2016-11-16 Nr. AB-21767-3-61-3-01297-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4659-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01297-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija: 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. kovo 29 d. pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, VGTPT) 2016 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 2.2(NTP-2)-16-NT-909-4228 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad, siekdamas išspręsti ginčą teisme ir neturėdamas lėšų advokatui nusisamdyti, kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Vilniaus VGTPT) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Vilniaus VGTPT atsisakė pareiškėjui skirti advokatą motyvuodama tuo, kad pareiškėjas buvo skolingas už anksčiau suteiktą teisinę pagalbą. Pareiškėjas nesutiko su šiuo argumentu ir paaiškino, kad 2015 m. sausį Vilniaus VGTPT pateikė prašymą anksčiau suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas mokėti dalimis. Vilniaus VGTPT 2015 m. sausio 16 d. raštu pareiškėjui leido išlaidas mokėti dalimis – po 17,38 Eur per mėnesį. Pareiškėjas įmokas mokėjo iki 2015 m. balandžio 13 d., bet dėl pasunkėjusios finansinės padėties 2015 m. gegužės 10 d. (Vilniaus VGTPT klaidingai nurodė 2015 m. birželio 15 d.) Vilniaus VGTPT pateikė prašymą nukreipti skolos išieškojimą į darbovietę arba į netekto darbingumo pensiją. Į šį prašymą negauta jokio atsakymo. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas buvo nesąžiningas, kadangi jis dalį skolos jau buvo sumokėjęs, ir pažeidė jo teises bei Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių pakto 26 straipsnį, ribojantį diskriminaciją. Pareiškėjas pabrėžė, kad įstatymas turi drausti bet kokią diskriminaciją, įskaitant ir dėl turtinės padėties ar kito požymio pagrindu.

Atsiliepime į atsakovo atsiliepimą (teisme gauta 2016 m. gegužės 30 d.) pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas klaidingai nurodė, jog pareiškėjas 2015 m. birželio 15 d. Vilniaus VGTPT pateikė prašymą mokėjimą išdėstyti dalimis – tokį prašymą pareiškėjas pateikė tik 2015 m. sausį, jis buvo patenkintas 2015 m. sausio 16 d. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 10 d. elektroniniu laišku prašė įmokų išieškojimą nukreipti į darbovietę arba netekto darbingumo pensiją. Pareiškėjas pabrėžė, kad jokio atsakymo iš Vilniaus VGTPT negavo. Pareiškėjo teigimu, atsakovas negalėjo pateikti registruoto laiško numerio ir pašto pažymos, nes laiškas nebuvo įteiktas ir todėl atsakovas jų neturėjo. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Sprendimas priimtas nesąžiningai, nes jis dalį įmokų sumokėjo, o mokėjimai nutrūko ne dėl jo kaltės, o dėl Vilniaus VGTPT nereagavimo į jo 2015 m. gegužės 10 d. prašymą.

Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas, 2016 m. kovo 14 d. VGTPT pateikdamas prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, buvo neatlikęs 7 numatytų periodinių mėnesinių mokėjimų ir buvo skolingas 85,72 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už Vilniaus VGTPT 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-1386-13 suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Skolos fakto pareiškėjas neginčijo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Pareiškėjas prašymo pateikimo dieną nebuvo sumokėjęs likusių 85,72 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias jis buvo įpareigotas sumokėti Vilniaus VGTPT 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. (1.38.) SD-1525-15. Atsakovo teigimu, dėl šių priežasčių ir atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nustatė, kad Vilniaus VGTPT 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. (1.7.)-S-1386-13 pareiškėjui suteikė antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-182/2013, valstybei garantuojant ir apmokant 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Vilniaus VGTPT 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nusprendė toliau pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-182/2013, pareiškėją 100 proc. atleidžiant nuo antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Vilniaus VGTPT 2014 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (1.38.) 2LPA-139, pasibaigus antrinės teisinės pagalbos teikimui, pareiškėją informavo apie pareigą apmokėti 155,24 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas 2015 m. sausio 6 d. Vilniaus VGTPT pateikė prašymą leisti apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas dalimis ir 2015 m. sausio 12 d. pateikė banko išrašą, patvirtinantį, kad sumokėjo 17,38 Eur už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Vilniaus VGTPT 2015 m. sausio 16 d. raštu Nr. (1.38.)SD-94-15, įvertinusi pareiškėjo prašymą, sutiko, kad likusią neapmokėtą 137,86 Eur (155,24 Eur – 17,38 Eur) sumą pareiškėjas apmokėtų dalimis iki 2015 m. rugsėjo 15 d., sumokėdamas po 17,38 Eur iki kiekvieno einamojo mėnesio 15 dienos. Be to, pareiškėjas buvo informuotas, jog nustatytu laikotarpiu nesumokėjus dviejų mokėjimų iš eilės, VGTPT vienašališkai panaikins mokėjimo išdėstymą ir pareikalaus apmokėti visą sumą iš karto.

Pareiškėjas 2015 m. birželio 15 d. raštu (reg. Nr. (1.38.) TP-744-15; prašyme nurodyta data 2015 m. birželio 10 d.), argumentuodamas pablogėjusia materialine padėtimi, nurodė, kad negalėjo atsakovui pervesti likusios sumos, siūlė tolesnį skolos mokėjimą nukreipti į darbovietę arba į mokamą netekto darbingumo pensiją ir netaikyti tiesioginio skolos nurašymo. Vilniaus VGTPT 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. (1.38.) SD-1525-15 sutiko, kad likusią nesumokėtą 85,72 Eur dydžio sumą pareiškėjas apmokėtų dalimis iki 2016 m. liepos 15 d., mokėdamas kas mėnesį iki kiekvieno mėnesio 15 dienos po 7,14 Eur įmoką. Be to, šiame rašte nurodė, kad neturėjo teisės nukreipti išieškojimo į pareiškėjo turimas sąskaitas bankuose, negalėjo areštuoti turimų lėšų.

Pareiškėjas 2016 m. kovo 10 d. Vilniaus VGTPT pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, pateikiant ieškinį prieš valstybę ir ieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės. Atsakovas 2016 m. kovo 21 d. priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Sprendime nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 15 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. sumokėjo 69,52 Eur įmokų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, tačiau nebuvo sumokėjęs likusios 85,72 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Kadangi pareiškėjas neatliko nė vienos įmokos, nustatytos Vilniaus VGTPT 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. (1.38.) SD-1525-15, padaryta išvada, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba neteiktina.

Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu ir teigė, kad Sprendimas buvo nesąžiningas, kadangi jis dalį įmokų sumokėjo, negavo atsakymo į jo 2015 m. birželio 15 d. teiktą prašymą. Be to, pareiškėjas teigė buvęs diskriminuojamas.

Teismas pastebėjo, kad atsakovas priėmė Sprendimą vadovaudamasis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kuriame nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą atsakovas atsisakė dėl to, kad jis neapmokėjo dalies, t. y. 85,72 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, priteistų teikiant jam antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-182/2013.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 13 d. nesumokėjo nė vienos įmokos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Taigi, pareiškėjas nei prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą metu, nei Sprendimo priėmimo metu, nei iki bylos nagrinėjimo teisme nebuvo sumokėjęs nei vienos įmokos. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių likusios skolos dalies apmokėjimą. Pats pareiškėjas nurodė, kad iki 2015 m. balandžio 13 d. mokėjo skolą ir tai atitiko atsakovo pateiktus duomenis. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad skolos dalis nebuvo sumokėta. Tai, kad pareiškėjas sumokėjo dalį skolos, nepaneigė aplinkybės, jog kitos dalies jis nesumokėjo.

Teismas pastebėjo, kad atsakovas nurodė atsakymą į pareiškėjo 2015 m. birželio 10 d. prašymą išsiuntęs 2015 m. birželio 30 d. paprasta pašto siunta. Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad toks atsakymas pareiškėjui buvo išsiųstas jo nurodytu adresu. Be to, pareiškėjas nenurodė dėl kokių priežasčių ir pats nepasidomėjo dėl pateikto prašymo. Akivaizdu, kad pareiškėjui 2015 m. birželio 30 d. raštu buvo nustatytas palankesnis nei 2015 m. sausio 6 d. raštu patvirtintas skolos mokėjimo grafikas. Taigi atsakovas vertino pareiškėjo finansinę padėtį ir sudarė galimybę mokėti mažesnes įmokas ilgesnį laikotarpį, t. y. iki 2016 m. liepos 15 d.

Pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 13 d. nei vienos skolos įmokos nemokėjo, dėl pateikto prašymo nesikreipė į atsakovą ir tai patvirtino, kad jis nesiekė sumokėti likusios skolos dalies. Teismo vertinimu, net ir negavęs atsakymo iš atsakovo, pareiškėjas turėjo pareigą mokėti skolos dalį pagal 2015 m. sausio 6 d. raštu patvirtintą skolos mokėjimo grafiką. Atsižvelgus į Vilniaus VGTPT 2015 m. birželio 30 d. rašto turinį ir įvertinus pareiškėjos tęstinius santykius su VGTPT, darytina išvada, kad atsakovas neprivalėjo siųsti atsakymo registruota pašto siunta.

Pareiškėjas tokio pageidavimo 2015 m. birželio 10 d. prašyme nebuvo išreiškęs, o VGTPĮ tokio įpareigojimo atsakovui nebuvo nustatyta. Konstatuotina, kad pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į VGTPT ir atitinkamai domėtis savo prašymo nagrinėjimo eiga bei stengtis padengti skolą nustatytu grafiku. Vadinasi, pareiškėjas nebuvo pakankamai aktyvus, siekdamas gauti atsakymą iš atsakovo dėl teisinės pagalbos suteikimo. Esmine aplinkybe laikytina tai, kad pareiškėjui buvo sudarytos palankios galimybės skolą mokėti dalimis, o ne visą iš karto, ir tik nuo paties pareiškėjo priklausė tinkamas skolos mokėjimas dalimis.

Šiuo atveju pareiškėjas nei 2015 m. sausio 6 d. raštu, nei 2015 m. birželio 30 d. raštu nustatytais mokėjimo terminais neatliko skolos mokėjimų. Taigi pareiškėjas skolos nesumokėjo. Pažymėtina, kad buvo pasibaigę abu Vilniaus VGTPT raštuose nustatyti skolos mokėjimo terminai, t. y. pareiškėjas dalimis 85,72 Eur sumą turėjo sumokėti iki 2015 m. rugsėjo 15 d. ir iki 2016 m. liepos 15 d. Teismo nustatytos aplinkybės patvirtino, kad skolos dalis (85,72 Eur) liko nepadengta, todėl Tarnyba pagrįstai padarė išvadą, kad buvo pagrindas neteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, vadovaujantis VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu.

Teismas nenustatė, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą. Atitinkamai nebuvo pagrindo konstatuoti ir pareiškėjo diskriminacijos dėl jo turtinės padėties. Šiuo atveju, priešingai, nei teigė pareiškėjas, atsakovas individualiai vertino pareiškėjo turtinę padėtį ir jam antrą kartą išdėstė skolos mokėjimą, tačiau pats pareiškėjas nesiekė įvykdyti įsipareigojimų mokėti pagal nustatytą grafiką. Pažymėtina, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjui atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo pateiktą konkretų prašymą ir, pačiam pareiškėjui pašalinus kliūtis, t. y. sumokėjus likusią skolos dalį, jam galėtų būti suteikta antrinė teisinė pagalba.

Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas. Atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas M. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą, tenkinti jo skundą ir įpareigoti Vilniaus VGTPT paskirti jam advokatą.

Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas gavo 2015 m. birželio 30 d. išsiųstą atsakymą į jo 2015 m. birželio 10 d. prašymą, todėl laikytina, kad teismas šią aplinkybę nustatė nepagrįstai. Pareiškėjas teigia, kad, negavęs atsakymo į 2015 m. birželio 10 d. prašymą, manė, jog Vilniaus VGTPT šį prašymą patenkino ir jo skolą Vilniaus VGTPT išskaičiuos antstolis arba darbovietė.

Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo sutinkantis su teismo sprendimu bei palaikantis savo poziciją ir argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo panaikinti atsakovo Sprendimą atsisakyti jam suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas neapmokėjo dalies išlaidų, susijusių su anksčiau pareiškėjui suteikta antrine teisine pagalba, ir todėl atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui suteikti antrinės teisinės pagalbos.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad jis nebuvo informuotas apie atsisakymą patenkinti jo prašymą išieškoti įmokas už antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš pareiškėjo darbovietės arba netekto darbingumo pensijos.

Pasisakydama dėl atsakovo sprendimo nesuteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama. Valstybė antrinę teisinę pagalbą teikia savo iniciatyva ir nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia yra pajėgi. Įstatymų leidėjas VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatė sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-2135/2014, 2016 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-466-525/2016). Vienas iš tokių atvejų yra numatytas VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte.

VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su VGTPĮ 19 straipsnio nuostatomis, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą atsisakyta dėl to, kad jis nebuvo apmokėjęs visų anksčiau suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjui Vilniaus VGTPT 2013 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr.(1.7.)-S-1386-13 (b. l. 44-46) buvo suteikta antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje Nr. 1-16-182/2013. Šiuo sprendimu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas turės sumokėti 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Vilniaus VGTPT 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (1.7.)-SLK-14-13 (b. l. 47-49) nuspręsta, kad, atsižvelgus į pareiškėjo metinę turto deklaraciją, jam toliau teiktina antrinė teisinė pagalba bus 100 proc. garantuota ir apmokėta valstybės. Vilniaus VGTPT 2014 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. (1.38.)2LPA-139 (b. l. 50-51) įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo šio rašto gavimo apmokėti 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d. – 155,24 Eur. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas turėjo pareigą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, ir dėl šių išlaidų dydžio.

Pareiškėjas 2015 m. sausio 6 d. Vilniaus VGTPT pateikė prašymą (b. l. 52) leisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas sumokėti dalimis, mokant po 60 Lt (17,38 Eur) kiekvieno mėnesio 10 dieną. Pareiškėjas, dar nesulaukęs atsakymo iš Vilniaus VGTPT, pirmąją įmoką sumokėjo 2015 m. sausio 12 d. (operacijos išrašas, b. l. 56) ir apie tai elektroniniu laišku informavo Vilniaus VGTPT (b. l. 55). Vilniaus VGTPT 2015 m. sausio 16 d. raštu Nr. (1.38.)SD-94-15 (b. l. 57) pareiškėjo prašymą tenkino ir išdėstė apmokėtinas išlaidas dalimis iki 2015 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus VGTPT šiuo raštu taip pat įspėjo pareiškėją, kad, nustatytu laikotarpiu nesumokėjus dviejų mokėjimų iš eilės, ji vienašališkai panaikins mokėjimo išdėstymą ir pareikalaus apmokėti visą sumą iš karto. Vadovaujantis pareiškėjo ir atsakovo teiginiais bei atsakovo pateiktu įmokų nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 8 d. sąrašu (b. l. 91), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas šias įmokas mokėjo laiku iki 2015 m. balandžio 13 d. ir sumokėjo 69,52 Eur (4 iš 9 įmokų), tačiau likusi dalis – 85,72 Eur – iki skundo padavimo teismui nebuvo apmokėta. Ginčo šalys šių aplinkybių nesiginčija.

Pareiškėjas Vilniaus VGTPT pateikė dar vieną prašymą (prašyme nurodyta data: 2015 m. birželio 10 d., gavimo data: 2015 m. birželio 15 d.; b. l. 58), kuriuo informavo apie pablogėjusią materialinę padėtį ir prašė likusios skolos dalies mokėjimą nukreipti į jo darbovietę arba netekto nedarbingumo pensiją. Vilniaus VGTPT 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. (1.38.)SD-1525-15 (b. l. 59) informavo pareiškėją, kad ji neturėjo teisės nukreipti išieškojimą į pareiškėjo turimas banko sąskaitas ar areštuoti pareiškėjo sąskaitose turimų lėšų, bet pareiškėjo mėnesines įmokas sumažino iki 7,14 Eur ir jų mokėjimą išdėstė iki 2016 m. liepos 15 d. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad, nustatytu laikotarpiu nesumokėjus dviejų mokėjimų iš eilės, Vilniaus VGTPT vienašališkai panaikins mokėjimo išdėstymą ir pareikalaus apmokėti visą sumą iš karto. Remiantis pareiškėjo ir atsakovo teiginiais, pareiškėjas nė vienos iš nauja tvarka išdėstytų įmokų nesumokėjo. Iš šių aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, praleidęs terminą sumokėti dvi įmokas iš eilės (2015 m. rugpjūčio 15 d. ir 2015 m. rugsėjo 15 d.), turėjo iškart sumokėti visą sumą, bet to nepadarė.

Pareiškėjas teigia, kad jis neapmokėjo nauja tvarka išdėstytų įmokų, kadangi negavo Vilniaus VGTPT 2015 m. birželio 30 d. rašto ir todėl manė, kad jo 2015 m. birželio 15 d. prašymas buvo patenkintas, t. y. likusi neapmokėta antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis bus išskaičiuota iš jo darbovietės arba netekto darbingumo pensijos. Atsakovas nurodo 2015 m. birželio 30 d. raštą tą pačią dieną pareiškėjui išsiuntęs paprasta pašto siunta (VGTPT 2016 m. rugpjūčio 8 d. raštas „Dėl informacijos pateikimo“, b. l. 90), bylos duomenimis ši aplinkybė nebuvo paneigta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 15 d. prašymą Vilniaus VGTPT pateikė elektroninių ryšių priemonėmis. Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 45 punkte įtvirtinta, kad į asmenų prašymus atsakoma tokiu būdu, kokiu pateiktas prašymas, jeigu asmuo nepageidauja gauti atsakymo kitu būdu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas minėtame prašyme nurodė savo adresą ir skliausteliuose pažymėjo „atsakymą siųsti šiuo adresu.“ Taigi Vilniaus VGTPT pagrįstai atsakymą pareiškėjui pateikė ne elektroninių ryšių priemonėmis, o paštu.

Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, jeigu privati informacija (ypatingi asmens duomenys, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme, taip pat informacija apie asmenį ir jo šeimos gyvenimą, su fizinio asmens garbe ir orumu susijusi informacija) pareiškėjui siunčiama paštu, ji siunčiama tik registruota pašto siunta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nekartą pažymėta, jog bendro pobūdžio informacija, neidentifikuojanti konkretaus asmens turto ir pajamų (pvz., tik atspindinti jo priskyrimą tam tikram apibendrintam lygiui), nelaikytina susijusia su privačiu asmens gyvenimu tokia apimtimi, kad patektų į Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą apibrėžimą ir atitinkamai 17 straipsnio 3 dalyje nustatyto įpareigojimo siųsti privačią informaciją tik registruota pašto siunta taikymo sritį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-2089/2012, 2014 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-106/2014). Teisėjų kolegija, susipažinusi su Vilniaus VGTPT 2015 m. birželio 30 d. rašto turiniu, duomenų, kurie galėtų būti pripažinti privačia informacija minėtos nuostatos prasme, nenustatė, t. y. šiame rašte tėra pateikti pareiškėjo vardas ir pavardė, adresas, sumokėtos ir nesumokėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalių dydžiai bei naujasis mokėjimo dalimis grafikas. Teisės aktai nenumato kitų atvejų, kai atsakovas turėtų asmenims siųsti informaciją registruota pašto siunta, o pareiškėjas atsakymą siųsti registruota pašto siunta neprašė, todėl laikytina, kad Vilniaus VGTPT minėtą atsakymą pareiškėjui išsiuntė tinkamai, pareiškėjo nurodytu adresu.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas nenurodė pakartotinai kreipęsis į Vilniaus VGTPT dėl minėto prašymo arba turėjęs kitą pagrindą manyti, jog jo prašymas buvo patenkintas, pavyzdžiui, iš jo darbo užmokesčio arba netekto darbingumo pensijos buvo išskaičiuotos tam tikros sumos. Pažymėtina, kad Vilniaus VGTPT, sutikdama su pareiškėjo ankstesniu (2015 m. sausio 6 d.) prašymu antrinės teisinės pagalbos išlaidas išdėstyti dalimis, jam pateikė atsakymą 2015 m. sausio 16 d. – po 10 dienų nuo prašymo gavimo. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas arba Vilniaus VGTPT anksčiau pareiškėjo nebūtų informavę apie jo atžvilgiu priimtus sprendimus, todėl iš ankstesnio Vilniaus VGTPT elgesio pareiškėjas negalėjo daryti pagrįstos išvados, jog, sutikus patenkinti jo antrąjį prašymą, jis nebus informuotas. Vadinasi, pareiškėjas nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė veiksmų tinkamam savo pareigų vykdymui užtikrinti.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra abi VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintos sąlygos: 1) pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje (baudžiamojoje) byloje; 2) iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies. Taigi atsakovas, ginčijamu 2016 m. kovo 21 d. sprendimu atsisakydamas pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytu pagrindu, tinkamai įgyvendino teisės aktų reikalavimus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas