2019-05-27 Nr. AB-11843-3-63-3-00347-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-529-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00347-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. PE-SP8-1706 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją A. B.“ ir VSDFV 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1167 „Dėl teisės gauti netekto darbingumo pensiją“; 2) įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių išmokėti netekto darbingumo pensiją nuo prašymo skirti šią pensiją pateikimo dienos.

2. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. PE-SP8-1706, o VSDFV 2017 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1167 atsisakė jai skirti netekto darbingumo pensiją, nes pareiškėja prašymo skirti netekto darbingumo pensiją pateikimo metu nebuvo įgijusi privalomo 8 metų ir 6 mėnesių minimalaus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo. Pareiškėja nurodė, kad ji slaugė nuo gimimo sergantį vaiką, kuris buvo intensyviai gydomas Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikose, todėl jam buvo būtina nuolatinė intensyvi slauga ir priežiūra. Pažymėjo, kad ji buvo pripažinta vaiko globėja ir šias aplinkybes pagrindžiančius rašytinius įrodymus yra pateikusi VSDFV Klaipėdos skyriui. Pareiškėja akcentavo, jog remiantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, asmens valstybinio socialinio draudimo pensijų stažui, įgytam dirbant savarankiškai, prilyginamas laikotarpis, praleistas auginant bei slaugant namuose vaiką invalidą, kuriam nėra sukakę 16 metų. Pareiškėja manė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė į jos valstybinio socialinio draudimo stažą įskaičiuoti laikotarpį, kurį ji praleido slaugydama ir augindama neįgalų sūnų.

3. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad remiantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2016 m. balandžio 8 d. darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0943177, pareiškėja jos pripažinimo iš dalies darbinga dieną buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, todėl nustatant teisę į netekto darbingumo pensiją ji turėjo būti įgijusi minimalų 8 metų ir 6 mėnesių stažą netekto darbingumo pensijai gauti.

5. Atsakovas paaiškino, kad valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami nesukakę senatvės pensijos amžiaus vienas iš neįgalaus asmens, kuriam nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis, tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka paskirtas šio neįgalaus asmens globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose nurodytą neįgalų asmenį. Ši nuostata taip pat taikoma ir vienam iš tėvų, globėjui ar rūpintojui, slaugančiam namuose visiškos negalios invalidą, pripažintą tokiu nuo 2005 m. liepos 1 d. Pagal galiojusias teisės aktų redakcijas, nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. invalidų globėjai ar rūpintojai iš vis nebuvo draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, todėl šie invalidų slaugos laikotarpiai skiriant pensijas neįskaičiuojami į stažą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja dėl netekto darbingumo pensijos skyrimo su prašymu kreipėsi 2016 m. balandžio 25 d., nurodydama, jog neturi darbo knygelės ir nuo 1995 m. namuose slaugė neįgalų vaiką. Akcentavo, jog 1996 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjos sūnus buvo pripažintas vaiku invalidu iki 16 metu amžiaus, tačiau jam visiškos negalios invalidumas nebuvo nustatytas, todėl nebuvo teisinio pagrindo pareiškėją drausti valstybinio socialinio draudimu valstybės lėšomis, kaip asmenį, slaugantį neįgalų asmenį. Atsakovas teigė, jog pareiškėja skunde nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 54 straipsnio 3 dalimi, kadangi ši nuostata reglamentuoja stažui prilyginamus laikotarpius, įgytus iki 1995 m. sausio 1 d., o pareiškėjos sūnui invalidumas nustatytas tik 1996 m. rugpjūčio 26 d.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

II. 8. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

9. Teismas, nurodė, kad pareiškėjos kreipimosi dėl pensijos skyrimo dieną (2016 m. balandžio 6 d.) pareiškėja turėjo būti įgijusi minimalų 8 metų 6 mėnesių stažą netekto darbingumo pensijai gauti. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 2 straipsnio redakcija, galiojusi iki 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. VIII-1479 redakcijos įsigaliojimo nuo 2000 m. sausio 1 d., laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. iš vis nenumatė, kad asmenų, kuriems nustatytas invalidumas, globėjai arba rūpintojai būtų draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir tokie invalidų slaugos laikotarpiai skiriant pensijas pagal šį teisinį reglamentavimą neįskaitomi į stažą. Nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d. buvo privalomai draudžiami vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą. Šios aplinkybės įrodinėjamos ir pagrindžiamos VSDFV direktoriaus 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. V-543 (2011 m. liepos 5 d. įsakymo Nr. V-269 redakcija) patvirtinto Valstybinio socialinio draudimo valstybės lėšomis tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), 33 punkte numatytais įrodymais – pateikiant slaugomo asmens specialiųjų poreikių nustatymo pažymą, kurioje nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, jei šis poreikis nustatytas po 2013 m. liepos 1 d., arba slaugomo asmens specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažymą, jei šis poreikis nustatytas nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.; slaugomo asmens visiškos negalios invalidumą patvirtinantį dokumentą, jei visiška negalia nustatyta iki 2005 m. liepos 1 d.

10. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjos sūnui nuo 1996 m. rugpjūčio 26 d. nustatytas invalidumas, kurio terminas atskirais laikotarpiais pratęstas iki 2005 m. birželio 1 d. 1996 m. birželio 26 d. pažymos Nr. 137 6 punkte nurodoma, kad nuolatinė slauga nereikalinga. 1999 m. birželio 21 d. pažymoje Nr. 1631, 2001 m. liepos 19 d. pažymoje Nr. 1973 duomenų apie slaugos būtinumą taip pat nėra nurodyta, o 2003 m. birželio 25 d. pažymoje Nr. 42 nurodyta, kad nuolatinė slauga nereikalinga. Invalidumo pažymėjimuose taip pat nėra duomenų apie visiškos negalios nustatymą. Kadangi pareiškėjos sūnui nuo 1996 m. rugpjūčio 26 d. iki 2005 m. liepos 1 d. visiškos negalios invalidumas ar nuolatinės slaugos būtinumas nebuvo nustatytas, todėl pareiškėja nebuvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis kaip asmuo, slaugantis neįgalųjį asmenį. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad skundžiamais sprendimais pagrįstai atsisakyta skirti netekto darbingumo pensiją pareiškėjai, nes ji neatitinka Pensijų įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytų reikalavimų, t. y. neįgijo 8 metų ir 6 mėnesių minimalaus stažo. Teismas taip pat nurodė, kad skundžiami sprendimai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus.

11. Netenkinęs pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus, teismas nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išmokėti netekto darbingumo pensiją pareiškėjai.

III. 12. Pareiškėja A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

13. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų ginčui svarbių aplinkybių, netinkamai taikė įstatymus, nesivadovavo Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymu, kuris, be kita ko, reglamentuoja invalidumo nustatymą. Pareiškėja nurodo, kad jos sūnui 1996 m. rugpjūčio 26 d. buvo nustatytas invalidumas vaikui iki 16 metų, teigia, kad Vilniaus universiteto Santariškių klinikų kompetentinga komisija rėmėsi medicininiais duomenimis ir socialiniais kriterijais, dėl kurių pripažįstama visiška invalido negalia. VSDFV atstovė, apeliantės manymu, nepagrįstai įvertino jos sūnaus sveikatos būklę, atmesdama pareiškėjos sūnaus priskyrimą vaikams invalidams iki 16 metų. VSDFV nustatytas prašymo šablonas užkerta kelią pateikti dokumentus apie vaiko invalido slaugą. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo įvertinti Invalidų socialinės integracijos įstatyme įtvirtintą visiškos negalios invalido sąvoką. Atsakovo vertinimas, kad nėra nustatyto specialiojo poreikio, nepagrįstas.

14. Pareiškėjos įsitikinimu, atsižvelgiant į 1996 m. galiojusius teisės aktus, vaiko invalidumas nustatomas remiantis Invalidų socialinės integracijos įstatymu, Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos gydytojų konsultacinės komisijos sprendimu. Negalima teigti, kad vaikas invalidas iki 16 m. neatitinka visiškos negalios kriterijų pagal invalidumo nustatymo metu (1996 m.) galiojusius teisės aktus.

15. Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

16. Be atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, atsakovas atkreipia dėmesį, kad VSDFV teritoriniai skyriai, teisės aktų nustatyta tvarka vykdydami asmenų, slaugančių neįgalius asmenis ir draudžiamų valstybės lėšomis, socialinį draudimą ir apskaitą, gavę asmens, slaugančio neįgalų asmenį, prašymą, vertina ir analizuoja kartu su prašymu pateiktus Apraše nurodytus dokumentus, tame tarpe, kompetentingos institucijos išduotą slaugomo asmens visiškos negalios invalidumą patvirtinantį dokumentą, jei visiška negalia nustatyta iki 2005 m. liepos 1 d., todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, kad nustatyta prašymo forma užkerta kelią pateikti reikiamus dokumentus. Atsakovas pažymi, jog Aprašo 14 punkte aiškiai nurodyta, kad asmuo, slaugantis neįgalų asmenį ir siekiantis būti apdraustas valstybės lėšomis, privalo pateikti slaugomo asmens visiškos negalios invalidumą patvirtinantį dokumentą, jei visiška negalia nustatyta iki 2005 m. liepos 1 d. Dokumentas, kuriuo apeliantės slaugomam asmeniui kompetentingos institucijos būtų nustatytas visiškos negalios invalidumas, VSDFV Klaipėdos skyriui nepateiktas, todėl atmestinas apeliantės teiginys, kad atsakovas ir teismas turėjo įvertinti Invalidų socialinės integracijos įstatyme įtvirtintą visiškos negalios invalido sąvoką.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. PE-SP8-1706 „Dėl atsisakymo skirti valstybinio socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją A. B.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1167 „Dėl teisės gauti netekto darbingumo pensiją“, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20. Ginčijamą sprendimą atsakovas grindė faktine aplinkybe, kad pareiškėja neįgijo 8 metų ir 6 mėnesių minimalaus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo, dėl ko ji neatitinka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Sprendimas priimtas išnagrinėjus pareiškėjos 2016 m. balandžio 25 d. VSDFV Klaipėdos skyriui pateiktą prašymą skirti jai netekto darbingumo pensiją, kuriame nurodyta, kad ji darbo knygelės neturi ir pažymėta, jog nuo 1995 m. antrą neįgalų vaiką slaugė namuose (b. l. 75-76).

21. Pensijų įstatymo 28 straipsnio 1 dalis kreipimosi metu numatė, jog teisę gauti netekto darbingumo pensiją turi asmenys, kuriems Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nustatyta tvarka nustatytas darbingumo lygis ir kurie pripažinti nedarbingais arba iš dalies darbingais, jeigu šie asmenys atitinka šio įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytas sąlygas.

22. Pagal pensijų įstatymo 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kuriam pirmą kartą nustatomas darbingumo lygis ir kuris pripažįstamas nedarbingu arba iš dalies darbingu, įgyja teisę gauti netekto darbingumo pensiją, jeigu pripažinimo nedarbingu arba iš dalies darbingu dieną jis turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai. Minimalus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažas netekto darbingumo pensijai gauti nustatomas pagal Pensijų įstatymo 31 straipsnio 1 dalį.

23. Atsižvelgus į aptartą reguliavimą atsakovas nustatė, kad prašymo tenkinimui pareiškėja turėjo būti įgijusi minimalų 8 metų 6 mėnesių valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą netekto darbingumo pensijai. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra, tačiau šalys nesutinka dėl laikotarpio, kuriuo pareiškėja augino ir slaugė namuose vaiką invalidą, nesukakusį 16 metų, įskaitymo į jos netekto darbingumo pensijai skaičiuojamą stažą.

24. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai aptaręs ir įvertinęs ginčui reikšmingą reguliavimą, pagrįstai nurodė, kad atskirais laikotarpiais iki 2005 metų privalomai buvo draudžiami nesukakę senatvės pensijos amžiaus vienas iš neįgalaus asmens, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, tėvų ar slaugantis visiškos negalios asmenį.

25. Byloje surinktų ir įvertintų įrodymų pagrindu nustatyta, kad pareiškėjos sūnui P. N. nuo 1996 m. rugpjūčio 26 d. nustatytas invalidumas, kurio terminas atskirais laikotarpiais pratęstas iki 2005 m. birželio 1 d. 1996 m. birželio 26 d. pažymoje Nr. 137, jos 6 punkte nurodoma, kad nuolatinė slauga nereikalinga. 1999 m. birželio 21 d. pažymoje Nr. 1631, 2001 m. liepos 19 d. pažymoje Nr. 1973 duomenų apie slaugos būtinumą nėra nurodyta, o 2003 m. birželio 25 d. pažymoje Nr. 42 nurodyta, kad nuolatinė slauga nereikalinga. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad į bylą pateiktuose įrodymuose nėra duomenų apie visiškos negalios nustatymą. Paprastai pareigą teikti įrodymus turi proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, siekiantys įrodyti savo teisinius ar atsikirtimus, pagalbos įrodinėjimo procese galima prašyti ir teismo (ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis).

26. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pareiškėjos sūnui laikotarpiu nuo 1996 m. rugpjūčio 26 d. iki 2005 m. liepos 1 d. visiškos negalios invalidumas ar nuolatinės slaugos būtinumas nebuvo nustatytas, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja nebuvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis kaip asmuo slaugantis neįgalųjį asmenį, bei nuspręsta, kad atsakovo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas ir VSDFV 2017 m. vasario 27 d. sprendimas pagrįsti ir teisėti.

27. Dėl išdėstyto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė