2016-06-13 Nr. AB-12736-3-62-3-00469-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1616-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00469-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Alytaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario mėn. iki 2015 m. balandžio 10 d. jis buvo laikomas Alytaus pataisos namuose kamerų tipo patalpose nežmoniškomis sąlygomis. Nurodė, jog kameros buvo nuolat perpildytos, jose kaupėsi drėgmė, buvo netinkamas apšvietimas ir oro temperatūra. Teigė, kad Alytaus PN pareigūnai nereagavo į pareiškėjo paaiškinimus ir prašymus. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė žalą – depresiją, sveikatos pablogėjimą, dvasinį diskomfortą, nepatogumus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime (b. l. 8–11) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

Atsiliepime pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad M. J. bausmę kamerų tipo patalpose atliko nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. Minėtais laikotarpiais pareiškėjui kamerose teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Alytaus visuomenės sveikatos centras yra atlikęs kamerų tipo patalpų patikrinimą ginčo laikotarpiu, kurio metu pažeidimų nebuvo nustatyta, tai patvirtina į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 12 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas Nr. PA-369. Atsakovo nuomone, jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos kamerų tipo patalpose, jis galėjo ginčyti pareigūnų veiksmus ar sprendimus, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Pareiškėjo medicininės kortelės duomenimis, galvos skausmai, kuriais pareiškėjas skundžiasi, atsirado dar vaikystėje, o kuomet skundėsi dėl nugaros skausmų, jam buvo pasiūlyta vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, tačiau pareiškėjas atsisakė. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (b. l. 37–41) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. vasario 24 d. buvo pažeista M. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas (gyvenamosios patalpos plotą); pareiškėjo reikalavimą dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi. Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. už administracijos nurodymų nevykdymą pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos, perkelti pareiškėją į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino dėl jo kalinimo perpildytose kamerų tipo patalpose, kur gyvenamasis plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1. ir 111.2 punktais. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog pareiškėjui kamerų tipo patalpose laikotarpiu, nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. vasario 24 d. teko 3,38 kv. m. t. y. 3 dienas pareiškėjui teko 0,22 kv. m. ploto mažiau nei nustatyta teisės aktuose. Laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 24 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. pareiškėjui kamerų tipo patalpoje tenkanti ploto norma buvo užtikrinta t. y. 3,6 kv. m. ir didesnis plotas.

Pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpoje esančių lovų skaičių, tačiau todėl tai neatspindi faktinės padėties. Atskirais laikotarpiais pareiškėjui galėjo tekti didesnis gyvenamasis plotas, nei nurodytas atsakovo atsiliepime, kadangi, bylos duomenimis, kameros atskirais laikotarpiais nebuvo užpildytos. Atsižvelgiant į surinktus duomenis pastebėta, jog pareiškėjui 3 dienas nebuvo užtikrinta sąlyga į teisės aktuose numatytą kamerų tipo patalpoms taikomą ploto normą.

Tačiau iš esamų byloje duomenų matyti, jog pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje.

Vadovaujantis Taisyklių 111.1 ir 111.2 punktų nuostatomis bei teismo nustatytų aplinkybių pagrindu daryta išvada, jog Taisyklėse nustatytos minimalios ploto normos vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu buvo pažeistos, taigi atsakovas iš esmės neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam ir taip buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau pabrėžta, jog minimali gyvenamojo ploto riba, nustatyta asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose, buvo pažeista nežymiai, t. y. 0,22 kv. m ir šis pažeidimas truko 3 paras.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindė aplinkybėmis, kad Alytaus pataisos namų kamerose buvo drėgna, trūko oro, apšvietimo, buvo šalta. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), jos 6, 2, 26, 22, 28 punktais. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN kamerų netinkamo apšvietimo, temperatūros ar drėgmės. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, 2014 m. gruodžio 12 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. PA-369, kuriame nurodyta, kad visose kamerų tipo kamerose atliktas kapitalinis remontas. Kiekvienoje kameroje įrengta tualeto patalpa su plautuve, tiekiamas šaltas tekantis vanduo. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PA-369, patikrinimo išvadoje, nurodyta jog tikrinimo metu pažeidimų nenustatyta. Teismas neabejojo Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. akte Nr. PA-369 pataisos namų vertinimu, jų išvada, jog pataisos namai atitinka Lietuvos higienos normą HN 76:2010. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kamerų tipo patalpų temperatūros, oro trūkumo joje, didelės drėgmės ir nepakankamo apšvietimo atmesti kaip nepagrįsti.

2015 m. liepos 13 d. pareiškėjas teismui pateikė prašymą, jog teismas išreikalautų duomenis iš atsakovo, kurie patvirtintų jo prastą sveikatos būklę. Į bylą pateikti atsakovo įrodymai apie pareiškėjo sveikatos būklę, t. y. 2015 m. balandžio 28 d. medicinos dokumentų išrašas, kuriame yra nurodyta, jog pareiškėjas skundėsi galvos skausmais, kurie jam kartojasi nuo vaikystės, taip pat nugaros skausmais, tačiau 2013 m. siūlant važiuoti į laisvės atėmimo ligonę ištyrimui, jis atsisakė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas atsisakė vykti į laisvės atėmimo vietų ligoninę specialistų konsultacijai, o kitų įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nėra, pareiškėjo argumentai, dėl prastų kalinimo sąlygų neigiamo poveikio jo sveikatos būklei atmesti kaip nepagrįsti.

Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismas pažymėjo, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (kamerų tipo patalpos plotą), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

III. Pareiškėjas M. J. apeliaciniu skundu (b. l. 44) prašo peržiūrėti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą ir pareiškėjui priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodo, kad Alytaus PN buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, kameroje buvo mažas plotas, joje buvo dviese ir nebuvo galima nuteistiesiems net vaikščioti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 48–49) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė teisės normų, tinkamai įvertino visas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus ir nėra pagrindo sprendimą naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Alytaus pataisos namuose kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas (gyvenamosios patalpos plotą), tačiau reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisiant pinigines lėšas netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Pareiškėjas M. J. prašomos atlyginti neturtinės žalos, padarytos nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2015 m. balandžio 10 d., atsiradimą siejo su aplinkybe, kad Alytaus PN buvo laikomas perpildytose kamerų tipo patalpose, kuriose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1–111.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš byloje esančių duomenų (b. l. 14–20), vadovaujantis nurodytu kamerų plotu ir lovų, įrengtų tose kamerose, skaičiumi, matyti, kad ginčo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN kamerų tipo patalpose, 3 dienas, būnant kameroje Nr. 33 (2014 m. vasario 21 d. – 2014 m. vasario 24 d.), jam teko 0,22 kv. m ploto mažiau, nei nustatyta teisės aktuose, t. y. teko 3,38 kv. m gyvenamojo ploto, o kitomis dienomis minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į tai, byloje pagrįstai nustatyta, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu 3 dienas nebuvo užtikrintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, vykdymas, todėl Alytaus PN administracija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Tuo tarpu kiti pareiškėjo skundo teiginiai – kad buvo laikomas kamerose, kuriose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro – nėra konkretūs, juos paneigia atsakovo į bylą pateikti Statybos-remonto darbų rangos sutartis, pažymos apie atliktų darbų vertę, Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. gruodžio 12 d. patikrinimo aktas Nr. PA-369 (b. l. 21–29). Šie įrodymai patvirtina, kad visose kamerų tipo patalpose dar 2010 metais atliktas kapitalinis remontas, 2014 m. gruodžio 9 d., t. y. jau pasibaigus ginčui aktualiam laikotarpiui, kai pareiškėjas buvo laikomas Alytaus PN kamerų tipo kamerose ir teigia patyręs žalą, Alytaus visuomenės sveikatos cento atlikto patikrinimo metu jos atitiko Lietuvos higienos normą HN 76:2010 reikalavimus, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuris pareiškėjo argumentus dėl temperatūros, drėgmės, apšvietimo netinkamumo ir oro trūkumo vertino kaip nepagrįstus, juo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde šiuo aspektu išsamiau ir nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Alytaus PN 3 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos, o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos bylos kontekste, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, taip pat tai, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, atsižvelgusi į tai, kad gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai ir šis pažeidimas truko tik 3 dienas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad padarytas pažeidimas nelaikytinas netinkamu elgesiu, patenkančiu į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią būtų būtina įvertinti pinigais.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Arūnas Dirvonas

Arūnas Sutkevičius