2020-10-07 Nr. AB-18722-3-64-3-00118-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2229-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00118-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovas) 3 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas) jis buvo laikomas nuo 2018 m. spalio 15 d. iki 2019 m. sausio 28 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis buvo laikomas trumpalaikio laikymo kamerose (toliau – ir TLK) apie 5 valandas, negalėjo pasinaudoti tualetu, kadangi jis atitvertas, bet be užuolaidų, ir jei būtų atlikinėjęs gamtinius reikalus, jį būtų matę kiti asmenys. TLK nebuvo kriauklės, kurioje, atlikus gamtinius reikalus, būtų galima nusiplauti rankas. Gyvenamosiose kamerose veisiasi tarakonai ir blakės. Pareiškėjas buvo sukandžiotas blakių. Pareiškėjas turi aukštą kraujospūdį, o kamerose nėra įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas. Buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore 3 valandas per parą. Kamerose ant lubų kaupėsi drėgmė ir pelėsis, nebuvo įrengta džiovyklė, prie stalo buvo tik viena kėdė, nebuvo ventiliacijos. Dėl oro trūkumo jam kasdien skaudėjo galvą. Nebuvo įrengtas radijo taškas. Kamerose nebuvo spintelių – inventoriaus susidėti asmeniniams daiktams. Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, iš kurio sklido nemalonus kvapas.

3. Pareiškėjo teigimu, jis dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, įgijo baimę, jautė pažeminimą. Visi šie neigiami išgyvenimai pareiškėjo dvasinei pusiausvyrai padarė neigiamą poveikį ir žalą.

4. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Kamerose oro temperatūra ir oro santykinė drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus. Suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, net ir po tinku esančius elektros laidus. Todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu nebuvo patikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (toliau – ir NVSC) nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto veikimo dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo M. T. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl patalpų (gyvenamosios kameros, TLK, kratos atlikimo ir kt.), kuriose jis buvo laikomas, neatitikimo higienos normų reikalavimams, nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir HN 134:2015). Iš NVSC patikrinimo aktų teismas nustatė, jog kamerose Nr. 47, 50 ir 61 nustatytas higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas (apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs – lempos be apsauginių gaubtų). Kitų pažeidimų šiose kamerose nenustatyta.

9. Teismas nustatė, kad 2018 m. rugsėjo 10 d. buvo atliktas remontas kameroje Nr. 56. Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (pareiškėjo laikymo metu ar praėjus neilgam laiko tarpui prieš ar po pareiškėjo patalpinimo į šias patalpas), nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, NVSC ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas nurodė, kad teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 47, 50 ir 61, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas taip pat konstatavo, kad neįrodyta, jog kitos patalpos (išskyrus nustatytus pažeidimus), kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, jog TLK sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo bendro kameros ploto, dėl to pareiškėjas negalėjo pasinaudoti tualetu, nes būtų pažeistas jo privatumas, gyvenamosiose kamerose iš sanitarinio mazgo nuolat sklido nemalonus kvapas, teismas vertino atsakovo atstovo pateiktus duomenis ir nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,82 m (kamera Nr. 56) iki 2,30 m (kamera Nr. 46), TLK sanitariniai mazgai atitverti iš trijų pusių ne žemesne, kaip 1,5 metro aukščio, pertvara, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami ir į atskirą tualeto patalpą.

11. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo yra abstraktaus pobūdžio, skunde pareiškėjas nurodė, kad TLK sanitariniu mazgu nesinaudojo. Teismas pažymėjo, jog TLK asmenys laikomi kelias valandas, o pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kad būdamas TLK jis kreipėsi į pareigūnus dėl nuvedimo į uždarą tualetą. Teismas nustatė, jog pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu į TLK buvo patalpintas 2 kartus, tačiau nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kad atsakovo atstovas nebūtų jam sudaręs galimybės nueiti į atskirą patalpą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, o vėdinimas buvo tik per langą, pagrįstais pripažino pareiškėjo teiginius dėl kameroje ir TLK buvusio blogo oro.

12. Teismas vertino pareiškėjo teiginį, jog buvo pažeista jo teisė pasivaikščioti gryname ore 3 valandas per parą. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 1/01-130 1.3 punktą, nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, jog Šiaulių TI direktoriaus įsakymas dėl pasivaikščiojimo trukmės nebuvo vykdomas, pareiškėjas skundų Šiaulių TI administracijai dėl pasivaikščiojimo trukmės neteikė, todėl teismas atmetė šį pareiškėjo argumentą.

13. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius dėl tarakonų ir blakių, nes iš NVSC patikrinimo akto nustatė, kad dėl patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos pažeidimų nenustatyta. Šias aplinkybes patvirtino atsakovo atstovo pateikti „Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnalo“ kopijos bei dezinfekcijos planai.

14. Dėl signalizacijos mygtuko teismas aptarė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 2 bei 14.4 punktus, atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų ar argumentų, kad aliarminiam iškvietimui įrengti reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams, ir sprendė, jog atsakovo atstovui neįrodžius minėtų aplinkybių, konstatuotina, jog teisės aktai Šiaulių TI nustatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau Šiaulių TI nesilaikė šio reikalavimo. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė, kuo jam pasireiškė neturtinė žala šiuo aspektu, jo teiginiai yra deklaratyvūs, todėl sprendė, kad neįrodyta, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl pavojaus mygtuko nebuvimo.

15. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, sprendė, kad Šiaulių TI patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. gyvenamosiose kamerose, be kito inventoriaus, yra ir spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai), veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, be kito inventoriaus, yra pastatomos lentynos, taburetės arba suoliukas. Teismas nustatė, jog pareiškėjas neteikė skundų dėl inventoriaus trūkumo Šiaulių TI administracijai, todėl sprendė, kad neįrodyta, jog patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo būtino inventoriaus.

16. Teismas pareiškėjo teiginius dėl džiovyklės nebuvimo vertino kaip abstrakčius ir nedetalizuotus. Pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, todėl teismas argumentus dėl džiovyklės nebuvimo atmetė.

17. Teismas nustatė, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 97 punkte nustatyta, kad kamerose, kuriose laikomi suimtieji, įrengiami radijo taškai. Eksploatavimo taisyklių 2 punkte nustatyta, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teismas sprendė, kad radijo taško įrengimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, o pareiškėjo teiginiai dėl radijo taško įrengimo yra deklaratyvūs, pareiškėjas Šiaulių TI administracijai neteikė skundų dėl radijo taško nebuvimo, nenurodė, kuo pasireiškė neturtinė žala, todėl šį teiginį atmetė.

18. Teismas įvertino pareiškėjo sveikatos istoriją ir darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui ir pažymėjo, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, pažeidimo pripažinimas paprastai laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

19. Teismas nusprendė pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III. 20. Pareiškėjas M. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skunde nurodytas aplinkybes ir teigia, kad teismas, nors ir nustatė jo teisių pažeidimus, tačiau nepaisydamas to, kad jie tęsėsi ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2018 m. spalio 15 d. iki 2019 m. sausio 28 d., priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą dėl jo teisių pažeidimo pripažinimo ir netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

22. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003, kurioje konstatuota, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Pareiškėjas teigia, jog jo prašoma atlyginti neturtinė žala 3 300 Eur atitinka protingumo ir proporcingumo principus.

23. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovo atstovas nurodo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš trijų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, o pareiškėjas tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde dėsto lakoniškus, įrodymais nepagrįstus argumentus, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų.

25. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad TLK laikomi asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Nors kameros Nr. 47, 50 ir 61 neatitiko higienos normų reikalavimų, atsakovo atstovo vertinimu, teismo sprendimas, kad negalima konstatuoti pažeidimų kitose kamerose, yra pagrįstas, nes esant blogoms sąlygoms, kalintys asmenys kreipiasi su skundais į Šiaulių TI administraciją ar atitinkamas institucijas, o šiuo atveju skundų dėl kitų kamerų nebuvo gauta. Šiaulių TI yra eksploatuojamas nuo 1911 metų, todėl statybos darbai, sumenkinantys pastato vertingąsias savybes, yra draudžiami. Atsižvelgiant į tai, papildomą ventiliaciją nėra galimybės įrengti.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Pareiškėjas nepateikė jokių teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, taip pat nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs teismas, pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

27. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertintina kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena iš aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Bylos dalykas – 3 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui M. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2018 m. spalio 15 d. iki 2019 m. sausio 28 d.

29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl jam neužtikrintų tinkamų sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad kamerose Nr. 47, 50 ir 61 apšvietimo įrenginiai buvo techniškai netvarkingi, nesaugūs – lempos be apsauginių gaubtų, kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų ir jose buvo blogas kvapas, pareiškėjas dėl šių pažeidimų patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kameroje nebuvo aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko), tačiau konstatavo, jog neįrodyta, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kitas pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų pripažino nepagrįstomis ir neįrodytomis. Taip pat pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui nepriteistinas žalos atlyginimas pinigais, ir nurodo, kad jam turi būti priteistas 3 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes, susijusias su jam neužtikrintomis kalinimo sąlygomis, kurias buvo nurodęs skunde ir kurias išnagrinėjo ir įvertino pirmosios instancijos teismas.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, pabrėžia, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų ir jo patirtos neturtinės žalos turėtų būti pripažintos neteisingomis.

33. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

34. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo nusiskundimų inventoriaus ir džiovyklių nebuvimu, drėgmės kamerose, negalėjimu pasinaudoti uždaru tualetu laikinojo sulaikymo kamerose, kad jis šiose kamerose praleido nuo 4 iki 5 valandų, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos dėl neįrengto aliarmo mygtuko.

35. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai išdėstė argumentus dėl minėtų aplinkybių bei dėl neturtinės žalos atlyginimo nepriteisimo pinigais, todėl pareiškėjas be jokio pagrindo nurodo, kad jam teismo sprendimas nesuprantamas.

36. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą priteisti jam 3 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pirmiausia pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

37. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija, t. y. neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

38. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

39. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018 ir kt.).

40. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl šioje byloje nurodytų jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir nustatė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė