2017-10-05 Nr. AB-17909-3-61-3-02289-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Test Word Document

Administracinė byla Nr. AS-850-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02289-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas: 1) stabdyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. birželio 7 d. raštą Nr. (23.1-08-3-5)RNA-18310 „Dėl išieškojimo iš V. Š., vykdant užsienio valstybės prašymą“ (toliau – ir VMI raštas); 2) pateikti skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai, vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, dėl nepagrįstos mokestinės prievolės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 11 d. nutartimi (b. l. 7–8) atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei 3 dalimi ir nustatė, kad pareiškėjo skunde pareikšti reikalavimai yra nenagrinėtini teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Teismas įvertino, kad pareiškėjo ginčijamas VMI raštas yra tik tarpinis procedūrinis sprendimas, kurio panaikinimas negalėtų sukelti jam teisinių pasekmių, dėl ko ginčo dėl šio administracinio akto panaikinimo kėlimas teisme neatitinka ABTĮ 5, 23 straipsnių reikalavimų ir negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas antru skundo reikalavimu prašo pateikti skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai, vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, dėl nepagrįstos mokestinės prievolės. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal apygardos administracinio teismo kompetenciją, numatytą ABTĮ 20 straipsnyje, teismui nenumatyta tokia funkcija. Pažymėjo, kad tai tik pareiškėjo fundamentali teisė pačiam kreiptis į atitinkamas institucijas dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų ir ginti savo galimai pažeistas teises. Tokio pobūdžio pareiškėjo keliamas reikalavimas neatitinka ABTĮ 5, 23 straipsnių reikalavimų ir negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas, gindamas savo galimai pažeistas teises, pats turi kreiptis į Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybą ir ginčyti susidariusią skolą.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 26–27) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį ir jo skundą priimti.

Pareiškėjas pažymi, kad VMI rašte nurodyta, jog šis raštas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka Vilniaus apygardos administraciniam teismui ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo šio rašto gavimo dienos, todėl, laikydamasis šio termino, pateikė skundą dėl minėto rašto teismui.

Teigia, kad Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės 1993 m. balandžio 27 d. pasirašytos Sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 28 straipsnio „Pagalba renkant mokesčius“ 2 dalyje nustatyta, kad „kai sutartį sudaranti šalis prašo surinkti mokesčius, kurių surinkimui pritarė kita sutartį sudaranti šalis, tai ta kita sutartį sudaranti šalis renka šiuos mokesčius, vadovaudamasi savo mokesčių rinkimo įstatymais, ir renka juos taip, kaip mokesčius, kurie priklauso jai pačiai“. Nagrinėjamu atveju atsakovas yra vykdanti Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymą institucija, todėl, pareiškėjo nuomone, jis turi teisę skųsti jos veiksmus. Be to, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju yra keliamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Šia nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuriame jis iškėlė du reikalavimus: 1) stabdyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. birželio 7 d. raštą Nr. (23.1-08-3-5)RNA-18310 „Dėl išieškojimo iš V. Š., vykdant užsienio valstybės prašymą“; 2) pateikti skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai, vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, dėl nepagrįstos mokestinės prievolės.

Išanalizavus pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateikto atskirojo skundo argumentus, matyti, kad pareiškėjas nesutinka tik su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti pirmąjį jo skundo reikalavimą (t. y. stabdyti VMI raštą). Pareiškėjas atskirajame skunde jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria buvo atsisakyta priimti jo skundo antrąjį reikalavimą (pateikti skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai, vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, dėl nepagrįstos mokestinės prievolės), nenurodo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reglamentavimą bei skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties atitinkamus motyvus, jiems pritardama, konstatuoja, jog pareiškėjo skundo reikalavimas pateikti skundą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybai, vadovaujantis Norvegijos Karalystės įstatymais, dėl nepagrįstos mokestinės prievolės, yra nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), todėl pagrįstai buvo atsisakyta jį priimti nagrinėti. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip buvo minėta prieš tai, ir pats pareiškėjas savo atskirajame skunde nenurodo jokių nesutikimo su minėta skundžiamos nutarties dalimi argumentų, šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (b. l. 1) pirmuoju reikalavimu prašo stabdyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. birželio 7 d. raštą Nr. (23.1-08-3-5)RNA-18310 „Dėl išieškojimo iš V. Š., vykdant užsienio valstybės prašymą“ (b. l. 6). Šiame rašte nurodyta, kad „Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau VMI prie FM) 2017-06-01 gautas Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos prašymas išieškoti iš V. Š., gim. 1988-04-07, 5 686,75 Eur nesumokėtų mokesčių ir delspinigių skolą už 2015 ir 2016 metus bei su prašymu susiję dokumentai. Prašymas pateiktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės 1993-04-27 pasirašytos sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 28 straipsniu „Pagalba renkant mokesčius“. Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnyba patvirtina, kad prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus bei visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti. Pranešame, kad jeigu per 30 dienų nuo šio rašto gavimo dienos mokestinės prievolės neįvykdysite, ji bus išieškoma iš Jūsų kredito (mokėjimo) įstaigų sąskaitose esančių lėšų ar/ir turto, sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą pateikus vykdyti antstoliui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso tvarka. Šis raštas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Vilniaus apygardos administraciniam teismui (Žygimantų g. 2, 01102 Vilnius) ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo šio rašto gavimo dienos.“

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje įvertino, kad minėtas VMI raštas yra tarpinis procedūrinis sprendimas, kurio panaikinimas negalėtų sukelti teisinių pasekmių, dėl ko ginčo dėl šio administracinio akto panaikinimo kėlimas teisme neatitinka ABTĮ 5 ir 23 straipsnių reikalavimų ir negali būti teisminio nagrinėjimo dalykas, todėl analizuojamą pareiškėjo skundo reikalavimą atsisakė priimti, nes jis nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS‑185‑822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. birželio 7 d. rašto Nr. (23.1-08-3-5)RNA-18310 „Dėl išieškojimo iš V. Š., vykdant užsienio valstybės prašymą“ sustabdymo negali būti laikomas savarankišku skundo reikalavimu, ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pabrėžtina, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 20 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atitinkamai, pasisakydama dėl pareiškėjo ginčijamo VMI rašto, be kita ko, įvertinusi jo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis raštas, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, kuris pats savaime pareiškėjui savarankiškų materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Šis raštas yra informacinio pobūdžio, tik informuojantis pareiškėją apie VMI gautą Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos pretenziją ir suteikiantis pareiškėjui galimybę arba laisva valia įvykdyti mokestinę prievolę arba pateikti atsakovui įrodymus ir argumentus, kodėl ši mokestinė prievolė nėra pagrįsta. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui materialines teisines pasekmes sukeliantis atitinkamas sprendimas turi būti priimtas vadovaujantis, be kita ko, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-143 „Dėl Sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką užsienio valstybėje FR1067 formos, Sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą FR1068 formos bei su sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą vykdymu susijusių sprendimų formų FR1089, FR1088, FR1098 ir FR1097 bei jų užpildymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 3-102; aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2014 m. gruodžio 4 d.) bei atitikti šiuo įsakymu patvirtintą sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą formą FR1068. Toks sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamas VMI raštas negali būti administracinės bylos dalyku ir, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakė priimti analizuojamą pareiškėjo skundo reikalavimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. Š. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas