2016-12-22 Nr. AB-24391-3-61-3-04015-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2350-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04015-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 20 000 Eur neturtinės ir 2 900 Lt (839,90 Eur) turtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas šiais laikotarpiais: nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d; nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. rugsėjo 25 d.; nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2010 m. spalio 28 d.; nuo 2010 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. sausio 19 d.; nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 22 d.; nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. gegužės 5 d.; nuo 2011 m. gegužės 12 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. Nurodytais laikotarpiais buvo laikomas perpildytose kameros, kartu su trimis, kartais ir daugiau asmenų.

Paaiškino, kad yra neįgalus (II grupės invalidas), tačiau kamerose buvo laikomas su sveikais asmenimis, todėl dažnai nesutapdavo jų poreikiai, kildavo konfliktai. Kamerose visi kiti suimtieji buvo sveiki, todėl pareiškėjo teisės buvo varžomos visais atžvilgiais. Negalėdamas pakęsti tokių gyvenimo sąlygų, kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas perkelti į kitą kamerą, tačiau administracija prašymą ignoravo. Po kelių prašymų nepasikeitus situacijai buvo priverstas save žaloti, kad atkreiptų į save dėmesį. Po to, kai save susižalojo, buvo perkeltas į kitą kamerą, tačiau situacija nepagerėjo, nes vėl teko būti su sveikais, stipriais, pareiškėjo charakterio savybių neatitinkančiais vyrais.

Taip pat nurodė, kad kamerose trūko kėdžių sėdėti. Be to, kamerose buvo tualetas, todėl tekdavo derinti valgymo ir naudojimosi tualetu laiką. Dėl šių ir kitų buitinių sąlygų tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktai. Kamerose yra tarakonų, administracija į prašymus dezinfekuoti patalpas nereaguoja. Kamerose tamsu, neužtikrintas higienos normoje numatytas apšvietimas. Visi pažeidimai buvo nevienkartiniai, o nuolatiniai.

Paaiškino, kad būdamas mažesnėje nei numato teisės aktai erdvėje ir kartu su sveikais asmenimis, kurių poreikiai ir charakterio savybės skiriasi nuo pareiškėjo, patyrė gilius dvasinius ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Šie veiksniai neigiamai įtakojo pareiškėjo dvasinę pusiausvyrą, dėl to sutriko miegas, jaučia nuolatinę depresiją. Tokios laikymo sąlygos yra nežmoniškos ir prilygsta kankinimui. Patirtą neturtinę žalą vertina 20 000 Eur.

Pažymėjo, jog Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. rugsėjo 4 d. išvada dėl darbo pobūdžio ir sąlygų Nr. DPS 730 buvo pripažintas neįgaliu, nustatytas 35 proc. darbingumo lygis. 2009 m. rugsėjo 4 d. neįgalumas pratęstas iki 2010 m. rugsėjo 3 d. 2010 m. rugpjūčio 26 d. buvo sulaikytas, o nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. perkeltas į Lukiškių TI-K. Patekęs į kalėjimą, iš karto prašymu kreipėsi į administraciją, kad būtų vėl nustatytas darbingumo lygis ir pratęstas invalidumo pašalpos mokėjimas. Administracija į pateiktus prašymus, kurių buvo ne vienas, nereagavo (prašymai Lukiškių TI-K neregistruojami), dėl to nutrūko invalidumo pensijos išmokos. 2013 m. vasario 31 d. pareiškėjas vėl pripažintas neįgaliu, nustatytas 55 proc. darbingumas. Laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 3 d. buvo mokoma 360 Lt invalidumo pensija. Lukiškių TI-K administracija į prašymus dėl neįgalumo pratęsimo nereagavo, todėl išmokų mokėjimas nutrūko. Lukiškių TI-K buvo aštuonis mėnesius, todėl patyrė 2 880 Lt turtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 95-101) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti trijų metų ieškinio senatį.

Nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. taip pat nurodė, kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, pareiškėjo išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpiai.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys ten esantys nuteistieji ir suimtieji. Tam yra reikalingas inventorius. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudaro sutartis dėl buitinių kenkėjų naikinimo. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Taip pat nurodė, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 161-165) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis (išvykimais į kitas tardymo ir gydymo įstaigas) buvo laikomas laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. (b. l. 95-97, 102-105). Pareiškėjas teigia, kad būdamas neįgalus Lukiškių TI-K buvo laikytas perpildytose kamerose kartu su sveikais asmenims, kamerose trūko baldų, laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų. Dėl netinkamų kalinimo (sulaikymo vykdymo) sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus, pažeminimą, buvo priverstas save žaloti, o dėl Lukiškių TI-K administracijos nereagavimo į prašymus pratęsti neįgalumo laikotarpį, nutrūko netekto darbingumo (invalidumo) pensijos mokėjimas, todėl patyrė ir 2 880 Lt turtinės žalos. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsižvelgdamas į tai, kad skundas teisme gautas tik 2015 m. liepos 23 d., prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1, 5 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies, nuostatomis, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo teismui paštu išsiuntė tik 2015 m. rugpjūčio 4 d. (b. l. 7), taigi reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015), teismas vertino, kad, jausdamas nurodytus neigiamus potyrius, pareiškėjas turėjo suprasti, kad su juo elgiamasi netinkamai, jis žeminamas, kankinamas, todėl suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Taip pat pažymėjo, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Dėl turtinės žalos aplinkybių teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjui prarastas darbingumo lygis buvo nustatytas vienerių metų laikotarpiui nuo 2009 m. rugsėjo 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 3 d. ir jo terminas pasibaigė dar iki atvykimo į Lukiškių TI-K (b. l. 86-87, 102). Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., todėl matydamas, kad pataisos namų (sulaikymo) vykdymo įstaiga nereaguoja į pateiktus prašymus spręsti prarasto darbingumo lygio pratęsimo klausimą, kuris pagal kompetenciją priskirtas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, suvokė ar turėjo suvokti apie galimą savo teisių pažeidimą ir dėl jų gynimo kreiptis į teismą. Aplinkybę, kad pareiškėjas suvokė, jog prarasto darbingumo terminas baigėsi patvirtina ir jo sveikatos istorijoje esantis įrašas „pareiškėjui patarta ir paaiškina, kokius dokumentus reikia surinkti dėl invalidumo grupės patęsimo“, atliktas pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K metu, t. y. 2011 m. balandžio 14 d.

Remdamasis teismų praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015), teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, kuris jam įteiktas 2015 m. spalio 8 d. (b. l. 151, 154-155) atnaujinti praleisto termino neprašė, priežasčių dėl ko nesikreipė į teismą dėl pažeistų teisių gynimo per įstatyme nustatytą trejų metų terminą nenurodė.

Vadovaudamasis teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015), teismas pažymėjo, jog klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo teismas gali spręsti ir savo iniciatyva, todėl, įvertinęs byloje esančią medžiagą, t. y. kad pareiškėjo sveikatos būklė nėra gera; pareiškėjas iki patekimo į Lukiškių TI-K (2009 m. spalio 23 d. – 2009 m. spalio 30 d. ir anksčiau) buvo gydytas VšĮ Žiežmarių psichiatrinėje ligoninėje dėl (duomenys neskelbtini) (b. l. 88); pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini), turi sveikatos problemų dėl klubo sąnario (b. l. 25-29); buvimo Lukiškių TI-K metu (2010 m. rugsėjo – spalio mėn.) buvo gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl (duomenys neskelbtini) (b. l. 89-90); pareiškėjui Kauno apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-245-508/2011 Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje buvo atlikta teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizė, kurios metu nustatyta, jog dėl asmenybės sutrikimo, psichikos ir elgesio sutrikimų dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromo, tiek nusikalstamos veikos padarymo metu (2010 m. rugpjūčio 25 d.), tiek ekspertizės atlikimo metu (pareiškėjas iš Lukiškių TI-K į Utenos ekspertinį skyrių išvyko 2011 m. sausio 19 d., grįžo – 2011 m. vasario 2 d., b. l. 96-97, 103), pareiškėjas galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, gali būti apklaustas tyrime, dalyvauti teisme, duoti parodymus; byloje nėra duomenų, kad vėlesniais laikotarpiais pareiškėjo sveikatos būklė būtų esmingai pablogėjusi; Alytaus pataisos namų Psichologinės priežiūros tarnybos 2013 m. gegužės 11 d. išvados duomenimis, pareiškėjo psichologinė ir emocinė būklė pagerėjo (b. l. 73), konstatavo, jog pareiškėjo dar iki sulaikymo ir patekimo į Lukiškių TI-K atsiradę sveikatos sutrikimai nesutrukdė jam suvokti galimų jo teisių pažeidimų ir dėl jų gynimo kreiptis į teismą per įstatyme numatytą terminą.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo teises įgyvendino nerūpestingai, dėl galimai patirtos žalos į teismą kreipėsi praėjus beveik penkeriems metams, svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, galinčių pateisinti tokį delsimą, nenurodė, tokių priežasčių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą dėl žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. galimai padarytą neturtinę ir turtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo priteisimo atmestinas (CK 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 174), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti pareiškėjui padarytos žalos atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtą laikotarpį iki trijų metų. Tačiau Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio ieškinio senaties termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti.

2. Negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi iki šiol nėra susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimais, apie juos žino tik iš nuogirdų, dėl teisinių žinių stokos nėra informuotas, kaip turėtų elgtis vienu ar kitu atveju, kai yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, įkalinimo vietos administracija nelabai nori dalintis šia informacija. Todėl pareiškėjo nežinojimas ar nesidomėjimas negali būti konstatuota kaip termino praleidimo nesvarbi priežastis. Be to, bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų.

3. Konvencija turi dvi absoliučias teises – teisę į gyvybę (1 str.) ir teisę nepatirti nežmoniško elgesio ir kankinimo (3 str.). Tokia absoliuti teisė nuo paprastos teisės (į šeimos gyvenimą, į nuosavybę ir pan.) skiriasi tuo, kad jai negali būti taikomi jokie apribojimai. Todėl ir šiuo atveju Konvencijos 3 straipsnio teisei, kaip absoliučiai, senaties termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.

4. Vertindamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo.

5. Europos teisės aktai numato, kad laisvės atėmimas jau pats savaime yra bausmė, todėl jo atlikimu neturi būti didinamos nuteistųjų kančios, nuteistųjų laikymo sąlygos turi atitikti žmogiškojo orumo reikalavimus ir priimtu visuomenės gyvenimo standartus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos žalos, kilusios iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs pareiškėjo reikalavimams ieškinio senaties terminą, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais.

Visų pirma, kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo nr. 1474/62; 1677/62; 1691/62; 1769/63; 1994/63; 2126/64)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją, 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. gegužės 19 d.) galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 4 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 7), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo, tik apeliaciniame skunde nurodė, jog anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes iki šiol nėra susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, apie juos žino tik iš nuogirdų, dėl teisinių žinių stokos nėra informuotas, kaip turėtų elgtis vienu ar kitu atveju, kai yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau byloje nėra duomenų, jog šia galimybe jis būtų pasinaudojęs. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau iki pat kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 9 d. iki 2011 m. gegužės 19 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas