2020-06-03 Nr. AB-11463-3-62-3-01518-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1213-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01518-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. buvo laikomas Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose netinkamomis sąlygomis, gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, vienam nuteistajam teko mažiau nei 3 kv. m, trūko privatumo, buvo tarakonų, vidutinė temperatūra siekė 13 °C. Pareiškėjo teigimu, lokaliniame sektoriuje nebuvo įrengtos patalpos rūkantiems asmenims, vieta rūkyti įrengta lauke be stogelio. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo 400 kv. m, vienu metu juo galėjo naudotis tik 200 nuteistųjų. Sanitariniame mazge unitazai nebuvo atitverti sienelėmis, dažnai užsikimšdavo, blogai veikė; lokalinio sektoriaus nuteistiesiems trūko prausyklų, unitazų ir pisuarų, duše buvo leidžiama praustis kartą per savaitę, tačiau 200 nuteistųjų nespėdavo nusiprausti per nustatytą laiką. Alytaus PN pastatas buvo avarinės būklės, remontas atliktas seniai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs įtampą, emocinę depresiją, diskomfortą, psichologinę kančią.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjui patalpose buvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma, pažymėjo, jog bendrabučio tipo patalpose nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali laisvai judėti ir sportuoti pataisos namų teritorijoje. Pareiškėjas į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jo perkėlimo į kitą būrį nesikreipė. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nenustatė. Alytaus PN šiluminis mazgas yra kompiuterizuotas, visą parą nepertraukiamai palaiko temperatūrą. Atsakovo atstovas nurodė, jog įstaigos 3 ir 13 būrių sanitariniai mazgai tvarkingi, atitinka teisės aktų reikalavimus. Bendrabučio tipo patalpų miegamieji vėdinami per atveriamus langus. Nuteistieji patys rūpinasi tvarkos ir švaros palaikymu patalpose.

5. Alytaus PN teigimu, pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio, o nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo D. S. skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2016 m. birželio 28 d. iki 2017 m. sausio 13 d., nuo 2017 m. sausio 24 d. iki 2017 m. kovo 28 d. – į 3 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 52,57 kv. m, įrengta 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 4,38 kv. m ploto; nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. kovo 30 d. – į 13 būrio 1 miegamąjį, kurio plotas 41,95 kv. m, įrengta 13 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,22 kv. m ploto; nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2017 m. balandžio 7 d. ir nuo 2017 m. balandžio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. – į 13 būrio 5 miegamąjį, kurio plotas 21,27 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,54 kv. m ploto.

8. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma.

9. Dėl rūkymo patalpų pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistųjų apgyvendinimas Alytaus PN organizuojamas taip, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Būriuose įrengtos vietos, skirtos rūkyti, rūkoma pasivaikščiojimų metu, teisės aktai nenustato, jog vieta rūkyti turi būti įrengta su stogeliu. Pareiškėjas dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis į pataisos namų administraciją nesikreipė.

10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus dėl mažo pasivaikščiojimų kiemelio ploto, kadangi teisės aktai tokio ploto nereglamentuoja.

11. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų temperatūros, pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų oro temperatūros atitiktį nustatytiems reikalavimams. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kuo remdamasis padarė išvadą, kad oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių.

12. Dėl Alytaus PN įrengtų sanitarinių įrenginių skaičiaus pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas nepateikė konkrečių duomenų, kiek asmenų naudojosi sanitariniais įrenginiais ir kokia šių įrenginių būklė, tačiau byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų tekę laukti eilėse prie sanitarinių mazgų ar dušinės ar kad pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl netinkamai veikiančių sanitarinių įrenginių. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, bet ir tai, ar dėl tokio (ne)veikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (eilių prie sanitarinių mazgų, netinkamai veikiančių sanitarinių įrenginių) būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala.

13. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) paprastai konstatuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojasi tualetu kameroje. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tarakonų buvimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, o higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Pareiškėjas nedetalizavo, kuriose konkrečiai patalpose ir kada buvo tarakonų, byloje taip pat nėra duomenų apie avarinę patalpų būklę. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte nurodyta, kad Alytaus PN gyvenamosiose patalpose higienos normų pažeidimų nenustatyta.

15. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 16. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo prašo priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Pareiškėjo teigimu, bausmę Alytaus PN jis atliko nežmoniškomis ir žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis, dalį bausmės (2016 m. birželio 28 d. – 2017 m. sausio 13 d.) pareiškėjas atliko pastate, kuris buvo pripažintas avarinės būklės. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog dalis gyvenamosios patalpos ploto buvo užstatyta lovomis bei kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjas neturėjo pakankamai vietos, kad galėtų laisvai judėti, o minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

18. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalų plotą, dėl to patyrė nepatogumų ir kančią, tarp neteisėtų valstybės veiksmų ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo D. S. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo (30 000 Eur) priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes nustatė, kad pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jam nebuvo užtikrintas minimalus plotas, o byloje nurodytas plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taip pat jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, todėl jis patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta priteisiant 30 000 Eur.

23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Iš apeliacinio skundo abstraktaus pobūdžio argumentų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nustatant pareiškėjo kalinimo sąlygas ir jo patirtą neturtinę žalą.

25. Dėl įrodymų vertinimo nurodytina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

26. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m).

28. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

29. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

30. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad jam teko per mažas gyvenamasis plotas, t. y. nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,1 kv. m), o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus, o nesant objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Pagal atliktą pirmosios instancijos teismo apskaičiavimą pareiškėjui visada teko daugiau nei 3,1 kv. m ploto, be to, pareiškėjas buvo laikomas ne kamerų tipo patalpose, t. y. turėjo galimybę leisti laiką ir kitose patalpose.

32. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad gyvenamosios patalpos buvo avarinės būklės, nurodydamas, jog byloje nėra duomenų apie avarinę patalpų būklę, o iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto matyti, jog Alytaus PN nuteistieji apgyvendinti gyvenamosiose patalpose, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų jose nenustatyta.

33. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. paskirtos komisijos aktą, kuriame nurodyta, jog statinys yra blogos būklės. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 (22.14.3.1.12) nurodyta, kad būtinas bendrabučio Nr. 2 patalpoms kapitalinis remontas. Įvertinus šiuos įrodymus, darytina išvada, kad pasitvirtino pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl blogos bendrabučio būklės.

34. Taigi nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas nustatyti, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. pareiškėjas gyveno bendrabutyje, kuris buvo blogos būklės.

35. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus.

36. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjui įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018; kt.).

37. Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018; kt.).

38. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmiau nurodytas pažeidimas (pareiškėjo ginčo laikotarpiu laikymas netvarkingame, kapitalinio remonto reikalaujančiame bendrabučio pastate), sukėlė tokio masto pasekmes, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Byloje nėra duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo psichinei ir fizinei sveikatai, taip pat įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus PN pareigūnams, įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) dėl netinkamos patalpų būklės, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

39. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. nustatyti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, bei pripažinti, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo D. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė