2021-09-15 Nr. AB-18666-3-61-3-00971-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1850-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00971-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. ir atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. R. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. P-256 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjas prašė sprendimą įvykdyti skubiai. Taip pat parašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Įsakymu jam buvo skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas nuo 2020 m. kovo 18 d., nustatant pareiginės algos koeficientą 16.5. Pareiškėjas su Įsakymu nesutinka ir mano, kad tarnybinė nuobauda jam skirta nepagrįstai. Informaciją, kurią komentavo dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2019 m. balandžio 27 d. publikuotame straipsnyje „Prokurorai pratrūko: mus pavertė politikų įrankiu“, naujienų portale publikuotame www.lrytas.lt straipsnyje „Lietuvos ryto tyrimas. Prokurorai prabilo apie užsakytas bylas, susidorojimus ir nešvarius politikų žaidimus“ (toliau – ir Publikacija), jis sužinojo dėl savo kaip Prokurorų profesinės sąjungos pirmininko statuso. Tai, kad prokuroras kalbintas kaip profesinės sąjungos pirmininkas rodo ir publikacijoje nurodytos pareiškėjo pareigos, t. y. profesinės sąjungos pirmininko. Atsakovas visiškai nevertino fakto, kad pareiškėjas savo nuomonės visai nebūtų reiškęs, jei nebūtų profesinės sąjungos pirmininkas. Publikacijoje išsakyta nuomonė buvo pateikta kaip vertinimas, negerovių iškėlimas prokuratūroje. Pareiškėjas siekė ginti viešąjį interesą, ateityje sukurti kuo geresnes ir skaidresnes darbo sąlygas prokurorams.

2.2. Atsakovas neanalizavo pareiškėjo nurodytų faktų, kad jis su žurnaliste kalbėjo apie senesnius (6–8 metų senumo įvykius) (turint mintyje CŽV kalėjimus), kad pokalbio metu vyko bendro pobūdžio diskusija dėl žiniasklaidoje atskleidžiamų skandalingų faktų ir buvo minimos hipotetinės situacijos. Atviros diskusijos metu pareiškėjas nurodė, kad teiginiai apie galimą neteisėtą persekiojimą ir poveikį tyrimui išplaukė iš anksčiau buvusios diskusijos apie CŽV kalėjimus. Pareiškėjas su žurnaliste diskutavo apie galimas poveikio priemones ir būdus per specialiąsias tarnybas daryti poveikį prokurorams ir tyrėjams, tačiau jis tiki Lietuvos teismais ir teisingumu. Visas interviu buvo atvira diskusija, o galutinė versija buvo išspausdinta, net jam nedavus peržvelgti viso galutinio interviu varianto, visiškai nepaisant jo pateiktų pastabų. Pareiškėjo žurnalistei išsakyta nuomonė buvo iškreipta ir pateikta kaip jo teiginiai, didžioji dalis teiginių buvo ištraukta iš konteksto.

2.3. Sprendimas jam skirti tarnybinę nuobaudą yra grįstas diskriminaciniais motyvais. Pareiškėjo, kaip darbuotojus atstovaujančio organo – profesinės sąjungos pirmininko, veiksmai, pasisakymai visuomenės informavimo priemonėms, vertinti visiškai neatsižvelgiat į straipsnio tikslą bei turinį. Pareiškėjas buvo pradėtas persekioti dėl savo veiklos profesinėje sąjungoje. Darbdaviui nepatiko išsakyta kritika ir vietoje to, kad būtų išsiaiškinti prokuratūros darbo trūkumai ir problemos, siekiant susidoroti su kritiką išsakiusiu profesinės sąjungos pirmininku, buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Įrodinėjimo pareiga diskriminacijos bylose turi būti perkelta darbdaviui.

2.4. Skirta nuobauda yra neproporcinga. Šiuo atveju nėra tarnybinio nusižengimo sudėties. Už kritiką tarnybinė nuobauda apskritai neturi būti skiriama. Nėra atsižvelgta į pareiškėjo ilgametį darbą, tik teigiamas charakteristikas ir nuolatinį skatinimą.

2.5. Atsakovas visiškai neįrodė savo teiginių apie itin didelę ir sunkiai pataisomą žalą. Nagrinėjamu atveju nei iš Prokurorų etikos komisijos 2019 m. birželio 17 d. išvados „Dėl prokuroro J. R. veiksmų“ (toliau – ir Išvada), nei iš 2019 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro sprendimo Nr. 17.9.-9570 „Dėl prokurorų etikos komisijos išvados“ (toliau – ir Sprendimas) nematyti, kad atsakovas, prieš priimdamas Įsakymą, butų nustatęs pareiškėjo kaltę.

2.6. Atsakovas praleido Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą 6 mėnesių terminą nuobaudai skirti. Išvada buvo surašyta 2019 m. birželio 17 d. Išvados pagrindu 2019 m. liepos 12 d. priimtas Sprendimas skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pažeminimą pareigose. Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priimtas 2020 m. kovo 5 d. Tarnybinė nuobauda skirta praėjus beveik 8 mėnesiams nuo sužinojo apie galimai padarytą tarnybinį nusižengimą momento.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog:

3.1. Prokurorų etikos komisija Išvadoje konstatavo, kad pareiškėjo komentarai žiniasklaidai apie galimas sistemines prokuratūros veiklos ydas gali būti pateisinami visuomenės informavimo ir viešojo intereso tikslais, tačiau atkreipė dėmesį, kad prokuroras turėtų susilaikyti nuo nepagrįstų komentarų apie konkrečius kitų prokurorų kontroliuojamus ar kontroliuotus ikiteisminius tyrimus, o bet kokio pobūdžio komentarai turi būti teikiami nepažeidžiant nustatytų etikos reikalavimų, t. y. neįžeidžiamai ir laikantis pagarbos. Straipsnyje pateiktų prokuroro J. R. teiginių visuma formuoja nepagrįstai neigiamą nuomonę apie Lietuvos prokuratūrą, ikiteisminių tyrimų pagrįstumą bei teisėtumą, taip yra menkinamas visuomenės pasitikėjimas prokuratūra, visa teisingumo sistema bei valstybės vadovais.

3.2. Pareiškėjo kaltė apibūdinta Išvados 13 punkte. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas suvokė savo veikos neteisėtą pobūdį, numatė neigiamų pasekmių atsiradimą ir norėjo taip elgtis, t. y. jo veika tyčinė. Be to, Išvadoje konstatuotas teisės pažeidimo objektas (11punktas), objektyvioji pusė, tai yra veika, pasekmės ir priežastinis ryšys (13.1–13.5 papunkčiai, 14 punktas), taip pat subjektas – prokuroras J. R.. Visi pareiškėjo padaryto teisės pažeidimo sudėties elementai Išvadoje nustatyti. Pareiškėjo kaltė taip pat apibrėžta Sprendimo 5 pastraipoje. Pareiškėjo tarnybinis nusižengimas padarytas tyčine kaltės forma.

3.3. Pareiškėjo teiginiai apie diskriminaciją yra nepagrįsti ir paneigti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019. Teismas sprendime, vertindamas Prokurorų profesinės sąjungos nurodytus atsisakymo skirti J. R. tarnybinę nuobaudą motyvus, konstatavo, jog Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nustatytas tarnybinis pažeidimas nėra susijęs su J. R. veikla Prokurorų profesinėje sąjungoje. Prokurorų profesinė sąjunga administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019 teismui atsiliepime pripažįsta, kad prokuroras J. R., pateikdamas savo nuomonę žurnalistei viešai, nevykdė Prokurorų profesinės sąjungos pirmininko funkcijų, o tai iš esmės prieštarauja J. R. argumentams, jog jis žurnalistės buvo kalbintas ne kaip eilinis prokuroras, o kaip asmuo, galintis išsakyti nuomonę apie visą prokuratūros sistemą. Pareiškėjas tik atsiliepime teismui administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019 nurodė, kad su žurnaliste kalbėjosi kaip visų darbuotojų (prokurorų) interesus atstovaujantis asmuo. Iki to laiko J. R. nei Prokurorų etikos komisijai, nei Generalinei prokuratūrai nenurodė šios aplinkybės. Pareiškėjo argumentus, kad su žurnaliste kalbėjosi kaip visų darbuotojų (prokurorų) interesams atstovaujantis asmuo ir dėl to buvo diskriminuojamas, vertintina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti tarnybinės atsakomybės

3.4. Dėl laisvės reikšti įsitikinimus atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pasisakymai žiniasklaidoje buvo dezinformacinio pobūdžio, neatitiko Prokurorų etikos kodekso reikalavimų. Pareiškėjo išsakyti teiginiai negali būti laikomi įsitikinimų reiškimu ir valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritika. Tarnybinė nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Pagal Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 6 dalį tarnybinę nuobaudą įsakymu skiria Generalinis prokuroras, atsižvelgdamas į Etikos komisijos išvadą. Generalinio prokuroro ši išvada nesaisto. Sprendime Generalinis prokuroras motyvavo savo pasirinkimą: prokuroro J. R. niekuo nepagrįsti teiginiai pažemina prokuroro vardą, valstybės institucijų ir visos valstybės tarnybos autoritetą, skatina nepagarbą įstatymams, pakerta visuomenės pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis, valstybės vadovais, demokratiniu valstybės valdymu ir teise ir taip griauna konstitucinius demokratinės teisinės valstybės pagrindus. Publikuoti prokuroro J. R. teiginiai sukėlė visuomenės pyktį ir reakciją žiniasklaidoje. Jie buvo cituojami daugelio nacionalinių ir regioninių žiniasklaidos priemonių straipsniuose, šiais klausimais buvo rengiamos televizijos laidos, situaciją tiria Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji komisija. 2019 m. gegužės 6 d. vykusiame Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos posėdyje apygardų vyriausieji prokurorai informavo Generalinį prokurorą, kad sulaukė daugybės prokurorų, pasipiktinusių publikuotais teiginiais, skambučių, kad prokurorai teigė besijaučiantys labai įžeisti ir pažeminti, kad jų darbas nuvertintas (Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. posėdžio protokolas Nr. 17.9.-6800).

3.5. Nuobaudos parinkimą lėmė pareiškėjo einamos pareigos – vadovaujamas pareigas einančiam asmeniui keliami aukšti tarnybinės veiklos ir elgesio standartai, todėl iš vadovo pagrįstai tikimasi, kad jis bus stiprus moralinis ir dorovinis autoritetas pavaldiniams. Prokuroras J. R., nepaisydamas šių reikalavimų, prokurorus, galbūt ir savo pavaldinius išvadino „vergais ir sukčiais“, kitais teiginiais sumenkino jų tarnybą ir juos įžeidė. Sprendimas priimtas, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 41 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 1-16 „Dėl Prokurorų etikos komisijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Prokurorų etikos komisijos nuostatų 52 punktu.

3.6. Dėl terminų nurodė, kad maksimalus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas yra 36 mėnesiai nuo veikos padarymo dienos. Pareiškėjas veiką padarė 2019 m. balandžio 27 d. (straipsnio dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikacijos diena). Skundžiamas Įsakymas priimtas 2020 m. kovo 5 d., t. y. nepraleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo termino. Generalinė prokuratūra neturėjo galimybės paskirti nuobaudą anksčiau dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, kadangi turėjo laikytis teisės aktuose nustatytų privalomų procedūrų. Nuo 2019 m. liepos 17 d. iki 2020 m. kovo 4 d. tarp Generalinės prokuratūros ir Prokurorų profesinės sąjungos vyko ginčas dėl profesinės sąjungos nesutikimo paskirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą. Skundžiamas Įsakymas priimtas 2020 m. kovo 5 d., t. y. kitą dieną šiam ginčui pasibaigus. Šių procedūrų nesilaikymas sudarytų profesinių sąjungų valdymo organų nariams prielaidą piktnaudžiauti teise bei išvengti tarnybinės atsakomybės.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2020 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. P-256 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. skyrimo“ dalį dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui iš perkėlimo į žemesnes pareigas į papeikimą; įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą grąžinti pareiškėją J. R. į Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas; Sprendimo dalį dėl J. R. grąžinimo į tarnybą nukreipė vykdyti skubiai; kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 695,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, vadovaudamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d. sprendimu, kuriuo atsakovo prašymas leisti skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, buvo tenkintas, 2020 m. kovo 5 d. priėmė Įsakymą Nr. P-256 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. skyrimo“. Įsakyme nurodyta, kad, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir 6 dalimi, 391 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 41 straipsniu, 42 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgiant į Prokurorų etikos komisijos 2019 m. birželio 17 d. išvadą Nr. 1.6-10 „Dėl prokuroro J. R. veiksmų“, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2, 5.7.2, 5.9.1 ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus, taip pat į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 17.9-9570 „Dėl prokurorų etikos komisijos išvados“, pareiškėjas pripažįstamas pažeidęs Prokurorų etikos kodekso 5.2.2 (padorumo principas), 5.7.2 (solidarumo principas), 5.9.1 (atsakomybės principas) ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus. Įsakymu pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas nuo 2020 m. kovo 18 d., nustatant pareiginės algos koeficientą 16.5.

6. Įvertinęs Generalinio prokuroro 2019 m. gegužės 10 d. rašte Nr. 17.9.-6892 „Kreipimasis dėl prokurorų galimai padarytų pažeidimų ištyrimo“ pateiktą informaciją, tai, kad 2019 m. gegužės 15 d. Prokurorų etikos komisijos pirmininkas nusprendė pradėti tyrimą pagal 2019 m. gegužės 10 d. Generalinio prokuroro kreipimąsi dėl pareiškėjo veiksmų, teismas konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas esant teisėtam pagrindui. Galima aiškiai identifikuoti, dėl kokių faktų ir veikų jis buvo pradėtas, kokių teisės normų pažeidimas pareiškėjui inkriminuojamas.

7. Teismas pažymėjo, kad Išvadoje Prokurorų etikos komisija pateikia 1) apibendrintą pareiškėjo veikos vertinimą ir 2) konkrečius teiginius ir pažeistas teisės normas. Todėl teismas analizavo tik šias pareiškėjui inkriminuotas veikas.

7.1. Pareiškėjo argumentus, kad visą informaciją iš kitų prokurorų jis sužinojo ir interviu jis davė kaip Prokurorų profesinės sąjungos pirmininkas, teismas vertino kaip gynybinę. Teismas nurodė, kad Prokurorų profesinė sąjunga administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019 atsiliepime teismui pripažino, jog prokuroras J. R., pateikdamas savo nuomonę žurnalistei viešai, nevykdė Prokurorų profesinės sąjungos pirmininko funkcijų. 2019 m. gegužės 8 d. vykusiame Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos posėdyje S. K., kuris yra prokuratūroje veikiančių profesinių sąjungų deleguotas asmuo, kad ginčo Publikacija nebuvo derinta su Prokurorų profesinės sąjungos taryba, nebuvo rengiama jokių susirinkimų, pritarimo nebuvo. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad nederino interviu su Prokurorų profesine sąjunga, liudytojas teismo posėdyje paliudijo, kad profesinėje sąjungoje nebuvo svarstoma kreiptis į spaudą ir net nebuvo svarstomi visi pareiškėjo Publikacijoje išspausdinti teiginiai. Liudytojas paliudijo, kad Prokurorų profesinėje sąjungoje buvo svarstoma dėl nepotizmo, tačiau politikų kišimasis į prokurorų darbą nebuvo minimas. Be to, teismas nustatė skirtingus profesinės sąjungos veikimo metodus: ir pareiškėjas paaiškino, ir liudytojas paliudijo apie kitokius profesinės sąjungos veikimo metodus (diskusijas visuotiniame susirinkime, taryboje, mokslinių tyrimų užsakymą ir atlikimą, bendravimą su Generaliniu prokuroru raštu, susitikimus, kreipimąsi informacijos ir t. t.).

7.2. Išvados 13 punkte nurodyta, kad pareiškėjas, akivaizdžiai suprasdamas, kad bendrauja su visuomenės informavimo atstove – žurnaliste, atsakinėdamas į jos klausimus apie kitus prokurorus, jų atliktus, atliekamus ikiteisminius tyrimus ar teisme nagrinėjamas baudžiamąsias bylas, savo teiginius grįsdamas nepatikrintais duomenimis, kitų asmenų galimai jam papasakotomis aplinkybėmis ir jų subjektyviu suvokimu bei interpretavimu, nurodytais teiginiais pažeidė Prokurorų etikos kodeksą.

7.2.1. Įvertinęs teiginį „Jeigu aukšti politikai nesikištų į bylas, jei turėtume stiprų nepriklausomą generalinį prokurorą, tiek daug žmonių nebūtų išvykę. Aukšti politikai pasijuto dievybėmis. Jie kapoja galvas, kad žinotume savo vietą. Jie baudžia arba papirkinėja <...>“, teismas konstatavo, kad šiuo pareiškėjo teiginiu ir elgesiu duodant interviu 2019 m. balandžio 19 d. buvo pažeisti Prokurorų etikos kodekso 7.1 papunkčio reikalavimai, nes prokuroras, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas ir santūrus, nedėstė gerai apgalvotų minčių, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė.

7.2.2. Įvertinęs teiginį „– Negi bylų tyrimus galima vairuoti? (žurnalistės klausimas) – Juk taip ir buvo padaryta vadinamoji CŽV kalėjimo byla! Prezidentė žaidė prieš Lietuvą per ankstesnį prokuratūros vadovą. Atsirado byla, ji buvo vilkinama. Todėl mes ir gavome į kaulus Europos žmogaus teisių teisme“, teismas konstatavo, kad šiuo pareiškėjo teiginiu ir elgesiu duodant interviu 2019 m. balandžio 19 d. buvo pažeisti Prokurorų etikos kodekso 5.7.2 papunkčio reikalavimai, nes nesusilaikė nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą, 7.1 papunkčio reikalavimai, nes prokuroras, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas ir santūrus, nedėstė gerai apgalvotų minčių, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė.

7.2.3. Įvertinęs teiginį „– Negi ta byla tebuvo žaidimas, kažkieno įnoris? Kam tai naudinga? (žurnalistės klausimas) – Apie tai bijoma viešai kalbėti, nes yra žmonių, kurie pasipriešino ir dėl to nukentėjo. Ant tokio užsiundomos tarnybos, juos terorizuoja žvalgybininkai, vyksta susidorojimai“, teismas konstatavo, kad šiuo pareiškėjo teiginiu ir elgesiu duodant interviu 2019 m. balandžio 19 d. buvo pažeisti Prokurorų etikos kodekso 7.1 papunkčio reikalavimai, nes prokuroras, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas ir santūrus, nedėstė gerai apgalvotų minčių, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė.

7.2.4. Įvertinęs teiginį „– Jūs – ne pirmasis pareigūnas, iš kurio tenka išgirsti, kad susidorojama su tais, kurie pasipriešina sistemai. Kaip tai vyksta? (žurnalistės klausimas) – Sugalvojama, kaip neparankų pašalinti. Tam tikrų tarnybų vadovams nurodoma pradėti kriminalinės žvalgybos veiksmus, tyrimą. Pakanka, kad neįvardytas informacijos šaltinis ką nors praneštų, tarkime, kad asmuo paėmė kyšį. Imama klausytis jo pokalbių. Kai kurie aukšti politikai labai greitai išmoko tokias pamokas. Buvo paduodamas sąrašas žmonių ir liepiama jiems pareikšti įtarimus, nors tam nebūdavo pagrindo. Tada informacija numetama žiniasklaidai. Kaip žmogus po to nusiplaus dėmę?“, teismas konstatavo, kad šiuo pareiškėjo teiginiu ir elgesiu duodant interviu 2019 m. balandžio 19 d. buvo pažeisti Prokurorų etikos kodekso 5.2.2 papunkčio reikalavimai, nes pareiškėjas skleidė gandus, paskalas, 7.1 papunkčio reikalavimai, nes prokuroras, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas ir santūrus, nedėstė gerai apgalvotų minčių, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė.

7.2.5. Įvertinęs teiginį „Galbūt mes dabar turėtume kitokią politinės korupcijos, vadinamąją „MG Baltic“ bylą, kurioje kažkodėl teisiami tik vienos partijos atstovai, o kiti – neliečiami. Kodėl ne visi prieš įstatymą yra lygūs? Jeigu taikomi dvejopi standartai, vadinasi, vykdomas kriminalinis nusikaltimas. Ši korupcijos byla parodė, kad vyko politine kova, o jėgos struktūros į ją įtrauktos“, teismas konstatavo, kad šiuo pareiškėjo teiginiu ir elgesiu duodant interviu 2019 m. balandžio 19 d. buvo pažeisti Prokurorų etikos kodekso 5.7.2 papunkčio reikalavimai, nes nesusilaikė nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą, 7.1 papunkčio reikalavimai, nes prokuroras, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas ir santūrus, nedėstė gerai apgalvotų minčių, suvokdamas, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė.

7.3. Įvertinęs Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 3 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011 pateiktus išaiškinimus, teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjo reikšta kritika neatitiko turinio reikalavimų (buvo nepagrįsta, neįrodyta, paremta emocijomis, nuogirdomis, nebuvo akcentuota, kad tai pareiškėjo nuomonė ir t. t.), tačiau pažymėjo, jog nenustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 19 d. diskusijos su žurnaliste metu nekultūringai ar nemoraliai elgėsi, atliko veiksmus, kurie akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis ir teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš prokurorų, pažemino prokuroro vardą. Bet koks Prokurorų etikos kodekso nuostatų pažeidimas automatiškai nereiškia prokuroro vardo pažeminimo. Taip pat teismas pabrėžė, kad bet koks prokuroro ar prokuratūros vardo menkinimas automatiškai nėra prokuroro vardo pažeminimas. Teismo vertinimu, pareiškėjo interviu sumenkino prokuratūros autoritetą, tačiau jo nepažemino (tai pagal savo laipsnį, tarnybinio nusižengimo šiurkštumą skirtingos sąvokos). Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.9.1 papunkčio, t. y. pareiškėjas vadovavosi atsakomybės principu, vengė tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą.

7.4. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo kaltė aptarta Išvados 13 punkte. Teismo vertinimu, pareiškėjas suvokė / turėjo suvokti savo veikos neteisėtą pobūdį, numatė / turėjo numatyti neigiamų pasekmių atsiradimą ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, taigi pareiškėjo veika padaryta netiesiogine tyčia. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad žurnalistė ištraukė jo žodžius iš konteksto, kaip gynybinę versiją. Pirma, pareiškėjo pozicija prieštaringa. Viena vertus, jis teigia, kad teiginiai ištraukti iš konteksto, kita vertus, teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko visas išsakytas mintis. Antra, pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų po Publikacijos paskelbimo. Trečia, 2019 m. balandžio 25 d. žurnalistė R. K. el. paštu atsiuntė pareiškėjui preliminarų straipsnį. 2019 m. balandžio 25 d. pareiškėjas el. laišku pateikė savo pastebėjimus dėl straipsnio, iš kurių aišku, kad pareiškėjas suvokė straipsnio turinį ir kaip žurnalistė suprato jų 2019 m. balandžio 19 d. diskusiją, tikslino savo žodžius „girdėjau kalbas“, „tie teiginiai galimai teisingi“, „kažkas turėtų atlikti tyrimą ir nustatyti“, tačiau leido skelbti Publikaciją („dėl CŽV kalėjimų bylos viskas OK“).

7.5. Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio ir pasekmių, teismas pažymėjo, kad Publikacijoje pateiktų prokuroro J. R. teiginių visuma formavo nepagrįstai neigiamą nuomonę apie Lietuvos prokuratūrą, ikiteisminių tyrimų pagrįstumą bei teisėtumą, menkino visuomenės pasitikėjimą prokuratūra, valstybės institucijomis, valstybės tarnyba, visa teisingumo sistema bei valstybės vadovais. Tą įrodo rezonansas spaudoje ir visuomenėje, klausimų dėl prokurorams daromos įtakos įtraukimas į Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios komisijos darbotvarkę, Generalinio prokuroro spaudai ir kitoms valstybės institucijoms duoti paaiškinimai, tyrimo, pasibaigusio 2019 m. gegužės 14 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimu, atlikimas ir t. t. Tačiau teismas nenustatė, kad pareiškėjo teiginiai pažemino prokuroro vardą, griovė konstitucinius demokratinės teisinės valstybės pagrindus. Tokią išvadą teismas darė, įvertinęs Publikacijos turinį, taip pat iš į bylą pateiktų prokurorų anoniminės apklausos duomenų, kurie rodo, kad prokurorų vertinimai nevienareikšmiai, ir iš Lietuvos Respublikos prokuratūros kolegijos 2019 m. gegužės 8 d. posėdžio protokolo Nr. 17.9.-6800, kuriame užfiksuota, kad pareiškėjo kelti nepotizmo, favoritizmo klausimai buvo analizuojami ir Generaliniam prokurorui pateikti pasiūlymai peržiūrėti Prokurorų atrankos nuostatus. Teismo vertinimu, pareiškėjo komentarai žiniasklaidai buvo vieša kritika, kuri neatitiko reikalavimų, keliamų jos turiniui, tačiau, be kita ko, 2019 m. balandžio 19 d. pareiškėjo diskusijoje su žurnaliste buvo ir aktualių problemų, kurios paskatino svarstyti Prokurorų atrankos nuostatų tobulinimą. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo elgesys neigiamai paveikė visuomenės pasitikėjimą prokuratūra, valstybės institucijomis, valstybės tarnyba, visa teisingumo sistema bei valstybės vadovais, tačiau jis nėra lemiamas, nes visuomenės pasitikėjimą lemia įvairių veiksnių visuma: ekonominės, socialinės, teisinės priežastys, kiti plačiai visuomenėje nuskambėję ir rezonanso sulaukę įvykiai, kitų asmenų elgesys ir t. t.

8. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl diskriminacijos, nes, pirma, pareiškėjas nenurodė prima facie (iš pirmo žvilgsnio) aplinkybių (Lygių galimybių įstatymo 4 str.), antra, teismas remiasi įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytomis aplinkybėmis. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019 nurodyta, jog Generalinės prokuratūros nustatytas tarnybinis pažeidimas nėra susijęs su J. R. veikla Prokurorų profesinėje sąjungoje.

9. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl 6 mėnesių termino nuobaudai skirti praleidimo. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pagal Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalį, tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per šešis mėnesius nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo, prokuroro vardą žeminančio poelgio, taip pat kito Prokurorų etikos kodekso pažeidimo paaiškėjimo dienos, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt šešis mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos. Teismas nustatė, kad tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikytina 2019 m. birželio 17 d., kai Prokurorų etikos komisija pateikė Lietuvos Respublikos Generaliniam prokurorui Išvadą. Ginčijamą Įsakymą Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras priėmė 2020 m. kovo 5 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas vertino, kad terminas praleistas nežymiai. Teismo vertinimu, atsakovas elgėsi sąžiningai, operatyviai ėmėsi veiksmų ištirti pareiškėjo tarnybinį nusižengimą ir priėmė sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Pats paskyrimas užtruko, nes teisme buvo ginčijamas Prokurorų profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą. Teismas pažymėjo, kad maksimalus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas – 36 mėnesiai nuo veikos padarymo dienos, nebuvo praleistas.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Pirma, teismas atsižvelgė į ilgametę nepriekaištingą pareiškėjo tarnybą, į pareiškėjo eitas pareigas, jų sudėtingumą ir ilgametį nepriekaištingą pareiškėjo tiesioginių pareigų atlikimą. Pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas yra pirmasis po ilgos nepriekaištingos tarnybos. Jis, teismo vertinimu, nėra svarbesnis už ilgametę nepriekaištingą tarnybą. Antra, teismas pabrėžė, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas nesusijęs su pareiškėjo tiesioginių pareigų vykdymu. Priešingai – byloje pateikta pareiškėjo charakteristika, kurioje nurodyta, kad tai aukštos teisinės kvalifikacijos specialistas, kvalifikuotas vadovas, gerbiamas prokurorų ir darbuotojų. Tą patvirtina ir tarnybinių nuobaudų nebuvimas, gausūs skatinimai. Trečia, kilusias neigiamas pasekmes teismas vertino kaip didelę žalą, tačiau pabrėžė, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai buvo tik vienas iš veiksnių, formuojančių visuomenės požiūrį į prokuratūrą, valstybės institucijas ir t. t. Ketvirta, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant dėl tarnybinių nuobaudų parinkimo (žr., pvz., 2018 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-632-756/2018). Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjo padarytas vienas tarnybinis nusižengimas, nesusijęs su ikiteisminio tyrimo pareigų vykdymu, padarytas netiesiogine tyčia. Teismo vertinimu, papeikimas yra adekvati tarnybinė nuobauda.

11. Teismo nuomone, nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011 pateiktais išaiškinimas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ir prokuroro administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011 situacija yra skirtingos: administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011 konstatuota, kad prokuroras išsakė kritiką abstraktaus bei negatyvaus pobūdžio teiginiais, o pasisakymai dėl vieno konkretaus atvejo atitiko kritikai keliamus turinio reikalavimus (kalbėta apie visuotinai žinomas aplinkybes). Pareiškėjas 2019 m. balandžio 19 d. diskusijoje su žurnaliste gausiai minėjo konkrečias bylas, nepateikė savo nuomonę pagrindžiančių įrodymų, jo paaiškinimus apie CŽV kalėjimų bylą paneigė M. D. ir t. t. Teismas jau konstatavo, kad pareiškėjo viešai išsakyta kritika neatitiko reikalavimų, keliamų jos turiniui. Taip pat teismas pabrėžė, kad administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011 buvo konstatuoti ir kiti nagrinėjamai bylai neaktualūs nuobaudos panaikinimo pagrindai (paskirtoji pareiškėjui nuobauda buvo panaikinta ir dėl jos neteisėtumo (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

12. Teismas pripažinęs, kad keičiama nuobauda iš pareiškėjo iš perkėlimo į žemesnes pareigas į papeikimą, pareiškėjo perkėlimas į žemesnes pareigas laikytinas neteisėtu, atsižvelgęs į teismo posėdyje patikslintą pareiškėjo reikalavimą, pareiškėją grąžino į ankstesnes pareigas – Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas.

13. Teismas pažymėjo, kad sprendimo dalis dėl J. R. grąžinimo į tarnybą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šios normos taikymo praktiką nagrinėjant ginčus dėl grąžinimo į valstybės tarnybą (žr., pvz., 2007 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-480/2007), nukreipiama vykdyti skubiai.

III. 14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo jo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjas kritiką prokuratūros atžvilgiu išsakė neidamas tarnybinių pareigų, kritika buvo išsakyta pareiškėjo ne kaip eilinio prokuroro, o kaip profesinės sąjungos pirmininko, todėl į šias aplinkybes teismas privalėjo atsižvelgti ir jas vertinti, tačiau to nepadarė. Iš teismo sprendimo lieka neaišku, kokios yra išsakytinos kritikos ribos, kada tokia kritika gali užtraukti tarnybinę atsakomybę ir pan.

14.2. Nesutinka su teismo išvada, kad jis 2019 m. balandžio 19 d. viešo susitikimo su žurnaliste metu skleidė gandus ir paskalas, nesusilaikė nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas, santūrus, spontaniškai dėstė savo mintis, nors turėjo suvokti, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė, nepatikslino komentarų pobūdžio (kad tai ne faktai, o pareiškėjo nuomonė, susidariusi iš nuogirdų ir publikacijų spaudoje) ir pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2, 5.7.2 ir 7.1 papunkčiuose nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo manymu, teismas netinkamai įvertino arba visiškai nevertino kai kurių duomenų, todėl padarė išvadas, kurios nėra pagrįstos byloje surinkta medžiaga. Pirmiausia, teismas nevertino pareiškėjo statuso, kad jis yra be kita ko Lietuvos Respublikos pilietis ir Prokurorų profesinės sąjungos pirmininkas, kuriam pagal šios Prokurorų profesinės sąjungos įstatus, kritikuojant vadovus, pranešant apie galimus neteisėtus veiksmus, nereikalingas nei Profesinės sąjungos tarybos, nei Visuotinio narių susirinkimo pritarimas. Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas nesusilaikė nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą, tačiau toks teismo vertinimas nėra pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad pats teismas sprendime aiškino, jog tarnybinis nusižengimas nesusijęs su pareiškėjo tiesioginių pareigų vykdymu, teismas visiškai nevertino ir aplinkybės, kad atsakovo nurodyti Prokurorų etikos kodekso pažeidimai yra tiesiogiai susiję su jo, kaip profesinės sąjungos pirmininko, pareigomis. Sprendime teismas šios aplinkybės neanalizavo ir tiesiogiai nesiejo su neva padaryto tarnybinio nusižengimo pagrindu. Tai, kad pareiškėjas, pirmiausia buvo kalbintas, kaip Profesinės sąjungos pirmininkas, parodo ir pačioje publikacijoje nurodytos šios jo pareigos, t. y. profesinės sąjungos pirmininko. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoju administracinėje byloje apklaustas prokuroras G. J., kurio nurodytų aplinkybių teismas apskritai nevertino.

14.3. Teismas sprendime nurodė, kad žala pasireiškė rezonanso visuomenėje sukėlimu, tačiau neaišku nei kaip tas rezonansas pasireiškė, nei kokio dydžio jis buvo. Tokie teismo argumentai, be jokių įrodymų, tik preziumuojant, kad žala kilo, neįrodo nei pačios žalos, nei jos dydžio. Publikacijoje išsakyta nuomonė buvo pateikta, kaip vertinimas, negerovių iškėlimas prokuratūroje, o pareiškėjui, kaip profesinės sąjungos pirmininkui, prokurorų atstovui, yra privalu pranešti apie negeroves, kylančias institucijoje. Kad išsakyta nuomonė buvo kritika Prokuratūrai (t. y. vadovams), nurodė ir teismas.

14.4. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyti ir įrodyti visi tarnybinio nusižengimo elementai, kad apskritai būtų galima teigti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą. Pats teismas sprendime nurodęs, kad pareiškėjas kritiką išsakė ne eidamas tarnybines pareigas ir nusižengimas nėra susijęs su tarnybinių pareigų vykdymu, negali teigti, kad egzistuoja visi tarnybinio nusižengimo elementai ir, kad pareiškėjas yra padaręs tarnybinį nusižengimą. Kritiką prokuratūrai pareiškėjas išsakė, kaip profesinės sąjungos pirmininkas, ir kritika buvo išsakyta apie aplinkybes, kurias pareiškėjas sužinojo būdamas ne eiliniu prokuroru, o profesinės sąjungos pirmininku. Todėl nėra jokio pagrindo ne tik analizuoti padaryto tarnybinio nusižengimo elementų, bet ir teigti, kad nusižengimas apskritai buvo padarytas. Visuomenės informavimo priemonėms pareiškėjas išsakė tik savo nuomonę (kritiką) apie prokuratūroje egzistuojančias problemas, apie kurias sužinojo tik todėl, kad yra profesinės sąjungos pirmininkas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjas apskritai nepadarė jokio tarnybinio nusižengimo.

14.5. Teismo argumentacija dėl praleisto termino yra nepagrįsta, nes teismas konstatavo, jog vieno mėnesio termino praleidimas nėra esminis pažeidimas, tačiau niekaip neargumentavo to, jog tarp pateiktos Prokurorų etikos komisijos išvados (2019 m. birželio 17 d.) ir Generalinio prokuroro kreipimosi į Profesinės sąjungos Tarybą (2019 m. liepos 17 d.) susidaro vienas mėnuo visiško neveikimo, kurio teismas nenagrinėjo. Teismas turėjo būti nešališkas šioje situacijoje ir vienodai vertinti / traktuoti tiek pareiškėjo, turėjusio teisę skųsti teismo sprendimus veiksmus, tiek ir darbdavio neveiklumą. Pareiškėjo įsitikinimu, tarnybinės nuobaudos paskyrimas pažeidus įstatymo nustatytus terminus yra esminis procedūros pažeidimas kuris lemia tarnybinės nuobaudos paskyrimo neteisėtumą.

14.6. Teismas diskriminacijos argumento apskritai neanalizavo, nors tokią pareigą turėjo ir priimdamas sprendimą privalėjo nustatyti ir išanalizuoti visas administracinėje byloje esančias aplinkybes. Iš administracinėje byloje esančių įrodymų yra akivaizdu, kad pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda buvo grįsta diskriminaciniais motyvais. Pareiškėjas ir jo atstovas bylos nagrinėjimo teisme metu išdėstė pagrindinius argumentus, kodėl pareiškėjas iš tiesų buvo persekiojamas. Pareiškėjas pažymi, kad būtent dėl jo, kaip darbuotojus atstovaujančio organo – profesinės sąjungos pirmininko, veiksmų, pasisakymų visuomenės informavimo priemonėms, visiškai neatsižvelgiat į straipsnio tikslą bei turinį, jis buvo pradėtas persekioti dėl savo veiklos profesinėje sąjungoje, darbdaviui nepatiko išsakyta kritika ir vietoje to, kad būtų išsiaiškinti prokuratūros darbo trūkumai ir problemos, siekiant susidoroti su kritiką išsakiusiu profesinės sąjungos pirmininku, buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Pareiškėjas atsidūrė mažiau palankioje padėtyje nei būtų atsidūręs bet kuris kitas prokuroras.

15. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą ir panaikinti šio sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo skundas bei palikti galioti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. P-256 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. skyrimo“ be pakeitimų; pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo manymu, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, dėl to teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

15.1. Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 3 dalis nustato, kad prokuroro vardą žeminančiu poelgiu pripažįstamas nepateisinamai aplaidus prokuroro pareigų atlikimas ar jų neatlikimas, prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja menkinantis elgesys ar kitoks šiurkštus Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimas. Kaip matyti iš nurodytos teisės normos dispozicijos turinio, prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja menkinantis elgesys ex lege (pagal teisę; pagal įstatymą) pripažįstamas prokuroro vardą žeminančiu poelgiu. Taigi teismas, konstatavęs, kad pareiškėjo interviu sumenkino prokuratūros (kaip valstybės institucijos, atliekančios Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos respublikos prokuratūros ir kituose įstatymuose numatytas funkcijas, padedančios užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą, kaip prokurorų ir prokuratūros bendruomenės visumos autoritetą), padarė nepagrįstą, prieštaringą, Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 3 dalies neatitinkančią išvadą, kad pareiškėjas prokuroro vardą žeminančio poelgio nepadarė.

15.2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 5 punktu, už prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus, kuriais diskredituojamas prokuratūros autoritetas ir visuomenės pasitikėjimas prokuratūra, prokurorui gali būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas, nors pagal nustatytą teisinį reglamentavimą už nurodytą tarnybinį nusižengimą turėjo teisę atleisti pareiškėją iš tarnybos.

Todėl atsakovas mano, kad dėl šios aplinkybės nėra pagrindo konstatuoti, jog skundžiamu Įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta. Prokurorų etikos kodekso 2 punktas nustato, kad šio kodekso paskirtis – reglamentuoti prokurorų elgesio ir profesinės etikos (veiklos) principus ir normas, kurių turi laikytis prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu. Todėl teismo išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėjo tarnybinis nusižengimas nesusijęs su pareiškėjo tiesioginių pareigų vykdymu ir tai švelnina pareiškėjo tarnybinės atsakomybės laipsnį, yra nepagrįsta.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kitoje administracinėje byloje, kurioje už profesinės etikos normų pažeidimą prokurorui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda buvo sušvelninta ir pakeista papeikimu, bei konstatavo, kad tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes pareigas, buvo proporcinga padarytiems profesinės etikos pažeidimams, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo skundas ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (žr., pvz., 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-261/2019).

Nurodytoje byloje, kaip ir nagrinėjamu atveju, tarnybinė nuobauda buvo paskirta už veikas, nesusijusias su prokuroro tiesioginių pareigų vykdymu. Be to, tarnybinė nuobauda buvo paskirta eiliniam prokurorui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pripažinta proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui. Atsakovo manymu, pareiškėjas, padaręs nurodytus teisės pažeidimus, yra netinkamas pagal savo asmenines savybes vyriausiojo prokuroro pareigoms eiti.

16. Pareiškėjas atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priimti sprendimą pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad jis nepažemino prokuroro vardo ir nėra pagrindo vertinti, kad pareiškėjo pažeminimas pareigose buvo proporcinga tarnybinė nuobauda.

17. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. P-256 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. skyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Įsakymo 1 punktu atsakovas pripažino, kad pareiškėjas, Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras, Prokurorų etikos komisijos 2019 m. birželio 19 d. išvadoje Nr. 1.6.-10 „Dėl prokuroro J. R. veiksmų“ nurodytais veiksmais pažeidė prokurorų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas, PEK) 5.2.2 (Padorumo principas), 5.7.2 (Solidarumo principas), 5.9.1 (Atsakomybės principas) ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus; 2 punktu pareiškėjui paskyrė tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas; 3 punktu perkėlė pareiškėją iš einamų pareigų į žemesnes, Vilniaus apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro, pareigas nuo 2020 m. kovo 18 d. ir nustatė pareiginės algos koeficientą 16,5. Įsakymas priimtas, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir 6 dalimi, 391 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 41 straipsniu, 42 straipsnio 5 dalimi, Išvada bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 17.9.-9570 „Dėl prokurorų etikos komisijos išvados“.

20. Prokurorų etikos komisijos Išvadoje nurodyta, kad prokuroras J. R., žurnalistei nurodytais teiginiais, kurie buvo paskelbti dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2019 m. balandžio 27 d. publikuotame straipsnyje „Prokurorai pratrūko: mus pavertė politikų įrankiu“, naujienų portale publikuotame www.lrytas.lt straipsnyje „Lietuvos ryto tyrimas. Prokurorai prabilo apie užsakytas bylas, susidorojimus ir nešvarius politikų žaidimus“, pažeidė Profesinės etikos kodekso reikalavimus:

„Jeigu aukšti politikai nesikištų į bylas, jei turėtume stiprų nepriklausomą generalinį prokurorą, tiek daug žmonių nebūtų išvykę. Aukšti politikai pasijuto dievybėmis. Jie kapoja galvas, kad žinotume savo vietą. Jie baudžia arba papirkinėja <...>“ (1 teiginys), pažeidė atsakomybės principą (PEK 5.9.1 papunktis) ir reikalavimus, keliamus bendravimui su visuomenės informavimo priemonių (toliau – ir VIP) atstovais (PEK 7.1 papunkčio reikalavimai);

„– Negi bylų tyrimus galima vairuoti? (žurnalistės klausimas) – Juk taip ir buvo padaryta vadinamoji CŽV kalėjimo byla! Prezidentė žaidė prieš Lietuvą per ankstesnį prokuratūros vadovą. Atsirado byla, ji buvo vilkinama. Todėl mes ir gavome į kaulus Europos žmogaus teisių teisme“ (2 teiginys), pažeidė solidarumo ir atsakomybės principus (PEK 5.7.2 ir 5.9.1 papunkčiai) ir reikalavimus, keliamus bendravimui su VIP atstovais (PEK 7.1 papunktis);

„– Negi ta byla tebuvo žaidimas, kažkieno įnoris? Kam tai naudinga? (žurnalistės klausimas) – Apie tai bijoma viešai kalbėti, nes yra žmonių, kurie pasipriešino ir dėl to nukentėjo. Ant tokio užsiundomos tarnybos, juos terorizuoja žvalgybininkai, vyksta susidorojimai“ (3 teiginys), pažeidė atsakomybės principą (PEK 5.9.1 papunktis) ir reikalavimus, keliamus bendravimui su visuomenės informavimo priemonių atstovais (PEK 7.1 papunkčio reikalavimai);

„– Jūs – ne pirmasis pareigūnas, iš kurio tenka išgirsti, kad susidorojama su tais, kurie pasipriešina sistemai. Kaip tai vyksta? (žurnalistės klausimas) – Sugalvojama, kaip neparankų pašalinti. Tam tikrų tarnybų vadovams nurodoma pradėti kriminalinės žvalgybos veiksmus, tyrimą. Pakanka, kad neįvardytas informacijos šaltinis ką nors praneštų, tarkime, kad asmuo paėmė kyšį. Imama klausytis jo pokalbių. Kai kurie aukšti politikai labai greitai išmoko tokias pamokas. Buvo paduodamas sąrašas žmonių ir liepiama jiems pareikšti įtarimus, nors tam nebūdavo pagrindo. Tada informacija numetama žiniasklaidai. Kaip žmogus po to nusiplaus dėmę?“ (4 teiginys), pažeidė padorumo principą (PEK 5.2.2 papunktis) ir reikalavimus, keliamus bendravimui su visuomenės informavimo priemonių atstovais (PEK 7.1 papunkčio reikalavimai);

„Galbūt mes dabar turėtume kitokią politinės korupcijos, vadinamąją „MG Baltic“ bylą, kurioje kažkodėl teisiami tik vienos partijos atstovai, o kiti – neliečiami. Kodėl ne visi prieš įstatymą yra lygūs? Jeigu taikomi dvejopi standartai, vadinasi, vykdomas kriminalinis nusikaltimas. Ši korupcijos byla parodė, kad vyko politinė kova, o jėgos struktūros į ją įtrauktos“ (5 teiginys), solidarumo principą (PEK 5.7.2 papunktis) ir reikalavimus, keliamus bendravimui su VIP atstovais (PEK 7.1 papunktis).

21. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. liepos 12 d. sprendime Nr. 17.9.-9570 „Dėl prokurorų etikos komisijos išvados“ konstatuota, kad pareiškėjas tyčia nesilaikė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimų ir pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2, 5.7.2, 5.9.1 ir 7.1 papunkčiuose nustatytus principus, t. y. savo veiksmais pažemino prokuroro vardą, nepagrįstais teiginiais sumenkino valstybės institucijų reputaciją ir autoritetą, taip pat visuomenės pasitikėjimą visa teisingumo sistema, ir taip padarė didelę ir sunkiai pataisomą žalą valstybei, taip pat nesiėmėm jokių veiksmų tai žalai sumažinti. Komisijos pasiūlyta tarnybinė nuobauda – papeikimas, pripažinta kaip neproporcinga padarytam pažeidimui, akivaizdžiai per švelni, jos paskyrimas reikštų, kad tokiais prokuroro veiksmais sukeltos pasekmės laikomos mažareikšmėmis. Prokuratūros įstatymo 391 straipsnis nustato, kad prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja menkinantis elgesys pripažįstamas prokuroro vardą žeminančiu poelgiu ir laikomas šiurkščiu Prokurorų etikos kodekso pažeidimu, už kurį turi būti skiriama griežtesnė tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes – apygardos prokuratūros specializuoti skyriaus prokuroro pareigas.

22. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2 (4 teiginio atveju), 5.7.2 (2 ir 5 teiginio atveju) ir 7.1 (visais atvejais) papunkčių reikalavimus, pakeitė Įsakymo dalį dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui iš perkėlimo į žemesnes pareigas į papeikimą; įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą grąžinti pareiškėją J. R. į Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro pareigas.

23. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ir prašydamas jo skundą patenkinti pilnai, panaikinti Įsakymą visa apimtimi, akcentavo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog jis kritiką išsakė ne eidamas tarnybines pareigas, bet kaip profesinės sąjungos pirmininkas, teismas nevertino diskriminavimo fakto šiuo aspektu; pareiškėjo manymu, nėra nustatyti visi tarnybinio nusižengimo elementai ir apskritai jis nėra padarytas; teismas niekaip nepagrindė argumento dėl žalos – rezonanso visuomenėje sukėlimo; nesutiko su teismo argumentais dėl praleisto termino atsakomybei taikyti reikšmės.

24. Atsakovas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo spendimu ir prašydamas pareiškėjo skundą atmesti pilnai, akcentavo, kad teismo išvada, jog pareiškėjas prokuroro vardą žeminančio poelgio nepadarė, neatitinka Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 3 dalies; nesutiko su argumentu, kad aplinkybė, jog pareiškėjo tarnybinis nusižengimas nesusijęs su pareiškėjo tiesioginių pareigų vykdymu ir tai švelnina pareiškėjo tarnybinės atsakomybės laipsnį; mano, kad teismo sprendimas neatitinka kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje esant panašioms tarnybinės atsakomybės taikymo aplinkybėms suformuotos praktikos (nurodo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-261/2019).

25. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

26. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

27. Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Prokuroro vardą žeminančiu poelgiu pripažįstamas nepateisinamai aplaidus prokuroro pareigų atlikimas ar jų neatlikimas, prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja menkinantis elgesys ar kitoks šiurkštus Prokurorų etikos kodekso reikalavimų pažeidimas (3 d.). Tarnybinių patikrinimų prokurorų atžvilgiu atlikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. I-86 patvirtinti Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatai (čia ir toliau vadovaujamasi teisės akto redakcija, galiojusia nuo 2018 m. gegužės 18 d.) (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 5 punktas nustato, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas – prokuroro padarytas tarnybinis pažeidimas. Tarnybinio pažeidimo sudėtį sudaro: priešingas teisei veikimas ar neveikimas; kaltė (tyčia ar neatsargumas); neigiami padariniai; priežastinis ryšys tarp prokuroro neteisėto veikimo ar neveikimo ir neigiamų padarinių. Prokuroro veikimas ar neveikimas, kuriuo pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, bet nesukeliama realių neigiamų padarinių, laikytinas tarnybiniu pažeidimu esant dviem tarnybinio pažeidimo sudėties elementams: neteisėtam veikimui ar neveikimui ir kaltei (tyčia ar neatsargumas).

28. Lietuvos prokurorų etikos kodekso Bendrųjų nuostatų 2 punkte įtvirtinta, kad šio kodekso paskirtis – reglamentuoti prokurorų tarpusavio santykius tarnybos ir ne tarnybos metu, taip pat santykius su teisinio proceso dalyviais, Lietuvos piliečiais ir kitais asmenimis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentavo, kad bendraudamas su žurnaliste, jis veikė kaip Prokurorų profesinės sąjungos atstovas, jo pasisakymai neturi būti siejami su prokuroro tarnybine veikla ir vertinami kaip prokuroro etikos pažeidimas. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pareiškėjo teiginiais, pažymi, kad Prokurorų etikos kodekso reikalavimai taikytini pareiškėjui ir ne tarnybos metu, etikos kodeksas reglamentuoja santykius ne tik su teisinių procesų dalyviais, bet ir su kitais asmenimis. Darytina išvada, kad pareiškėjui pareiga nepažeisti Prokuroro etikos kodekso reikalavimų išlieka ir tais atvejais, kais jis veikia kaip Prokurorų profesinės sąjungos atstovas, tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju jis pagrįstai buvo pripažintas tinkamu tarnybinės atsakomybės subjektu.

29. Pareiškėjo argumentas, kad tarnybinės atsakomybės taikymas turi būti vertinamas kaip jo diskriminacija dėl veiklos profesinėje sąjungoje, taip pat atmestinas. Diskriminacijai pagrįsti vien faktas, kad jis su žurnaliste bendravo kaip profesinės sąjungos vadovas, negali būti laikomas pakankamu, nes minėta, kad ir tokiu atveju jam išlieka pareiga laikytis etikos kodekso reikalavimų, ir nėra jokio pagrindo manyti, kad kitam prokuroro pareigas užimančiam asmeniui, tačiau nesančiam profesinės sąjungos atstovu, panašiomis aplinkybėmis tarnybinė atsakomybė nebūtų taikoma. Pareiškėjo atsakomybę lemia ne tas faktas, kad jis nurodytomis aplinkybėmis bendravo su žurnaliste, bet išsakytų teiginių turinys. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptariamą aspektą vertino, atsižvelgdamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 3 d sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4868-809/2019 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3368-438/2020) nustatytą aplinkybę, kad Generalinės prokuratūros nustatytas tarnybinis pažeidimas nėra susijęs su J. R. veikla Prokurorų profesinėje sąjungoje.

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes byloje, Publikacijos turinį, pagrįstai konstatavo, kad buvo padarytas tarnybinis nusižengimas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 19 d. viešo susitikimo su žurnaliste metu skleidė gandus ir paskalas, nesusilaikė nuo nepagrįstų ir viešų komentarų apie kitų prokurorų darbą, bendraudamas su visuomenės informavimo priemonėmis, nebuvo dalykiškas, santūrus, spontaniškai dėstė savo mintis, nors turėjo suvokti, kad jos gali būti suprastos kaip visos prokuratūros nuomonė, nepatikslino komentarų pobūdžio (kad tai ne faktai, o pareiškėjo nuomonė, susidariusi iš nuogirdų ir publikacijų spaudoje) ir pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2, 5.7.2 ir 7.1 papunkčiuose nustatytus reikalavimus. Šią veiką pareiškėjas atliko netiesiogine tyčia.

31. Vertindamas pažeidimo padarymu sukeltas pasekmes, teismas konstatavo, kad Publikacijoje pateiktų prokuroro J. R. teiginių visuma formavo nepagrįstai neigiamą nuomonę apie Lietuvos prokuratūrą, ikiteisminių tyrimų pagrįstumą bei teisėtumą, menkino visuomenės pasitikėjimą prokuratūra, valstybės institucijomis, valstybės tarnyba, visa teisingumo sistema bei valstybės vadovais. Tokias išvadas padarė, atsižvelgdamas į rezonansą spaudoje ir visuomenėje, klausimų dėl prokurorams daromos įtakos įtraukimą į Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios komisijos darbotvarkę, Generalinio prokuroro spaudai ir kitoms valstybės institucijoms duotus paaiškinimus, tyrimo, pasibaigusio 2019 m. gegužės 14 d. nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priėmimu, atlikimu ir kt. Teisėjų kolegija, pritardama teismo sprendime išdėstytiems motyvams, pažymi, kad teismo pateikiami vertinimai negali būti laikomi prezumpcija, nes yra grindžiami objektyviais duomenimis, faktais, todėl atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl teismo išvadų apie tarnybiniu nusižengimu sukeltas neigiamas pasekmes nepagrįstumo.

32. Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalis nustato, kad tarnybinė nuobauda gali būti paskirta per šešis mėnesius nuo įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo, prokuroro vardą žeminančio poelgio, taip pat kito Prokurorų etikos kodekso pažeidimo paaiškėjimo dienos, tačiau ne vėliau kaip per trisdešimt šešis mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad maksimalus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas yra 36 mėnesiai nuo veikos padarymo dienos nebuvo praleistas, o nustatyto šešių mėnesių termino praleidimas laikytinas nežymiu, neesminiu atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimu, kuris neturi jokios reikšmės sprendimo pagrįstumui. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomo laikotarpio nuo Prokurorų etikos komisijos 2019 m. birželio 17 d. išvados pateikimo iki Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kreipimosi į Prokurorų profesinę sąjungą 2019 m. liepos 17 d. raštu Nr. 17.2.- 3393 „Dėl sutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą – perkėlimą į žemesnes pareigas – prokurorų profesinės sąjungos valdymo organo nariui“ su prašymu duoti suteikti sutikimą paskirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, nėra pagrindo vertinti kaip neveikimą ar nepagrįstą delsimą. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas pagrįstai nurodė, kad per šį laikotarpį buvo rengiamas Generalinio prokuroro 2019 m. liepos 12 d. sprendimas, kuriuo buvo konstatuota, kad pareiškėjui skirtina griežtesnė tarnybinė nuobauda – perkėlimas į žemesnes apygardos prokuratūros specializuoto skyriaus prokuroro pareigas.

33. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad teismo sprendime liko neįvertinta aplinkybė, jog Generalinio prokuroro 2019 m. liepos 12 d. sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjo J. R. niekuo nepagrįsti teiginiai pažemino prokuroro vardą, todėl tarnybinė nuobauda į švelnesnę paskirta neteisėtai, laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarnybinės atsakomybės taikymas pasižymi aukštu individualizavimo laipsniu, nes paprastai pažeidimų faktus ir sudėtis, pažeidėjo asmenį apibūdinančios aplinkybės reikšmingai skiriasi. Tai reiškia, kad prokurorų tarnybinę atsakomybę reglamentuojančios Prokuratūros įstatymo 391, 40 straipsnių nuostatos negali būti taikomos išimtinai formaliai, nustatant padaryto nusižengimo sunkumą, turi būti atsižvelgiama į visas tarnybinės atsakomybės taikymui reikšmingas aplinkybes, priežastis, lėmusias pažeidimo padarymą, pasekmių atsiradimui reikšmingų veiksnių visumą, ką ir įvertino pirmosios instancijos teismas. Atsakovo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-556-261/2019 byloje faktinės aplinkybės laikytinos iš esmės skirtingomis tiek pažeidimo fakto, tiek pažeidimo subjekto aspektais, todėl atsižvelgti į šioje byloje priimtą procesinį sprendimą kaip aktualią teismų praktiką nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto nuostatas dėl pareigūno vardo pažeminimo, kuri laikytina aktualia ir sprendžiant dėl prokuroro vardo pažeminimo požymių, yra konstatuota, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos, priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti [vidaus tarnybos] sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą [vidaus reikalų] įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Pareigūno atsakomybė <...> yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl, nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. <...> Reikalavimas nustatyti akivaizdų [vidaus tarnybos] sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo [vidaus reikalų] įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4353-438/2016; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1513-520/2020, kt.).

35. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos proporcingumo padarytam pažeidimui, išsamiai argumentavo išvadas dėl švelnesnės nuobaudos pritaikymo, atsižvelgė į pareiškėjo ilgametę nepriekaištingą tarnybą, išskirtinai teigiamą charakteristiką; į aplinkybę, kad jog tarnybinis nusižengimas nesusijęs su pareiškėjo tiesioginių pareigų vykdymu; taip pat į kilusias neigiamas pasekmes, akcentuodamas, kad pareiškėjo neteisėti veiksmai buvo tik vienas iš veiksnių, formuojančių visuomenės požiūrį į prokuratūrą, valstybės institucijas ir t. t., vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuota praktika sprendžiant dėl tarnybinių nuobaudų parinkimo. Teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, papildomai pažymi, kad pareiškėjo statusas yra ne tik prokuroro, bet ir prokurorus vienijančios profesinės sąjungos atstovo, laikytinas jam suteikiančiu platesnę veikimo ir saviraiškos laisvę atstovaujant profesinės sąjungos narius, tai savo ruožtu lemia mažiau kategorišką išsakomos kritikos dėl prokuratūroje esančių darbo trūkumų vertinimą. Tokia aplinkybė savaime negali eliminuoti pareiškėjo atsakomybės už neetišką elgesį, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo išsakytos kritikos tikslus, skaidrumo prokuratūros veikloje siekį, kas atitinka ir visuomenės lūkesčius, jo veiksmų pernelyg griežtas vertinimas – kaip prokuroro vardo pažeminimas, nagrinėjamu atveju galėtų reikšti ne tik neproporcingo laipsnio atsakomybės taikymą, bet ir nepagrįstą profesinės sąjungos veiklos varžymą.

36. Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliaciniams skundams tenkinti, juos atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, pareiškėjas teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme neįgyja.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Ramutė Ruškytė

Virginija Volskienė