2020-12-22 Nr. AB-24445-3-61-3-02576-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3042-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02576-2019-5

Procesinio sprendimo kategorija 18.6.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. O. ir M. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, S. K. (S. K.), L. K. (L. K.), M. K., J. S. (J. S.), A. N., J. K., M. P. (M. P.), M. P. (M. P.), A. Ž. (A. Ž.), J. Ž., M. D. M., V. Č., R. O. (R. O.), S. U. (S. U.), A. N., V. P. (V. P.), G. V., V. V., V. U.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjos L. O. ir M. P. 2019 m. liepos 11 d. kreipėsi į teismą, prašydamos panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2019 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. A63-124/19 (68112) (3.2.1-EM4) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir sklypo suprojektavimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje administracinėje byloje buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo (dabar – Vilniaus miestas) teritorijoje šalia daugiaaukščių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo teritorija), nuosavybės teisių atkūrimui suprojektuoti apie 17 014 kv. m ploto grąžintiną natūra atskirą žemės sklypą, atlikti jo kadastrinius matavimus, parengti kadastro duomenų bylą, patvirtinti žemės sklypo kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą ir pateikti šiuos dokumentus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti.

2. Pareiškėjų nuomone, atsakovas nepagrįstai atsisakė suformuoti jų pageidaujamą sklypą, o Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Atsakovas Sprendime nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo teritorijai yra išreikštas konkretus ir realus visuomenės poreikis, nenurodė, dėl kokių konkrečių savybių ginčo teritorija yra svarbi, kuo ji svarbi vietos bendruomenei, kokie konkretūs visuomenės poreikiai yra susiformavę šiai teritorijai, taip pat ar visa ginčo teritorija reikalinga tiems poreikiams patenkinti.

3. Pareiškėjos teigė, kad iš 2015–2017 metų ortofoto žemėlapio interneto svetainėje geoportal.lt ir Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio (ortofoto) matyti, jog ginčo teritorijoje nėra jokių pastatytų ar statomų statinio sąvoką atitinkančių nekilnojamųjų daiktų arba kitokių nekilnojamųjų daiktų, kurių eksploatacijai būtų reikalinga žemė, pavyzdžiui, Sprendime nurodytų automobilių stovėjimo aikštelių, vaikų žaidimo aikštelių, sporto aikštynų, privažiavimų, takų, skirtų gyvenamojo rajono gyventojų poreikiams tenkinti. Palyginus 1995–2017 metų ortofoto žemėlapius matyti, kad faktinė situacija nesikeitė nuo 1995 metų. Pagal (duomenys neskelbtini) schemą, patvirtintą Administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 30-200 (toliau – ir (duomenys neskelbtini) schema), ginčo teritorijoje (zonoje „T64“) dar tik planuojamos aikštės, miesto želdynai ir kt., neįvardyta, kokie konkrečiai objektai bus statomi, jų vieta ir parametrai. 2015 m. liepos–rugpjūčio mėn. projektuojant grąžinimui natūra apie 17 014 kv. m ploto žemės sklypą, minėti schemos sprendiniai buvo žinomi, tačiau tuo metu atsakovas laikėsi pozicijos, jog ginčo teritorija yra laisva (neužstatyta) žemė ir tik Administracijos Miesto plėtros departamento 2018 m. balandžio 4 d. rašte Nr. A63-111/18(68112)-(3.2.1-EM4) pakeitė nuomonę, laikydamas, kad nėra teisinio pagrindo ginčo teritorijoje projektuoti papildomą žemės sklypą.

4. Pareiškėjos akcentavo, jog Sprendimo argumentas, kad, pagal (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono generalinį planą, parengtą 1977 metais (toliau – ir 1977 m. generalinis planas), ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 (toliau – ir Bendrasis planas), nenumatyta ginčo teritoriją užstatyti naujais pastatais, neatitinka tikrovės ir prieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoms, kuriose nenustatytas žemės priskyrimas valstybės išperkamai žemei vien dėl to, jog teritorijų planavimo dokumentai konkrečioje teritorijoje nenumato naujos statybos. 1977 m. generaliniame plane numatyta tik (duomenys neskelbtini) mikrorajono I-os statybos eilė (žr. generalinio plano 1 dalį (eksplikaciją) ir Miesto statybos projektavimo instituto 1977 m. rugpjūčio 2 d. lydraštį Nr. 2/T-81). Pagal Bendrojo plano sprendinius, visa ginčo teritorija patenka į Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos ribas, joje numatyta mišri veikla, susijusi ir su naujų objektų (statinių) statyba. Aplinkybė, kad, pagal Bendrąjį planą, ginčo teritorija patenka į funkcines zonas „visuomeninės paskirties teritorijos“ bei „bendrojo naudojimo teritorijos“, nelemia šios teritorijos naudojimo tik visuomenės poreikiams. Pareiškėjos tvirtino, jog ginčo atveju vadovautinasi galiojančiu Bendruoju planu, o ne rengiamo naujo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniais, pagal kuriuos ginčo teritorija priskirtina intensyviai naudojamų želdynų funkcinei zonai, skirtai (duomenys neskelbtini) mikrorajono gyventojų rekreacijai.

5. Pareiškėjų įsitikinimu, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas Nr. 1-591 „Dėl viešųjų erdvių pripažinimo svarbiomis vietos bendruomenei“ (toliau – ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas) nepagrindžia ginčo teritorijos reikalingumo visuomenės poreikiams. Pastarasis sprendimas nekonkretus, priimtas ne dėl ginčo teritorijos, neturi grafinės dalies, kurioje pažymėtos Vilniaus miesto teritorijos (ribos, dydžiai), priskirtinos svarbioms vietos bendruomenei teritorijoms. Šis sprendimas priimtas 2016 m. rugpjūčio 24 d. ir įsigaliojo (buvo paskelbtas Teisės aktų registre) 2017 m. birželio 29 d., t. y. po 2015 metais atliktų kadastrinių matavimų žemės sklypui suformuoti, kadastro duomenų bylos pateikimo Tarnybai patikrinti, todėl 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo taikymas nagrinėjamoje situacijoje nesuderinamas su principu lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), pareiškėjų teisėtais lūkesčiais, taip pat gero administravimo, protingumo ir teisingumo principais.

6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė šį skundą atmesti.

7. Atsakovas teigė, kad pareiškėjų pageidaujama žemė negali būti joms grąžinama natūra, kadangi ši žemė reikalinga visuomenės poreikiams. Iš pareiškėjų pateiktų žemėlapių (ortofoto nuotraukų) matyti, kad dar 1995 metais ginčo teritorija buvo naudojama visuomenės poreikiams, t. y. joje yra pėsčiųjų takai, privažiavimai automobiliams, erdvė vaikams žaisti, auga želdiniai. (duomenys neskelbtini) schemoje ginčo teritorija pažymėta kaip bendro naudojimo teritorija (šviesiai žalia spalva). Atsakovas tiek Sprendime, tiek kituose atsakymuose pareiškėjoms ne kartą paaiškino, jog ginčo teritorija reikalinga visuomenei, kas numatyta 1977 m. generaliniame plane, rengiamame Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane, (duomenys neskelbtini) schemoje, 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendime, tokį poreikį patvirtina ir faktinė situacija.

Ginčo teritorija negali būti perduota pareiškėjoms (ir kitiems suinteresuotiems asmenims) kaip natūra grąžinama žemė ne dėl to, kad joje negalima atlikti statybos darbus, o dėl šios teritorijos reikalingumo visuomenės poreikiams tenkinti (atitinkamai, būtent dėl to teritorijoje neleistini statybos darbai). Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad nors 1977 m. generaliniame plane išskiriama I statybos eilė, tačiau brėžinyje pavaizduoti ir šioje eilėje nestatomi namai, pavyzdžiui, skaičiais 40, 41, 42 pažymėti statiniai (dabar tai – daugiabučiai, esantys (duomenys neskelbtini)), kurie nėra įtraukti į I statybos eilę, ir aiškiai parodyta, kad ginčo teritorijoje neplanuojama statyba.

Ši teritorija buvo palikta kaip bendrojo (viešojo) naudojimo teritorija, kuria galėtų naudotis ne tik gretimų namų, bet ir viso rajono gyventojai. Pareiškėjos teisingai pažymi, kad, pagal galiojantį Bendrąjį planą, ginčo teritorija priskirtina intensyvaus užstatymo gyvenamosioms teritorijoms, tačiau jos nepagrįstai neatsižvelgia į šio plano pagrindinio brėžinio reglamentų lentelę, kurioje tarp galimų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirčių bei naudojimo būdų nurodomos visuomeninės paskirties, rekreacinės ir bendro naudojimo teritorijos.

Bendrojo plano sprendiniai patvirtina, kad kartu su gyvenamąja veikla turi būti vystoma kita infrastruktūra, įskaitant bendro naudojimo teritorijas (taip pat žr. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. D1-7 patvirtintų Teritorijų planavimo normų 21 p.). Atsakovas pabrėžė, kad būtina derinti žemės savininkų bei kitų visuomenės sluoksnių interesus, išsaugant esamą ginčo teritorijos urbanistinę sistemą, saugomas teritorijas, želdynus, užtikrinant tinkamą teritorijos socialinę, ekonominę, švietimo, susisiekimo ir transporto sistemų eksploatavimą; jokie teritorijų planavimo dokumentai nenumato galimybės šią teritoriją užstatyti naujais pastatais.

Dėl šių priežasčių netikslinga šioje teritorijoje projektuoti naują žemės sklypą.

8. Atsakovas akcentavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pripažino, jog Bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenei. Šis tarybos sprendimas yra pakankamai aiškus, konkretus ir be grafinės dalies. 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas nuo pat jo priėmimo buvo viešai prieinamas, 2016 m. rugsėjo 1 d. paskelbtas Vilniaus miesto savivaldybės tinklapyje, todėl pareiškėjos ir kiti suinteresuoti asmenys galėjo su juo susipažinti, tačiau pareiškėjos nei dabar, nei anksčiau jo neginčijo. Be to, atsakovas, savo kompetencijos ribose įvertinęs rengiamo bendrojo plano sprendinius, pagrįstai konstatavo, kad ginčo teritorija ir ateityje bus reikalinga visuomenės poreikiams.

9. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjų skundo reikalavimų įvykdymas būtų nesuderinamas ne tik su teisės aktų nuostatomis, bet ir su viešuoju interesu, nes iš (duomenys neskelbtini) rajono gyventojų būtų atimtos viešosios erdvės, rajonas galbūt būtų tankinamas, tokiu būdu pabloginant rajono gyventojų gyvenimo sąlygas, pažeidžiant jų teisėtus lūkesčius ir interesus. Atsisakius tenkinti skundo reikalavimus, pareiškėjų interesai nebūtų pažeisti, kadangi nuosavybės teisių atkūrimas gali būti vykdomas kitais būdais, pavyzdžiui, skiriant piniginę kompensaciją. Atsakovo vertinimu, pareiškėjos nepagrįstai, deklaratyviai teigia, kad Sprendimas nepakankamai motyvuotas, kadangi ginčijamame administraciniame akte buvo nurodytos visos anksčiau minėtos aplinkybės dėl ginčo teritorijos reikalingumo visuomenės poreikiams, atsakovas aiškiai išdėstė savo poziciją, nurodė ją pagrindžiančius teisės aktus ir dokumentus.

10. Atsakovas manė, kad pareiškėjos praleido terminą skundui paduoti, kadangi jos neigiamus atsakymus dėl skunde keliamų klausimų gavo ne vieną kartą, dar iki Sprendimo priėmimo, pavyzdžiui, 2018 m. balandžio 4 d. ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. raštai, kurių pareiškėjos neskundė. Ginčijamame Sprendime buvo pakartotas pastarųjų raštų turinys. Be to, kyla klausimas, kokios pareiškėjų teisės ir interesai būtų apginti panaikinus Sprendimą, kuris tėra pakartotinis atsakymas į jų reikalavimus, nepanaikinant ankstesniųjų atsakymų.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė šį skundą atmesti.

12. Tarnyba paaiškino, kad suprojektuoto žemės sklypo šalia daugiaaukščių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų byla jai nebuvo pateikta. Duomenų apie laisvą ir neužstatytą (valstybės neišperkamą) žemę pažymėjimas kartografinėje medžiagoje ir laisvos (neužstatytos) žemės sklypų formavimas miestų teritorijose priskirtinas savivaldybių kompetencijai (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 19 d., 52 str. 2 d., 4 str. 4 d.), todėl Tarnyba neturi teisinio pagrindo vertinti Administracijos priimamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo. Vilniaus miesto savivaldybei suprojektavus žemės sklypą ginčo teritorijoje ir perdavus šio žemės sklypo dokumentaciją, Tarnyba galės tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 31 d. sprendimu atmetė pareiškėjų L. O. ir M. P. skundą.

14. Teismas nustatė, kad L. O. yra J. P., t. y. pretendentės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės D. K. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime (dabar – Vilniaus miestas) nuosavybės teise turėtą žemę, viena iš paveldėtojų. M. P. yra A. P., t. y. pretendento atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. P. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime nuosavybės teise turėtą žemę, viena iš paveldėtojų.

15. Administracijos direktorius 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 30-200 „Dėl pritarimo Lazdynų seniūnijos 192 ha teritorijos, Verkių seniūnijos Baltupių rajono 48 ha teritorijos, Fabijoniškių seniūnijos dalies 121 ha teritorijos, Žirmūnų seniūnijos dalies 34 ha teritorijos ir Žirmūnų seniūnijos dalies 224 ha teritorijos schemoms“ pritarė (duomenys neskelbtini) schemai ir nustatė, kad pastaroji schema yra dokumentas, kuriuo remiantis planuojami seniūnijos teritorijos sklypai prie esamų gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų ir statinių, aikštėms, parkams, miesto skverams, želdynams ir esamoms susisiekimo komunikacijoms eksploatuoti.

16. M. P., A. P. ir kiti asmenys 2013 m. gruodžio 18 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydami išnagrinėti pateiktą planą ir, esant galimybei, suformuoti laisvus (neužstatytus) žemės sklypus buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Administracija 2014 m. vasario 27 d. raštu informavo suinteresuotus asmenis, kad teritorija prie gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), pagal (duomenys neskelbtini) schemą numatyta kaip vientisa daugiabučių namų bendro naudojimo teritorija, kurioje įrengti privažiavimai prie namų, automobilių stovėjimo bei vaikų žaidimo aikštelės.

17. M. P., R. O. ir kiti asmenys 2014 m. balandžio 14 d. prašymu kreipėsi į Administraciją, išreikšdami nesutikimą su atsisakymu formuoti laisvą apie 1,50 ha žemės sklypą, kadangi, jų nuomone, šis žemės plotas yra laisvas, šiai žemei nėra jokio visuomenės poreikio, ir pakartotinai prašydami suformuoti laisvą ir grąžintiną natūra žemės sklypą ginčo teritorijoje. Administracija 2014 m. gegužės 26 d. raštu suinteresuotiems asmenims pakartotinai paaiškino, kad ginčo teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei, nes teritorija pagal (duomenys neskelbtini) schemą numatyta kaip vientisa daugiabučių namų bendro naudojimo teritorija, kurioje yra įrengti privažiavimai prie namų, automobilių stovėjimo bei vaikų žaidimo aikštelės ir kuri būtų skirta šio gyvenamojo rajono gyventojų poreikiams tenkinti; nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo ir likusios žemės grąžinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kitais įstatyme nustatytais būdais.

18. R. O. 2015 m. birželio 16 d. prašymu kreipėsi į Administraciją, prašydamas informuoti, ar Administracija formuoja nuosavybės teisių atkūrimui apie 1,50 ha žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini), kokioje stadijoje yra sklypų formavimas ir iki kokio termino sklypo planas bus patvirtintas ir visa medžiaga bus perduota Tarnybai. Administracija 2015 m. rugpjūčio 13 d. raštu atsakė, kad dalyje laisvos (neužstatytos) žemės buvo suprojektuotas apie 17 014 kv. m ploto žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini), grąžinimui natūra, kurio dokumentai nustatyta tvarka perduoti UAB „Kelprojektas“ rengti sklypo tiksliuosius kadastrinius matavimus; UAB „Kelprojektas“ 2015 m. liepos 2 d. šio žemės sklypo tiksliųjų kadastrinių matavimų bylas pateikė tikrinti Tarnyba; gavęs teigiamas išvadas iš Tarnybos, departamentas rengs būtinus dokumentus minėto plano tvirtinimui.

19. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 1-591 pripažino, kad Bendrajame plane nurodytų urbanizuojamų teritorijų funkcinių zonų „Miesto centras, svarbiausi lokalūs centrai“, „Rajonų centrai ir kitos mišrios didelio užstatymo intensyvumo teritorijos“ ir „Intensyvaus užstatymo gyvenamosios teritorijos“ dalyse greta (tarp) daugiabučių gyvenamųjų namų esančios viešosios erdvės yra svarbios vietos bendruomenėms.

20. L. O. ir kiti asmenys 2017 m. spalio 16 d. kreipėsi į Administraciją, nurodydami, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo savininkai negavo išvadų iš Tarnybos apie būtinų dokumentų parengimą dėl minėto žemės sklypo.

21. M. P. 2018 m. vasario 22 d. kreipėsi į Administraciją ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą su nusiskundimu, kad Administracijos Miesto plėtros departamentas nesprendžia klausimo ir delsia priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvusio rėžinio (duomenys neskelbtini) kaimo savininkams neužstatytoje teritorijoje, esančioje prie (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2018 m. kovo 6 d. raštu, pateikdamas minėtą M. P. raštą, kreipėsi į Administraciją, prašydamas įvertinti skunde nurodytas aplinkybes ir teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais pateikti pareiškėjai motyvuotą atsakymą.

22. Administracija 2018 m. balandžio 4 d. raštu informavo M. P. ir Seimo kontrolierių, kad buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemės savininkų atstovui R. O., atskiriems šio kaimo savininkams buvo ne kartą atsakyta raštu ir žodžiu. Paaiškino, kad Administracijos Miesto plėtros departamentas, siekdamas suderinti žemės savininkų bei kitų visuomenės sluoksnių interesus, išsaugoti esamą teritorijos urbanistinę sistemą, saugomas teritorijas, želdynus, užtikrinti tinkamą teritorijos socialinę, ekonominę, švietimo, susisiekimo ir transporto sistemų eksploatavimą, nenumatė galimybės projektuoti naujo grąžintino natūra žemės sklypo šalia gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), nes tai neužtikrintų Bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo, kuris numato šioje teritorijoje saugomas, bendro (viešo) naudojimo teritorijas. 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pripažinta, kad esančios viešosios erdvės greta daugiabučių gyvenamųjų namų, patenkančios į intensyvaus užstatymo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, yra svarbios vietos bendruomenėms. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra teisinio pagrindo ginčo teritorijoje projektuoti papildomą žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.

23. M. P. ir kiti asmenys 2018 m. balandžio 25 d. rašte Administracijai nurodė nesutinkantys su pateiktu atsakymu, kadangi Bendrasis planas nesudaro teisinio pagrindo negrąžinti savininkams žemės. M. P. ir L. O. 2018 m. balandžio 30 d. skundu kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamos panaikinti 2018 m. balandžio 4 d. raštą, patvirtinti 17 014 kv. m ploto žemės sklypo ginčo teritorijoje planą bei medžiagą perduoti Tarnybai. M. P. ir kiti asmenys 2018 m. liepos 4 d. rašte Administracijos prašė išspręsti klausimą ir atsakyti į pateiktą skundą. Administracija 2018 m. rugpjūčio 7 d. raštu atsakė pareiškėjai, atkartodama 2018 m. balandžio 4 d. rašto turinį.

24. M. P. ir L. O. kreipėsi į Administraciją su skundu, gautu 2018 m. rugpjūčio 29 d., prašydamos panaikinti 2018 m. balandžio 4 d. ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. raštus, patvirtinti suformuoto laisvo (neužstatyto) 17 014 kv. m ploto žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini), planą bei medžiagą perduoti Tarnybai nuosavybės teisių atkūrimui. Administracija 2018 m. rugsėjo 28 d. raštu pareiškėjas informavo, kad apie skundo išnagrinėjimą jos bus informuotos Administracijos direktoriaus raštu.

25. Pareiškėjos kreipėsi į Administraciją su skundu, gautu 2018 m. lapkričio 23 d., prašydamos priimti sprendimą prašomu klausimu bei įsakymu patvirtinti suformuoto laisvo (neužstatyto) 17 014 kv. m ploto žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini), planą bei medžiagą perduoti Tarnybai nuosavybės teisių atkūrimui. Pareiškėjos 2019 m. gegužės 23 d. raštu kreipėsi į Administracijos direktoriaus pavaduotoją, prašydamos kuo greičiau priimti sprendimą prašomu klausimu bei tenkinti jų reikalavimus.

26. Administracija ginčijamu 2019 m. birželio 10 d. raštu (Sprendimu) atsakė pareiškėjoms, kad, pagal 1977 m. generalinį planą, ginčo teritorija palikta kaip bendrojo (viešojo) naudojimo teritorija, kuria galėtų naudotis ne tik šių namų, bet ir viso rajono gyventojai. Ši nuostata įtvirtinta ir 2012 metais patvirtintoje (duomenys neskelbtini) schemoje, kurioje minėta teritorija numatyta kaip vientisa tarp daugiabučių namų esanti bendrojo naudojimo teritorija, kurioje yra įrengti privažiavimai prie namų, automobilių aikštelės, vaikų žaidimo aikštelės, pėsčiųjų takai ir kuri būtų skirta šio gyvenamojo rajono gyventojų poreikiams tenkinti. Pareiškėjoms pasiūlyta kreiptis į Tarnybą dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę.

27. Pareiškėjos 2019 m. birželio 19 d. pateikė peticiją „Protesto akcija dėl žemės grąžinimo vilkinimo“, kurioje prašė vykdyti įstatymą ir paspartinti žemės sklypo grąžinimą. Administracija 2019 m. rugsėjo 6 d. atsakyme pareiškėjoms iš esmės pakartojo 2018 m. balandžio 4 d., 2018 m. rugpjūčio 7 d. ir 2019 m. birželio 10 d. raštų turinį.

28. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei bylos aplinkybes, pažymėjo, kad ginčas kilo dėl galimybės atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises į žemę, perduodant žemės sklypus natūra buvusioje iki nacionalizacijos vietoje, t. y. iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje. Akcentavo, kad teisės aktai leidžia savivaldybės tarybai savo sprendimu pripažinti tam tikrus objektus, atitinkančius Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto kriterijus, svarbiais vietos bendruomenei ir dėl to laikytinais valstybės išperkama žeme.

Nagrinėjamu atveju 1977 m. generaliniame plane ginčo teritorija, esanti prie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), buvo palikta kaip bendrojo (viešojo) naudojimo teritorija, kuria galėtų naudotis ne tik šių namų, bet ir viso rajono gyventojai. Ginčo teritorija, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 ir 13 straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), priskirtina valstybės išperkamai, nes, pagal 2012 metais patvirtintą (duomenys neskelbtini) schemą, ši teritorija numatyta kaip vientisa prie daugiabučių namų esanti bendro naudojimo teritorija, kurioje įrengti privažiavimai prie namų, automobilių stovėjimo bei vaikų žaidimo aikštelės ir kuri skirta šio gyvenamojo rajono gyventojų poreikiams tenkinti.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu nutarė ginčo teritorijoje, kuri, kaip nurodyta Bendrajame plane, patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, tarp namų esančias teritorijas palikti visuomenės reikmėms. Minėto sprendimo aiškinamajame rašte (2016 m. birželio 29 d.) nurodyta, kad, greta gyvenamųjų namų suformavus žemės sklypus bendram naudojimui, bus pagerinamas želdynų tvarkymas ir kūrimas, gyventojų kūno kultūros ir sporto plėtra, tai leis pagerinti gyvenamosios aplinkos kokybę vilniečiams.

Nors pareiškėjos nesutiko su 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu, jos šio sprendimo neginčijo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad, remiantis 1977 metų generaliniu planu ir Bendruoju planu, ginčo teritorijoje esant įrengtiems privažiavimams prie namų, automobilių aikštelėms, vaikų žaidimų aikštelėms, pėsčiųjų takams, laikytina, jog ši teritorija patenka į gyvenamojo rajono gyventojų poreikiams tenkinti skirtą teritoriją. Taigi, ginčo teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei ir į ją nuosavybės teisės natūra negali būti atkuriamos (Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 3 p.).

29. Teismas, atsakydamas į kitus skundo argumentus, pažymėjo, kad nors 1977 m. generaliniame plane išskiriama I statybos eilė, tačiau pačiame brėžinyje yra pavaizduoti ir šioje eilėje nestatomi namai, pavyzdžiui, skaičiais 40, 41, 42 pažymėti statiniai (dabar tai – daugiabučiai, esantys (duomenys neskelbtini)), todėl minėtas generalinis planas aiškiai parodo, kad ginčo teritorijoje nebuvo planuojamos jokios statybos, ši teritorija palikta kaip bendrojo (viešojo) naudojimo teritorija. Pareiškėjų argumentai, kad ginčo teritorija nepriskirtina valstybės išperkamai žemei, nes ji nėra užstatyta statiniais, taip pat pateikta vaizdinė medžiaga nepaneigia visuomenės poreikio į šią teritoriją egzistavimo. Pareiškėjų teiginiai, kad atsakovas dar 2015 metais buvo priėmęs sprendimą suprojektuoti ginčo teritorijoje natūra grąžintiną žemės sklypą, yra nepagrįsti, nes Administracijos 2015 m. rugpjūčio 13 d. atsakymas skirtas ne pareiškėjoms, o R. O., be to, šiuo atsakymu tik informuojama apie galimų žemės sklypų grąžinimo procedūrą.

30. Teismo vertinimu, Sprendimas yra pagrįstas objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų ir taisyklių. Taigi, nėra pagrindo tokį Sprendimą panaikinti. Skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo – panaikinti Sprendimą, todėl konstatavus, kad Sprendimas yra teisėtas, toks išvestinis skundo reikalavimas taip pat atmestinas. Atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimas nėra palankus pareiškėjoms, teismas netenkino ir jų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 31. Pareiškėja L. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimus, įskaitant reikalavimą priteisti L. O. ir M. P. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, taip pat priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

32. Pareiškėja pakartoja, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Pažymi, kad ginčo teritorija nėra suformuota detaliuoju planu, kuriuo būtų priskirta Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytiems objektams. 1977 m. generaliniame plane neįvardijamas joks aiškus ir konkretus visuomenės poreikis į ginčo teritoriją. Pagal Bendrojo plano sprendinius, ginčo teritorijoje leidžiama mišri veikla, susijusi ir su naujų objektų (statinių) statyba. 1977 m. generalinis planas nėra tiesiogiai susijęs su galiojančiu Bendruoju planu.

Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi (duomenys neskelbtini) schema, kadangi šis dokumentas yra rekomendacinio pobūdžio, nepriskirtinas teritorijų planavimo dokumentams, naudotiniems identifikuoti konkretaus visuomenės poreikio žemei, kurią pageidaujama susigrąžinti natūra, egzistavimą (pvz., nebuvo rengiama pagal specialiesiems teritorijų planavimo dokumentams numatytą procedūrą, byloje nėra duomenų apie sprendimą šią schemą, kaip sudėtinę dalį, integruoti į Bendrojo plano sprendinius), joje nenurodytas aiškus ir konkretus visuomenės poreikis ginčo teritorijai.

Teismas sprendime nenurodė, kurios jo paminėtų teisės aktų nuostatos leido padaryti išvadą, kad ginčo teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei, teisės normas taikė abstrakčiai, tai laikytina materialiųjų teisės normų pažeidimu. Pareiškėja pabrėžia, kad ginčo teritorijoje nėra valstybinės reikšmės miškų ar vidaus vandenų, numatytų Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje, taigi teismas pritaikė teisės normą, nesusijusią su ginčo dalyku. Teismo išvada, kad ginčo teritorijoje yra privažiavimai prie namų, automobilių stovėjimo ir vaikų žaidimo aikštelės, neatitinka faktinių aplinkybių.

Iš antstolio 2019 m. rugsėjo 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 128-19-2168, nuotraukų matyti, kad ginčo teritorijoje yra pieva, kurioje pastatyti keli apšvietimo stulpai ir diskgolfo krepšeliai. Antstolio surinkti duomenys, taip pat duomenys 2015–2017 metų ortofoto žemėlapyje interneto svetainėje geoportal.lt ir Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje (ortofoto) patvirtina, kad prie gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), yra patogus privažiavimas, vietos automobiliams statyti, nepatenkantys į ginčo teritoriją.

Ginčo teritorijos rytinėje dalyje (pakraštyje) yra pora pėsčiųjų takų, tačiau jų buvimas nesudaro pagrindo visą apie 1,7 ha ploto teritoriją laikyti valstybės išperkama žeme, naudojimasis šiais takais gali būti užtikrintas nustatant kelio servitutą (tai numatyta Vilniaus miesto savivaldybės 2014 metais nustatytuose urbanistiniuose-architektūriniuose apribojimuose ir sąlygose, pagal kuriuos UAB „Kelprojektas“ buvo nurodyta atlikti projektuojamo žemės sklypo kadastrinius matavimus). Privažiavimai prie gyvenamųjų namų, automobilių stovėjimo bei vaikų žaidimo aikštelės nei kaip esami, nei kaip būsimieji objektai nėra pažymėti (duomenys neskelbtini) schemoje.

Ginčo teritorijoje nėra jokių pastatytų ar statomų statinių, atitinkančių nekilnojamųjų daiktų sąvoką, tokių statinių statyba nenumatyta ir (duomenys neskelbtini) schemoje, todėl ši teritorija neatitinka užstatytos žemės sampratos. Pareiškėja taip pat tvirtina, kad teismo sprendime padarytos dvi viena kitai prieštaraujančios išvados:

1) vertinant 1977 m. generalinį planą, visuomenės poreikis identifikuotas kaip siekis neplanuoti jokios statybos ginčo teritorijoje ir ją palikti kaip bendrojo (viešojo) naudojimo teritoriją;

2) vertinant (duomenys neskelbtini) schemą – kaip užstatytą teritoriją, kurioje įrengti privažiavimai prie namų, automobilių stovėjimo ir vaikų žaidimo aikštelės, skirtą gyvenamojo rajono gyventojų poreikiams tenkinti.

33. Pareiškėja pabrėžia, jog ji neginčijo 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo, kadangi šis sprendimas netaikytinas nagrinėjamoje byloje. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė dar 2015 metais nusprendė ginčo teritorijoje suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą, buvo atlikti kadastriniai matavimai ir kadastro duomenų bylos tikrinimas Tarnyboje. Faktinė situacija ginčo teritorijoje nepasikeitė nuo Administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. rugpjūčio 13 d. rašto priėmimo (realiai – nuo 1995 metų), kuriame konstatuota, kad žemės sklypas projektuojamas laisvoje (neužstatytoje) žemėje. Dokumentų žemės sklypui suformuoti parengimas buvo dirbtinai vilkinamas iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo priėmimo, kurio pagrindu atsakovas vėliau atsisakė užbaigti pradėtą žemės grąžinimo natūra procedūrą, tokiu būdu pažeisdamas gero viešojo administravimo ir teisėtų lūkesčių principus, taip pat principą lex retro non agit. Kita vertus, jei ginčo teritorijos priskyrimo valstybės išperkamai žemei klausimas turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą, pareiškėja pakartoja, kad šis sprendimas nekonkretus, be grafinės dalies. Sprendžiant, ar ginčo teritorijai yra konkretus, realus ir aiškiai išreikštas visuomenės poreikis, nepakanka formaliai vadovautis bendro pobūdžio 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu, juolab kad ginčo teritorija yra pakankamai didelė (apie 1,7 ha). Teismo sprendime taip pat nenurodytas (aiškiai neidentifikuotas) visuomenės poreikis, kurį reikėtų užtikrinti.

34. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjos nepagrįstai nurodė, jog atsakovas dar 2015 metais buvo priėmęs sprendimą ginčo teritorijoje suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą. Akcentuoja, kad Administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. rugpjūčio 13 d. rašte aiškiai nurodyta, kad dalyje laisvos (neužstatytos) žemės buvo suprojektuotas apie 17 014 kv. m ploto žemės sklypas, atlikti kadastriniai matavimai ir kadastro duomenų byla perduota Tarnybai tikrinti. Tai, kad minėtas raštas buvo skirtas tik vienam iš pretendentų atkurti nuosavybės teises ginčo teritorijoje – R. O., nepaneigia fakto, jog sprendimas suprojektuoti žemės sklypą, siekiant natūra atkurti nuosavybės teises visiems pretendentams, buvo priimtas. R. O. 2015 m. birželio 16 d. prašymą pasirašė grupė pretendentų.

35. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo šį apeliacinį skundą atmesti.

36. Atsakovas pirmiausiai pastebi, kad apeliacinį skundą padavė tik viena iš pareiškėjų – L. O., kuri nepateikė įrodymų apie įgaliojimą paduoti apeliacinį skundą ir kitos pareiškėjos vardu, todėl kitos pareiškėjos – M. P. – atžvilgiu teismo sprendimas negali būti keičiamas. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, be kita ko, dėl pateiktų teritorijų planavimo dokumentų aktualumo kilusiam ginčui, viešojo intereso egzistavimo, praleisto termino skundui paduoti ir Sprendimo (ne)sukeliamų teisinių pasekmių pareiškėjai.

Papildomai pažymi, kad pareiškėjos (apeliantės) poziciją, jog ginčo teritorija nenaudojama ir nereikalinga, paneigia jos pačios pateikti įrodymai, iš kurių matyti, jog ginčo teritorija nuo pat 1995 metų buvo ir yra naudojama visuomenės poreikiams tenkinti – pėsčiųjų takai, privažiavimai automobiliams, erdvė vaikams žaisti (su įrengtomis sūpynėmis), želdiniai. Tai, kad ginčo teritorija yra bendro naudojimo teritorija, bendro naudojimo teritorija yra vientisa tarp daugiabučių namų esanti teritorija, patvirtina ir (duomenys neskelbtini) schema (teritorija pažymėta šviesiai žalia spalva).

Ši schema nebuvo nuginčyta ir yra galiojanti, priimta vykdant savarankišką savivaldybės funkciją planuoti teritorijas ir įgyvendinti bendrąjį planą (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 19 p.), todėl sukelia teisines pasekmes tiek atsakovui, tiek pareiškėjai. Teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino, jog žmonės naudoja ginčo teritoriją, be kita ko, laisvalaikiui (įrengtos išasfaltuotos aikštelės, pavieniai diskgolfo krepšiai, auga medžiai). Atsakovas teigia, kad teismų praktikoje nėra įtvirtintas galutinis sąrašas dokumentų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti dėl visuomenės poreikio, todėl nagrinėjamu atveju galima remtis ir 1977 m. generaliniu planu, (duomenys neskelbtini) schema, 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu, juolab kad tokie dokumentai panašaus pobūdžio bylose buvo teismo pripažinti tinkamais.

Nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo teritoriją klausimas galėtų būti sprendžiamas tik jei 1977 m. generalinio plano ir Bendrojo plano sprendiniai būtų pakeisti, ginčo teritorijos nebenumatant kaip bendrojo (viešojo) naudojimo zonos, tačiau šiuo atveju taip nėra – rengiamame Vilniaus miesto savivaldybės bendrajame plane ginčo teritorija bus priskirta intensyviai naudojamų želdynų zonai, t. y. ir naujasis bendrasis planas numatys aiškų ginčo teritorijos priskirtinumą visuomenės poreikiams tenkinti. Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo teiginiai dėl Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio taikymo nepagrįsti, kadangi teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu.

Atsakovas dėl pareiškėjos pateiktų antstolio užfiksuotų duomenų pažymi, kad teritorijos priskyrimas reikalingai visuomenės poreikiams tenkinti nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus. Kita vertus, pareiškėjos pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčo teritorija faktiškai yra naudojama (įrengtas apšvietimas, diskgolfo krepšiai, pėsčiųjų takai ir kt.). Teritorijai esant laisvai nuo namų ir kitų didelių statinių, ji tenkina visuomenės poreikį – rajono gyventojai gali leisti laisvalaikį, sportuoti ir kt., turėti savo „žaliąją erdvę“, kuri būtina geresnei miesto gyventojų gyvenimo kokybei garantuoti.

Atsakovo teigimu, pareiškėja, tvirtindama, kad 2015 metais ginčo teritorijoje buvo suprojektuotas žemės sklypas, savaip interpretuoja Administracijos Miesto plėtros departamento 2015 m. rugpjūčio 13 d. rašto turinį, kadangi Administracija nuo 2014 metų suinteresuotiems asmenims aiškino, jog, pagal (duomenys neskelbtini) schemą, ginčo teritorija yra bendro naudojimo teritorija, o neigiami atsakovo atsakymai nebuvo skundžiami. Paaiškina, jog ieškant sprendimo susidariusiai situacijai, geranoriškai buvo pradėta procedūra grąžintinam žemės sklypui formuoti, siekiant nustatyti, kaip toks žemės sklypas atrodytų, kokio dydžio būtų ir pan., tačiau padaryta išvada, jog tokio žemės sklypo suformavimas neatitiktų teisės aktų reikalavimų.

Administracija niekada nebuvo priėmusi konkretaus sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo suinteresuotiems asmenims ginčo teritorijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 37. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-420 redakcija), nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra galimas tik tuo atveju, jeigu pageidaujamas susigrąžinti žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas) ir pagal to paties įstatymo 12 straipsnį nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei. Paaiškėjus aplinkybėms, kad žemės sklypas nėra laisvas ir (arba) yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, grąžintino žemės sklypo buvusioje žemėvaldoje ribų formavimas ir plano tvirtinimas nėra galimas.

38. Žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtos miestams, išpirkimo atvejai išvardyti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Šiame punkte nurodyta, kad žemė išperkama valstybės, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, kuris reiškia, jog nuosavybės subjektui yra garantuojama teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo nuosavybės teisių. Įstatymų leidėjas turi pareigą priimti įstatymus, saugojančius savininko nuosavybės teises nuo neteisėto kėsinimosi. Konstitucija garantuoja, kad niekas negali paimti nuosavybės savavališkai ir ne teisės pagrindu.

40. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visuomenės bei jos narių teisėtų interesų.

41. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Pagal Konstituciją paimti nuosavybę (teisingai atlyginant) galima tik tokiems visuomenės poreikiams, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu nebūtų paimtas tam tikras konkretus nuosavybės objektas.

42. Atsižvelgiant į šias nuosavybės teisinių santykių konstitucinio reguliavimo nuostatas, paaiškintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime nagrinėjant nuosavybės teisių į žemę, esančią miestų teritorijoje, atkūrimo suvaržymų konstitucingumą, darytina išvada, jog ne tai, kad žemė įstatyme nustatytiems poreikiams priskirta pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, o realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei lemia, ar ji yra grąžinama natūra, ar išperkama. Realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei reiškia, kad jis objektyviai negali būti patenkintas kitaip nei paimant tam tikrą konkretų nuosavybės objektą. Pažymėtina, jog detalusis planas yra viena iš įstatymu nustatytų privalomų sąlygų žemei išpirkti, tačiau jo buvimas, paneigus realų ir pagrįstą visuomenės poreikį, neužkerta kelio žemės grąžinimui, kurio metu atliekamos Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 ir 1061 punktuose numatytos procedūros. Priešingai aiškinant įstatymą galimos situacijos, dėl kurių be teisėto (konstituciškai pateisinamo, kaip tai apibrėžiama Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarime) pagrindo būtų suvaržyta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą vertinti, ar ginčo žemės sklypui buvo realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kad jis objektyviai negalėjo būti patenkintas kitaip nei negrąžinant žemės natūra jos buvusiems savininkams.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje taip pat pažymėta, jog žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo plano), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Kita vertus, detaliojo plano nebuvimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti žemę laisva (neužstatyta), jeigu savivaldybės institucija atlieka teritorijų planavimo procedūras, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliuoju planu bus priskirta įstatyme numatytiems objektams (žr., pvz., 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-263/2003, 2006 m. birželio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-1061/2006).

44. Byloje nustatyta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.), kad 1977 m. generaliniame plane ginčo teritorija, esanti prie gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), buvo palikta kaip bendrojo (viešojo) naudojimo teritorija, kuria galėtų naudotis ne tik šių namų, bet ir viso rajono gyventojai.

45. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 30-200 1 punktu pritarta Lazdynų seniūnijos 192 (vieno šimto devyniasdešimt dviejų) ha teritorijos, Verkių seniūnijos Baltupių rajono 48 (keturiasdešimt aštuonių) ha teritorijos, Fabijoniškių seniūnijos dalies 121 (vieno šimto dvidešimt vieno) ha teritorijos, Žirmūnų seniūnijos dalies 34 (trisdešimt keturių) ha teritorijos tarp Kareivių ir Žirmūnų gatvių bei Neries upės ir Žirmūnų seniūnijos dalies 224 (dviejų šimtų dvidešimt keturių) ha teritorijos tarp Kareivių gatvės, Neries upės, Žirmūnų, Šeimyniškių, Rinktinės, Tuskulėnų, Kalvarijų ir S. Žukausko gatvių schemoms. Minėto įsakymo 2 punktu nustatyta, kad šios schemos yra dokumentai, kuriais remiantis planuojami nurodytų teritorijų sklypai aikštėms, parkams, skverams, želdynams ir esamoms susisiekimo komunikacijoms eksploatuoti. Pagal patvirtintą (duomenys neskelbtini) schemą, ši teritorija numatyta kaip vientisa prie daugiabučių namų esanti bendro naudojimo teritorija, kurioje įrengti privažiavimai prie namų, automobilių stovėjimo bei vaikų žaidimo aikštelės ir kuri skirta šio gyvenamojo rajono gyventojų poreikiams tenkinti. (duomenys neskelbtini) schema (teritorija pažymėta šviesiai žalia spalva) nenuginčyta, yra galiojanti, priimta vykdant savarankišką savivaldybės funkciją planuoti teritorijas ir įgyvendinti bendrąjį planą (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 19 p.).

46. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu nutarė ginčo teritorijoje, kuri, kaip nurodyta Bendrajame plane, patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamąsias teritorijas, tarp namų esančias teritorijas palikti visuomenės reikmėms. Minėto sprendimo aiškinamajame rašte nurodyta, kad greta gyvenamųjų namų suformavus žemės sklypus bendram naudojimui, bus pagerinamas želdynų tvarkymas ir kūrimas, gyventojų kūno kultūros ir sporto plėtra, tai leis pagerinti gyvenamosios aplinkos kokybę vilniečiams.

47. Vadovaujantis 1977 m. generaliniu planu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 30-200 ir Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2016 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu, ginčo teritorija priskirtina valstybės išperkamai žemei Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, kaip savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui.

48. Atsižvelgiant į Nutarties 47 punkte nurodytus teisinius pagrindus, kuriais remiantis žemė priskirta valstybės išperkamai, ir atsakant į Nutarties 33, 34 punktuose išdėstytus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad tai, jog ginčo teritorijoje buvo atliekami veiksmai, kurie galėtų būti vertinami kaip ketinimai ateityje formuoti sklypus nuosavybės teisių atkūrimui, neturi teisinės reikšmės, nes tik viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti įgyvendinant Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 nuostatas, sukelia teisinius padarinius nuosavybės teisių atkūrimo procese.

49. Akcentuotina ir tai, kad bendro naudojimo teritorijos panaudojimo intensyvumas viešiesiems poreikiams tenkinti pats savaime šios bylos kontekste nepaneigia būtent tokios – žemės, reikalingos poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui – teritorijos, kaip valstybės išperkamos žemės, teisinės padėties.

50. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).

51. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip nereikšmingų procesinei bylos baigčiai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys