarti su juo dėl tokių darbų priskyrimo visuomenei naudingai veiklai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas šiuo klausimu būtų nuvykęs pas Skapiškio seniūną iki 2019 m. gegužės 6 d., kai teikė prašymą-paraišką, ar iki 2019 m. birželio 7 d., kai buvo priimtas Sprendimas.

8. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ir įpareigoti atsakovą 2019 m. gegužės 1 d. – 2019 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu skirti pareiškėjui socialinę pašalpą nėra pagrindo.

III. 9. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigoti Administraciją išmokėti pareiškėjui socialinę pašalpą nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d.

10. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog nėra įstatymo, draudžiančio Administracijai apžiūrėti pareiškėjo daug metų prižiūrimą valstybinės žemės sklypą ir suderinus bei pritarus savivaldybės tarybai įskaityti tokio sklypo priežiūros darbus į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai gauti. Pareiškėjo įsitikinimu, Administracijos veiksmai, kuriais pareiškėjas verčiamas dar kartą atlikti visuomenei naudingus darbus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir vienašališkai tenkino atsakovo prašymus, kurie akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai.

11. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui skirti socialinę pašalpą 2019 m. gegužės 1 d. – 2019 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu, pagrįstumo ir teisėtumo.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas nesikreipė į Administracijos Skapiškio seniūniją dėl visuomenei naudingos veiklos atlikimo sutarties sudarymo ir neatliko visuomenei naudingų darbų, o be Administracijos pritarimo ir suderinimo atliekami valstybinės žemės sklypo tvarkymo darbai negali būti pripažinti visuomenei naudinga veikla.

14. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas neįsigilino į jo skunde nurodytas aplinkybes, pažymi, kad nėra įstatymo, draudžiančio Administracijai pareiškėjo atliktus valstybinės žemės sklypo priežiūros darbus įskaityti į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai gauti.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

17. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, todėl, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos tik papildo.

18. Kaip minėta, pareiškėjas teigia, kad 1992–2014 metų laikotarpiu prižiūrėjo 12 arų ploto valstybinės žemės sklypą, esantį šalia jo motinai priklausančio žemės sklypo adresu: (duomenys neskelbtini), ir kad šio sklypo priežiūra turėtų būti įskaityta į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai 2019 m. gegužės 1 d. – 2019 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu gauti.

19. Pažymėtina, kad iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog pareiškėjas su reikalavimu įpareigoti Administraciją įskaityti ginčo valstybinės žemės sklypo priežiūrą 1992–2014 metais į visuomenei naudingą veiklą socialinei pašalpai įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. lapkričio 1 d. gauti ne kartą kreipėsi į administracinį teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo apeliacinius skundus jau ne kartą konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti žemės sklypo tvarkymo darbai, net ir nustačius jų atlikimo faktą, vien tik pareiškėjo pageidavimu ir nesant socialinę paramą administruojančio subjekto pritarimo ir suderinimo, negali būti pripažinti kaip Įstatymo 25 straipsnio 6 punkte ir Tvarkos apraše nurodyti visuomenei naudingos veiklos darbai, todėl laikė, kad pareiškėjas nevykdė pareigos dalyvauti Administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje ir socialinė pašalpa jam neskirta pagrįstai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1722/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-770/2014; 2016 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-391-822/2016; 2017 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2479-502/2017; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-756/2018; 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-822/2019; 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1902-756/2020; kt.).

20. Nagrinėjamu atveju faktinės ir teisinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo prašoma skirti socialine pašalpa, nėra pasikeitusios, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo kitaip vertinti šioje byloje pareiškėjo nurodytas tapačias aplinkybes dėl valstybinės žemės sklypo priežiūros. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamą Administracijos Sprendimą dėl socialinės pašalpos neskyrimo pareiškėjui 2019 m. gegužės 1 d. – 2019 m. rugpjūčio 1 d. laikotarpiu laikė pagrįstu bei teisėtu ir atmetė pareiškėjo skundą.

21. Pareiškėjo apeliacinio skundo rezoliucinės dalies 1–3 punktuose nurodyti prašymai įpareigoti Administracijos Skapiškio seniūniją pateikti į bylą duomenis ir dokumentus netenkintini kaip nesusiję su byloje nagrinėjamo ginčo dalyku, pareiškėjas nepagrindė jo abstrakčiai išvardintų dokumentų įrodomosios reikšmės nagrinėjamam ginčui. Be to, kaip minėta, teisės normos, reglamentuojančios visuomenei naudingą veiklą ir jos atlikimo sąlygas, jau ne kartą buvo aptartos teismo procesiniuose dokumentuose, nagrinėjant pareiškėjo skundus.

22. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė