2017-11-14 Nr. AB-20914-3-61-3-02063-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-960-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02063-2017-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.12; 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. I. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą atlikti Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) tarnybinį patikrinimą dėl Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo pažeidimo; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) moralinę žalą, patirtą dėl to, kad Departamentas be pareiškėjos sutikimo pateikė jos asmens duomenis Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriui, be to, 2013 m. spalio 4 d. pažymoje teismui nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie A. B. teistumą (I t., b. l. 1–3).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 26 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti (I t., b. l. 20). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią nutartį panaikino, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad pareiškėjos reikalavimas nėra pakankamai tikslus, pirmiausiai turėjo pasiūlyti jį patikslinti ir tik tada spręsti skundo priėmimo klausimą (I t., b. l. 143–146).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pareiškėjai nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti (I t., b. l. 148–149). Teismas įpareigojo pareiškėją patikslinti skundą pagal nutarties motyvuojamoje dalyje pateiktus išaiškinimus, taip pat įpareigojo pateikti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka bei nurodė, kad, nepašalinus nurodytų trūkumų, skundas bus laikomas nepaduotu. Teismas motyvuojamoje nutarties nurodė, kad iš pareiškėjos suformuluotų reikalavimų nėra aišku, ar pareiškėja kelia ginčą dėl atsakovo vilkinimo atlikti veiksmus, ar dėl priimto atsakymo turinio, taip pat nėra aišku, kokios žalos atlyginimo pareiškėja siekia. Teismas nurodė, kad skunde turi būti tiksliai nurodomos prašomos priteisti sumos, pateikiant šias sumas pagrindžiančius įrodymus. Teismas nurodė, kad pareiškėja įpareigojama pateikti įrodymus, patvirtinančius jai padarytos žalos faktą ir dydį. Teismas nutartyje taip pat nurodė, kad jeigu pareiškėjos skundas nepateks į neapmokestinamų skundų kategoriją, pareiškėja turi pateikti dokumentą, patvirtinantį 22,50 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą.

Šalindama skundo trūkumus, pareiškėja pateikė teismui naują skundą, kuriuo prašė teismo įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą: 1) Departamente atlikti tarnybinį patikrinimą; 2) pareiškėjos sūnų V. B. atskirti nuo A. B. ir grąžinti pareiškėjai (I t., b. l. 195–196). Pareiškėja skunde paaiškino, kokią emocinę žalą jai sukėlė Departamento pažyma apie A. B., kuria buvo nuslėpti A. B. kriminaliai išrašai ir teistumai. Nurodė, kad neteisinga informacija lėmė, kad pareiškėjos sūnus dabar gyvena su A. B., o ne su pareiškėja. Pareiškėjos nuomone, jos skundas žyminiu mokesčiu neturi būti apmokestintas, tačiau pridėjo dokumentą, patvirtinantį, kad už skundą sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 12 d. nutartimi pareiškėjos skundą laikė nepaduotu (I t., b. l. 197–198).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartyje pareiškėjai buvo detaliai nurodyti pareiškėjos skundo trūkumai, taip pat buvo išaiškinta, kaip šie trūkumai gali būti pašalinti, tačiau pareiškėja nurodytų skundo trūkumų nepašalino, todėl pareiškėjos skundas laikytinas nepaduotu.

III. Pareiškėja A. I. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį ir priimti naują nutartį (I t., b. l. 200). Pareiškėja nurodo, kad įvykdė visus Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodymus, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. Atskirajame skunde pareiškėja prašo atnaujinti terminą atskirojo skundo padavimui, nes galimai vėluoja jį pateikti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. nutartimi atnaujino terminą ir pareiškėjos atskirąjį skundą priėmė (II t., b. l. 1–2).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundas laikytas nepaduotu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nustatomas terminas skundo trūkumams pašalinti, atskiruoju skundu nėra skundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas, vertindamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties teisėtumą, taip pat vertina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartį.

ABTĮ 12 straipsnyje nustatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nutartis, kuria konstatuojami skundo trūkumai, taip pat teismo nutartis, kuria konstatuojama, kad nurodyti trūkumai nebuvo pašalinti, turi būti aiškios, t. y. teismas turi nurodyti, kokių reikalavimų neatitinka skundas bei kodėl ir kaip šie trūkumai trukdo priimti skundą ir pradėti administracinės bylos teiseną, taip pat paaiškinti pareiškėjui, kaip šiuos trūkumus pašalinti, kad jis galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą (LVAT 2012 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-101/2012; 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-46/2012).

2017 m. rugsėjo 26 d. nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 8 punktą, skundo reikalavimas turi būti konkretus ir aiškus, toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų apibrėžtas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir kad jis atitiktų teismo galimas priimti sprendimų rūšis, numatytas ABTĮ 88 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikslina, kad ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skunde turi būti nurodytas pareiškėjo reikalavimas. Pirmosios instancijos teismo nurodyta informacija apie tai, kaip turi būti suformuluoti skundo reikalavimai yra nurodyti ne minėtoje ABTĮ normoje, o pateikti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant minėtą ABTĮ normą.

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartyje atkreipė pareiškėjos dėmesį, kad ji formuluodama reikalavimus turi ne tik tiksliai įvardinti skundžiamą sprendimą (veiksmą), jo datą, numerį, instituciją, priėmusią skundžiamą sprendimą, bet ir nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą.

Pareiškėja skunduose aiškiai nurodė instituciją (Departamentą), kurios veiksmais pareiškėja yra nepatenkinta. Pareiškėja taip pat aiškiai nurodė šios institucijos veiksmus, kuriais ji yra nepatenkinta – Departamento 2013 m. spalio 4 d. pažymos apie A. B. išrašymą bei pareiškėjos asmens duomenų perdavimą kitai institucijai be pareiškėjos sutikimo. Pareiškėja nurodė aplinkybes, kodėl Departamento pažymos išrašymą vertinta kaip neteisėtą ir pažeidžiantį pareiškėjos teises.

Pareiškėja nurodė ir tai, kokio teisių gynimo pageidauja, t. y. prašė įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą atlikti Departamento tarnybinį patikrinimą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad administraciniai teismai nepriima nagrinėti reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės suteikti efektyvios galbūt pažeistų teisių gynybos (LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009). Reikalavimas, kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (LVAT 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A469-261/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 11).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad pareiškėjos reikalavimas negali būti nagrinėjamas teismų administracinio proceso tvarka, turėjo nutartyje tai motyvuotai išaiškinti ir, vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsniu, pasiūlyti pareiškėjai patikslinti šį skundo reikalavimą, informuojant apie tokių veiksmų neatlikimo teisines pasekmes (atsisakymą priimti tokį skundo reikalavimą dėl jo nepriskirtinumo administracinių teismų kompetencijai). Pirmosios instancijos teismo bendro pobūdžio nurodymas pareiškėjai, kad ji formuluodama reikalavimus turi ne tik tiksliai įvardinti skundžiamą sprendimą (veiksmą), jo datą, numerį, instituciją, priėmusią skundžiamą sprendimą, bet ir nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, nelaikytinas tinkamu (pakankamu) ABTĮ 12 straipsnyje nustatytos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismui primintos teismo pareigos įvykdymu.

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartyje taip pat nurodė, kad nėra aišku, kokios žalos priteisimo prašo pareiškėja (turtinės ar neturtinės). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Pareiškėja skunde aiškiai nurodė, kad dėl minėtos pažymos patyrė didelę emocinę žalą, kurią prašo teismo priteisti. Teismas nepagrįstai įpareigojo pareiškėją nurodyti tikslų žalos dydį, nes neturtinės žalos įvertinimas konkrečia pinigų suma priklauso teismo diskrecijai, todėl nenurodymas tikslios prašomos priteisti neturtinės žalos sumos neužkerta kelio administracinei teisenai pradėti.

Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, minėta nutartimi įpareigojo pareiškėją pateikti įrodymus, patvirtinančius žalos dydį ir žalos padarymo faktą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas pateikti įrodymus teismų gali būti taikomas ribotai, nes pateiktų įrodymų pakankamumo klausimas svarstytinas nagrinėjant bylą iš esmės bei sprendžiant pareikštų reikalavimų pagrįstumą, o ne skundo priėmimo stadijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-898/2011). Be to, atsižvelgiant į prašomos priteisti žalos pobūdį, t. y. į tai, kad pareiškėja prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, tokių įrodymų reikalavimas teismuose taikomas dar labiau ribotai.

Pareiškėja, šalindama teismo nepagrįstai nustatytus skundo trūkumus, reikalavimo dėl žalos priteisimo nebereiškė, tačiau suformulavo kitą reikalavimą – įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą pareiškėjos sūnų V. B. atskirti nuo A. B. ir grąžinti pareiškėjai. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad toks pareiškėjos reikalavimas negali būti nagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, turėjo tai motyvuotai pareiškėjai paaiškinti, pasiūlyti patikslinti šį reikalavimą, informuojant pareiškėją apie tokių veiksmų neatlikimo teisines pasekmes (atsisakymą priimti šį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka).

2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas taip pat įpareigojo pareiškėją sumokėti 22,50 Eur žyminio mokesčio, jei pareiškėjos skundas nebūtų priskirtinas neapmokestinamiems skundams. Pareiškėja minėtą žyminį mokestį sumokėjo, nurodydama, kad, jos nuomone, skundas turėtų būti žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, nes ji (taip pat ir jos sūnus) patiria dideles emocines kančias. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas turėjo išaiškinti pareiškėjai, kad pagal ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktą, skundai dėl žalos atlyginimo žyminiu mokesčiu neapmokestinami, todėl pareiškėja, keldama byloje vien tik neturtinės žalos atlyginimo klausimą, žyminio mokesčio mokėti neturėtų, tačiau, jei skunde, be šio reikalavimo, būtų ir kitų reikalavimų ir jie būtų teismo priimti nagrinėti, tai skundas žyminiu mokesčiu būtų apmokestinamas.

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartyje įpareigojo pareiškėją nurodyti nuomonę dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 9 punkte yra nustatyta, kad skunde turi būti nurodytas pareiškėjo pageidavimas dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Ši ABTĮ norma reiškia, kad pareiškėjas, pageidaujantis, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į teismo posėdį proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant posėdyje, skunde turi nurodyti, apie tokį savo pageidavimą. Tačiau ši norma negali būti aiškinama, kaip pareiškėjo pareiga nurodyti skunde tai, kad jis nepageidauja, jog byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjui, skunde neišreiškus pageidavimo dėl rašytinio bylos nagrinėjimo, bylos nagrinėjimas vyksta įprastai – viešame teismo posėdyje. Pareiškėja, šalindama šį teismo nepagrįstai nustatytą skundo trūkumą, paprašė teismo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsniu, turėjo nurodyti, pareiškėjai, kodėl dalis jos suformuotų reikalavimų negali būti nagrinėjami teisme administracinio proceso tvarka, turėjo pasiūlyti pareiškėjai patikslinti reikalavimus, jais prašant taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris: 1) atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų; 2) atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Teismas taip pat turėjo įspėti apie tokių procesinių veiksmų neatlikimo pasekmes, nurodydamas, kad, nurodytu būdu nepatikslinus reikalavimų, skundą dėl šių reikalavimų teismas atsisakys priimti, kaip nenagrinėtą teismų ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjai turėjo būti paaiškinta, kad neturtinės žalos reikalavimas galėtų būti reiškiamas Lietuvos valstybei, atstovaujamai institucijos iš kurios veiksmų pareiškėja kildina neturtinės žalos atsiradimą, t. y. Lietuvos valstybei, atstovaujamai Departamento. Teismas turėjo pasiūlyti nurodyti prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, paaiškinant, kad tikslaus dydžio nenurodymas pareiškėjai neužkirs kelio į teisminį procesą. Pareiškėjai teismas taip pat turėjo pasiūlyti, neturint galimybių savarankiškai suformuoti teismui reiškiamų reikalavimų (nustatyti inicijuojamo teisminio ginčo ribų), kreiptis teisinės pagalbos į profesionalius teisininkus. Pažymėtina, kad visi pasiūlymai pareiškėjai, padedant jai įgyvendinti jos procesines teises, turi būti aiškiai, tiksliai ir konkrečiai nurodyti nutarties rezoliucinėje dalyje.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai, konkrečiai ir motyvuotai nenurodė, kokių ABTĮ reikalavimų neatitinka pareiškėjos skundas bei kodėl ir kaip šie trūkumai trukdo pradėti administracinės bylos teiseną. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai pareiškėjos skundą laikė nepaduotu (nepašalinus skundo trūkumų), todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis panaikinama, perduodant šiam teismui pareiškėjos skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos A. I. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė