2020-05-27 Nr. AB-10704-3-64-3-01947-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-915-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01947-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Kadangi buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą.

3. Pareiškėjas atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą prašė netaikyti ieškinio senaties termino ir skundą patenkinti visiškai. Pareiškėjas nurodė, kad jam Šiaulių TI nebuvo išaiškintos teisės, pareigos ir atsakomybė. Prieš jį buvo padaryti nusikaltimai žmoniškumui, todėl ieškinio senaties terminas netaikytinas.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog jis nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių, todėl galima daryti išvadą, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi siekdamas tik turtinės naudos.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą ir atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d.

7. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis nebuvo supažindintas su teisėmis, pareigomis bei atsakomybe yra atmestini, kadangi iš 2018 m. lapkričio 7 d. pažymos Nr. 61/04-2660, Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus „Suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais dėl socialinės reabilitacijos skyriaus darbo apskaitos žurnalo (1 aukštas)“ išrašo, 2018 m. lapkričio 13 d. pažymos Nr. 60/90-39896 (su priedais) matyti, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 13 d. buvo supažindintas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis. Kadangi pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas ieškinio senaties termino neatnaujino ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

8.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus neišnagrinėjęs skundo iš esmės, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 13 straipsnio nuostatas.

8.2. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes bei pareiškėjo nusiskundimus, susijusius su laisvo ploto normos pažeidimu, patalpų antisanitarine būkle, neužtikrinta tinkama temperatūra ir drėgme, nekokybišku maistu, netinkamu maitinimu, permažo kaloringumo maistu, netinkamu aprūpinimu patalyne, kameroje neįmontuotu pareigūnų iškvietimo mygtuku, netinkamu pasivaikščiojimo kiemeliu, asbestu, nekompetentinga medicinine pagalbą, įžeidinėjančiu pareigūnų elgesiu, netinkamu dušo patalpų įrengimu ir nepriimtina dušo organizavimo tvarka. Pareiškėjas dėl nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų patyrė psichologinį ir fizinį smurtą, yra sujaudintas, priblokštas ir paveiktas psichologiškai. Šiaulių TI administracija sąmoningai pažeidinėja teisės aktų reikalavimus, tyčia sudaro nuteistiesiems nežmoniškas kalinimo sąlygas.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog jis nežinojo apie savo teisių pažeidimą, todėl teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo priteisimo.

11. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, atsakovo prašymu taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir atmetė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., atlyginimą.

12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir turėjo pareigą įvertinti jo skundo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

13. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Konvenciją nepagrįstai nurodo kaip teisės aktą, susijusį su asmens teisės kreiptis į nacionalinį teismą senaties realizavimu per atitinkamą terminą. Konvencijos paskirtis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad Aukštosios Susitariančiosios Šalys kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoja šios Konvencijos I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

16. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

17. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

18. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti jau nuo kalinimo Šiaulių TI pradžios, todėl kreipdamasis į teismą 2018 m. rugsėjo 19 d. praleido ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos, galbūt patirtos nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d., atlyginimo.

19. Įvertinus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, dėl kurių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, akivaizdu, kad jo nurodomų pažeidimų metu jis žinojo apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo argumentus, jog jam Šiaulių TI administracija neišaiškino teisių, pareigų ir atsakomybės, paneigia į bylą pateikta 2018 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. 61/04-2660 (b. l. 72), Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus „Suimtųjų ir nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais dėl socialinės reabilitacijos skyriaus darbo apskaitos žurnalo (1 aukštas)“ išrašas (b. l. 73–74), 2018 m. lapkričio 13 d. pažyma Nr. 60/90-39896 (su priedais) (b. l. 75–77), iš kurių matyti, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 3 d. buvo supažindintas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis.

20. Sprendžiant klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

21. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (teismas savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų ir neteikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo žinomi teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo teises ir jo teisinę padėtį, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, be kita ko, esant ir atsakovo atstovo prašymui, teisingai ir pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir pripažino, kad pareiškėjas praleido šį terminą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir pritaikęs ieškinio senaties terminą, turėjo nagrinėti jo skundą iš esmės.

24. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Taigi nustatęs pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalį, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.), pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu, t. y. nenagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kildinamo iš netinkamų kalinimo Šiaulių TI sąlygų.

25. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė