2022-03-23 Nr. AB-6741-3-61-3-04866-2021-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1653-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04866-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. B. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. B. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas H. R. B. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35445 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 6K-2112 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde ir prašyme dėl prieglobsčio suteikimo nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija jo skundą atmetė, nusprendusi, kad Sprendime padaryta teisinga ir pagrįsta išvada, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, o Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

4. Pareiškėjas teigė, kad nebuvo užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas Komisijoje nagrinėjant jo skundą.

5. Pareiškėjas vertino, kad prašyme nurodė konkrečias individualias aplinkybes, priežastį – (duomenys neskelbtini) ir dėl to kilusį pavojų sveikatai bei gyvybei. Pareiškėjo paaiškinimą patvirtina kilmės šalies informacija – kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini), dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

6. Pareiškėjas teigė, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti. Vien tai, kad pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga.

9. Atsakovas teigė, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją. Šiuo atveju nei iš pareiškėjo paaiškinimo, nei iš kitos Migracijos departamento atlikto tyrimo metu surinktos informacijos nebuvo įmanoma identifikuoti tikėtino pareiškėjo persekiotojo ar tikėtinų motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių. Migracijos departamentas vertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Nagrinėjamu atveju nei iš pareiškėjo paaiškinimo, nei iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje yra kilusi reali ir individuali grėsmė. Tyrimo metu pagrįstai nenustatyta nei galimo persekiotojo, nei jo motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Todėl Migracijos departamento Sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio yra teisėtas bei pagrįstas.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo istorija apie tariamą nenustatytų asmenų (privačių asmenų) persekiojimą savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Tariami persekiotojai (nenustatyti asmenys) nėra valstybinis subjektas, o pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė. Tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas konvencinių priežasčių (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Atsakovas vertino, jog pareiškėjo paaiškinimas yra pramanytas, tikslu „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, kurio pateikimas buvo nulemtas ne baimės grįžti į kilmės šalį, o nenoru išvykti iš Lietuvos Respublikos.

11. Atsakovas teigė, kad kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjo teiginio, jog kilmės valstybėje yra persekiojama (duomenys neskelbtini) ir todėl kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai bei gyvybei. Remiantis patvirtintais faktais ir turima informacija apie kilmės valstybę, pareiškėjas negali būti laikomas (duomenys neskelbtini), nes tai yra priskiriama prie asmeninių įvykių ir nėra susiję su priežastimis dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

12. Atsakovas nurodė, jog atsižvelgė į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietovėje – (duomenys neskelbtini) mieste) beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Migracijos departamentas neturi duomenų, kad situacija pareiškėjo kilmės valstybėje būtų iš esmės pasikeitusi, pats pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikė.

13. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime išsamiai išdėstyti argumentai dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos bei draudimo atvykti. Pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo H. R. B. B. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui H. R. B. B. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) piliečiui H. R. B. B. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Teismas atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

15. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

15.1. (duomenys neskelbtini).

15.2. (duomenys neskelbtini).

15.3. Sprendimu buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio reikalavimų bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

15.4. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas panaikinti Sprendimą, įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, užtikrinti pareiškėjo asmenišką dalyvavimą nagrinėjant jo skundą. Komisija sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą atmesti. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento bei Komisijos sprendimais, pateikė skundą teismui.

16. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi bei 87 straipsnio 1–2 dalimis, 71 straipsnio 3 dalies 4 punktu, Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116 punktu ir nustatė, kad pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo grindžia tuo, jog (duomenys neskelbtini).

17. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus apklausų metu ir teisme duotus parodymus, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.

18. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad jis nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, jog pareiškėjui dėl (duomenys neskelbtini) gresia reali grėsmė gyvybei. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apklausos Migracijos departamente metu bei teismo posėdyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Apie konkrečią grėsmę jo gyvybei ar sveikatai paaiškinime taip pat nebuvo užsiminta. Teismas vertino, kad pareiškėjo paaiškinimui (duomenys neskelbtini) trūko detalumo, aiškumo, kad (duomenys neskelbtini) galėtų būti prilyginti persekiojimui. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad paaiškinimas yra pramanytas, tikslu „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, kurio pateikimas buvo nulemtas ne baime grįžti į kilmės šalį, o nenoru išvykti iš Lietuvos Respublikos.

19. Teismas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog prieglobsčio prašytojui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teismas nurodė, kad pareiškėjo istorija apie tariamą nenustatytų asmenų (privačių asmenų) persekiojimą savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Tariami persekiotojai (nenustatyti asmenys) nėra valstybinis subjektas.

20. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prieštaringą ir neišsamų paaiškinimą dėl jam jo kilmės šalyje galimai galinčios kilti grėsmės gyvybei, palyginęs pareiškėjo pateiktą informaciją su Migracijos departamento surinkta jo kilmės valstybės informacija, sprendė, kad atsakovas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo pateikti duomenys apie jo persekiojimą ir galimą grėsmę yra nepagrįsti ir nepatikimi. Teismas vertino, kad prieglobsčio prašytojo paaiškinimas nepagrindžia jam tariamai kilusios grėsmės realumo, jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjui kylančią grėsmę, byloje nėra pateikta. Teismas nurodė, jog tyrimo metu nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas konvencinių priežasčių (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Įvertinęs kilmės valstybės informaciją, pareiškėjo paaiškinimo nenuoseklumą, abstraktumą, nekonkretumą, teismas pareiškėjo paaiškinimo nelaikė patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį.

21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaitos, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Pareiškėjas yra darbingo amžiaus jaunas vyras, kuris visą gyvenimą praleido kilmės valstybėje, yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra.

22. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad kilmės valstybėje yra persekiojama (duomenys neskelbtini) ir dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, nes pareiškėjas šiems argumentams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas sprendė, kad pareiškėjo persekiojimo baimė negali būti siejama su jokiomis konvencinėmis persekiojimo priežastimis, o pareiškėjas negali būti laikomas (duomenys neskelbtini), nes tai yra priskiriama prie asmeninių įvykių ir nėra susiję su priežastimis dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

23. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo teismas vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo aspektu, ir, remdamasis EPPB išvadomis apie bendrą situaciją kilmės valstybėje, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai vien buvimo šioje teritorijoje pakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. EPPB duomenimis, (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų miestų (duomenys neskelbtini), kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ne tik nenurodė individualių priežasčių, atitinkančių Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus kriterijus, bet ir nedetalizavo beatodairiško smurto aplinkybių kilmės valstybėje. Teismas sprendė, kad pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Byloje nėra pagrindo išvadai, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra. Teismas vertino, jog pareiškėjas nurodė tik subjektyvias, bet ne objektyviai egzistuojančias grėsmes ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

24. Teismas vadovavosi Tvarkos aprašo 222 punktu ir atmetė pareiškėjo argumentus dėl suvaržytos jo teisės į gynybą, Komisijai nesurengus žodinio posėdžio.

25. Teismas sprendė, jog Migracijos departamento išvada dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra teisėta bei pagrįsta.

26. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamento Sprendimas pareiškėjui 5 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo yra neproporcingas padarytam teisės pažeidimui, todėl sprendė, jog būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo dienos. Kadangi Migracijos departamento Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką teismas sumažino iki 2 metų, atitinkamai pakeitė ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas pakeitė šį laikotarpį, t. y. nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

III. 27. Pareiškėjas H. R. B. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai vertino pareiškėjo paaiškinimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

29. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas teigia, kad (duomenys neskelbtini).

30. Pareiškėjas pažymi, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini). Kadangi pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga, jis atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies nuostatas.

31. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas rėmėsi rekomendacinio pobūdžio EPPB ataskaita, kurioje apibendrinta informacija yra iki 2020 metų spalio mėnesio, taigi, vienerių metų senumo. Atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir susiklosčiusią situaciją. To nepadarius nėra pagrindo atsakovo išvadai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto.

32. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

33. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus ir faktines aplinkybes, kurias nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo teismo sprendimo išvadas. Atsakovas pažymi, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas nurodė, kad jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jam nekyla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 35. Pareiškėjas H. R. B. B. apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas tikslu užtikrinti teisę būti tiesiogiai išklausytam. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 2 d. posėdyje. Be to, pareiškėjo pozicija dėl ginčo esmės yra išdėstyta procesiniuose dokumentuose. Nesant išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis iš ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytos taisyklės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

V. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjui H. R. B. B. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki dvejų metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

39. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus duomenis, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo.

40. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

41. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

42. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

44. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad, pagal Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik, nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams (žr., pvz., 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-889-968/2022).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais, atsakant į apeliacinio skundo argumentus, yra papildomos skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados.

47. Byloje nustatyta, kad prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pareiškėjas grindė (duomenys neskelbtini).

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus apklausų metu, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei jo kilmės valstybės informacijos tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą pareiškėjo baimę kilmės valstybėje tapti (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas savo paaiškinimo dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus niekaip nedetalizavo ir neindividualizavo, paaiškinimui trūksta konkretumo, kad būtų galima daryti tikėtiną išvadą, jog, kaip teigia pareiškėjas, grįžus į kilmės valstybę, jo sveikatai ar gyvybei grėstų pavojus.

49. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini), yra bendro pobūdžio, susiję su bendra situacija kilmės valstybėje, tačiau ne su individualiomis aplinkybėmis, kuriomis pareiškėjas grindė savo prieglobsčio prašymą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad pareiškėjo abstraktūs apeliacinio skundo teiginiai dėl kilmės valstybėje jam tariamai gresiančio pavojaus, savaime, nesant jokių kitų tariamą grėsmę pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, nėra pakankami pagrįsti pareiškėjui galbūt galinčią kilti grėsmę. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas negalėjo įvardinti ne tik tikėtino persekiotojo, bet ir paklaustas apie tariamo persekiotojo tikėtinus motyvus (duomenys neskelbtini), negalėjo įvardinti jokio konkretaus asmens, kuris pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

50. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Byloje pagrįstai nenustatyta, jog pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, jog pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, byloje nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų miestų (duomenys neskelbtini), kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Pareiškėjo kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškai smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, jokių individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovas rėmėsi rekomendacinio pobūdžio EPPB ataskaita, kurioje apibendrinta informacija yra iki 2020 metų spalio mėnesio, taigi, atsakovas nesurinko naujausios bei aktualios kilmės valstybės informacijos, individualiai jos neįvertino.

52. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog saugumo situacija būtų pasikeitusi tiek, kad, pareiškėją grąžinus į kilmės valstybės teritoriją, egzistuotų reali grėsmė jam patirti rimtą žalą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1276-492/2022). Vienas iš Europos prieglobsčio paramos biuro tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjo nurodytoms individualioms aplinkybėms tinkamai įvertinti. Migracijos departamentas surinktus duomenis įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei priėjo prie pagrįstų išvadų dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Migracijos departamento vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Pats Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

53. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas Sprendime ir Komisijos sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

54. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. R. B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė