2020-02-05 Nr. AB-2623-3-65-3-00053-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2868-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00053-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. E. R. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. E. R. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui dėl termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja B. E. R. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. vasario 21 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu (b. l. 2–17), kuriame prašė atnaujinti įstatymo nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į močiutės T. D. (D.) iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise valdytos likusios negrąžintos 44,24 ha žemės plotą paduoti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad 1991 m. spalio 23 d. Ignalinos rajono Ignalinos apylinkės agrarinės reformos tarnybai (toliau – ir Tarnyba) pateikė prašymą dėl mirusio tėvo L. D. 15 ha ploto žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) k. (šiuo metu – (duomenys neskelbtini) k.), grąžinimo. 1992–1993 m. iš pokalbių su L. D. seserimis sužinojo, kad pareiškėjos senelė T. D. (D.) (duomenys neskelbtini) k. turėjo apie 100 ha žemės.

3. Pareiškėja iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. gavo pažymą, kad T. D. (D.) (duomenys neskelbtini) k. 1923 m. turėjo 33,9 h žemės. Šią pažymą su prašymu grąžinti žemę pateikė Tarnybos darbuotojui P. D., kuris priėmė pažymą, tačiau prašymą atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad pareiškėja jau yra pateikusi 1991 m. spalio 23 d. prašymą, todėl kitas prašymas nėra reikalingas. Minėta pažyma yra dingusi iš L. D. nuosavybės teisių atkūrimo bylos, tačiau šios pažymos pateikimo faktą netiesiogiai patvirtina kiti rašytiniai dokumentai. 1996 m. pareiškėja dar kartą teikė prašymą atkurti nuosavybės teises į T. D. (D.) žemę, tačiau P. D. šio prašymo taip pat nepriėmė.

4. Pareiškėja, 1997 m. sužinojusi, kad tetos A. D. vaikai ketina atkurti nuosavybės teisę į jų motinos žemę, pateikė prašymą grąžinti T. D. (D.) žemę, kuris buvo priimtas, tačiau šio prašymo pasigedo 1999 m., kai Ignalinos žemėtvarkos skyrius paruošė dokumentus teismui dėl pareiškėjos tėvo iki nacionalizacijos valdytos žemės juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui. Matininkas pasikvietė pareiškėją ir pasakė, kad jai bus skirta 24,9 ha žemės ir 0,50 ha (duomenys neskelbtini) ežero, o 1997 m. pateiktą prašymą išmetė į šiukšliadėžę bei pagrasino daugiau tokių prašymų nebeteikti.

5. Pareiškėja nurodė, kad Ignalinos rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-123/99, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjai su kitais pretendentais atkurtos nuosavybės teisės į 24,95 ha žemės. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 39S-(14.39.3)-47, 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 39S-(14.39.3)-230 pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. D. valdytą nekilnojamą turtą, viso – 8,15 ha žemės ir miško bei 0,17 ha vandens telkinio.

6. Pareiškėja paaiškino, kad jos senelė T. D. (D.) (duomenys neskelbtini) k. nuosavybės teise valdė 37,03 ha ploto žemės sklypą, kuris buvo grąžintas T. D. (D.) anūkams – S. M. G., pareiškėjai, K. D. ir S. D.. Tačiau T. D. (D.) su A. D. (duomenys neskelbtini) k. bendrosios nuosavybės teise valdė ir 67,73 ha žemės sklypą. Anot pareiškėjos, duomenys apie šią T. D. (D.) iki nacionalizacijos valdytą žemę archyvuose rasti tik 2018 m. Ši žemė nėra grąžinta pretendentams.

7. Pareiškėjos manymu, ji yra tinkama pretendentė atkurti nuosavybės teises į šią žemę, nes įstatymų leidėjas nuo 1997 m. liepos 1 d. suteikė teisę nuosavybės teises atkurti mirusio žemės savininko vaikaičiams, t. y. pretenduoti į savininko vaikui, kuris yra miręs, tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.

8. Pareiškėjos manymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytas terminas prašymui dėl žemės gražinimo pateikti yra praleistas dėl nuo pareiškėjos nepriklausančių aplinkybių. 1997 m. pateiktas prašymas turėjo būti išnagrinėtas ir T. D. (D.) vaikui L. D. tenkanti žemės dalis turėjo būti grąžinta pareiškėjai. Pareiškėjos aptarnavimas už žemės grąžinimą atsakingose institucijose neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų gero administravimo principų, pareiškėja buvo nuolat klaidinama, nors dėjo visas pastangas šią žemę susigrąžinti. Pareiškėja yra garbaus amžiaus, tačiau valstybės institucijų darbuotojai nepaaiškino, kad ji gali kreiptis ne tik dėl tėvo L. D., bet ir dėl senelės T. D. (D.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytos žemės grąžinimo. Pareiškėja buvo įtikinta, kad 1991 m. spalio 23 d. pateiktas prašymas grąžinti žemę yra tinkamas jos senelės T. D. (D.) nuosavybės teise valdytai žemei susigrąžinti. Apie tai, kad reikalinga pateikti naują prašymą, pareiškėja sužinojo tik 2019 m. vasario 8 d., kai gavo NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus raštą Nr. 39SD-469-(14.39.104.), po kurio nedelsiant ėmėsi veiksmų, t. y. 2019 m. vasario 20 d. parengė pareiškimą teismui dėl įstatyme nustatyto praleisto termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti. Pareiškėjos įsitikinimu, faktinės aplinkybės patvirtina, kad ji ne dėl savo kaltės yra priversta teisme įrodinėti, kad terminus prašymui grąžinti T. D. (D.) žemę pateikti praleido dėl svarbių, nuo jos objektyviai nepriklausančių aplinkybių.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius atsiliepime (b. l. 100–105) su pareiškėjos pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėja Tarnybai 1991 m. spalio 23 d. pateikė prašymą grąžinti L. D. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini) k. Prašyme nurodytas žemės savininkas L. D., sutuoktinė P. D. ir įpėdiniai S. D. ir B. E. R.. Prašymo pateikimo metu buvo vadovautasi tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymu Nr. I-1454 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), kurio 2 straipsnyje reglamentuotas piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atstatymą sąrašas. Vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, pareiškėja turėjo teisę pateikti prašymą tik į savo tėvo L. D. nuosavybės teise valdytą žemę.

11. Ignalinos rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-123/99 buvo nustatytas juridinę reikšmė turintis faktas, kad L. D. (duomenys neskelbtini) k. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 24,95 ha žemės ir miško, 0,50 ha (duomenys neskelbtini) ežero. NŽT 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 39S-(14.39.3.)-47 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei“ pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 3,06 ha žemės ir 0,17 ha vandens telkinio. NŽT 2014 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 39S-(14.39.3.)-230 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei“ pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 4,2900 ha žemės. NŽT 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 39S-35-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei“ pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,5584 ha miško sklypo dalį.

12. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius 2013 m. gegužės 9 d. gavo pareiškėjos prašymą Nr. 39FP-1023 grąžinti 12,00 ha žemės (duomenys neskelbtini) k., kuri buvo valdoma L. D. iki nacionalizacijos. 2015 m. spalio 23 d. pareiškėja kreipėsi į NŽT ir nurodė, kad jos tėvas L. D. nuosavybės teise iki 1940 m. valdė didesnį nei 33,9 ha žemės plotą ir prašė papildomai atkurti nuosavybės teises į 5 ha žemės, miško, ežero plotą, tačiau B. E. R. pasiūlyta kreiptis į teismą dėl praleisto termino dokumentams pateikti atnaujinimo, jei ši turi nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, kad L. D. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė daugiau žemės, o nesant šių dokumentų, kreiptis į teismą su prašymu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

13. Teismui pateiktame pareiškime teigiama, kad 1994 m., 1996 m., 1997 m. pareiškėja Tarnybai pateikė prašymus grąžinti jos senelės T. D. (D.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Siekiant patikrinti šiuos teiginius, NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius patikrino skyriuje esančius registracijos žurnalus 1991–2000 m. laikotarpiu, tačiau duomenų, kad tokie prašymai buvo gauti ir registruoti, nerado. Taip pat nėra galimybės apklausti tuomečio Tarnybos darbuotojo P. D., kadangi šis asmuo NŽT Ignalinos ir Visagino skyriuje nedirba.

14. Pareiškėja vėlesnių datų prašymus teikė tik dėl tėvo L. D. nuosavybės teise valdytos 33,9 ha žemės. Pareiškėja papildomai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, kuris pateikė dokumentus apie T. D. (D.) turėtą žemę (duomenys neskelbtini) k. Tai laikytina naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis. Be to, pagal pareiškėjos paaiškinimus, jos Tarnybai 1994 m., 1996 m., 1997 m. pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises į močiutės T. D. (D.) nuosavybės teise valdytą žemę nebuvo priimti dėl valstybės tarnautojų neveikimo, todėl ši klaida turi būti ištaisyta, atnaujinant įstatymo nustatytus praleistus terminus naujam prašymui bei reikalingiems dokumentams pateikti.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimu (b. l. 149–154) pareiškėjos pareiškimą atmetė.

16. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalių, 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant patį turto savininką (1 punktas) ir asmenis, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą (2 punktas). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyti galutiniai prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminai – prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas.

17. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises.

18. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėja atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintas prielaidas, susijusias su asmenų subjektiškumu – yra buvusios turto savininkės T. D. (D.), kurios sūnus L. D. (pareiškėjos tėvas) miręs, anūkė; taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl teismas šių aplinkybių plačiau neanalizavo. Teismas nustatė, kad pareiškėja pareiškimą dėl termino atnaujinimo grindžia tuo, kad apie savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises į mirusios senelės T. D. (D.) nekilnojamą turtą pateikimą sužinojo tik 2019 m. vasario 8 d., gavusi NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus raštą Nr. 39SD-469-(14.39.104.). Anot pareiškėjos, ji iki 2001 m. gruodžio 31 d. dėjo visas pastangas susigrąžinti T. D. (D.) žemę, ne sykį kreipėsi į Tarnybą bei NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių, tačiau šiose institucijose dirbantys valstybės tarnautojai pareiškėją klaidino, nurodydami, jog atskiro prašymo teikti nereikia, kadangi pareiškėja jau yra pateikusi 1991 m. spalio 23 d. prašymą dėl mirusio tėvo L. D. žemės grąžinimo, o jos pateiktas 1997 metų prašymas buvo išmestas į šiukšlių dėžę.

19. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos teiginius, kad ji teisės aktų nustatytu terminu teikė prašymus grąžinti T. D. (D.) žemę, tačiau šie prašymai nebūdavo priimami. Pareiškėja taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad ji minėtu laikotarpiu (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) atliko kokius nors veiksmus, siekdama paduoti prašymą arba išsiaiškinti objektyvią informaciją apie T. D. (D.) nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą (prašymų, rašytų žemėtvarkos skyriui ar kitoms institucijoms, gautų atsakymų ir pan.). Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad patikrino skyriuje esančius registracijos žurnalus 1991–2000 m. laikotarpiu, tačiau duomenų, kad tokie prašymai buvo gauti ir registruoti, nerado. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos argumentai yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentavo, kad būtent pareiškėja turėjo įrodyti, jog ji teikė prašymus atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą jos senelės nekilnojamą turtą, bet tokius prašymus buvo atsisakyta priimti, o šios pareigos (pareigos įrodyti) neįvykdžius, tokia aplinkybė neturėtų būti vertinama pareiškėjos naudai.

20. Pareiškėjos nurodytą priežastį, kad valstybės institucijų darbuotojai nepaaiškino, jog ji gali kreiptis ne tik dėl mirusio tėvo, bet ir dėl senelės T. D. (D.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytos žemės grąžinimo, teismas nelaikė esmine, sukliudžiusia pareiškėjai pateikti tokį prašymą. Teismas vertino pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes, kad pareiškėja apie jos senelės T. D. (D.) (duomenys neskelbtini) k. turėtą apie 100 ha žemės sužinojo jau 1992–1993 m. iš pokalbių su L. D. seserimis, taigi, nuo šios datos pareiškėja turėjo galimybę aktyviai domėtis nuosavybės teisių į senelės žemę atkūrimo sąlygomis, rinkti dokumentus ar konsultuotis su profesionaliais teisininkais, tačiau to nepadarė. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso eiga, teisinės bei faktinės problemos buvo ne kartą aptariamos viešai.

21. Teismas deklaratyviais laikė ir pareiškėjos teiginius, kad vieną iš pateiktų prašymų matininkas išmetė į šiukšliadėžę. Pareiškėja nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, kaip toks prašymas atsidūrė pas matininką bei kokį suinteresuotumą galėjo turėti šis matininkas, sunaikindamas prašymą. Teismas pažymėjo, kad pareiga būti aktyviam ir operatyviai surinkti visus duomenis, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui teko pačiai pareiškėjai, kuri šios pareigos neįvykdė. Teismas darė išvadą, kad termino prašymui dėl nuosavybės teisių paduoti praleidimą šiuo atveju lėmė pareiškėjos subjektyvus situacijos vertinimas bei jos pačios pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis bei nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis praleistiems terminams atnaujinti, todėl pareiškėjos pareiškimą atmetė.

III. 22. Pareiškėja B. E. R. apeliaciniame skunde (b. l. 156–164) prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti pareiškėjai įstatymo nustatytus terminus 2018 m. lapkričio 3 d. prašymui atkurti nuosavybės teises į senelės T. D. (D.) iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise valdytos likusios negrąžintos 44,24 ha žemės plotą paduoti.

23. Pareiškėjos įsitikinimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas išvadas padarė, neištyręs ir neįvertinęs pareiškėjos pareiškime nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių viseto, o pareiškimą atmetė, vadovaudamasis vien formaliuoju kriterijumi.

24. Pareiškėja, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nurodo, kad asmens konstitucinės teisės įgyvendinimas, siekiant susigrąžinti neteisėtai valstybės nacionalizuotą turtą, negali būti ribojamas vien procesiniais terminais, nes tuo būtų paneigiama pačios teisės esmė.

25. Pareiškėjos teigimu, teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėja savo teisę atkurti nuosavybės teises realizavo 1991 m. spalio 23 d. prašymo grąžinti žemę pateikimu Tarnybai, šio prašymo pagrindu buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas tiek į pareiškėjos tėvo L. D., tiek į senelės T. D. (D.) žemę. Teismas nevertino aplinkybės, kad 1991 m. spalio 23 d. prašymą grąžinti žemę pareiškėja užpildė pagal Tarnybos darbuotojo P. D. nurodymus, t. y. ne pareiškėja nusprendė prašyme nurodyti grąžinti tik jos tėvo žemę, bet tai jai padaryti nurodė kompetentingos institucijos atstovas. Teismas nebandė aiškintis, kodėl matininkas (tuometinis (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės Žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius) į šiukšliadėžę išmetė pareiškėjos 1997 m. prašymą grąžinti senelės žemę.

26. Pareiškėja nurodo, kad aplinkybę, jog, remiantis pareiškėjos 1991 m. spalio 23 d. prašymu dėl žemės grąžinimo, buvo atkurta nuosavybės teisė ir į jos senelės žemę patvirtinta NŽT 2015 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. 39SD-2601-(14.39.104.) „Dėl nuosavybės atkūrimo į žemę“, kuriame NŽT netiesiogiai pripažino, kad pareiškėjos 1991 m. spalio 23 d. prašymas buvo tinkamas. Iš susirašinėjimo su institucijomis matyti, kad nuosavybės atkūrimo procesas buvo vykdomas pagal pareiškėjos 1991 m. spalio 23 d. prašymą, patikslinti šį prašymą ar pateikti kitą prašymą pateikti neprašė, 1994 m., 1996 m., 1997 m. prašymus atmetė, todėl pareiškėja pagrįstai galėjo manyti, kad 1991 m. spalio 23 d. prašymo grąžinti tiek jos tėvo, tiek senelės žemę pakanka. Pareiškėjos teigimu, dėl valstybės institucijų netinkamai vykdytų viešojo administravimo funkcijų pareiškėja negalėjo įgyvendinti savo subjektinių teisių visa apimtimi, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

27. Pareiškėja taip pat nurodo, kad teismo išvadą neva pareiškėja pasirinko pasyvų elgesio modelį ir savo teisių negynė paneigia kelis dešimtmečius trukęs susirašinėjimas su valstybės institucijomis, archyvo įstaigomis, teismais. Pareiškėja, gavusi 2019 m. vasario 8 d. raštą Nr. 39SD-469-(14.39.104.), iš kurio jai tapo žinoma, jog būtina pateikti naują prašymą likusiai senelės žemei susigrąžinti, nedelsiant kreipėsi į teismą.

28. Pareiškėja pažymi, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos ir Lietuvos archyvo įstaigų dokumentų matyti, kad pareiškėjos senelė žemės turėjo daugiau. Jei terminas prašymui grąžinti žemę pateikti būtų atnaujintas ir bendrosios kompetencijos teisme būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad T. D. (D.) valdė daugiau žemės, pareiškėja subjektinę teisę galėtų įgyvendinti visa apimtimi – susigrąžinti senelės iki nacionalizacijos valdytos ir negrąžintos žemės dalį (44,24 ha). Be to, NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius patvirtino, kad tokia galimybė yra reali ir tam neprieštarauja.

IV. 29. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius atsiliepime (b. l. 170–173) su pareiškėjos apeliaciniu skundu sutinka.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja atsiliepime į skundą nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus. Taip pat pažymi, kad Atstatymo įstatymą 1997 m. liepos 1 d. pakeitė Atkūrimo įstatymas, kurio 2 straipsnyje išplėstas subjektų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises sąrašas. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, pareiškėja to paties įstatymo 2 straipsnio 4 dalies pagrindu įgijo teisę pateikti prašymą į senelės T. D. (D.) valdytą žemę. Tuometinis Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius, gavęs pareiškėjos 1994 m. ir 1996 m. prašymus atkurti nuosavybės teises į senelės valdytą žemę, turėjo nurodyti, kad šie prašymai nėra tinkami, nes pagal tuo metu galiojusį Atstatymo įstatymą, pareiškėja galėjo pateikti prašymus tik į tėvo valdytą žemę, tačiau 1997 m. prašymas turėjo būti priimtas, jei jis buvo pateiktas, jau įsigaliojus Atkūrimo įstatymui. Tokių prašymų registracijos fakto 1991–2000 m. registracijos žurnaluose nerado. Jei pareiškėjos prašymai atkurti nuosavybės teises į senelės žemę nebuvo priimti, tai laikytina aplinkybėmis, nepriklaususiomis nuo pareiškėjos valios ir sutrukdžiusiomis tinkamai įgyvendinti teisę atkurti nuosavybės teises. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėja buvo aktyvi, ne kartą kreipėsi į Ignalinos ir Visagino skyrių, o tai parodo pareiškėjos susirašinėjimas su institucijomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 31. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl praleisto termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir ir pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjos pareiškimą dėl termino atnaujinimo atmetė, konstatavęs, kad pareiškėja terminą praleido dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių.

33. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas išvadas padarė, neištyręs ir neįvertinęs pareiškėjos nurodytų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėja teisę atkurti nuosavybės teises realizavo 1991 m. spalio 23 d. pateikdama prašymą, šį prašymą užpildė pagal Tarnybos darbuotojo nurodymus, valstybinės institucijos šio prašymo nesiūlė patikslinti, taip pat teismas nesiaiškino aplinkybių, kodėl matininkas pareiškėjos 1997 m. prašymą grąžinti senelės žemę išmetė į šiukšliadėžę. Pareiškėjos teigimu, ji aktyviai domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir tai patvirtina susirašinėjimas su institucijomis, tačiau jose dirbantys valstybės tarnautojai pareiškėją klaidino, nurodydami, kad atskiro prašymo grąžinti senelės žemę pateikti nereikia, nes pareiškėja yra pateikusi 1991 m. spalio 23 d. prašymą. Pareiškėja sužinojimo momentą, kad ji turi pateikti naują prašymą senelės žemei susigrąžinti, sieja su NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2019 m. vasario 8 d. raštu Nr. 39SD-469-(14.39.104.), kurį gavusi, nedelsdama kreipėsi į teismą.

34. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

35. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei nurodomų jame argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.

36. Nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas, laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra akcentuojama, kad svarbu nustatyti: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo momento iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015). Terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje Nr. A525-984/2014). Svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

38. Kaip minėta, pareiškėja tiek pareiškime pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pagrindine termino pateikti prašymą praleidimo priežastimi nurodo tai, kad valstybės institucijos pareiškėją klaidino, jog naujo prašymo susigrąžinti senelės žemę pateikti nereikia, o pareiškėjos 1997 m. teiktas prašymas buvo išmestas į šiukšliadėžę.

39. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja savo teisę atkurti nuosavybės teises į tėvo (L. D.) iki 1940 m. liepos 22 d. valdytą žemę (15 ha) realizavo, pateikdama 1991 m. spalio 23 d. prašymą (b. l. 37–38), kuriame nurodyta, kad ši žemė buvo paveldėta. Šio prašymo pagrindu pareiškėjai nuosavybės teisės į tėvo valdytą žemę atkurtos NŽT 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 39S-(14.39.3.)-47, NŽT 2014 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. 39S-(14.39.3.)-230, NŽT 2016 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 39S-35-(14.39.3.) (b. l. 62–65).

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, išskyrus pareiškėjos paaiškinimus, kad pareiškėja Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais būtų teikusi prašymą (-us) atkurti nuosavybės teises į senelės T. D. (D.) iki nacionalizacijos nuosavybė teise valdytą žemę. Tokį prašymą pateikė tik 2018 m. lapkričio 3 d. (b. l. 19). Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime (b. l. 100–105) nurodė, kad NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius, patikrinęs 1991–2000 m. registracijos žurnalus, duomenų, kad tokie prašymai buvo gauti ir registruoti, nerado. Taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, kad egzistavo kokios nors kliūtys tokiam prašymui pateikti (pareiškėją klaidino valstybinių institucijų darbuotojai ir pan.), to nepatvirtinta ir byloje pateiktas pareiškėjos susirašinėjimas su NŽT Ignalinos ir Visagino skyriumi, kuris vyko po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų prašymui pateikti. Pareiškėjos teiginys, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į senelės valdytą žemę teikė 1997 m., tačiau jis buvo išmestas į šiukšliadėžę, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien pareiškėjos paaiškinimų įrodyti šią aplinkybę nepakanka.

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja į bylą pateikė Ignalinos apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1994 m. liepos 29 d. pažymą (b. l. 44), kad Lietuvos valstybinio archyvo dokumentuose 1923 m. žiniomis minima T. D. pavardė, ji (duomenys neskelbtini) kaimuose valdė 33,9 ha žemės. Taip pat byloje pateiktas Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1999 m. kovo 29 d. archyvo pažymėjimas Nr. T-810-D (b. l. 126), adresuotas pareiškėjai, atsakant į jos 1999 m. vasario 12 d. prašymą, kuriame nurodyta pastaba, kad žinių apie T. D. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, mišką ir apie žemės paveldėjimą iš vyro K. D. bei žinių apie žemės perleidimą sūnui L. D. po 1940 m. nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta; taip pat nurodyta, kad Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąraše, sudarytame pagal duomenis iki 1923 m. liepos 1 d., įrašytas „savininkas arba turėtojas“ D. T. (duomenys neskelbtini) vienkiemyje turėjęs 33,9 ha žemės. Taigi, pareiškėja jau iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino prašymui pateikti (2001 m. gruodžio 31 d.) žinojo apie senelės iki nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau, siekdama nuosavybės teisių atkūrimo, nesiėmė reikalingų veiksmų (atitinkamoms institucijoms neteikė prašymo atkurti nuosavybės teises į šią žemę). Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese visų pirma pats suinteresuotas asmuo turi pareigą veikti rūpestingai ir operatyviai, siekdamas nuosavybės teisių atkūrimo, todėl pareiškėjos argumentai, kad atsakingos institucijos pareiškėjai turėjo siūlyti tikslinti 1991 m. spalio 23 d. prašymą ar pateikti naują prašymą, laikytini nepagrįstais.

42. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino termino praleidimo priežastis, tinkamai taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, bei padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nurodytos priežastys laikytinos subjektyviomis, t. y. priklausiusiomis nuo jos valios. Pareiškėja iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyto termino nebuvo aktyvi, rūpestinga ir apdairi bei neatliko jokių veiksmų, kurie patvirtintų pareiškėjos pastangas atkurti nuosavybės teises į senelės valdytą turtą. Taigi, pareiškėjos nurodytos aplinkybės pagrįstai nebuvo pripažintos svarbiomis įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimis, kitokio pobūdžio aplinkybės – kad pareiškėjos prašymas nebuvo priimtas, buvo išmestas, byloje neįrodytos, todėl netenkindamas pareiškėjos pareiškimo, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos B. E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė