2018-10-03 Nr. AB-17402-3-61-3-00819-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2179-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00819-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. G. (J. G.) su skundu (b. l. 1–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose nebuvo užtikrintos sąlygos privačiai naudotis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjas pažymėjo, kad visose kamerose unitazas yra gyvenamojoje patalpoje, atskirtas tik 1,2 m sienele, todėl jis galėjo būti stebimas tiek kartu laikomų asmenų, tiek ir pareigūnų. Be to, sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo tualeto reikmenų spintelės, pareiškėjui taip pat nepakako išduodamo tualetinio popieriaus. Dėl šių priežasčių jis patyrė pažeminimą, nevisavertiškumo jausmą, sutriko jo sveikata. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jo privatumas taip pat nebuvo užtikrinamas ir naudojantis dušu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–33) prašė jį atmesti ir priteisti 4,26 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl jam tariamai padarytų pažeidimų kreipėsi tik 2017 m. kovo 6 d., todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d. prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Lukiškių TI-K teigimu, higienos normų reikalavimai dėl sanitarinių mazgų įrengimo taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, o kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, kad būtų užtikrinta asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatyti vidaus tvarkos reikalavimai, užkardytos konfliktinės situacijos ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimas įstaigoje. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, nes priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi pareigūnų etikos taisyklėmis, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

6. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (toliau – ir Aprūpinimo normos) įstaigoje suimtiesiems, nuteistiesiems vyrams buvo išduodami 1 rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui, o nuo 2017 m. sausio 1 d. suimtiesiems ir nuteistiesiems vyrams yra išduodami 3 rulonai tualetinio popieriaus vienam mėnesiui.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo J. G. skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 800 Eur pareiškėjo naudai.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 5 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 13 d. (b. l. 1). Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2014 m. kovo 12 d., todėl nagrinėjo tik laikotarpį nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 5 d.

9. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Teismo vertinimu, tam tikros izoliacijos (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) įrengimas nereikalauja pastato rekonstrukcijos darbų, todėl konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeista. Pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, o duomenų, kad užuolaidos sanitariniuose mazguose buvo įrengtos būtent pareiškėjo buvimo laikotarpiu, byloje taip pat nebuvo, todėl Lukiškių TI-K teiginius dėl tinkamo privatumo užtikrinimo teismas vertino kritiškai. Tačiau teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeidinėjama visą ginčo laikotarpį. Nuo 2014 m. kovo 13 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. vasario 5 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K realiai praleido 646 paras, tačiau iš šio laikotarpio 29 paras jis kameroje buvo laikomas vienas, todėl tualete negalėjo būti stebimas kitų suimtųjų / nuteistųjų. Pareiškėjo teiginius dėl pareigūnų stebėjimo pirmosios instancijos teismas taip pat vertino kritiškai, nes iš pareiškėjo pateiktos kameros nuotraukos matyti, jog kameros sienos yra gana storos, todėl atsižvelgiant į sanitarinio mazgo įrengimo vietą (prie sienos už kampo), per duryse įrengtą langelį sanitariniame mazge esantis asmuo būtų sunkiai matomas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista 617 parų.

10. Be to, Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo dušuose neužtikrinimo, todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas patyrė tam tikrus jo privatumo apribojimus naudodamasis dušu ir atsižvelgė į šią aplinkybė vertindamas pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrįstumą.

11. Dėl tualeto reikmenų spintelės neįrengimo bei nepakankamo tualetinio popieriaus kiekio teismas nurodė, jog iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus rašto (b. l. 103) matyti, kad Lukiškių TI-K laikomi asmenys higienos reikmenimis aprūpinami pagal Aprūpinimo normas, todėl tai, kad pareiškėjui išduodamų higienos priemonių nepakanka, teismo vertinimu, negali būti traktuojama kaip Lukiškių TI-K administracijos neteisėti veiksmai. Tualetinių reikmenų spintelės įrengimas buvo įtvirtintas tik iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje higienos normoje (toliau – ir Higienos norma). Šiuo metu tokios spintelės įrengimas kameroje nėra privalomas. Teismo nuomone, asmenims gali kilti tam tikrų nepatogumų dėl baldų trūkumo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kamerų plotas yra gana mažas, tokios spintelės neįrengimas iki 2015 m. lapkričio 1 d. negalėjo sukelti pareiškėjui tokio pobūdžio neigiamų pasekmių, kurios būtų pagrindas neturtinei žalai atlyginti.

III. 12. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują – atmesti pareiškėjo J. G. skundą kaip nepagrįstą.

13. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo laikymą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau, atsakovo nuomone, teismas nemotyvuoja, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovas teigia, jog pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais.

14. Lukiškių TI-K pažymi, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta pinigų suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl, atsakovo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

15. Pareiškėjas J. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Pareiškėjo teigimu, yra visuotinai žinomas faktas, jog Lukiškių TI-K kamerose yra pažeidžiamos žmogaus teisės: trūksta vienam asmeniui tenkančio ploto, iš sanitarinio mazgo sklinda smarvė, todėl net žiemą reikia laikyti langus atidarytus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog asmuo, kuris yra laikomas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, todėl atsakovas turi sutikti, jog Lukiškių TI-K šiurkščiai pažeidinėja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui J. G., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, priteisimo.

18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl taikė trejų metų senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2014 m. kovo 12 d. Teismas vertino, kad pareiškėjas 617 dienų buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teises į privatumą naudotis sanitariniu įrenginiu bei priteisė iš atsakovo Lukiškių TI-K 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią pareiškėjo skundo reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes, jo teigimu, teismas pareiškėjui be pagrindo priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nurodė, kad pareiškėjas neteikė įrodymų apie patirtus išgyvenimus ar kitus nepatogumus, taip pat nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo patirtų išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos.

20. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.

21. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2014 m. kovo 12 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra.

22. Dėl ieškinio senaties termino pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

23. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos išvadas dėl ieškinio senaties taikymo, konstatuoja, kad teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstos ir teisėtos, todėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su senaties termino taikymu, iš naujo neanalizuoja ir dėl jų atskirai nepasisako.

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

27. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.) Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).

29. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, Lukiškių TI-K atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kalinamas 617 dienas ir šiomis dienomis pareiškėjui teko naudotis sanitariniu mazgu, neizoliuotu nuo likusio kameros ploto, dėl ko pareiškėjas patyrė garbės ir orumo pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, atsakovas padavė apeliacinį skundą.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu įrenginiu, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje esančių asmenų bei prižiūrėtojų, todėl konstatuotas pareiškėjo teisių pažeidimas naudotis sanitariniu įrenginiu 617 dienas.

31. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka.

32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (617 parų buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nustatė adekvatų neturtinės žalos priteistiną dydį, nustatytiems pažeidimams, kurio keisti pagrindo nėra.

33. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė