2022-05-11 Nr. AB-12336-4-69-3-00186-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2488-492/2022

Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00186-2022-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

vertėjaujant J. B., S. M.,

dalyvaujant užsieniečiui F. M. ir jo atstovei advokatei Inesai Arbočienei,

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei G. P.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečių F. M., R. M. ir Z. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) piliečių F. M., R. M. ir Z. M. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Užsienietis F. M. ir jo nepilnamečiai vaikai R. M. ir Z. M., atstovaujami F. M. (toliau – ir užsieniečiai), kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2022 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 22S4319 ir 2022 m. vasario 24 d. sprendimų Nr. 22S4889 bei Nr. 22S4886 (toliau – ir Sprendimai) dalis dėl užsieniečių laikino apgyvendinimo ir taikyti jiems alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti užsieniečius Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, netaikant jiems judėjimo laisvės apribojimų.

2. Užsieniečiai skunde nurodė, kad Migracijos departamentas 2022 m. vasario 23 d. ir 2022 m. vasario 24 d. priėmė sprendimus, kuriais nutarė įleisti užsieniečius į Lietuvos Respubliką, kadangi per šešis mėnesius nuo asmens užregistravimo Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS) dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl užsieniečių teisinės padėties. Migracijos departamentas nusprendė apgyvendinti užsieniečius laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, šešis mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Užsieniečiai 2022 m. kovo 1 d. buvo supažindinti su skundžiamais Sprendimais.

3. Užsieniečiai paaiškino, kad atsakovas Sprendimus motyvavo tuo, jog užsieniečiai nebendradarbiauja su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės atstovais, neturi asmens tapatybes patvirtinančių dokumentų. Užsieniečiai pažymėjo, kad šiuo nagrinėjamu atveju nesutinka su Sprendimų dalimis dėl jų apgyvendinimo sąlygų. Teigė, jog jiems gali būti taikoma švelnesnė ir proporcinga alternatyvi sulaikymui priemonė, nenustatant jiems judėjimo laisvės apribojimų, nes užsieniečiai nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, nėra pažeidę teisės aktų nuostatų, bendradarbiauja su pareigūnais, nesiekia pasišalinti.

4. Atsižvelgdami į tai, užsieniečiai mano, kad šioje situacijoje jiems pagrįstai gali būti pritaikyta Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad užsieniečiai MIGRIS buvo užregistruoti 2021 m. rugpjūčio 25 d., galutinis sprendimas dėl jų teisinės padėties dar nėra priimtas, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 1408 straipsnio 5 dalimi, turėjo pareigą priimti sprendimus dėl jų įleidimo ir apgyvendinimo Lietuvos Respublikoje. Ginčijamų Sprendimų priėmimo metu nustatyta, kad užsieniečiai į Lietuvą atvyko neteisėtai, neleistinoje vietoje asmenų grupėje pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Atsakovo vertinimu, ši aplinkybė leidžia manyti, kad Lietuvos Respublika nebuvo užsieniečių kelionės tikslas, jie gali išvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę arba pasislėpti.

7. Atsakovas teigė, kad atsižvelgdamas į tai, jog buvo nustatyta Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje nurodyta aplinkybė, kad užsieniečiai gali pasislėpti, mano, jog pagrįstai priėmė ginčijamus Sprendimus apgyvendinti užsieniečius laikinoje apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, šešis mėnesius nuo Sprendimų priėmimo dienos. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijami Sprendimai priimti įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, yra paremti ne prielaidomis, bet faktiniais ir valingais užsieniečių veiksmais (neteisėtas sienos kirtimas, nebendradarbiavimas su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojais ar darbuotojais), todėl jie (Sprendimai) yra pagrįsti ir jų naikinti nėra pagrindo.

8. Pasisakydamas dėl nepilnamečių užsieniečių R. M., gimusios (duomenys neskelbtini), ir Z. M., gimusios (duomenys neskelbtini), atsakovas nurodė, kad tokio amžiaus vaikai neturėtų būti atskirti nuo tėvų, šeima turi gyventi kartu. Be to, užsieniečių atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl sulaikymo, jų atžvilgiu buvo priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti kartu su šeima, nesuteikiant teisės tiek jiems, tiek kitiems jų šeimos nariams laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.

II. 9. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2022 m. balandžio 1 d. sprendimu atmetė užsieniečių F. M., R. M. ir Z. M. skundą.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad užsieniečiai, prisistatę (duomenys neskelbtini) piliečiais F. M., gimusiu (duomenys neskelbtini) (užsieniečių apeliacinio skundo nagrinėjimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu patikslinta, kad užsienietis F. M. yra (duomenys neskelbtini) piletis, gimęs (duomenys neskelbtini)), R. M., gimusia (duomenys neskelbtini), ir Z. M., gimusia (duomenys neskelbtini), neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną. Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS) užsieniečiai buvo užregistruoti 2021 m. rugpjūčio 25 d. ir pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs užsieniečių prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, 2021 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. 22M71342, kuriuo nusprendė nesuteikti jiems prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Minėtą sprendimą užsieniečiai apskundė, tačiau byla dar nėra išnagrinėta, Migracijos departamento sprendimas nėra įsiteisėjęs. Migracijos departamentas 2022 m. vasario 23 d. ir 2022 m. vasario 24 d. priėmė sprendimus įleisti F. M., R. M. ir Z. M. į Lietuvos Respubliką, kadangi per šešis mėnesius nuo asmens užregistravimo MIGRIS dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl jų teisinės padėties, ir apgyvendinti užsieniečius Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, šešis mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos. Sprendime pažymėta, kad užsienietis F. M. nebendradarbiauja su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojais, todėl egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 10 punkte numatyti veiksniai, leidžiantys vertinti, kad jis su savo nepilnamečiais vaikais gali pasislėpti. Su priimtu Sprendimu užsieniečiai supažindinti 2022 m. kovo 1 d.

11. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad užsienietis F. M. su savo nepilnamečiais vaikais R. M. ir Z. M., kirtę Lietuvos Respublikos sieną, nebendradarbiavo su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojais, nepateikė kelionės dokumento, leidžiančio nustatyti jų tapatybę, o užsieniečių nurodytos Lietuvos Respublikos sienos kirtimo priežastys nėra įtikinančios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis, darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 10 punkte numatyti pagrindai, leidžiantys manyti, jog užsieniečiai gali pasislėpti kitose Europos Sąjungos šalyse ar tokiais veiksmais vengti grąžinimo į kilmės šalį. Be to, užsieniečiams pasislėpus, jų paieška kaip asmenų, kurių asmenybės duomenys nežinomi, ir kurie Lietuvos Respublikoje neturi jokių socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika, bus apsunkinta arba neįmanoma.

12. Teismas vertino, kad byloje nenustatyta, jog užsieniečių apgyvendinimas laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, neproporcingai varžytų jų teises ar laisves. Užsienietis F. M. su savo nepilnamečiais vaikais R. M. ir Z. M. neturi ekonominių, darbinių, socialinių, šeimyninių ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl yra pagrindas manyti, jog užsieniečiams pritaikius švelnesnę priemonę jie gali bandyti išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismo nuomone, užsieniečių atžvilgiu taikomi judėjimo laisvės suvaržymai yra objektyviai reikalinga ir proporcinga priemonė siekiant teisėtų tikslų, t. y. išsiaiškinti užsieniečių prieglobsčio prašymo motyvus, priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje ir jį įvykdyti.

13. Teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimai apgyvendinti užsieniečius laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, šešis mėnesius nuo sprendimų priėmimo dienos yra pagrįsti ir teisėti.

III. 14. Užsieniečiai F. M., R. M. ir Z. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 1 d. sprendimą ir taikyti jų atžvilgiu alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

15. Užsieniečiai nurodo, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais. Įstatymo 112 straipsnis numato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sulaikymo pagrindų įtvirtinimas įstatymuose neturėtų reikšti automatiško jų taikymo.

16. Užsieniečiai teigia, kad pagal Įstatymo 114 straipsnio 5 dalį užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip šešis mėnesiams išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Užsieniečiai pažymi, kad jų atveju nėra Įstatyme nurodytų išimčių, kai jų sulaikymas galėtų būti pratęsiamas, todėl teismas turėjo atsižvelgti į šį imperatyvų terminą ir netaikyti sulaikymo, kuris yra griežčiausia priemonė, labiausiai ribojanti asmens laisvę.

17. Užsieniečių nuomone, nagrinėjamu atveju alternatyvios sulaikymui priemonės netaikymas neatitiko Įstatymo nuostatų, o sulaikymo pratęsimas, kuris yra ultima ratio priemonė, nebuvo proporcingas užsieniečių padarytam nusižengimui, dėl kurio jie labai gailisi. Mano, jog skundžiamame sprendime teismo keliamo tikslo galima pasiekti taikius užsieniečiams Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą alternatyvią sulaikymui priemonę, t. y. apgyvendinti užsieniečius Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, netaikant jiems judėjimo laisvės apribojimų.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovas nurodo, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvo nustatyta, jog užsieniečiai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje neleistinoje vietoje pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ir prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Šios aplinkybė leido manyti, kad Lietuvos Respublika nebuvo užsieniečių kelionės tikslas, jie gali išvykti į kitą Europos valstybę arba pasislėpti.

20. Atsakovas pažymi, kad užsieniečiai skunde nurodė vienintelį argumentą, o būtent – kad jų atžvilgiu turėtų būti pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – apgyvendinimas užsieniečių registracijos centre, netaikant judėjimo laisvės apribojimų (Įstatymo 115 str. 2 d. 4 p.). Atsakovas paaiškina, kad užsieniečių atžvilgiu nėra priimtas sprendimas dėl sulaikymo, užsieniečių atžvilgiu buvo priimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti, nesuteikiant teisės jiems laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, užsieniečių atžvilgiu nėra pagrindo taikyti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytą alternatyvią sulaikymo priemonę. Be to, pagal Įstatymo 1408 straipsnio 6 dalį, Valstybės sienos apsaugos tarnyba kreipiasi į teismą dėl prieglobsčio prašytojo sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo, jeigu nustatomas Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3, 4 ar 5 punkte nurodytas sulaikymo pagrindas. Kadangi tyrimo metu toks pagrindas nebuvo nustatytas, priimtas Sprendimas dėl užsieniečių įleidimo ir apgyvendinimo, vadovaujantis Įstatymo 1408 straipsnio 5 ir 6 dalimis.

21. Atsakovo nuomone, užsieniečių atžvilgiu taikomas judėjimo laisvės apribojimas yra objektyviai reikalinga ir proporcinga priemonė, siekiant teisėtų tikslų, t. y. priimti galutinį sprendimą prieglobsčio procedūroje ir jį įvykdyti. Pasak atsakovo, netaikant šio apribojimo, užsieniečiai gali pasislėpti, išvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę ir jų prieglobsčio prašymo procedūra nebus baigta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. vasario 23 d. sprendimo Nr. 22S4319 ir 2022 m. vasario 24 d. sprendimų Nr. 22S4889 bei Nr. 22S4886 dalių, kuriomis nuspręsta įleisti užsieniečius į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti juos Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, šešis mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos, pagrįstumo ir teisėtumo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai apgyvendino užsieniečius laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl užsieniečių skundą atmetė.

24. Apeliaciniu skundu užsieniečiai prašo panaikinti Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo sprendimus bei įpareigoti atsakovą apgyvendinti užsieniečius Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų.

25. Nagrinėjamoje byloje Migracijos departamentas ginčijamais 2022 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 22S4319 ir 2022 m. vasario 24 d. sprendimais Nr. 22S4889 bei Nr. 22S4886 nusprendė įleisti užsieniečius į Lietuvos Respubliką, kadangi per šešis mėnesius nuo jų užregistravimo MIGRIS dienos nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl jų teisinės padėties, ir apgyvendinti juos Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, šešis mėnesius nuo Sprendimų priėmimo dienos. Migracijos departamento Sprendimai priimti remiantis Įstatymo 1408 straipsnio 5 ir 6 dalimis, 113 straipsnio 5 dalies 1 ir 10 punktais.

26. Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prieglobsčio prašytojus, pateikusius prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar šio Įstatymo 14012 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju, iki priimamas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, Tarnyba laikinai apgyvendina pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Tarnyboje, Pabėgėlių priėmimo centre ar kituose apgyvendinimo centruose, apgyvendinimo vietose, apgyvendinimo patalpose, laikiname būste ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Užsieniečius, kurie neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir kurie nėra prieglobsčio prašytojai, ir užsieniečius, dėl kurių priimtas sprendimas nesuteikti prieglobsčio, iki bus įvykdytas galutinis sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo ar išsiuntimo arba išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, Tarnyba laikinai apgyvendina šioje dalyje nurodytose apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pabėgėlių priėmimo centre pirmiausia apgyvendinami šioje dalyje nurodyti prieglobsčio prašytojai ir užsieniečiai, kurie yra pažeidžiami asmenys. Jeigu šioje dalyje nurodytiems prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietose neteikiamos medicinos, socialinės, švietimo, maitinimo ir (ar) kitos paslaugos, psichologinė pagalba, prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams laikino apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu gali būti leista laikinai išvykti iš laikino apgyvendinimo vietų minėtoms paslaugoms gauti ar maisto produktams įsigyti, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietų rizika. Teikiant nurodytas paslaugas nepilnamečiams, prioritetas teikiamas jų suteikimui už laikino apgyvendinimo vietos ribų, kai yra valdoma pasišalinimo iš laikino apgyvendinimo vietos rizika.

27. Įstatymo 1408 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu per įvestos karo padėties, nepaprastosios padėties, taip pat paskelbtos ekstremaliosios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio laikotarpį ir 28 dienas po jo pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip per 6 mėnesius nuo užsieniečio užregistravimo MIGRIS dienos, nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo, laikinai apgyvendinto šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, teisinės padėties, Migracijos departamentas priima sprendimą įleisti tokį prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinti jį šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose.

28. Įstatymo 1408 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu Migracijos departamentas, priimdamas šio straipsnio 2 dalyje nurodytą sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, nustato, kad būtina patikrinti užsieniečio tapatybę ir (arba) pilietybę arba yra šio Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 2, 3, 4 ar 9 punktuose nurodytų aplinkybių, o priimdamas šio straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą įleisti prieglobsčio prašytoją į Lietuvos Respubliką, – kad yra Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1, 6–11 punktuose nurodytų aplinkybių, Migracijos departamentas kartu priima sprendimą prieglobsčio prašytoją apgyvendinti šio straipsnio 3 dalyje nurodytose laikino apgyvendinimo vietose, nesuteikiant jam teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Užsieniečio teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju ribojimas negali būti taikomas ilgiau kaip 2 mėnesius, o šio straipsnio 5 dalyje nurodytu atveju – ilgiau kaip 6 mėnesius nuo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu yra šio Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 3, 4 ar 5 punkte nurodytas sulaikymo pagrindas, Tarnyba kreipiasi į teismą dėl prieglobsčio prašytojo sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo.

29. Įstatymo 113 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją, norėdamas suklaidinti kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojus ar darbuotojus, pateikė suklastotus dokumentus ir pan.); <...> 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu arba sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą užsienietis nebendradarbiauja su kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojais ar darbuotojais.

30. Lietuvos Respublikoje 2021 m. liepos 2 d. paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, todėl Migracijos departamentas pagrįstai taikė Įstatymo X2 skyriaus nuostatas, t. y. 1408 straipsnį, kuris reglamentuoja užsieniečių atvykimą į Lietuvos Respubliką ir laikiną jų apgyvendinimą.

31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad užsieniečiai MIGRIS buvo užregistruoti 2021 m. rugpjūčio 25 d. Užsieniečiai pateikė prašymą suteikti jiems prieglobstį, tačiau Migracijos departamentas 2021 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą Nr. 22M71342, kuriuo nusprendė nesuteikti jiems prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Minėtą sprendimą užsieniečiai apskundė, taigi galutinis sprendimas dėl jų prieglobsčio prašymo dar nėra priimtas ir užsieniečiai yra prieglobsčio prašytojai Įstatymo 2 straipsnio 20 dalies prasme.

32. Šioje byloje ginčijamuose Migracijos departamento Sprendimuose nurodoma, kad užsieniečiai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, asmenų grupėje neleistinoje vietoje pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Užsieniečio F. M. pasakojimas, kaip įrodymas, buvo įvertintas kritiškai, pasakojimas apie įvykius kilmės šalyje buvo neišsamus, nepasižymėjo pakankamu detalumu, užsieniečio pateikti duomenys nebuvo nuoseklūs, nustatyti prieštaravimai. Vertinant užsieniečio F. M. ir jo žmonos S. S. pasakojimus nustatyta, kad prieglobsčio prašytojai pateikė skirtingas esmines jų pasakojimo detales, todėl buvo konstatuota, jog F. M., S. S. ir jų nepilnamečiai vaikai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, o priėmus sprendimą nesuteikti jiems prieglobsčio, užsieniečiai gali pasislėpti ir bandyti išvykti iš Lietuvos. Pirmosios instancijos teismas sutiko su šiomis išvadomis, nurodydamas, jog egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1 ir 10 punktuose numatyti pagrindai, leidžiantys manyti, kad užsieniečiai gali pasislėpti.

33. Migracijos departamento taikomas apgyvendinimas 1408 straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant užsieniečiams teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje, savo turiniu iš esmės atitinka alternatyvią sulaikymui priemonę, įtvirtintą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte (ekstremalios situacijos dėl masinio užsieniečių antplūdžio metu – Įstatymo 14019 str. 1 d. 3 p.), t. y. apgyvendinimą Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (ar kitoje tam pritaikytoje vietoje) nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje. Todėl, net ir užsieniečiams nesant sulaikytiems, tačiau apgyvendintiems pagal sąlygas, atitinkančias alternatyvią sulaikymui priemonę, turi būti veiksmingai užtikrinta teisė į teisminę gynybą, siekiant patikrinti užsieniečiams taikomos priemonės pagrįstumą ir teisėtumą, galimybę skirti švelnesnę priemonę.

34. Alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo užsieniečiams pagrindus nustato Įstatymo 115 straipsnis ir, esant Lietuvos Respublikoje paskelbtai ekstremaliajai situacijai dėl masinio užsieniečių antplūdžio, Įstatymo 14019 straipsnis. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl Įstatymo 14019 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvaus sulaikymui kriterijų taikymo, t. y. ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, Tarnybai ir Migracijos departamentui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje ir kita. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, jog klausimas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo ar netaikymo yra teismo diskrecija, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kurias kiekvienu konkrečiu atveju teismas gali pripažinti pakankamomis taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę (žr., pvz., 2008 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N143-3565/2008, 2010 m. liepos 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. N575-6127/2010). Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3669-858/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2018).

35. Nustačius, kad užsieniečiams šiuo metu taikoma priemonė iš esmės atitinka alternatyvią sulaikymui priemonę, įtvirtintą Įstatymo 14019 straipsnio 1 dalies 3 punkte, svarbu įvertinti, ar taikoma judėjimo laisvę varžanti priemonė yra būtina ir proporcinga įstatymų numatytam tikslui pasiekti – operatyviai ir tinkamai išspręsti užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą ir priimti bei įvykdyti atitinkamą sprendimą. Pažymėtina, jog šiuo aspektu itin reikšmingas proporcingumo principas reikalauja užtikrinti teisės į laisvę ir saugumą ir šias teises apribojančių viešųjų interesų tikslų tinkamą balansą. Vertinant užsieniečiams taikomą priemonę, turi būti atsižvelgiama į tai, ar šia priemone siekiami tikslai negalėtų būti pasiekti pritaikius švelnesnę priemonę. Šiuo tikslu reikšmingomis gali būti aplinkybės, be kita ko, charakterizuojančios prieglobsčio prašytojų asmenybę, atskleidžiančios tam tikrus specialius asmenų poreikius, įvairių medicininių ar kitokių būtinųjų paslaugų, kurių nėra galimybės suteikti prieglobsčio prašytojams apgyvendinimo vietoje, poreikis ir pan. Kita vertus, sprendžiant švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo klausimą būtina įvertinti, ar tokia priemonė bus pakankama Įstatyme nustatytiems tikslams pasiekti. Šiuo atžvilgiu atsižvelgtina į tai, kad pagal Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalį užsieniečiai apgyvendinami nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje iš esmės nustatė tik galimybę apgyvendinti užsieniečius be teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tik išimtiniais atvejais gali būti sprendžiama dėl švelnesnės alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo būtinybės.

36. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas pagrįstai taikė Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1 ir 10 punktus, padaręs išvadą, kad ne visų užsieniečių tapatybė yra nustatyta (asmens dokumento kopiją pateikė tik F. M., jo nepilnamečių vaikų asmens dokumentų kopijos nepateiktos), užsieniečiai į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdami migracijos taisykles, neturi šeimyninių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, grįsdamas savo prašymą suteikti prieglobstį F. M. teikė neišsamią ir nenuoseklią informaciją, prieštaraujančią užsieniečio F. M. sutuoktinės S. S. pateiktam pasakojimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, kol nėra priimtas galutinis sprendimas dėl užsieniečių prieglobsčio prašymo, taip pat neatskleisti tikrieji užsieniečių atvykimo motyvai, judėjimo laisvės ribojimo netaikymas neužtikrintų alternatyvios sulaikymui priemonės tikslo užkirsti kelią galimam asmens bėgimui ar pasislėpimui.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad užsieniečiai nenurodė argumentų, kurie pagrįstų jų poreikį išvykti už apgyvendinimo įstaigos ribų, nedetalizavo, kokios paslaugos, teikiamos už apgyvendinimo įstaigos ribų, jiem yra reikalingos. Teisėjų kolegija pastebi, kad teismo posėdžio metu užsieniečio F. M. išsakyti nusiskundimai apie sutuoktinės S. S. sveikatos problemas nėra susiję su nagrinėjama byla, nes šioje byloje nėra nagrinėjamas jos prašymas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo. Be to, atsakovas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, įvertino užsieniečio F. M. nepilnamečių vaikų R. M. ir Z. M. padėtį, nurodydamas, jog jie kartu su savo tėvu gali pasislėpti arba bandyti išvykti į kitą Europos Sąjungos šalį.

38. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog užsieniečių laikinas apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti, yra nagrinėjamu atveju būtina priemonė, skirta užtikrinti, kad būtų pasiekti Įstatymo keliami tikslai – galutinio sprendimo užsieniečių prieglobsčio byloje priėmimas ir įvykdymas. Migracijos departamento Sprendimų dalys, kuriomis užsieniečiai apgyvendinti Įstatymo 1408 straipsnio 3 dalyje nurodytoje laikino apgyvendinimo vietoje, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, šešis mėnesius nuo Sprendimo priėmimo dienos, yra pagrįstos ir proporcingos priemonės, siekiant užtikrinti tinkamą balansą tarp užsieniečių judėjimo laisvės ir valstybės sienos apsaugos bei Šengeno erdvės integralumo.

39. Apibendrindama aptartas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Migracijos departamento Sprendimai ir pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

(duomenys neskelbtini) piliečių F. M., R. M. ir Z. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Virginija Volskienė