2013-04-24 Nr. AB-1300-3-61-3-01938-2009-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-238/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01938-2009-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.3; 1.4; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. A., V. A., G. B., B. B., A. B. (procesinių teisių perėmėja – D. B.), R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apygardos teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėjai E. A., V. A., G. B., B. B., A. B. (procesinių teisių perėmėja – D. B.), R. B., R. C., J. C., A. Č., J. G., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., E. M., R. P., A. P., G. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V., V. V. ieškininiu pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą (1 t., b.l.3-5, 29-31) dėl tarnybinio atlyginimo, gauto iki 2000 m. sausio 1 d., neteisėto sumažinimo. Specialiajai teisėjų kolegijai ginčams dėl teismingumo spręsti nutarus, kad byla nagrinėtina Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pareiškėjai Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, kurį tikslino (2 t., b. l. 41-44, 84; 3 t., b. l. 115-120; 4 t., b. l. 47-50, 100-103), suformulavo galutinius reikalavimus:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neteisėtai sumažintą tarnybinį atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.: E. A. – 338 175,0353 Lt, G. B. – 352 734,0779 Lt, B. B. – 359 771,1487 Lt, A. B. – 362 504,2036 Lt, R. B. – 332 721,9057 Lt, R. C. – 363 746,5096 Lt, J. C. – 337 920,7246 Lt, A. Č. – 375 949,7066 Lt, V. G. – 281 319,9966 Lt, N. I. – 361 736,9228 Lt, S. J. – 365 571,6242 Lt, J. K. – 357 533,4078 Lt, A. K. – 362 038,7662 Lt, R. L. – 365 983,3467 Lt, R. M. – 365 843,2636 Lt, A. M. – 395 636,7865 Lt, R. P. – 361 541,2124 Lt, A. P. – 359 428,3741 Lt, G. P. – 372 604,1336 Lt, A. R. – 363 896,259 Lt, A. S. – 372 830,3917 Lt, D. Š. – 362 235,21 Lt, E. T. – 363 168,7044 Lt, G. V. – 363 826,9706 Lt, V. V. – 365 266,0217 Lt; V. A. – 275 299,8415 Lt už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gegužės 16 d.; J. G. – 294 060,3688 Lt už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 6 d.; E. M. – 333 670,4891 Lt už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 20 d.;

2) priteisti pareiškėjams E. A., G. B., B. B., A. B., R. B., R. C., J. C., A. Č., V. G., N. I., S. J., J. K., A. K., R. L., R. M., A. M., R. P., A. P., G. P., A. R., A. S., D. Š., E. T., G. V. ir V. V. po 0,75 atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki bus nutrauktas neteisėtai sumažinto pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 atlyginimo mokėjimas;

3) remiantis Civilinio kodekso 6.37 straipsniu, 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjai paaiškino, kad tarnybiniai atlyginimai jiems sumažinti neteisėtai ir nepagrįstai. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų.

Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas esminių elementų – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose:

1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas;

2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto;

3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų;

4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą;

5) teisėjų atlyginimų mažinimas galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą.

1993 m. vasario 23 d. įstatymu Nr. 1-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ buvo nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai reiškė laikiną pavedimą Vyriausybei reguliuoti nurodytus santykius. Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 buvo patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos, o 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams (1, 1.1 punktai).

Minėtų Vyriausybės nutarimų nuostatos buvo taikomos ir pareiškėjams. Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1494 nurodyta, kad atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, iš dalies pakeistas 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 ir nustatyti sumažinti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) bei nurodyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d. Pareiškėjai teigė, kad sumažinant jiems atlyginimus, taip pat ir juos mokant, valstybėje nebuvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tokia padėtis nebuvo susidariusi ir vėliau, jos nėra ir šiuo metu, be to, tuo pat metu tokiu pat pagrindu atlyginimas nebuvo sumažintas kituose valstybės sektoriuose dirbantiems asmenims.

Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo atitinkamos nuostatos taip pat nustatė teisėjų atlyginimo mažinimą. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 4, 5, 6 dalių bei priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ nuostatos ta apimtimi, kuria jose nustatomas teisėjų atlyginimo (darbo užmokesčio) mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, teisėjų atlyginimo santykių įstatyminis reguliavimas nėra pakoreguotas taip, kad jis atitiktų Konstituciją (inter alia jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime). Valstybei tenka dėl tokio teisinio reguliavimo kylančios teisinės pasekmės. Pareiškėjų nuomone, sprendžiant ginčą turi būti tiesiogiai taikoma Konstitucija ir atsižvelgiama į nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotą oficialią konstitucinę doktriną apie teisėjų atlyginimo santykių teisinį reguliavimą.

Atsižvelgdami į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, iki 1999 m. gruodžio 31 d. gauto atlyginimo dydį, Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamiesi Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, pareiškėjai teigė, kad jie įgijo teisę gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, su pareiškėjų skundu nesutiko. Atsiliepimuose (3 t., b. l. 156-159, 5 t., b. l. 26-28) teigė, kad sprendžiant ginčą taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos ekonominė ir finansinė būklė 1999 m. pablogėjo, todėl Vyriausybė privalėjo imtis priemonių tokiai padėčiai stabilizuoti ir gerinti. 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 Vyriausybė, vykdydama Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tarp jų ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas.

Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardytų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Konstitucinis Teismas sprendė, ar toks sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 48, 94, 131 straipsniui (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas).

Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokolas Nr. 52 įrodo, kad sprendimas sumažinti teisėjų, prokurorų bei kitų aukšto rango teisėsaugos pareigūnų darbo užmokesčio fondą taip pat darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių, yra tik viena iš 30 numatytų priemonių, kurios palietė visus Lietuvos gyventojus. Šie Vyriausybės sprendimai detalizuoti 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1497 patvirtinus Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemones. Sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra nurodyta pačiame Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime kaip prielaida sprendimui sumažinti teisėjams atlyginimo didinimo koeficientą.

Valstybės ekonominė ir finansinė padėtis konstatuota galiojančiame teisės akte, dėl šios priežasties ši aplinkybė tampa nebeįrodinėtinu preziumuojamu faktu (CPK 182 str. 1 d. 4 p.). Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimas buvo nulemtas itin sunkios tuometinės valstybės ekonominės ir finansinės būklės. Juo atitinkamiems pareigūnams (teisėjams, prokuratūros vadovams, valstybės kontrolieriui ir valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui) atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75.

Taigi teisėjams, palyginus su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas buvo sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 proc. priedas prie atlyginimo). Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminuojančiu. Pagal pateiktus duomenis, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,9 lito, teisėjų - 7784,2 lito (apygardų teisėjų, apylinkių teisėjų primininkų-atitinkamai didesnės). Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo.

Ekspertizės išvadose konstatuota, kad ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Mano, kad tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000 m. sausio 1 d. Remiasi Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimu.

Atsakovo nuomone, pareiškėjų reikalavimas priteisti po 0,75 atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki bus nutrauktas neteisėtai sumažinto pagal Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 atlyginimo mokėjimas yra nepagrįstas, nes prašoma realizuoti teisę į ateitį. Tokios teisės teismas neturi, kadangi yra sprendžiamas individualus ginčas, o tai turėtų būti daroma teisės aktais priimtais įstatymų leidžiamosios valdžios ir šių teisės aktų nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose nesutikimą su pareiškėjų skundu argumentavo iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsakovo atstovas (3 t., b. l. 28-30, 5 t., 11-14).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas su pareiškėjų patikslintame skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais sutiko (5 t., b. l. 8-9).

Trečiasis suinteresuoto asmuo Lietuvos apeliacinis teismas savo nuomonės dėl pareiškėjo G. P. reikalavimų nepareiškė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu (5 t., b. l. 86-97) pareiškėjų skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atlyginimo skirtumą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.: E. A. – 161 879,54 Lt, G. B. – 176 822,8 Lt, B. B. – 178 607,89 Lt, A. B. – 182 860,83 Lt, R. B. – 165 973,45 Lt, R. C. – 181 515,5 Lt, J. C. – 181 426,4 Lt, A. Č. – 190 515,48 Lt, V. G. – 143 316,01 Lt, N. I. – 180 657,77 Lt, S. J. – 182 668,76 Lt, J. K. – 181 677,75 Lt, A. K. – 180 739,89 Lt, R. L. – 183 047,24 Lt, R. M. – 182 594,51 Lt, A. M. – 195 183,58 Lt, R. P. – 182 635,66 Lt, A. P. – 178 269,8 Lt, G. P. – 188 263,34 Lt, A. R. – 181 615,04 Lt, A. S. – 190 426,71 Lt, D. Š. – 180 348,71 Lt, E. T. – 180 921,4 Lt, G. V. – 181 527,19 Lt, V. V. – 182 587,84 Lt, V. A. – 113 735,81 Lt, J. G. – 128 289,5 Lt, E. M. – 161 774,61 Lt. Nurodė, kad iš priteistų sumų sprendimo vykdymo procese nustatyta tvarka turi būti išskaičiuoti mokesčiai. Kitus pareiškėjų reikalavimus teismas atmetė.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu, kuriame inter alia pabrėžta, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę - Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją. Konstitucinio Teismo konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai reiškia, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas.

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime išaiškinta, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumą. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti mažinami taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės - vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.

Vilniaus apygardos administracinis teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, kurioje atsižvelgiant į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaujantis Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, konstatuota, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija išaiškino, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, kurioje atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, siekiant nustatyti valstybės ekonominę, finansinę padėtį laikotarpiu, kai buvo mažinami teisėjų atlyginimai (1999-2006 m.), buvo paskirta ekonominė – finansinė ekspertizė, kurią atliko Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į minėtos ekspertizės aktą, 2008 m. birželio 18 d. nutartyje konstatavo, kad šalies ekonominė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju, atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Nuo 2003 metų sausio 1 dienos valstybė turėjo atkurti teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, tačiau to nepadarė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008).

Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad įsiskolinimas pareiškėjams yra nustatytas buhalterinėmis pažymomis (4 t., b.l. 53-89). Nusprendė, kad dėl pareiškėjams neišmokėto atlyginimo dalies negali būti taikomos Darbo kodekso 289 straipsnio nuostatos, ribojančios piniginių reikalavimų tenkinimą atitinkamais terminais, nes sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas (CK 6.271 str.). Taip pat nusprendė, kad nesant atitinkamo teisinio reguliavimo pareiškėjų reikalavimas nustatyti atsakovui pareigą į ateitį mokėti iki sumažinimo buvusius atlyginimus atmestinas. Nurodė, kad 5 procentų metinės palūkanos gali būti taikomos (LR CK 6.210 str. 1 d., 6.37 str.) tik kaip civilinių sutarčių nevykdymo pasekmė. Nagrinėjimo ginčo pobūdis yra kitoks, todėl šį reikalavimą atmetė.

III. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas (administracinė byla Nr. I-3-437/2008) įsiteisėjo nepatikrinus jo pagrįstumo ir teisėtumo apeliacine tvarka, kadangi atsakovo prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą buvo atmestas (5 t., b. l. 130-131), o apeliacinis procesas pagal pareiškėjų apeliacinį skundą buvo nutrauktas pareiškėjams atsisakius apeliacinio skundo (5 t., b. l. 135-136, 147-148).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi Nr. P756-235/2009 (5 t., b. l. 178-184) buvo patenkintas atsakovo atstovo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008. Procesas byloje buvo atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 galėjo būti netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos ir tai galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008, netaikė Darbo kodekso nuostatų (šiuo atveju - DK 298 straipsnio), kurios taikomos esant teisinio reguliavimo spragoms specialiuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose valstybės tarnybos teisinius santykius ir su jais susijusius piniginių reikalavimų priteisimo klausimus (LVAT 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis Nr. A5-2065/2006, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. A10-583/2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. A10-189/2006, 2005 m. gruodžio 21 d. sprendimas Nr. A1-638-05). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo, padavusio prašymą dėl proceso atnaujinimo, nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-790/2009), kurioje sprendžiant ginčą iš esmės analogiškoje byloje dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, buvo išaiškinti DK 298 straipsnio taikymo tokio pobūdžio bylose aspektai, nustatė, kad yra pagrindas atnaujinti procesą ir dėl būtinumo užtikrinti vienodos administracinių bylų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atnaujinusi procesą administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008, atsižvelgdama į tai, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas pirmosios instancijos teisme (byla nebuvo nagrinėjama apeliacine tvarka), perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 160 str. 1 d.).

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi nutarė administracinėje byloje, kurioje atnaujintas procesas, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Darbo kodekso 298 straipsnis ta apimtimi, kuria nėra numatyta, jog šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjų atžvilgiu, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (jo aspektui – teisėjų nepriklausomumo principui), todėl bylą sustabdė iki Konstitucinis Teismas išnagrinės šį prašymą (6 t., b. l. 94-110).

Konstitucinis Teismas 2012 m. gegužės 11 d. sprendimu (6 t., b. l. 132-133) nutraukė konstitucinės justicijos bylą kaip nežinybingą Konstituciniam Teismui (Konstitucijos 102 str., Konstitucinio Teismo įstatymo 69 str. 1 d. 2 p. ir 3 d.), pažymėdamas, kad pareiškėjas ginčija ne Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį darbuotojui priklausančių darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimas yra ribojamas nustačius trejų metų terminą, atitiktį Konstitucijai, o jo taikymą pagal analogiją. Konstitucinis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad, užpildydami teisės spragas, teismai inter alia gali taikyti įstatymo analogiją; tai darydami, jie taip pat privalo paisyti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitų principų.

V. Vilniaus apygardos administracinis teismas atnaujinęs sustabdytą bylą ir ją išnagrinėjęs 2012 m. liepos 20 d. nutartimi (7 t., b. l. 1–23) paliko nepakeistą šio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008, kurioje buvo atnaujintas procesas (ABTĮ 162 str. 1 d. 1 p.).

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį dėl proceso atnaujinimo, pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartyje nagrinėjo, ar priimant 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, pagrįstai netaikytos DK 298 straipsnio nuostatos.

Nurodė, kad pagal precedentų taikymo taisykles, suformuluotas Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Konstitucinio Teismo precedentuose konstatuota, kad: teisėjai turi tam tikras, inter alia socialines, garantijas; tokia socialine garantija yra ir teisėjo atlyginimo apsauga (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimas);

Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas, 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas); Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia viena svarbiausių Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės įgyvendinimo prielaidų; asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku <...>;

ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė <...>“ (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas); teisėjo atlyginimas yra nuosavybė, kuri saugoma specialiuoju Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintu teisėjų nepriklausomumo principu, o Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytas bendrasis nuosavybės neliečiamumo principas bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje – bendrasis darbo užmokesčio apsaugos principas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, laikantis precedentų taikymo taisyklių, suformuluotų Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusi su DK 298 straipsnio taikymu, teisėjų atžvilgiu negali būti taikoma, nes ji neatitinka Konstitucijos, paneigia teisėjų nepriklausomumo principą.

Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, taikydami Konstituciją, privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad mažinti teisėjų atlyginimus galima tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; mažinti atlyginimus teisėjams gali tik įstatymų leidėjas įstatymais ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3-437/2008 nustatyta, kad sunkmečio 2003-2008 metais nebuvo. Todėl teisėjams jų uždirbtų atlyginimų nepriteisti negalima. Be to, teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui priimant 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas negaliojo ir negalėjo būti taikomas.

VI. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniu skundu (7 t., b. l. 28–31) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį ir pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisinės valstybės principą, nes nesivadovavo aukštesnės instancijos teismų sukurtais precedentais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose.

Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, analogiškose nagrinėjamai bylai bylose yra konstatavęs, kad susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Teismų įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo ir kt., pagal įstatymo analogiją spręstini vadovaujantis DK nuostatomis, dėl to DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose, ieškovams priteisiant neišmokėto atlyginimo dydį, kuris skaičiuotinas už trejus metus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys 2009 m. birželio 30 d.

Nr. 2A-281/2009, 2009 m. birželio 23 d. Nr. 2A-28/2009, 2009 m. birželio 22 d. Nr. 2A-123/2009, 2009 m. birželio 16 d. Nr. 2A-408/2009, 2009 m. gegužės 11 d. Nr. 2A-290/2009, 2009 m. kovo 30 d. Nr. 2A-291/2009, 2009 m. kovo 24 d. Nr. 2A-261/2009, 2009 m. kovo 16 d. Nr. 2A-166/2009, 2009 m. kovo 9 d. Nr. 2A-202/2009). Pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartimi nepašalino 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo - nepagrįstai netaikė DK 298 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas 2007 m. sausio 22 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos kylantis vienodo teisėjų statuso principas suponuoja, jog tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjai yra lygūs ne tik pagal savo įgaliojimus vykdant teisingumą (sprendžiant bylas) ir nepavaldumą jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo (inter alia teismo, kuriame dirba, taip pat aukštesnės grandies ar instancijos teismo) pirmininkui, atsakomybę bei imunitetus, Konstitucijos 113 straipsnyje numatytus teisėjų veiklos suvaržymus bei atlyginimo ribojimų, bet ir pagal tai, kad turi būti užtikrinamas tolygus jų darbo krūvis; taigi tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams už darbą turi būti atitinkamai atlyginama nė vieno iš jų nediskriminuojant ir ne vienam netaikant privilegijų, ir jiems turi būti nustatytos atitinkamos – nediskriminacinės ir privilegijoms neprilygintinos – socialinės (materialinės) garantijos.

Vadinasi pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (nei bendro, nei individualaus), kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks (mažesnis arba didesnis) atlyginimas negu tame teisme jau dirbančių teisėjų; jeigu susiklostytų tokia teisės taikymo praktika, jos nebūtų galima konstituciškai pagrįsti“. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikto teisės normų aiškinimo. Teisėjai, kurie nesumokėtą darbo užmokesčio dalį gaus pagal 2008 m. spalio 28 d.

Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo Nr. X-1761 (toliau – ir Įstatymas Nr. X-1761)nuostatas, patektų į blogesnę padėtį nė teisėjai, kurie kreipėsi į teismą ir jiems buvo priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodoma, kad Konstitucijos nuostatos, kurios aiškinamos sistemiškai, suponuoja tai, jog instancinė sistema yra nustatyta ne tik bendrosios kompetencijos teismams, bet ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl DK 298 straipsnio taikymo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartis diskriminuoja teisėjus, kuriems nesumokėtos darbo užmokesčio dalys išmokėtos pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, įtvirtina situaciją, kai tos pačios grandies teismo teisėjai bus skirtingose padėtyse, o tai prieštarauja iš Konstitucijos kylančiam vienodo teisėjų statuso principui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apygardos teismas atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį palikti galioti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VII. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi atnaujinusi procesą administracinėje byloje I-3-437/2008, kurioje skundžiamas įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas, perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pagal ABTĮ 162 straipsnio 1 dalies nuostatas, atnaujinus procesą byloje, kurioje skundžiamas įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas, byla nagrinėjama iš naujo pagal pirmosios instancijos teismo proceso taisykles (ABTĮ 161 straipsnio 1 dalis) ir priimamas vienas iš ABTĮ 162 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų.

Atnaujinus procesą bylos nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo pagrindus, kurie apibrėžia bylos nagrinėjimo ribas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑393/2010; 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502‑3034/2011). Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą, vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi atnaujindamas procesą administracinėje byloje I-3-437/2008 dėl įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo, nustatė, kad pirmosios instancijos teisme galėjo būti neteisingai pritaikytos materialinės teisės normos ir tai galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Procesą atnaujinusiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl materialinės teisės normų galimai neteisingo taikymo tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas netaikė DK 298 straipsnio, kurio nuostatos teismų praktikoje pagal įstatymo analogiją yra taikomos nagrinėjant ginčus dėl darbo užmokesčio neišmokėtos dalies priteisimo ir užpildant teisinio reguliavimo spragas specialiuosiuose įstatymuose dėl valstybės tarnybos teisinių santykių, tarp jų ir Teismų įstatyme bei Teisėjų atlyginimų įstatyme, kadangi šie įstatymai nenustato už kokį laikotarpį gali būti priteisiamos su darbo santykiais susijusios išmokos. Be to, teisėjų kolegija atnaujino procesą ir dėl būtinumo užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.) DK 298 straipsnio taikymo aspektais, atsižvelgdama į iš esmės analogiškoje byloje dėl teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pateiktus teisės išaiškinimus (LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009). Iš minėtų nutarties dėl proceso atnaujinimo argumentų matyti, kad proceso administracinėje byloje I-3-437/2008 atnaujinimas yra siejamas su tikslu ištaisyti pirmosios instancijos teismo taikant materialinės teisės normas padarytas klaidas, kurios lėmė iš dalies neteisėto sprendimo priėmimą. Taigi bylos nagrinėjimo iš naujo ribas apibrėžė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai.

Pareiškėjų reikalavimai dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra susiję su teisėjo tarnybinio atlyginimo sumažinimu nuo 2000 m. sausio 1 d. taikant Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494, kuriuo buvo pakeistas (sumažintas) Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytas tarnybinio atlyginimo koeficientas (vietoj „2,5 karto“ numatyta „1,75 karto“) motyvuojant sudėtinga ekonomine ir finansine būkle. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Tačiau Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu (oficialiai paskelbtas 2011 m. liepos 18 d.) pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (šiuo įstatymu nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ apimtimi, nustatančia teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui; o 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir skaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Nors Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

Ši Konstitucinio Teismo oficialioji doktrina saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir individualią bylą nagrinėjantį teismą. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant individualią bylą turi būti atsižvelgiama į visą to ginčo nagrinėjimui aktualią konstitucinę doktriną.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime inter alia konstatavo, kad tokiais atvejais, kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2A-3/2008 dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo teisėjams nuo 2000 m. sausio 1 d., taikant Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494, kurioje buvo paskirta ir atlikta ekonominė – finansinė ekspertizė ir pateiktos išvados dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties 1999-2006 metais. Minėtoje nutartyje, atsižvelgiant į ekonominės – finansinės ekspertizės išvadą, konstatuota, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis gali būti priteista tik nuo 2003 m. sausio 1 d. (Ekspertizės akte pateikta išvada, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos - 2006 metų). Šioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Minėtoje civilinėje byloje DK 298 straipsnio taikymo klausimas nebuvo iškilęs, nes ginčas buvo iškeltas dėl laikotarpio nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 1 d., o valstybės ekonominės padėties pagerėjimas konstatuotas - 2003 m. sausio 1 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje atliktos ekonominės – finansinės ekspertizės išvadas, 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu priteisė pareiškėjams iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. (5 metus ir 8 mėnesius). Pažymėtina, kad nors Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendime nurodyta, kad visiems pareiškėjams nesumokėtas darbo užmokestis priteistas už tą patį laikotarpį (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d., tačiau byloje nustatyta, kad trims pareiškėjams (V. A., J. G. ir E. M.) buvo priteista už trumpesnius laikotarpius. Minėti trys pareiškėjai prašė priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už trumpesnius laikotarpius, kurių pabaigą siejo su teisėjo įgaliojimų pasibaigimu. Pareiškėjas V. A. prašė priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gegužės 16 d., 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu jam buvo priteista už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gegužės 16 d. (už 3 metus 4 mėnesius ir 16 dienų); J. G. prašė priteisti už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 6 d., jam buvo priteista už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 6 d. (4 metus 5 mėnesius ir 6 dienas); E. M. prašė priteisti už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 20 d., jam buvo priteista už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. sausio 20 d. (5 metus ir 20 dienų).

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismui priimant 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, pareiškėjų teisės dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies turėjo būti ginamos, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė laikotarpio, už kurį gali būti priteistas darbo užmokestis, ribas. Atsakovas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. sausio 22 d. nutarimai) bei teismų praktiką analogiškose bylose, apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą atnaujinus procesą ir priimdamas 2012 m. liepos 20 d. nutartį, nepašalino priimant 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo, nukrypo nuo teismų praktikos taikant DK 298 straipsnį, nes pareiškėjams neišmokėto atlyginimo dalis galėjo būti priteista ne daugiau kaip už trejus metus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime išaiškino, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, <...> naujų teismo precedentų kūrimas bei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti racionaliai teisiškai nemotyvuoti valiniai aktai. Kaip bendrosios kompetencijos teismai, inter alia Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, pagal savo kompetenciją privalo užtikrinti atitinkamos jurisprudencijos tęstinumą inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika būtų koreguojama (nuo teismus ligi tol saisčiusių precedentų būtų nukrypstama ir nauji precedentai būtų kuriami) tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais būtų deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas (pirmiausia pačių atitinkamų bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose)), kaip analogišką priedermę turi pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų sistemų aukščiausiųjų instancijų teismai (administracinių teismų sistemoje – Vyriausiasis administracinis teismas) <...>. Konstitucinis Teismas, plėtodamas konstitucinę doktriną, 2007 m. spalio 22 d. nutarime dar kartą pabrėžė kad jurisprudencijos tęstinumą turi užtikrinti ne tik bendrosios kompetencijos, bet ir specializuoti teismai (įsteigti pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį) <...>.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje ir 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, atnaujinus procesą nagrinėdamas bylą iš naujo, turėjo remtis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjant analogiškas bylas dėl teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo, buvo susiformavusi pakankamai gausi, vieninga teismų praktika dėl DK 298 straipsnio taikymo analogiškose bylose, kuri išplėtota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, teik Lietuvos apeliacinio teismo sprendimuose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai laikomasi teisės aiškinimo taisyklės, kad teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose turėtų būti remiamasi pagal įstatymo analogiją DK 298 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. nutartyje iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 išanalizavęs teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymas nagrinėjamoje byloje aktualių klausimų nereglamentuoja, o pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies antrą punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį teisėjų nepriklausomumo garantijas bei teisėjų statusą nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai bei kiti teisės aktai, o pagal to paties įstatymo 41 straipsnį teisėjas yra valstybės pareigūnas, turintis šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Atsižvelgdama į minėtas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, kad susidarius teisės reglamentavimo spragoms klausimai, kurie yra susiję su teisėjų statusu, jų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., atsižvelgiant į aplinkybes kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiami vadovaujantis DK nuostatomis, t.y. dėl teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikomos DK 298 straipsnio nuostatos.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime inter alia išaiškinta, kad teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikras bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas, tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 suformuluotas materialinės teisės normų aiškinimas dėl DK 298 straipsnio taikymo sprendžiant ginčus dėl teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, išplėtotas daugelyje kitų analogiškų arba labai panašių administracinių bylų (žr., pavyzdžiui, LVAT nutartis administracinėse bylose:2009 m. kovo 9 d. Nr. A822-432/2009, 2009 m. birželio 19 d. Nr. A822-788/2009,2009 m. gruodžio 17 d. Nr. A756-1209/2009, 2010 m. sausio 12 d.

Nr. A143-57/2010, 2011 m. sausio 18 d. Nr.A143-70/2011, 2011 m. birželio 14 d. Nr. A143-3291/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. Nr. A261-3291/2011 ir kt.). Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pažymi, kad pirmiau minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys patvirtina, jog bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, taikant tą pačią teisę yra suformuota vieninga ir pakankamai gausi tęstinė teismų praktika dėl DK 298 straipsnio taikymo sprendžiant ginčus dėl teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad tokią pat praktiką dėl DK 298 straipsnio nuostatų taikymo analogiškose bylose yra suformavęs ir bendrosios kompetencijos apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas keisti minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ir kurti naujas teisės aiškinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas, atnaujinus procesą nagrinėdamas bylą iš naujo, turėjo vadovautis minėtais precedentais (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.) ir ištaisyti anksčiau padarytas materialinės teisės normų taikymo klaidas, tačiau priimdamas 2012 m. liepos 20 d. nutartį nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, netinkamai (neteisingai) taikė materialinės teisės normas, o tai apeliacinės instancijos teismui yra pagrindas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį, kuria išnagrinėjus bylą iš naujo po proceso atnaujinimo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas (ABTĮ 162 str. 1 d. 1 p.) ir atitinkamai pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą (ABTĮ 143 str.).

Taikant DK 298 straipsnio nuostatas pareiškėjams Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu turėjo būti priteistas darbo užmokestis už laikotarpį, kuris neviršija trejų metų ribos. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą atnaujinus procesą ir priimdamas 2012 m. liepos 20 d. nutartį, turėjo Nacionalinės teismų administracijos pateiktus duomenis (2012 m. gegužės 30 d. pažyma Nr. 4R-1113-(4.34)) apie tai, kad visi pareiškėjai dalimis (2009, 2010 ir 2012 metais) yra gavę nesumokėto darbo užmokesčio dalį už 3 metus: V. A. už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 17 d. iki 2006 m. gegužės 16 d.; J. G. už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 5 d. iki 2007 m. birželio 6 d.; E. M. už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 21 d. iki 2008 m. sausio 20 d.; visi kiti pareiškėjai už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant kuria apimtimi turi būti koreguojamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas.

2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2008 m. spalio 28 d. Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), o 2009 m. kovo 29 d. įsigaliojo su šio įstatymo įgyvendinimu susijęs Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. nutarimu Nr.194 (galioja 2011 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 583 redakcija) patvirtintas Nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 20 d. nutartyje teisingai pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui priimant 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą Grąžinimo įstatymas dar nebuvo įsigaliojęs, tačiau nagrinėjant bylą atnaujinus procesą šis įstatymas galiojo ir jo nuostatos dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo, kaip matyti iš Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 30 d. pažymos Nr.4R-1113-(4.34), pareiškėjų atžvilgiu buvo taikytos dėl jų iškeltam ginčui aktualaus laikotarpio dalies. Šios aplinkybės reikšmės byloje įvertinimas nelaikytinas išėjimu už proceso atnaujino ribų (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 ir 12 p.), kadangi procesas buvo atnaujintas nustačius, kad galėjo būti netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos (nebuvo taikytos DK 298 straipsnio nuostatos, kurios nustato su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimui trejų metų ribą), o specialusis Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas taip pat numato teisėjams nesumokėjo darbo užmokesčio grąžinimo ribą (treji metai), kuri iš esmės sutampa su darbo užmokesčio ir su juos susijusių iš mokų riba taikant DK 298 straipsnio nuostatas.

Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – grąžinti teisėjams nesumokėtą teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų, kurių dydis priklauso nuo teisėjų darbo užmokesčio, dalį, kurią sudaro per šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytą laikotarpį pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisėjams išmokėtino ir per tą patį laikotarpį jiems išmokėto darbo užmokesčio dydžių ir kitų neišmokėtų išmokų skirtumas. Įstatymų leidėjas šio įstatymo 2 straipsniu nustatė, kad laikotarpis už kurį teisėjams grąžinama nesumokėto darbo užmokesčio dalis, neturi viršyti trejų metų, kurie nustatomi taip: 1) teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; 2) teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; 3) teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Aprašas reglamentuoja teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą ir nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, priteistos įsiteisėjusiais teismo sprendimais, išmokėjimą.

Grąžinimo įstatymo 4 straipsnis numatė, kad nesumokėta darbo užmokesčio dalis kasmet dalimis išmokama iki 2012 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nustatyta tvarka. Aprašas nustatė, kad teismų įsiteisėjusių sprendimų dėl teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo vykdymui lėšas, kurių poreikis nustatomas pagal Nacionalinės teismų administracijos parengtus įsiteisėjusių teismų sprendimų sąrašus, Vyriausybė atitinkamais teisės aktais išmokėjimui nukreipia į teismus, kuriuose dirba (dirbo) teisėjai tuo laikotarpiu už kurį yra priteista neišmokėto darbo užmokesčio dalis (Aprašo 7, 8, 9 p.). Be to, Aprašas numato išmokėtos pagal Grąžinimo įstatymą grąžintos neišmokėto darbo užmokesčio dalies įskaitymą į priteistiną sumą (Aprašo 11 p.). Vykdant Grąžinimo įstatymo ir Aprašo nuostatas, lėšos teisėjams neišmokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimui pirmą kartą buvo skirtos ir paskirstytos teismams Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1429, kuris įsigaliojo 2009 m. lapkričio 11 d. Taigi realus Grąžinimo įstatymo ir Aprašo nuostatų įgyvendinimas prasidėjo Vyriausybei priėmus 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimą Nr. 1429. Pareiškėjams pagal šį Nutarimą buvo grąžinta pirmoji apskaičiuoto pagal Grąžinimo įstatymą nesumokėto darbo užmokesčio už trejus metus dalis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose byloje ne kartą yra konstatavęs, kad Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo ir Aprašo nuostatos neapribojo teisėjų teisės ginti savo pažeistas teises teisme, o tik numatė alternatyvų (neteisminį) problemos dėl nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo sprendimo būdą (žr., pavyzdžiui, LVAT nutartis administracinėse bylose 2010 m. sausio 12 d. Nr. A143-57/2010, 2010 m. kovo 15 d. Nr. A756-137/2010, 2011 m. vasario 7 d. Nr. A858-362/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. Nr. A261-3291/2011 ir kt.). Pagal Grąžinimo įstatymo ir jį įgyvendinančio Aprašo nuostatas, bendras laikotarpis už kurį išmokama neišmokėto darbo užmokesčio dalis (skirtumas tarp darbo užmokesčio, skaičiuoto pagal teisės aktus, reglamentavusius teisėjų darbo užmokestį iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir darbo užmokesčio, skaičiuoto pagal pakeistą teisinį reguliavimą) pagal įstatymą ir įsiteisėjusius teismų sprendimus negali viršyti trejų metų (Įstatymo 2 str., Aprašo 3, 7 p.). Taigi, jei pareiškėjas savo teises dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo gina teisme, pagal Grąžinimo įstatymą jam gali būti išmokama už atitinkamą laikotarpį tik tuo atveju, jei įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista už mažesnį nė 3 metų laikotarpį. Ir atvirkščiai, faktiškai išmokėta pagal Grąžinimo įstatymą suma, įskaitoma į priteistą sumą.

Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 30 d. pažymoje Nr. 4R-1113–(4.34) yra nurodytos neišmokėto darbo užmokesčio sumos, kurios buvo apskaičiuotos pareiškėjams pagal Grąžinimo įstatymą už trejus metus ir išmokėtos dalimis 2009-2012 metais. Šioje pažymoje nurodyta, kad už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjams buvo apskaičiuota ir išmokėta (sumos nurodomos neatskaičius mokesčių) dalimis iš viso: E. A. – 79 072, 73 Lt, G. B. – 91 136, 46 Lt, B.

B. – 95 036, 00 Lt, A. B. – 95 470, 22 Lt, R. B. – 95 520, 84 Lt, R. C. – 96 767, 52 Lt, J. C. – 95 555, 58 Lt, A. Č. – 99 057, 67 Lt, V. G. – 90 852, 82 Lt, N. I. – 95 525, 91 Lt, S. J. – 95 476, 03 Lt, J. K. – 96 059,11 Lt, A. K. – 92 649, 52 Lt, R. L. – 96 514, 50 Lt, R. M. – 96 924, 94 Lt, A. M. – 100 121, 47 Lt, R. P. – 95 900, 83 Lt, A. P. – 96 003,11 Lt, G. P. – 99 446, 03 Lt, A. R. – 94 082, 77 Lt, A. S. – 101 809, 02 Lt, D. Š. – 95 958, 98 Lt, E. T. – 94 594, 68 Lt, G. V. – 95 429, 15 Lt, V.

V. – 95 797, 16 Lt. Minėtoje Nacionalinės teismų administracijos pažymoje nurodyta, kad pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjui V. A. už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 17 d. iki 2006 m. gegužės 16 d. apskaičiuota 101 778, 40 Lt, J. G. už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 5 d. iki 2007 m. birželio 6 d. – 103 156, 54 Lt, E. M. už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 21 d. iki 2008 m. sausio 20 d. – 96 459, 19 Lt. Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 30 d. pažymoje Nr.4R-1113-(4.34) nurodytos pareiškėjams apskaičiuotos (neišskaičius mokesčių) už trejus metus neišmokėto darbo užmokesčio sumos sutampa su teismų, kurie išmokėjo šias sumas pareiškėjams, pateiktais duomenimis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 6 d. pažyma Nr. (3.5)-03-84 dėl pareiškėjo G.

P., kuris šiame teisme dirba nuo 2003 m. lapkričio 18 d. ir Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 6 d. pažyma Nr. (1.49)-E2-2227 dėl visų kitų pareiškėjų). Visi pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui raštu patvirtino, kad pirmiau minėtas apskaičiuotas (neskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio sumas už trejus metus jie yra gavę. Atsižvelgdami į šią aplinkybę ir teigdami, kad jų atžvilgiu neturėjo būti taikomos DK 298 straipsnio nuostatos, pareiškėjai sutinka, kad į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu jiems priteistas nesumokėto darbo užmokesčio sumas būtų įskaitytos tos sumos, kurios jiems buvo apskaičiuotos (neatskaičius mokesčių) ir išmokėtos (atskaičius mokesčius) pagal Grąžinimo įstatymą, išskyrus laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., kuris buvo taikytas visų pareiškėjų atžvilgiu, išskyrus pareiškėjus V.

A., J. G. ir E. M., kadangi šis laikotarpis išeina už ginčo šioje byloje ribų.

Pirmiau minėta, kad pirmosios instancijos teismas 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu turėjo pagrindą pareiškėjams priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį už trejų metų laikotarpį (DK 298 str.). Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija minėtus pareiškėjų argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas turi būti pakeistas sutrumpinant laikotarpį, už kurį pareiškėjams buvo priteistas nesumokėtas darbo užmokestis, iki trejų metų, taip pat atitinkamai sumažinant priteistas sumas. Kadangi pareiškėjams nesumokėtas darbo užmokestis galėjo būti priteistas neviršijant trejų metų ribos, keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir mažinant pareiškėjams už šį laikotarpį priteistas sumas, atsižvelgtina į aplinkybę, kad nesumokėtas darbo užmokestis pareiškėjams už trejus metus (atitinkamą ginčo laikotarpio dalį) yra apskaičiuotas (neatskaičius mokesčių) pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo ir Aprašo nuostatas ir grąžintas. Todėl pakeičiant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą pareiškėjams priteistos nesumokėto darbo užmokesčio už trejus metus sumos mažintinos iki apskaičiuotų (neatskaičius mokesčių) pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą sumų, išvardytų pirmiau minėtos Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 30 d. pažymoje Nr. 4R-1113–(4.34), kurios, kaip jau buvo minėta, visiškai sutampa su Kauno apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo pažymose nurodytomis sumomis. Pareiškėjams nesumokėto darbo užmokesčio už trejus metus sumos, apskaičiuotos (neatskaičius mokesčių) pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, kurios pareiškėjams yra grąžintos, įskaitytinos į priteistas (sumažintas) sumas. Taigi pagal pakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą, pareiškėjams išmokėjimai neturi būti atliekami.

Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartis naikintina, o 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimas ta apimtimi, kuria pareiškėjas priteista nesumokėta darbo užmokesčio dalis už ilgesnį nė trejų metų laikotarpį, keistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2,3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

1. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

2. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį.

3. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą sumažinant pareiškėjams priteistas nesumokėto darbo užmokesčio sumas iki šių sumų:

- E. A. – 79 072, 73 Lt (septyniasdešimt devyni tūkstančiai septyniasdešimt du litai ir septyniasdešimt trys centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

-V. A. – 101 778, 40 Lt (šimtas vienas tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt aštuoni litai ir keturiasdešimt centų) už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 17 d. iki 2006 m. gegužės 16 d.;

- G. B. – 91 136, 46 Lt (devyniasdešimt vienas tūkstantis vienas šimtas trisdešimt šeši litai ir keturiasdešimt šeši centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- B. B. – 95 036, 00 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai trisdešimt šeši litai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- A. B. – 95 470, 22 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt litų ir dvidešimt du centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- R. B. – 92 520, 84 Lt (devyniasdešimt du tūkstančiai penki šimtai dvidešimt litų ir aštuoniasdešimt keturi centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- R. C. – 96 767, 52 Lt (devyniasdešimt šeši tūkstančiai septyni šimtai šešiasdešimt septyni litai ir penkiasdešimt du centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- J. C. – 95 555, 58 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt penki litai ir penkiasdešimt aštuoni centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- A. Č. – 99 057, 67 Lt (devyniasdešimt devyni tūkstančiai penkiasdešimt septyni litai ir šešiasdešimt septyni centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- J. G. – 103 156, 54 Lt (šimtas trys tūkstančiai vienas šimtas penkiasdešimt šeši litai ir penkiasdešimt keturi centai) už laikotarpį nuo 2004 m. birželio 5 d. iki 2007 m. birželio 6 d.;

- V. G. – 90 852, 82 Lt (devyniasdešimt tūkstančių aštuoni šimtai penkiasdešimt du litai ir aštuoniasdešimt du centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- N. I. – 95 525, 91 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai penki šimtai dvidešimt penki litai ir devyniasdešimt vienas centas) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- S. J. – 95 476, 03 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt šeši litai ir trys centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- J. K. – 96 059,11 Lt (devyniasdešimt šeši tūkstančiai penkiasdešimt devyni litai ir vienuolika centų) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- A. K. – 92 649, 52 Lt (devyniasdešimt du tūkstančiai šeši šimtai keturiasdešimt devyni litai ir penkiasdešimt du centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- R. L. – 96 514, 50 Lt (devyniasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai keturiolika litų ir penkiasdešimt centų) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- R. M. – 96 924, 94 Lt (devyniasdešimt šeši tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt keturi litai ir devyniasdešimt keturi centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- A. M. – 100 121, 47 Lt (šimtas tūkstančių vienas šimtas dvidešimt vienas litas ir keturiasdešimt septyni centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- E. M. – 96 459, 19 Lt (devyniasdešimt šeši tūkstančiai keturi šimtai penkiasdešimt devyni litai ir devyniolika centų) už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 21 d. iki 2008 m. sausio 20 d.;

- R. P. – 95 900, 83 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai devyni šimtai litų ir aštuoniasdešimt trys centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- A. P. – 96 003,11 Lt (devyniasdešimt šeši tūkstančiai trys litai ir vienuolika centų) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- G. P. – 99 446, 03 Lt (devyniasdešimt devyni tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt šeši litai ir trys centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- A. R. – 94 082, 77 Lt (devyniasdešimt keturi tūkstančiai aštuoniasdešimt du litai ir septyniasdešimt septyni centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- A. S. – 101 809, 02 Lt (šimtas vienas tūkstantis aštuoni šimtai devyni litai ir du centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- D. Š. – 95 958, 98 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai devyni šimtai penkiasdešimt aštuoni litai ir devyniasdešimt aštuoni centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- E. T. – 94 594, 68 Lt (devyniasdešimt keturi tūkstančiai penki šimtai devyniasdešimt keturi litai ir šešiasdešimt aštuoni centai) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- G. V. – 95 429, 15 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt devyni litai ir penkiolika centų) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.;

- V. V. – 95 797, 16 Lt (devyniasdešimt penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt septyni litai ir šešiolika centų) už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. rugpjūčio 31 d.

4. Įskaityti į šia nutartimi pakeistu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimu priteistas pareiškėjams nesumokėto darbo užmokesčio už trejus metus sumas (neatskaičius mokesčių), išvardytas šios nutarties rezoliucinės dalies trečiojoje pastraipoje, pareiškėjams pagal Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą apskaičiuotas (neatskaičius mokesčių) nesumokėto darbo užmokesčio sumas (neatskaičius mokesčių) už trejus metus, nurodytas Nacionalinės teismų administracijos 2012 m. gegužės 30 d. pažymoje Nr. 4R-1113–(4.34).

5. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan