2016-03-10 Nr. AB-5482-3-63-3-00074-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-523-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00074-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), priteisti 10 500 Eur neturtinę žalą, patirtą dėl neteisėtų kalinimo sąlygų Tauragės AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. bei nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. (b. l. 4-7). Pareiškėjas taip pat prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. liepos 22 d. ekstradicijos būdu iš Didžiosios Britanijos buvo pargabentas į Lietuvą. Didžiosios Britanijos buvo išduotas su sąlyga, kad pareiškėjas bus laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje, kuris, Didžiosios Britanijos vyriausybės manymu, yra vienintelė kalinimo įstaiga Lietuvoje, atitinkanti Europos kalėjimų standartus. Pareiškėjas Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams. Pažymėjo, jog iki tol, kol buvo nuteistas, 2 kartus buvo etapuotas į Tauragę ir laikomas Areštinės kamerose Nr. 5 ir Nr. 8. Pirmą kartą buvo etapuotas į Areštinę 2014 m. rugsėjo 23 d. ir buvo laikomas kameroje Nr. 5 iki rugsėjo 30 d.; antrą kartą į šią areštinę buvo etapuotas 2014 m. lapkričio 25 d. ir buvo laikomas kameroje Nr. 8 iki 2014 m. gruodžio 2 d. Teigė, jog buvo laikomas minėtose kamerose pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui (kameroje Nr. 5 buvo laikomi trys asmenys, nors kameros bendras plotas 9 kv. m, o kameroje Nr. 8 buvo laikomi šeši asmenys, nors kameros bendras plotas 15 kv. m). Areštinės kamerose Nr. 5 ir Nr. 8 nebuvo uždaro tualeto, be to, tualetas nebuvo tinkamai įrengtas, t. y. grindyse buvo tik skylė. Teigė, kad nebuvo langų, vietoje jų buvo stikliniai blokeliai, dėl to nebuvo pakankamo apšvietimo, be to, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atkreipė dėmesį, kad kameros buvo šaltos (kamerose buvo išdaužti keli stikliniai blokeliai, todėl iš lauko patekdavo šaltis) ir drėgnos, be to, jose buvo tik šaltas vanduo. Nurodė, jog kalėdamas tokiose kamerose pareiškėjas ne kartą buvo peršalęs, o vaistų nuo peršalimo negavo, kadangi Areštinė jų neturėjo. Kamerose matėsi žiurkės ir tarakonai.

Nurodė, jog Areštinės maisto nepakako, todėl pareiškėjas turėjo kęsti nuolatinį alkį. Be to, pasivaikščiojimams lauke buvo skiriama tik 1 valanda, kas prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Teigė, kad gyvenimo sąlygos Areštinėje buvo žeminančios elementarų žmogaus orumą, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį, sukėlė didelius dvasinius skausmus, būdamas tokioje aplinkoje pareiškėjas jautė nuolatinį stresą, buvo sutrikęs miegas, susilpnėjo imunitetas, pradėjo dažnai sirgti, jautė nuolatinį nuovargį. Kauno tardymo izoliatoriuje lankėsi pas psichiatrą, kuris išrašė pareiškėjui vaistų nuo streso ir sutrikusio miego. Pareiškėjo teigimu, jam turi būti atlyginta 10 500 Eur neturtinė žala.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į skundą (b. l. 12-14) nurodyta, kad su pareiškėjo skundu jis nesutinka.

Atsakovo atstovo teigimu, Areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir laikantis higienos normų reikalavimų, kameroje Nr. 5 nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ir kameroje Nr. 8 nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad buvo laikomas žiauriomis sąlygomis, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, buvo priverstas gyventi su rūkančiais asmenimis ir dėl to sutriko sveikata, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių minėtas aplinkybes. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į Tauragės AVPK nesikreipė, taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl laikymo sąlygų areštinėje būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai ir kt. Nėra pagrindo teigti, kad Tauragės AVPK pareigūnai pareiškėją baudė kankindami, laikydami areštinėje žiauriomis sąlygomis, pažeisdami Lietuvos higienos normas HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriaus ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad kameros plotas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis už 4 kv. m, atskaičiavus baldų, tualeto ir praustuvės užimamą plotą, kadangi areštinėje asmenys laikomi vadovaujantis Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytu reikalavimu, pagal kurį vienam asmeniui, laikomam areštinės kameroje, tenkantis plotas turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra stabilus ir ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai; taip pat dalis laiko skirta asmenų pasivaikščiojimui gryname ore (1 valanda per dieną), todėl nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jis galėjo tik sėdėti arba gulėti. Pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas neilgą laiko tarpą, todėl pareiškėjui negalėjo kilti neigiami išgyvenimai, diskomfortas, psichologinės kančios, stresas ir sumenkti orumas.

Teigė, kad asmenys Areštinėje laikomi vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 reikalavimais, taip pat periodiškai yra atliekami Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimai. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 nustatytas pažeidimas tik dėl Higienos normos HN 37:2009 48 punkto reikalavimo (visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, langai ir durys sandarūs; patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių). Patikrinimas buvo atliekamas 2014 m. vasario 6 d., o pareiškėjas areštinėje buvo laikomas praėjus daugiau nei 7 mėnesiams po paskutinio patikrinimo. Patikrinimo akte buvo nurodyta, kad pažeidimai turi būti pašalinti iki 2014 m. kovo 12 d., tad iki to laiko pažeidimai buvo pašalinti. Pareiškėjo teiginys, kad į kamerą nepatekdavo dienos šviesa, keli stikliniai blokeliai buvo išdaužti, kad dieną ir naktį eidavo šaltis, nepagrįsti įrodymais. Pagal Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo aktą Nr. AK-159, atlikus neplaninį patikrinimą, buvo rasti Higienos normos HN 37:2009 6 punkto ir 21 punkto reikalavimo pažeidimai tik areštinės kameroje Nr. 3, kurie buvo pašalinti iki 2014 m. gruodžio 5 d.

Nurodė, kad Areštinėje nuolat vykdoma kenkėjų kontrolė. Graužikų ir vabzdžių kontrolės darbai atliekami periodiškai, juos atlieka specializuota įmonė, su kuria sudaryta paslaugos teikimo sutartis. 2014 metais šią paslaugą teikė UAB „Rudagys“. Tauragės visuomenės sveikatos centras ne kartą atliko areštinėje laikomų asmenų sąlygų patikrinimą ir pažeidimų šioje srityje nenustatė.

Pažymėjo, kad buvo laikomasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcija, galiojusi iki 2015 m. vasario 12 d.) 22.13 punkto reikalavimų rūkančius asmenis atskirti nuo nerūkančiųjų bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10.10 punkto, kuriame nurodyta, kad rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, draudžiama, reikalavimų. Pareiškėjo žodinių ar rašytinių prašymų būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų, ar skundų, kad jo kameroje yra rūkoma, negauta. Dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nuo pareiškėjo buvimo areštinėje nėra galimybių nustatyti, ar pareiškėjas buvimo areštinėje metu buvo nerūkantis.

Akcentavo, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl areštinėje laikymo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, apsiribodamas tik abstraktaus pobūdžio teiginiais, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės ar psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprastą, išskirtinai neigiamą poveikį. Iš Tauragės AVPK bendruomenės slaugytojos D. L., kuri pildo Sveikatos priežiūros ir medicininės pagalbos suteikimo žurnalą, įrašų matyti, kad pareiškėjui jo buvimo areštinėje laikotarpiu periodiškai buvo tikrinama sveikata ir nustatyta, kad jis nusiskundimų sveikata neturėjo. Pareiškėjui peršalus ir paprašius budinčiojo vaistų, buvo suteikta medicininė pagalba, o iš kitų dienų medicinos išrašų matyti, kad pareiškėjas sveikata nesiskundė.

Nurodė, jog pagal 2013 m. kovo 27 d. viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 85-4-ST2-17, sudarytą tarp Tauragės AVPK ir UAB „Girupis“, matyti, kad laikino sulaikymo kamerose esantys suimtieji maitinami 3 kartus per dieną, o pardavėjo teikiamas maistas atitinka Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“, kitų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo – žalos ir valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, o nenustačius žalos ir neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisė jam 150 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė teisinį reguliavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, ieškinio senaties termino ir nurodė, jog pareiškėjas savo pažeistas teises ėmėsi ginti nepažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo teismas nurodė, jog pagal 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą, tardymo izoliatoriuose ir areštinėse vienam asmeniui tenkantis minimalus patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 4,1 kv. m – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose. Šias normas įtvirtina Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas.

Vadovaujantis Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko 2015 m. vasario 17 d. tarnybiniame pranešime Nr. 85-PR2-3152 (b. l. 16) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. N. Areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. (7 paras) kameroje Nr. 5, kurios plotas – 11,86 kv. m, su trimis asmenimis (iš viso 4 asmenys, vienam asmeniui teko 2,95 kv. m ploto); nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. (7 paras kameroje Nr. 8, kurios plotas – 14,73 kv. m, su penkiais asmenimis (iš viso 6 asmenys, vienam asmeniui teko 2,45 kv. m ploto). Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo laikomas kameroje Nr. 4, kurios plotas 9 kv. m su dar dviem asmenimis (iš viso 3 asmenys, vienam asmeniui teko 3 kv. m ploto), tačiau teismas vadovavosi atsakovo pateiktais įrodymais, pažymėdamas tai, kad pareiškėjo nurodytos kameros Nr. 4 laikymo sąlygos jam buvo palankesnės, nei atsakovo nurodytoje kameroje Nr. 5. Iš viso pareiškėjas, pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančią minimalaus ploto normą, buvo laikomas 14 parų.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo teismas nurodė, jog areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (redakcija, galiojusi iki 2015 m. vasario 12 d.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Higienos norma HN 37:2009 nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.); policijos areštinėse laikomiems asmenims teisės akto nustatyta tvarka turi būti užtikrinta asmens sveikatos priežiūra (12 p.). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 p.). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 p.). Pagal minėtos Higienos normos HN 37:2009 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18-28 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,15-0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18-26 laipsniai, santykinė drėgmė 30-75 proc., oro judrumas 0,05-0,2 m/s.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovo atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovavosi byloje pateiktais Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, 2013 m. kovo 27 d. Viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 85-4-ST2-17, 2014 m. balandžio 29 d. susitarimu Nr. 1 „Dėl 2013 m. kovo 27 d. viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 85-4-ST2-17 pratęsimo“, Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalu.

Teismas aptarė Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 (operatyvioji kontrolė pagal skundą atlikta 2014 m. vasario 6 d. siekiant įvertinti, ar nepažeisti Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai 4 ir 5 kamerose) nurodytas patikrinimo metu įvertintas Higienos normos HN 37:2009 nuostatas ir išdėstė nustatytus duomenis.

Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. lapkričio 17 d. patikrinimo akte Nr. AK-159 (operatyvioji kontrolė pagal skundą atlikta 2014 m. lapkričio 11 d. siekiant įvertinti, ar nepažeisti Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai) nurodyta, jog atlikus patikrinimą buvo nustatyti Higienos normos HN 37:2009 6, 21 punktų pažeidimai 3–oje kameroje, t. y. kameroje nėra rozečių, matosi pliki laidai, langai iš neskaidraus stiklo, nedega viena iš dviejų lempučių. Nurodyta šį pažeidimą pašalinti iki 2014 m. gruodžio 5 d. (b. l. 24-24A). Minėtame patikrinimo akte nurodyta, kad areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 cm pertvara. Sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, yra unitazas, praustuvė, veidrodis, t. y. sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Šiame patikrinimo akte nustatyta, kad veikia ištraukiamoji vėdinimo sistema, orlaides galima atidaryti, todėl areštinės kamerų vėdinimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 23 punkto reikalavimus.

Duomenų, jog buvo atliekami kiti patikrinimai ir jų metu nustatyti Higienos normos HN 37:2009 pažeidimai kamerose Nr. 5 ir Nr. 8, nagrinėjamoje byloje nepateikta. Pabrėžta, kad atsakovas nurodė, jog Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 nustatytus Higienos normos HN 37:2009 48 punkto pažeidimus (nesandarūs langai, stiklo blokeliai išdaužti) kameroje Nr. 5 yra pašalinęs iki 2014 m. kovo 12 d., t. y. iki pareiškėjo kalinimo kameroje Nr. 5.

Higienos normos HN 37:2009 53 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Kaip jau minėta, Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 nurodyta, kad minėto punkto pažeidimų nenustatyta. Iš teismui pateiktos 2012 m. kovo 22 d. privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo paslaugų vykdymo sutarties (bei 2014 m. vasario 25 d. šios sutarties pratęsimo) su UAB „Rudagys“ matyti, jog UAB „Rudagys“ atlieka Tauragės AVPK areštinės apžiūrą, įvertina jos užkrėstumą kenkėjais. Apžiūros registruojamos Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnale. Įrašai šiame žurnale patvirtina, kad graužikai pastebėti 2014 m. rugsėjo 19 d. ir 2014 m. gruodžio 16 d. (b. l. 20A). Įrašai Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnale leidžia spręsti, kad nepaneigtas pareiškėjo argumentas, jog jo buvimo laikotarpiu Areštinėje galimai buvo graužikų.

Aptarti patikrinimo aktai leidžia daryti išvadą, kad Areštinėje iš esmės buvo laikomasi Higienos normos HN 37:2009 20, 21, 23, 24 punktų reikalavimų. Kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo teiginius, kad į kameras Nr. 5 ir Nr. 8 nepatekdavo dienos šviesa, o per išdaužtus stiklo blokelius patekdavo šaltis, kad buvo prasta ventiliacija, kameros buvo drėgnos ir antisanitarinės būklės, tualetas nebuvo tinkamai įrengtas, nepateikta, todėl skunde įvardinti šie pareiškėjo apgyvendinimo areštinėje sąlygas apibūdinantys pažeidimai pripažinti nepagrįstais.

Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų. Higienos normos HN 37:2009 13 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 10.10 punkte. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (redakcija galiojusi iki 2015 m. vasario 12 d.) 22.13 punktas numato laikytis reikalavimo, kad rūkantys asmenys būtų laikomi atskirai nuo nerūkančiųjų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsiliepime pažymima, kad nėra užfiksuota pareiškėjo nei žodinių, nei rašytinių prašymų ar pageidavimų būti laikomam atskirai nuo rūkančiųjų asmenų, ar skundų, kad kameroje yra rūkoma. Pareiškėjas skunde teigia esąs nerūkantis, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad areštinės administracija neišsiaiškino pareiškėjo noro būti laikomam su nerūkančiais asmenimis ir šios teisės neužtikrino. Tauragės AVPK atsiliepime nurodyta, kad A. N. buvimo areštinėje metu nebuvo užregistruota nė vieno jo skundo, kad rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais.

Higienos normos HN 37:2009 12 punktas numato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims teisės akto nustatyta tvarka turi būti užtikrinta asmens sveikatos priežiūra. Policijos areštinėje laikomų asmenų sveikatos priežiūra yra reglamentuota Taisyklių 70-79 punktuose. Taisyklių 72 punkte nustatyta, kad bendruomenės slaugytojas inter alia privalo kasdien apžiūrėti asmenis, kuriems paskirtas ambulatorinis gydymas, išduoti jiems vaistų; priimti gydytojo paskirtus medikamentus, jei asmuo yra atvežamas iš tardymo izoliatoriaus ar kitos įkalinimo įstaigos ir jam yra skirtas tęstinis gydymas. Pagal Taisyklių 75 punktą, prireikus policijos areštinės viršininkas (jo nesant – budėtojas) gali kviesti sveikatos priežiūros įstaigų medicinos specialistus įvertinti policijos areštinėje laikomo asmens sveikatos būklės ir suteikti jam pirmosios medicinos pagalbos.

Atsiliepime pažymėta, kad Areštinėje dirba bendruomenės slaugytoja D. L., kuri pildo Sveikatos priežiūros ir medicininės pagalbos suteikimo žurnalą, o įrašai žurnale įrodo, kad pareiškėjo sveikata buvo periodiškai tikrinama ir jis nusiskundimų sveikata beveik neturėjo. Atsiliepime taip pat pažymėta, jog budinčio paprašius vaistų, jam buvo suteikta medicininė pagalba, buvo duota paracetamolio tabletė.

Iš byloje pateiktos Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo kopijos (b. l. 25A-33) nustatyta, kad pareiškėjo sveikata buvo tikrinta 2014 m. rugsėjo 24 d. (žurnalo įrašo eil. Nr. 2189), 2014 m. rugsėjo 25 d. (eil., Nr. 2200), 2014 m. rugsėjo 26 d. (eil. Nr. 2210), 2014 m. rugsėjo 29 d. (eil. Nr. 2226), 2014 m. rugsėjo 30 d. (eil. Nr. 2243), 2014 m. lapkričio 26 d. (eil. Nr. 2853), 2014 m. lapkričio 27 d. (eil. Nr. 2870), 2014 m. lapkričio 28 d. (eil. Nr. 2887) ir pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, išskyrus 2014 m. rugsėjo 26 d. nurodė, kad susirgo sloga. Nustatyta diagnozė – bronchito paūmėjimas. Pareiškėjui duota paracetamolio, taip pat išrašyti kiti vaistai nuo ligos. Aptarti įrodymai leidžia spręsti, kad nepagrįstas pareiškėjo argumentas apie asmens sveikatos priežiūros neužtikrinimą.

Higienos normos HN 37:2009 8 punktas numato, jog policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Higienos normos HN 37:2009 9 punktas nustato, kad policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus. Taisyklių 61 punkte nustatyta, jog asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos, kaip ir Kalėjimų departamento tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras. Taisyklių 62 punktas numato, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų). Taisyklių 64 punktas nustato, jog valgiaraštį sudaro maistą tiekianti įmonė, vadovaudamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintomis policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo normomis. Taisyklių 66 punktas nustato, jog karštas maistas turi būti išduodamas ne vėliau kaip per 2 valandas nuo jo paruošimo, įskaitant ir pristatymo laiką. Asmenims, kurie negali pavalgyti laiku, maistas gaminamas ir patiekiamas atskirai.

Iš 2013 m. kovo 27 d. viešojo pirkimo areštinėje laikomų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 85-4-ST2-17, sudarytos tarp Tauragės AVPK ir UAB „Girupis“, matyti, kad laikino sulaikymo kamerose esantys suimtieji maitinami 3 kartus per dieną, t. y. patiekiami pusryčiai, pietūs ir vakarienė (sutarties 2.4 punktas) (b. l. 17-18). Sutarties 2.5 punktas numato, jog pardavėjo tiekiamas maistas turi atitikti Lietuvos Respublikos maisto įstatymo, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymo, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ kitų teisės aktų reikalavimus, deklaruojamus Lietuvos standartus arba įmonės standartus.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ fiziologinės mitybos norma nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose per parą – 2 298 kcal.

Iš UAB „Girupis“ sudaryto valgiaraščio matyti, jog vienam asmeniui per parą tenkanti fiziologinė mitybos norma – 2 312,03 kcal (b. l. 19-20), t. y. atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintą fiziologinę mitybos normą vienam nedirbančiam asmeniui. Tauragės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 11 d. patikrinimo akte Nr. AK-1 nurodyta, kad patikrinus valgiaraščius nustatyta, jog policijos areštinėje laikomiems asmenims patiekiamas maistas sudaro 2 384 kcal ir tai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintas Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Aptarti įrodymai leidžia spręsti, jog nepagrįstas pareiškėjo teiginys dėl netinkamo maitinimo.

Pažymėta, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Taisyklių 54 punkte nustatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti. Taisyklių 55 numato, jog pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus. Iš Tauragės AVPK operatyvaus valdymo skyriaus areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimo grafiko (b. l. 16A) matyti, kad kamerose Nr. 5 ir Nr. 8 kalintys asmenys reguliariai, kas valandą per dieną išvedami pasivaikščioti. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu akivaizdu, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas apie teisės į pasivaikščiojimą lauke pažeidimą.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas nurodė, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma (neilgas kalinimas perpildytoje kameroje) nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog kameros perpildymas trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime ir sumenkino pareiškėjo orumą bei sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę bei mastą, sprendžiama, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis būtų nepatyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Jau minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti žalą. Pareiškėjas 14 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose ne tik vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, bet ir kamerose, kuriose galimai buvo graužikų, todėl teismas sprendė, jog šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismas, vertindamas minėtas aplinkybes bei atsižvelgdamas į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę bei intensyvumą į formuojamą EŽTT praktiką ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 10 500 Eur, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 150 Eur.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad skundžiamo teismo sprendimas buvo priimtas neobjektyviai, neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų visumos bei pateiktų dokumentų. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo dalis dėl 150 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo A. N. turėtų būti laikoma nepagrįsta ir pakeista priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo A. N. skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Nurodo, jog nėra duomenų, kad dėl 0,66 m2 ir 1,15 m2 mažesnio vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto pareiškėjui pablogėjo sveikata, jis patyrė dvasinį sukrėtimą ar emocinę depresiją. Be to, atsižvelgiant į asmenų laikymo policijos areštinėje specifiką, pažymėta, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, konvojuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) yra skirta asmenų pasivaikščiojimui gryname ore ir tuo metu laikomi asmenys nebūna kamerose. Pareiškėjas buvimo areštinėje metu nesiskundė dėl kamerose laikomų asmenų skaičiaus ir jam tenkančio ploto. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas areštinėje praleido 14 parų ir nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl jo laikymo 14 parų mažiau nei nustatyta vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto būtų sukeltos neigiamos pasekmės, sveikatos sutrikimai ar atsiradusi uždarų patalpų baimė, tvirtinti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus ar buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai, nėra pagrindo.

Pabrėžia, jog teismas nenustatė, kad Tauragės AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Tauragės AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu. Nenustatyta, kad nagrinėjamu atveju būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos.

Apžiūros registruojamos Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnale. Įrašai šiame žurnale patvirtina, kad graužikai pastebėti 2014 m. rugsėjo 19 d. ir 2014 m. gruodžio 16 d. Patikrinimų metu pastebėjus kenkėjus nors vienoje iš kamerų yra pažymima kenkėjų stebėjimo žurnale ir atliekama dezinsekcija ar (ir) deratizacija. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pastebėjus vabzdžius ar graužikus iškart yra atliekami veiksmai, o iki kol buvo patalpintas A. N. į areštinę pirmą kartą, nuo deratizacijos buvo praėjusios 4 dienos. Galima teigti, kad per tiek dienų graužikų, atlikus deratizaciją, jau nebebuvo. Teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, neatsižvelgė į pateiktą graužikų ir vabzdžių kontrolės darbų atlikimo žurnalą, iš kurio matyti, kad graužikų ir vabzdžių kontrolė yra atliekama kiekvieną mėnesį ir ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. 2014 m. lapkričio 25 d. kenkėjų nepastebėta (pareiškėjas buvo nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d.), 2014 m. gruodžio 16 d. atlikta deratizacija ir pastebėti kenkėjai jau po 14 dienų, nuo pareiškėjo nebuvimo areštinėje. Teismas nepagrįstai, remdamasis prielaida, padarė išvadą, kad areštinės kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo graužikų.

Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė ir nenustatė visų būtinų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, nustatydamas žalos padarymo faktą rėmėsi prielaida ir nurodė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotą minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui tik 14 parų teko mažesnė nei nustatyta vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma, į tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgus į tai, kad buvimas 14 parų mažesniame plote nei nustatyta teisės normose nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, atsižvelgiant į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė žalos padarymo faktą. Pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas A. N. atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas priteisė jam per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, atitinkamai nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų motyvų. Pareiškėjas teismo sprendimo neskundė dėl to, jog neturi lėšų pasisamdyti advokatui. Sutinka su tuo, kad teismas bent iš dalies tenkino jo skundą, kadangi neturi galimybių jo apskųsti. Atsakovo skundas yra visiškai nepagrįstas, teismas įrodė atsakovo padarytus pažeidimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. Areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, taip pat higienos normų ir kitų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą bei nurodo, jog šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Tauragės AVPK administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas Areštinėje 14 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose ne tik vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, bet ir kamerose, kuriose galimai buvo graužikų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Higienos normos HN 37:2009 53 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama teritorinėse policijos įstaigose nustatyta tvarka. Iš teismui pateiktos 2012 m. kovo 22 d. privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo paslaugų vykdymo sutarties bei 2014 m. vasario 25 d. šios sutarties pratęsimo su UAB „Rudagys“ (b. l. 21, 22) matyti, jog UAB „Rudagys“ atlieka Tauragės AVPK areštinės apžiūrą, įvertina jos užkrėstumą kenkėjais. Apžiūros registruojamos Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnale. Įrašai šiame žurnale patvirtina, kad graužikai Areštinėje buvo pastebėti 2014 m. rugsėjo 19 d. ir 2014 m. gruodžio 16 d. (b. l. 20A). Taigi, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, į bylą pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius dėl graužikų buvimo Areštinėje. Kaip teisingai pastebi atsakovas, iš įrašų Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnale matyti, jog tuo metu, kai pareiškėjas į Areštinę buvo patalpintas pirmą kartą (2014 m. rugsėjo 23 d.), nuo deratizacijos buvo praėjusios 4 dienos, o pareiškėjui Areštinėje buvus nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., graužikai buvo pastebėti tik 2014 m. gruodžio 16 d. Vadovaudamasis bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nepaneigtas pareiškėjo argumentas, jog jo buvimo Areštinėje metu buvo graužikų.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu Areštinės patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui Tauragės AVPK areštinėje tekusio kameros ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, o būtent Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu.

Nagrinėjamu atveju vertinant, ar yra visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant kyla valstybės prievolė atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, ir ar pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, remiamasi visais byloje pateiktais įrodymais bei šių įrodymų visuma, įrodymai, iš jų ir pareiškėjo paaiškinimai, vertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 16) matyti, jog pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje buvo periodiškai laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. (7 paras) kameroje Nr. 5, kurios plotas – 11,86 kv. m, su trimis asmenimis (iš viso 4 asmenys, vienam asmeniui teko 2,97 kv. m ploto); nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. (7 paras) kameroje Nr. 8, kurios plotas – 14,73 kv. m, su penkiais asmenimis (iš viso 6 asmenys, vienam asmeniui teko 2,46 kv. m ploto), t. y. 14 dienų pareiškėjo laikymo sąlygos neatitiko Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (pareiškėjui teko 2,97 kv. m ir 2,46 kv. m gyvenamojo ploto, neatskaičius sanitarinio mazgo ploto). Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui pagrįstai buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o atsakovo argumentai, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija, atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai laikymui Areštinėje būdingus nepatogumus (tai, kad pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjui mažiausias tekęs kameros plotas buvo 2,46 kv. m (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), kitu laikotarpiu, kuomet buvo neužtikrinamas minimalus kameros plotas (5 kv. m asmeniui), plotas pareiškėjui teko 2,97 kv. m plotas (neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt (atitinkamai 299,76 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972), be to, administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pagrįstai įvertintas 150 Eur suma. Nors teisėjų kolegija konstatavo, jog pareiškėjo teiginiai dėl graužikų buvimo Areštinėje bylos medžiaga yra paneigti, tačiau mažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį nėra pagrindo. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto, nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu ir neturtinės žalos dydį apskaičiavo vertindamas, jog pareiškėjui turėjo tekti minimalus 3,6 kv. m plotas, dėl to konstatavus, jog pareiškėjui turėjo tekti didesnis minimalus kameros plotas (5 kv. m), tačiau paneigus argumentą, jog kamerose buvo graužikų, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma vertintina kaip pagrįsta.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan