2021-05-12 Nr. AB-10463-3-61-3-01835-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-401-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01835-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 65 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. liepos 16 d. (1-oje sekcijoje) ir nuo 2017 m. liepos 16 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. (2-oje sekcijoje) buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Jo teigimu, laikant pareiškėją įkalinimo įstaigoje nesilaikyta teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui tenkančios minimalaus gyvenamojo ploto normos. Nebuvo užtikrinamas nuteistųjų socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, neužtikrinta pakankamai kultūros, mokslo, sporto, saviraiškos, kūrybos renginių. Nebuvo užtikrinta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, pareiškėjas negalėjo sportuoti lauke, taip pat pakankamai sportuoti patalpose, nes tam nebuvo sudaryta sąlygų. Pareiškėjas nurodo, jog eidamas į dušą negalėjo tinkamai išsimaudyti, nes bendrabutyje dirbo būrio viršininkė moteris, apsaugos priežiūros skyriaus darbuotoja taip pat buvo moteris, šios moterys naudojosi tualetu, kuris nuo dušo patalpos atskirtas tik plastikine užuolaida, taigi einant į tualetą buvo matyti, kad vyksta duše. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus pareiškėjui teko valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems asmenims. Ir taip mažą kameros plotą papildomai mažino baldai bei kiti įrenginiai. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2017 m. turėjo gauti vegetarišką maistą, nes buvo pateikęs tokį prašymą, bet vegetariško maisto nei karto negavo, todėl dalies jam tiekiamo maisto tekdavo atsisakyti. Dėl didelio nuteistųjų kiekio pareiškėjas negalėjo bendrabutyje esančioje virtuvėlėje pasigaminti maisto, nes virtuvėlės plotas yra apie 10 kv. m, o septyniasdešimčiai nuteistųjų tekdavo tik dvi viryklės, vienas standartinio dydžio šaldytuvas. Be to, septyniasdešimčiai nuteistųjų teko viena rūbų džiovinimo patalpa, kurios plotas apie 5 kv. m, todėl visiems neužtekdavo vietos tinkamai išsidžiovinti drabužius. Dėl šių aplinkybių teigia patyręs 30 000 Eur neturtinę žalą.

3. Pareiškėjas nurodė, jog 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo įdarbintas atlikti maisto dalintojo pareigas, supažindintas su pareigybės aprašymu. Nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. liepos 16 d. pareiškėjas buvo priverstas kiekvieną dieną, įskaitant ir savaitgalius, nuo 5.30 val. iki 21.00 val. dirbti be poilsio dienų. Pareiškėjas turėjo dalinti pusryčių maistą, nuo 7.30 val. vykdavo statybos darbai, pareiškėjas nešiojo lentas, žvyrą, statybines atliekas, apie 11.30 val. eidavo dalinti pietus, išdalinus pietus vėl verčiamas dirbti statybinius darbus, 16.40 val. grįždavo į bendrabutį atsiimti vakarienės, po kurios, eidavo dalinti vakarienės maistą, po vakarienės reikėdavo plauti postus, dušus, tualetus, nuo 19.30-20.00 val. pareiškėjas turėjo budėti prie telefono. Padalinus maistą reikėdavo išplauti postus, tualetus, dušus, kameras. Išduotą darbo aprangą, chalatą, kas kartą tekdavo skalbti, tai buvo daroma savo lėšomis. Tinkamų darbo priemonių nebuvo išduodama – esant -15°C laipsnių šalčiui nebuvo išduodamos net pirštinės, paprašius šiltų pirštinių ūkio skyriaus vedėjas pareiškėjui grasino. Pareiškėjas turėjo dalinti maistą asmenims, sergantiems atvirta tuberkuliozės forma, specialiosios priemones užtikrinti pareiškėjo sveikatos saugumą nebuvo išduodamos. Nebuvo išduodamos guminės pirštinės darbams, kai pareiškėjui tekdavo plauti kraują nuo grindų.

4. Pareiškėjo teigimu, jis nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. dirbo VĮ „Mūsų amatai“ kaip virtuvės darbuotojas, turėjo keltis labai anksti, apie 3.30 val. – 4.00 val. ryto, dirbti be poilsio dienų iki pat vakaro. Virtuvė buvo nuolat rakinama iš lauko, pareiškėjas neturėjo galimybės patogiai pasinaudoti tualetu, virtuvėje nebuvo nei ventiliacijos, nei šildymo, tekdavo dirbti drėgnose ir šaltose patalpose. Už viršvalandžius niekas nemokėdavo. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytos darbo valandos neatitiko tikrovės. Pareiškėjas pasirašinėjo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, nes jam buvo grasinama. Pareiškėjas 2019 m. pradžioje nusidegino koją verdančiu vandeniu, kreipėsi į medikus, bet atleidimo nuo darbo negavo, taip pat ne kartą kreipėsi į medikus dėl nugaros skausmų. Atsakovui neužtikrinus saugių darbo sąlygų dėl nurodytų aplinkybių prašė priteisti 25 000 Eur neturtinę žalą. Dėl to, jog įkalinimo įstaigos pažeidimai buvo netrumpalaikiai papildomai priteistina 10 000 Eur.

5. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad kameroje Nr. 212, į kurią buvo perkeltas ir laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d., nebuvo įrengtas klozetas, nebuvo ventiliacijos, nebuvo galimybės atidaryti lango, nes jis buvo uždengtas grotomis. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad negalėjo reikšti skundų ar prašymų, nes jo atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis smurtas, grasinama, kad bus perkeltas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas sekcijose, sekcija yra bendra gyvenamoji patalpa, skirta laikyti nuteistiesiems, paliktiems įstaigoje ūkio darbams atlikti. Atsakovo teigimu, sekcijų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Bendrabučio gyvenamosiose patalpose Ūkio būriui įrengtas sporto klubas, kuriame yra sportavimui skirta įranga, lauke įrengta krepšinio aikštelė. Lukiškių TI-K bendrabutyje Ūkio būriui įrengtos skalbimo mašinos ir drabužių džiovinimo patalpos. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitinka higienos reikalavimus. Siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą, dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m.

8. Atsakovo vertinimu, pagamintas maistas nuteistiesiems išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų, maistas, skirtas dalinimui, laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose, šie termosai atidaromi tik tada, kai maistas dalinamas nuteistiesiems, todėl maistas visada paduodamas šiltas. Ūkio būrio valgykla aprūpinta baldais ir kitu inventoriumi, valgykloje yra stalai ir suolai (viena vieta vienam asmeniui), valgant visiems užtenka vietos atsisėsti. Maistas į Ūkio būrio valgyklą išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas mistas laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Šalia Ūkio būrio skyriaus yra virtuvėlė, kurioje galima pasigaminti ir pasišildyti maistą, virtuvėlėje yra pakankamas kiekis šaldytuvų, kad nuteistieji galėtų juose laikyti savo maistą.

9. Pasisakydamas dėl darbo sąlygų atsakovas atkreipė dėmesį, kad faktiškai maisto dalintojo dienos darbo laikas sudaro 5–6 val., nes pusryčių, pietų ir vakarienės dalinimas visais atvejais užima apie valandą laiko, dar viena valanda po vakarienės skiriama darbo vietos sutvarkymui, viena arba dvi valandos skiriamos maisto iš parduotuvės išnešiojimui suimtiesiems bei nuteistiesiems. Už atidirbtą darbo laiką sumokama Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas buvo aprūpintas visomis darbui reikalingomis priemonėmis ir darbo drabužiais.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą atmetė.

11. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. liepos 17 d. buvo laikomas sekcijoje Nr. 1, o laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. buvo laikomas sekcijoje Nr. 2, išskyrus nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 212. Atsižvelgęs į nurodytų sekcijų plotus, teismas konstatavo, jog pareiškėjui visą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. gegužės 2 d.) teko teisės aktų reikalavimus atitinkantis gyvenamasis plotas, jam teko nuo 4,3 kv. m iki 8,09 kv. m kameros ploto. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad kameros plotą dar labiau mažino įrengti baldai įrenginiai, nurodęs, jog, vadovaujantis teisės aktais ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (toliau – ir EŽTT) nėra pagrindo atimti baldų ar sanitarinio mazgo užimamo ploto iš bendro kameros ploto ir konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

12. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl tinkamų nuteistųjų socialinės reabilitacijos programų neužtikrinimo, teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136 straipsnį laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Remiantis bylos medžiaga pareiškėjas ginčo laikotarpiu dalyvavo daugelyje socialinių, reabilitacinių programų, edukacinių renginių, siekė įgyti naujų profesinių, socialinių, psichologinių įgūdžių. Pagal Lukiškių TI-K pateiktus paaiškinimus, specialistės pranešime nurodytus duomenis matyti, kad pareiškėjas dalyvavo daugelyje įvairaus pobūdžio renginių, taip pat laisvalaikiu vaikščiojo į sporto salę. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo laikomas ne kameroje, o sekcijose, kuriose suteikiama galimybė laisvai judėti sekcijos viduje, eiti į lauką, naudotis sporto sale. Todėl pareiškėjo teiginius dėl nepakankamo užimtumo ir ribotos judėjimo galimybė teismas atmetė kaip nepagrįstus.

13. Pareiškėjas skundėsi nepatogumais naudojantis dušu, teigė, kad eidamas į dušą negalėjo tinkamai išsimaudyti, nes bendrabutyje dirbo būrio viršininkė moteris, apsaugos priežiūros skyriaus darbuotoja taip pat buvo moteris, šios moterys naudojosi tualetu, kuris nuo dušo patalpos atskirtas tik plastikine užuolaida, taigi einant į tualetą buvo matyti, kad vyksta duše. Tokius pareiškėjo argumentus teismas vertino kaip nepagrįstus, bendro pobūdžio, nes vien aplinkybė, kad Lukiškių TI-K dirba moteriškos lyties asmuo nesudaro pagrindo teigti, kad tai galėjo sudaryti nepatogumų pareiškėjui naudotis dušu ar tualetu. Atsakovo atstovas tarnybiniame pranešime į pareiškėjo skundą nurodė, kad dušo ir tualeto patalpos yra perskirtos siena, taip pat pakabinta užuolaida, kuri pilnai užtikrina nuteistųjų privatumą, o pro sieną nėra matomi besimaudantys nuteistieji. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo teiginius dėl nepatogumų naudojantis dušu ar tualetu teismas atmetė.

14. Teismas pareiškėjo teiginius, jog nuo 2017 m. turėjo gauti vegetarišką maistą, nes buvo pateikęs tokį prašymą, bet vegetariško maisto nei karto negavo, todėl dalies jam tiekiamo maisto tekdavo atsisakyti, vertino kaip nepagrįstus. Teismas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, su prašymu pateikti duomenis apie pareiškėjo skundus bei prašymus nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. gegužės 2 d. Pats pareiškėjas jo teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė, o Vilniaus PN pateiktuose pareiškėjo prašymuose tokio prašymo administracijai dėl vegetariško maitinimo nėra. Todėl pareiškėjo teiginius dėl jam privalomo taikyti vegetariško maitinimo teismas atmetė.

15. Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl didelio nuteistųjų skaičiaus turėjo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems laikomiems asmenims. Taip pat pažymėjo, kad dėl didelio nuteistųjų kiekio pareiškėjas negalėjo bendrabutyje esančioje virtuvėlėje pasigaminti maisto, nes virtuvėlės plotas yra apie 10 kv. m, o septyniasdešimčiai nuteistųjų tekdavo tik dvi viryklės, vienas standartinio dydžio šaldytuvas. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad Ūkio būrio 1 ir 2 sekcijos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau – ir Inventoriaus norma). Sekcijose esanti valgykla aprūpinta baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Inventoriaus norma. Ūkio būrio valgykloje yra stalai ir suolai (viena vieta vienam asmeniui) ir valgant vietos atsisėsti visiems užtenka. Maistas į Ūkio būrio valgyklą nuteistiesiems išduodamas šiltas, nes termiškai apdorotas maistas laikomas maistui laikyti skirtuose termosuose. Šalia Ūkio būrio valgyklos yra virtuvėlė, kurioje galima pasigaminti ir pasišildyti maistą (b. l. 39–45). Inventoriaus normos 11.5 papunktyje nustatyta, kad valgykloje turi būti stalas ir suolas, o viena vieta vienam asmeniui. Teismas nurodė, jog Inventoriaus normose nėra nurodyti reikalavimai stalo ar suolo dydžiui. Pagal inventoriaus normos 2.9 papunktį matyti, kad buitinių šaldytuvų skaičius nustatomas pagal poreikį, taip pat bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėje skiriama 1 vnt. elektrinė viryklė, esant techninėms galimybėms. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas su prašymais ar skundais į Lukiškių TI-K administraciją dėl papildomų suolų, šaldytuvo ar stalo įrengimo nesikreipė (b. l. 48–57). Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad tiek viryklė, tiek šaldytuvas buvo įrengti virtuvėje, todėl jo argumentus dėl nepakankamai įrengtų vietų prie stalo atmetė.

16. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad septyniasdešimčiai nuteistųjų teko viena rūbų džiovinimo patalpa, kurios plotas apie 5 kv. m, todėl visiems neužtekdavo vietos tinkamai išsidžiovinti drabužius. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė skalbti bei džiovinti drabužius, tačiau, jo nuomone, įrengta džiovinimo patalpa nepakankama. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nenustatytas konkretus džiovinimo patalpų ar jų plotų kiekis atsižvelgiant į asmenų skaičių, todėl laikytina, kad įrengta džiovinimo patalpa objektyviai pareiškėjo teisių nepažeidė. Be to, pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė, kad Vilniaus PN išskalbti drabužiai jam buvo grąžinami šlapi, dėl ko atsirado poreikis papildomai džiovinimo patalpai įrengti. Pareiškėjas dėl netinkamai suteiktų skalbimo ar drabužių džiovinimo paslaugų skundų Vilniaus PN administracijai neteikė. Taigi, pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PM veiksmus šiuo aspektu, teismo vertinimu, nėra pagrindo.

17. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad kameroje Nr. 212, į kurią buvo perkeltas ir laikomas nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d., nebuvo įrengtas klozetas, nebuvo ventiliacijos, nebuvo galimybės atidaryti lango, nes jis buvo uždengtas grotomis. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad negalėjo reikšti skundų ar prašymų, nes jo atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis smurtas, grasinama, kad bus perkeltas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Teismas tokius pareiškėjo teiginius vertino kaip nepagrįstus ir neįrodytus, nes pareiškėjas jokių skundų dėl sąlygų kameroje Nr. 212 įstaigos administracijai nereiškė, į pareigūnus nesikreipė, o pareiškėjo teiginiai, kad negalėjo reikšti skundų ar prašymų, nes jo atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis smurtas laikytini prieštaringais. Be to, įstaigos administracija pateikė teismui ginčo laikotarpiu pareiškėjo reikštus prašymus bei skundus, iš kurių matyti, kad pareiškėjas teise kreiptis į įstaigos administraciją galėjo pasinaudoti. Todėl pareiškėjo nusiskundimus, susiję su kameros Nr. 212 įrengimu, teismas laikė nepagrįstais.

18. Dėl darbo sąlygų Lukiškių TI-K teismas nurodė, kad pagal BVK 111 straipsnį darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Remdamasis byloje esančia medžiaga teismas nustatė, jog 2016 m. rugpjūčio 3 d. išvadoje dėl nuteistojo palikimo atlikti ūkio darbus Nr. 24 6802 nurodyta, jog pareiškėjas ūkio darbus dirbti gali. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 11 d. pasirašė pasižadėjimą, kuriuo sutiko laisvės atėmimo bausmę atlikti Lukiškių TI-K ūkio būryje. Pareiškėjas Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 2 d. įsakymu nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. buvo paskirtas atlikti ūkio darbus (maisto dalintojo pareigas) Lukiškių TI-K, nustatant 0,48 dydžio atlyginimo per mėnesį koeficientą. Lukiškių TI-K 2017 m. sausio 16 d. įsakymu nuo 2017 m. sausio 16 d. atleido pareiškėją iš maisto dalintojo pareigų, dėl to, kad jis įsidarbino VĮ „Mūsų amatai“, o 2017 m. sausio 10 d. Lukiškių TI-K direktorius leido pareiškėjui dirbti VĮ „Mūsų amatai“. VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo direktorius 2017 m. sausio 10 d. įsakymu paskyrė pareiškėją nuo į Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio pagalbinio darbininko (virtuvės) laikininko pareigas, taikant 0,5 apmokėjimo koeficientą. Pareiškėjas 2017 m. sausio 10 d. pasirašė pasižadėjimą-prašymą leisti dirbti įmonėje UAB „Pontem“ virtuvės darbuotojo pareigose.

19. Remiantis į bylą pateiktu Nuteistojo asmens, atliekančio maisto dalintojo darbus, pareigybės aprašymo 6.2 punktu, šias pareigas einantis asmuo įsipareigoja vykdyti įstaigos pareigūnų nurodymus pristatant parduotuvėje pirktas prekes bei gautus siuntinius į rėžiminę zoną suimtiesiems ir nuteistiesiems. Be to, pagal 6.7 punktą, toks asmuo privalo palaikyti darbo vietoje švarą bei tvarką, o be kita ko, vykdyti kitus įstaigos pareigūnų teisėtus reikalavimus bei nurodymus (6.8 punktas). Pažymėtina, kad Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 73.6. punktas nustato, kad nuteistieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Be to, BVK 134 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų įtraukimą į nemokamus darbus. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėtus darbus nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Tokie darbai neturi trukti ilgiau kaip dvi valandas per dieną. Teismo vertinimu, pareiškėjo atlikti tvarkymo darbai, laikytini darbais, kurie gali būti skiriami dirbti nuteistiesiems ir suimtiesiems vadovaujantis BVK 134 straipsniu bei numatyti pareigybės aprašyme. Pareiškėjo nurodomi papildomi darbai jau perėjus dirbti į VĮ „Mūsų amatai“ nesudaro pagrindo vertinti Lukiškių TI-K veiksmų teisėtumo šiuo laikotarpiu, nes atsakomybė už darbo sąlygas perėjo pareiškėjo darbdaviui VĮ „Mūsų amatai“.

20. Teismas nurodė, jog atsakovo atstovas pareiškėjo darbo laiką ginčo laikotarpiu apskaitė Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintos pavyzdinės formos darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Taigi pareiškėjo darbo laikas buvo apskaitomas teisės aktų nustatytos firmos darbo laiko apskaitos dokumentuose. Atsakovo atstovo pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtino, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo mėn. dirbo 21 dieną per mėnesį, kitos dienos pareiškėjui skirtos poilsiui. Pagal 2016 m. spalio mėn. apskaitos žiniaraštį matyti, kad pareiškėjas dirbo 21 dieną, o likusias dienas ilsėjosi. 2016 m. lapkričio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštis patvirtina, kad pareiškėjas 21 dienas dirbo, likusios dienos buvo laisvos. Taip pat pagal 2016 m. gruodžio mėn. apskaitos žiniaraštį matyti, kad pareiškėjas šį mėnesį dirbo 22 dienas, o likusios dienos buvo skirtos poilsiui. Teismas pažymėjo, kad darbo valandų skaičius per dieną yra nustatytas Nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus, dienotvarkėje, patvirtintoje Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gegužės 27 d. įsakymu, pagal kurią, maisto dalintojai dalina pusryčius korpusuose darbo dienomis nuo 6.10 val. iki 7.00 val., poilsio dienomis – nuo 7.10 val. iki 7.40 val., pietų dalinimas korpusuose vyksta tiek darbo, tiek poilsio dienomis tuo pačiu laiku – nuo 12.10 val. iki 13.30 val., nuo 14.30 val. iki 15.00 val. atliekamas pietų dalinimas priežiūros poste Nr. 8, darbo pabaiga nurodyta 16.45 val. tuo metu grįžtama į gyvenamąsias sekcijas, o vakarienės dalinimas vyksta tiek darbo dienomis, tiek poilsio dienomis tuo pačiu laiku, t. y. nuo 17.30 val. iki 18.30 val. po to, vakarienė dalinama priežiūros poste Nr. 8, nuo 19.00 val. iki 19.30 val. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas sprendė, kad realiai maisto dalintojo pareigos faktiškai darbo dienomis atliekamos 4 val. 10 min, o poilsio dienomis – 3 val. 50 min. Į maisto dalintojo pareigas įeina ir papildomų darbų atlikimas, todėl darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose darbo laikas nurodomas darbo dienomis – nuo 6.10 val. iki 9.10 val., 12.00 val. iki 15.00 val., 17.00 val. iki 19.00 val., savaitgaliais bei švenčių dienomis – 7.10 val. iki 10.10 val., 12.00 val. iki 15.00 val., 17.00 val. iki 19.00 val., kas sudarė ne daugiau kaip 8 val. darbo valandų per dieną.

21. Teismo vertinimu, pareiškėjas teigdamas, kad jam teko dirbti nuo 5.30 val. iki 21.00 val. ne tik, kad niekaip šių savo teiginių nepagrindė, tačiau ir byloje esanti rašytinė medžiaga tokius teiginius paneigė. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ar visomis dienomis jis turėjo dirbti tokius jo nurodomus viršvalandžius, kiek tai tęsėsi, ar tai buvo ilgalaikiai darbo sąlygų pažeidimai ar vienkartiniai. Be oto pareiškėjas per visą darbo maisto dalintojo pareigose laikotarpį nereiškė nei vieno prieštaravimo, prašymo ar reikalavimo Lukiškių TI-K administracijai. Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodomų aplinkybių šabloninį pobūdį, rašytinius įrodymus bei Lukiškių TI-K su pareiškėjo darbo funkcijų atlikimu susijusias aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus pareiškėjo nurodomais aspektais.

22. Pasisakydamas dėl skundo teiginių, susijusių su darbo priemonių neišdavimu, teismas nurodė, jog maisto dalintojams Lukiškių TI-K išduoda baltus chalatus bei pirštines. Nors pareiškėjo teigimu tokia darbo apranga yra netinkama, pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja kokios spalvos darbo apranga maisto dalintojams turėtų būti išduodama. Pareiškėjui turint nusiskundimų dėl netinkamos maisto dalintojo aprangos bei neišduodamų darbo priemonių jis turėjo teisę teikti skundus Lukiškių TI-K administracijai, tačiau, kaip minėta, to per visą darbo laikotarpį nei karto nedarė. Be to, pareiškėjas tokios nurodomos aplinkybės dėl darbo aprangos visiškai neindividualizavo, nenurodė kokią neturtinę žalą tai jam galėjo sukelti. Todėl dėl nurodytų aplinkybių ir papildomai atsižvelgęs į pareiškėjo skundo argumentų deklaratyvų pobūdį, neteisėtų Lukiškių TI-K teismas nenustatė.

23. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 24. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą.

25. Pareiškėjas teigia, kad gyvenamosios patalpos turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus, tačiau jo miegama vieta šių reikalavimų neatitiko: ant sienų augo pelėsis, gyvenamąjį plotą mažino patalpose esantys baldai. Taip pat pareiškėjas pažymi, jog nebuvo užtikrinamas privatumas duše, nebuvo suteikiamas vegetariškas maitinimas, valgykloje ir džiovinimo patalpoje buvo per mažai vietos. Pareiškėjas nurodo, kad kamera Nr. 212 nebuvo pritaikyta laikyti nuteistuosius, nes joje nebuvo tualeto ir ventiliacijos.

26. Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam teko dirbti po 16 val. per parą, taip pat jis nebuvo aprūpintas darbo rūbais.

27. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujam Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

28. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, jis tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

29. Atsakovo vertinimu, teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas A. Š. kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas po reorganizavimo – Vilniaus PN) nuo 2016 m. rugsėjo jo 1 d. iki 2019 m. gegužės 2 d., atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, nenustatęs atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ant sienų augo pelėsis, gyvenamąjį plotą mažino patalpose esantys baldai, duše nebuvo užtikrinamas jo privatumas, nebuvo suteikiamas vegetariškas maitinimas, valgykloje ir džiovinimo patalpoje buvo per mažai vietos. Be to, kamera Nr. 212 nebuvo pritaikyta laikyti nuteistuosius, nes joje nebuvo tualeto ir ventiliacijos.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

35. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, laikydamasis tokio pobūdžio bylose nustatytų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių išsamiai ir visapusiškai įvertino pareiškėjo nusiskundimus dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl neužtikrinto privatumo duše, kameros Nr. 212 įrengimo, vegetarinio maitinimo neskyrimo, valgyklos bei džiovinimo patalpų dydžio.

36. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su vienam asmeniui tenkančio kameros ploto apskaičiavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai bei sanitarinis mazgas. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Taigi tiek pagal EŽTT, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sanitarinio mazgo užimamas plotas išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto tik sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y. sprendžiant, ar vienam asmeniui kameroje teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, išskyrus atvejus, kai nacionaliniuose teisės aktuose yra aiškiai nurodyta kitaip; į baldų ir įrenginių užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas jau buvo konstatuotas ir yra vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

37. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 ir 111.2 punktuose įtvirtinta minimalia 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto norma vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose bei 3,6 kv. m – kamerų tipo patalpose. Pažeidimo vertinimas ir ploto apskaičiavimas yra atliekamas pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja minėtam iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui, kuris nagrinėjamu atveju pažeistas nebuvo. Šiuo atveju, nenustatęs Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, pagrįstai ją skaičiavo neatėmęs baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai išanalizavo pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius ir sąlygas (t. y. kokio tipo – bendrabučio ar kamerų tipo patalpose pareiškėjas kalėjo), atsižvelgė į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kad į baldų, sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas, todėl pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista.

38. Pareiškėjas taip pat neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, jog jis dirbo be išeiginių ir savaitgaliais, viršijant 8 val. darbo dienos normą, taip pažeidžiant BVK 128 straipsnio 1 dalyje nuostatas. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad faktiškai pareiškėjo, kaip maisto dalintojo, dienos darbo laikas sudaro 5–6 val., o likęs darbo laikas išnaudojamas dirbant poilsio ir švenčių dienomis, taikant suminę darbo laiko apskaitą (DK 149 str.). Už atidirbtą darbo laiką su nuteistuoju, paliktu atlikti ūkio darbams Lukiškių TI-K, atsiskaitoma DK nustatyta tvarka, sumokant nustatytą atlyginimą. Remdamasis į bylą pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjo darbo laikas buvo apskaitomas teisės aktų nustatytos firmos darbo laiko apskaitos dokumentuose. Vilniaus PN pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtino, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo mėn. dirbo 21 d., 2016 m. spalio mėn. – 21 d., 2016 m. lapkričio mėn. – 21 d., 2016 m. gruodžio mėn. – 22 d., o likusios dienos buvo skirtos poilsiui. Įvertinus Nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus dienotvarkę, nustatyta, jog realiai maisto dalintojo pareigos faktiškai darbo dienomis atliekamos 4 val. 10 min, o poilsio dienomis – 3 val. 50 min. Taigi byloje esančiais duomenimis buvo paneigti pareiškėjo teiginiai, kad jam teko dirbti po 16 val. per dieną, todėl pirmosios instancijos teismas, ištyręs pateiktus į bylą įrodymus, pagrįstai pareiškėjo skundo argumentus dėl per ilgų darbo valandų atmetė kaip nepagrįstus.

39. Pareiškėjas teigė, kad jis nebuvo aprūpintas darbo priemonėmis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, maisto dalintojams Lukiškių TI-K išduoda baltus chalatus bei pirštines. Pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį į Lukiškių TI-K administraciją dėl darbo priemonių neišdavimo ar netinkamų priemonių išdavimo nesikreipė. Be to, pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodė, kad nebuvo aprūpintas darbo priemonėmis, tačiau nei kada, nei kokios priemonės nebuvo išduotos, nenurodė. Taip pat nenurodė, kokią neturtinę žalą tai jam galėjo sukelti. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas pagrįstai teismo nebuvo konstatuotas.

40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė