2013-07-15 Nr. AB-3569-3-61-3-03587-2010-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-978/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03587-2010-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Č. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Č. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja Č. B. (toliau – ir pareiškėja) 2010 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-28), kuriame prašė: 1) panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4046 ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8986-(2); 2) priteisti iš VRM ir Tarnybos nuo 2010 m. sausio mėnesio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį; 3) įpareigoti VRM ir Tarnybą mokėti pareiškėjai visą valstybinę pensiją; 4) priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėja taip pat prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų, susijusių su valstybinių pensijų mažinimu, konstitucingumą.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2010 m. Tarnyba mokėjo pareiškėjai sumažintą pareigūnų ir karių pensiją – 1 460,61 Lt, nors remiantis VRM 1999 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu jai iki sumažinimo buvo mokama 1 465,76 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija), o kartu su mokamu 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu pareiškėja gaudavo 1 825,76 Lt. Pareiškėja teigė, kad 2009 m. gruodžio 8 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis remiantis buvo sumažinta jos valstybinė pensija, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus. Taip pat teigė, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 16 straipsnio nuostatos, nes jose nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, tokiu būdu diskriminuojama viena iš socialinių grupių, t. y. valstybinių pensijų gavėjai.

Pareiškėja paaiškino, kad neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jai buvo padaryta neturtinė žala. Dėl valstybės nustatyto teisinio reguliavimo pareiškėja negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos valstybinės pensijos, dėl pensijos sumažinimo pareiškėja patyrė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą. Todėl prašė priteisti 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 37-40) paaiškino, kad Tarnyba ir VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kuriuo remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjos valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl pareiškėjos skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, Tarnybos ir VRM veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu, todėl nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę dėl žalos atlyginimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 43-44) prašė jį atmesti. Paaiškino, kad Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinė byla buvo sustabdyta kol Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtos bylos pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (bylos Nr. 47/2010, 48/2010, 49/2010, 21/2011) (b. l. 59-63) dėl Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinė byla buvo atnaujinta (b. l. 68).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu (b. l. 93–95) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad VRM 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 (b. l. 46) pareiškėjai buvo paskirta ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėta 1 465,76 Lt valstybinė pensija. Dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažintos valstybinės pensijos pareiškėja 2010 m. spalio 13 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą, o 2010 m. lapkričio 3 d. prašymu į VRM (b. l. 47, 49). Tarnyba 2010 m. spalio 20 d. rašte Nr. 11D(P)-4046 paaiškino, kad pareiškėjos pensija sumažinta, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (b. l. 48). VRM 2010 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. 1D-8986-(2) paaiškino, kad pareiškėjos pensija buvo perskaičiuota, remiantis Laikinuoju įstatymu, t. y. šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pagal 1 priede nurodytą formulę, pritaikius koeficientą 0,8 (1 825,76 Lt x 0,8 = 1 460,61 Lt) (b. l. 50). Laikinajame įstatyme nenumatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas. Atsižvelgdamas į ta, atsakovas nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą.

Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas, siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojant inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatuota, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Atsižvelgdamas į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu, tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjos valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota teisėtai ir pagrįstai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Pripažinęs pareiškėjos valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiavimą teisėtu ir pagrįstu, teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes tam nėra visumos viešosios atsakomybės sąlygų (pareiškėjos nurodytos valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, žalos pareiškėjai padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), taip pat atmetė reikalavimus dėl Tarnybos 2010 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 11D(P)-4046 bei VRM 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 1D-8986-(2) panaikinimo, kuriais atsakyta į jos prašymą dėl sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

III. Pareiškėja Č. B. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 101–115) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

1.Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo panaikinti Tarnybos 2010 m. spalio 20 d. sprendimą ir VRM 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. lD-8986-(2). Vidaus reikalų ministerija, Tarnyba, Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei Lietuvos Respublikos Seimas rengė, svarstė ir teikė Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo projektus sąmoningai ir nesuvokdami, kad toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimams. Todėl teismo sprendime nepagrįstai teigiama, kad šie subjektai ginčo laikotarpiu veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

2. Laikinajame įstatyme bei Valstybinių pensijų įstatyme numatytas valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimas ir nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas galimai prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Laikinojo įstatymo 15 straipsniu numatytas pensijos dydžio sumažinimo pratęsimas galioja vienos pensijos rūšies gavėjų grupei ir tai, apeliantės nuomone, prieštarauja Konstitucijos nuostatoms bei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei Vidaus reikalų ministerija nevykdo Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų, nes neteisėtai nusavino didesnę nei įstatymai numato dalį pareiškėjos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė iš atsakovo visos nusavintos valstybinės pensijos dalies ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėja skunde teismui valstybės institucijų neveikimą t. y. Konstitucinio Teismo sprendimų ir nutarimų nevykdymą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, priėmė neteisingą sprendimą. Atsakovai nevykdo nustatytų turtinių įsipareigojimų, nemokėdami visos paskirtos valstybinės pensijos diskriminuoja pareiškėją ir nukrypsta nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo ir tokiu būdu sukelia pareiškėjai neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad nevykdomi Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimai. Minėtų Konstitucinio Teismo nutarimų pagrindu pareiškėjai turi būti grąžinta neišmokėta valstybinės pensijos dalis, tačiau Vidaus reikalų ministerija, taikydama Laikinąjį įstatymą iki šiol riboja pareiškėjai mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, todėl pareiškėja patiria neturtinę žalą.

4. Teismas pareiškėjos skundo reikalavimus dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo vertino formaliai. Skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. lD-8986-(2) yra neišsamus ir biurokratinis, pareiškėjai nepaaiškintos aplinkybės, lėmusios jos valstybinės pensijos sumažėjimą. Dėl neteisėto teisinio reguliavimo pareiškėjai yra padaryta didelė turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėja patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pajautė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimus, pablogėjo jos reputacija, neturi lėšų išlaikyti save, priversta skolintis, paūmėjo jos ligos, sumažėjo bendravimo galimybės, juto garbės ir orumo pažeminimą, pasijuto nereikalinga savo valstybėje. Taigi, yra visos sąlygos Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, civilinei atsakomybei atsirasti.Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai).

5. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 123–124) prašo šį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė šiai administracinei bylai aktualias materialiosios teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantei paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta daugiau nė 20 procentų, t.y. sumažinimas neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodytos ribos. Todėl skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas yra teisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 126–127) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo nuo 2010 m. sausio 1 d. , teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą, prašė panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4046 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8986-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, priteisti iš VRM ir Tarnybos nuo 2010 m. sausio mėnesio iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, įpareigoti VRM ir Tarnybą mokėti pareiškėjai visą valstybinę pensiją, priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad atsakovas pareiškėjai mokamą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Todėl pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus dėl perskaičiuotų ir sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymo, neįvertino kitų Laikinojo įstatymo nuostatų neteisėtumo, todėl neteisėtai ir nepagrįstai nepriteisė pareiškėjai valstybinės pensijos nepriemokos, neturtinės žalos atlyginimo bei patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas, tinkamai rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija valstybinių pensijų perskaičiavimo ir sumažinimo klausimu, dėl pareiškėjos skundo priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Nagrinėjamam ginčui aktualiame Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Iš skundžiamų sprendimų, Tarnybos 2012 m. spalio 30 d. pažymos apie pareiškėjos 2010-2012 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)-5120 (b. l. 48, 50, 76) taip pat atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų į pareiškėjos skundą ir apeliacinį skundą argumentų matyti, kad pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama ją perskaičiavus, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir atitinkamą koeficientą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pareiškėjos valstybinei pensijai apskaičiuoti pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo taikomas koeficientas 0,8, kadangi pareiškėjai paskirta valstybinė pensija kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu sudarė 1 825,76 Lt, t. y. daugiau nei 1 800 Lt (Laikinojo įstatymo 1 priedas). Pareiškėjai paskirtos ir iki 2010 m. sausio 1 d. mokėtos valstybinės pensijos dydis (1 825,76 Lt per mėnesį), perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažėjo iki 1 460,61 Lt (1 825,76 Lt x 0,8), t. y. 365,15 Lt per mėnesį. Remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis pareiškėjai perskaičiuotos valstybinės pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažėjimas neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, valstybinės pensijos skirtumas, susidaręs pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjai negali būti grąžintas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai mokama valstybinė pensija buvo perskaičiuota (sumažinta) taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos atitinkančiomis Konstituciją, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimus dėl Tarnybos 2010 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 11D(P)-4046 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo Nr. 1D-8986-(2), kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjos skundus dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo, panaikinimo, bei neturtinės žalos atlyginimo, kadangi valdžios institucijų veiksmai buvo teisėti. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Vidaus reikalų ministerijos įpareigojimo ateityje mokėti pareiškėjui visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teismas neturėjo teisinio pagrindo netaikyti pareiškėjui pensijos dydžio apribojimo, nustatyto pagal Konstitucijai neprieštaraujančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Nepatenkinęs pareiškėjos skundo, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti teismo išlaidas (ABTĮ 44 straipsnis).

Dėl apeliantės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pateiktų išaiškinimų dėl praradimų, susidariusių sumažinus valstybines pensijas kompensavimo mechanizmo nustatymo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam ginčui aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija vadovavosi tinkamai. Nagrinėjamam ginčui aktualus būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame ištirta pareiškėjai perskaičiuojant pensiją taikytos įstatymo normos (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio) atitiktis Konstitucijai, tuo pačiu plėtojant oficialią konstitucinę doktriną (vystytą ir 2010 m. birželio 29 d. nutarime) dėl įstatymų leidėjo teisės koreguoti pensijų teisinį reguliavimą valstybėje susidarius ypatingai situacijai.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog susidarius ypatingai situacijai, mažinant valstybines pensijas, įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu, tačiau atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį gali būti sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu ir būtina nustatyti tokių pensijų kompensavimo mechanizmą.

Apeliantės nurodytame Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, kurioje įstatymų leidėjas pasiūlė Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo ir tvarkos aprašą, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Dėl būtinumo nustatyti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą Konstitucijos Teismas pasisakė ir 2010 m. balandžio 20 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m.gruodžio 24 d. ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“.

Šiais Konstitucinio Teismo aktais nuosekliai plėtota oficiali konstitucinė doktrina dėl atlyginimų ir pensijų mažinimo valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, taip pat dėl konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų. Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime aiškindamas minėtų konstitucinės justicijos bylų baigiamųjų aktų nuostatas, kartu pabrėždamas, kad išaiškinimus pateikia atsižvelgdamas į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, konstatavo, kad susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, įstatymų leidėjas, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos dalies sumažinimo.

Taigi Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose, taip pat 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, kalbama apie valstybės priedermę nustatyti praradimų, atsiradusių dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymą. Apeliantės patirti praradimai dėl valstybinės pensijos sumažinimo, kaip jau buvo minėta, neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodyto susidarius valstybėje ypatingai situacijai leistino masto (ne daugiau 20 proc.) ir juos pareiškėja patyrė atsakovui pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri neprieštarauja Konstitucijai.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija), jos Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją (Kjartan Asmundsson prieš Islandiją, Nr. 60669/00, 39 par., ECHR 2004-IX). Kita vertus, EŽTT praktikoje taip pat pažymėta, kad pensijos sumažinimas arba jos mokėjimo nutraukimas gali būti pripažintas trukdymu naudotis nuosavybe, jei jis nėra grindžiamas teise (Rasmussen prieš Lenkiją, Nr. 38886/05, 71 par., 2009 m. balandžio 28 d.). Principai, kurie paprastai taikomi Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo atvejais, yra vienodai svarbūs, sprendžiant teisės į pensiją klausimus (Stummer prieš Austriją, Nr. 37452/02, 82 par., 2011 m. liepos 7 d.). Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Konstitucijos 4 straipsnio 1 dalis, kurios pagrindu pareiškėjai perskaičiuota valstybinė pensija, neprieštarauja Konstitucijai.

Kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjai valstybinė pensija perskaičiuota ir tokiu būdu laikinai sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kitos su pensijų perskaičiavimu susijusios įstatymo normos, nagrinėjamo ginčo atveju nėra aktualios.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių (ABTĮ 141,142,143 str.) dėl kurių byla turėtų būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos Č. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas