2022-03-09 Nr. AB-9214-3-61-3-04207-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1398-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04207-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. N. J. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. N. J. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. N. J. H. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 21S33973 (toliau – ir Sprendimas), Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 6K-1360 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jam nesaugu gyventi (duomenys neskelbtini), nes jis išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą, o ten (duomenys neskelbtini) persekioja (duomenys neskelbtini) ir kitos kilmės valstybėje veikiančios grupuotės, valstybės pajėgos neapsaugo (duomenys neskelbtini) nuo patiriamo priekabiavimo. Pareiškėjas gyveno nuolatinėje baimėje, savo akimis matė žiaurumus, nužudymus. Dabartinė (duomenys neskelbtini) Vyriausybė nevykdo įsipareigojimų, todėl (duomenys neskelbtini) neturi pagrindinių piliečio teisių (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad, Komisijoje nagrinėjant jo skundą, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, be to, Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo išsiuntimu iš Lietuvos bei draudimu atvykti (pabrėžė, kad valstybės sieną kirto tik siekdamas pasiprašyti prieglobsčio, todėl tai neturėtų užtraukti didžiausios sankcijos). Pareiškėjo nuomone, atsakovo surinkta informacija nepaneigė jo pasakojimo apie padėtį kilmės valstybėje, atsakovas nepagrįstai nepaisė pareiškėjo nurodytų grėsmių. Aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) grupuotė nebekontroliuoja teritorijų kilmės valstybėje, nereiškia, kad ši grupuotė nebekelia pavojaus (duomenys neskelbtini) arba kad išnyko jos tikslas išnaikinti (duomenys neskelbtini). Minėtos grupuotės įtaka (duomenys neskelbtini) tik sumažėjo, bet neišnyko, todėl negalima atmesti jos keliamos mirtinos grėsmės (duomenys neskelbtini). Tai, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą, nespėjo patirti tokių grasinimų, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime išdėstytus argumentus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė asmeniškai patyręs persekiojimą ar fizinę prievartą, iš esmės neįvardijo priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai būtų pavojinga toliau gyventi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys, (duomenys neskelbtini) nevaldo tos teritorijos, o mieste, kuriame pareiškėjas turi gyvenamąją vietą, tebegyvena jo tėvai, brolis, seserys. (duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimo kontekste surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nesudarė pagrindo spręsti, kad pareiškėjui yra kilęs tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis. Atsakovas tvirtino, kad Komisija tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir pagrįstai pripažino, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas, todėl tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Atsižvelgiant į tai, buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Be to, pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo savanoriškai leisti grįžti į kilmės valstybę. Draudimo atvykti laikotarpis pareiškėjui nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 20 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo H. N. J. H. skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33973 3 punktą ir išdėstė jį taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 6K-1360 dalį.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 3 d. buvo sulaikytas pasienio pareigūnų, kaip nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną.

7. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 3 d. Departamento pareigūnams žodžiu pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad iš kilmės valstybės jį paskatino išvykti galimybių (duomenys neskelbtini) trūkumas ir noras kurti naują gyvenimą Europoje.

8. Pareiškėjas 2021 m. spalio 22 d. apklausoje nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini). Savo asmens dokumentą atidavė Lietuvos pareigūnams. Būdamas (duomenys neskelbtini) jaučiasi nesaugus, patiria diskriminaciją ir grėsmę iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas negalėjo dirbti jokių su paslaugomis ir klientų aptarnavimų susijusių darbų, nes kiti (duomenys neskelbtini) yra neigiamai nusiteikę prieš (duomenys neskelbtini), pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini). Klubas, kuriame dirbo pareiškėjas, (duomenys neskelbtini), todėl klubas gavo anoniminį laišką, kad jei jie toliau dirbs (duomenys neskelbtini), jiems bus „laikas mirti“. Pareiškėjas nėra gavęs jokių jam asmeniškai adresuotų grasinimų. Pareiškėjo tėvai, brolis ir seserys liko (duomenys neskelbtini), jis su jais nepalaiko ryšio, nes neturi telefono; du broliai bei dėdės gyvena (duomenys neskelbtini). Jo šeima vyksta į Europos Sąjungą, nes (duomenys neskelbtini) negali saugiai gyventi, vykdomas jų genocidas, todėl ieško gyvenimo Europos Sąjungoje. Pareiškėjas, grįžęs į (duomenys neskelbtini), dirbtų tą patį darbą, gautų tuos pačius grasinimus, galvotų apie savižudybę, apie kurią galvoja būdamas ir Lietuvoje, nes neturi galimybės išeiti ir bendrauti su šeima, neturi telefono. Nors asmeniškai problemų (duomenys neskelbtini) neturėjo, bet dėl bendrų išpuolių prieš (duomenys neskelbtini) jis bijo gyventi nesaugiai, ieško saugaus ir gero gyvenimo.

9. Atsakovas ginčijamu 2021 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 21S33973 nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Taip pat nusprendė, įsigaliojus sprendimui ir nesant priežasčių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

10. Komisija ginčijamu 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 6K-1360 atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo, teigė, kad pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių turėtų būti surengtas žodinis bylos nagrinėjimas.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, laikė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog kilmės valstybėje jam kyla ir / ar kiltų rimtas pavojus gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjo pasakojimas Departamentui pasižymėjo nenuoseklumu, buvo neišsamus, prieštaringas, jo paaiškinimai buvo padriki, prieštaringi, keliantys pagrįstų abejonių. Pareiškėjas nepateikė faktinės informacijos, kuri leistų identifikuoti konkrečius grasinimus, persekiojimo priežastis, motyvus bei tikslus, neįvardijo tariamų persekiotojų tapatybių, jo pasakojimas nepagrindžia jam tariamai kilusios grėsmės realumo, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo sąlyga nėra įvykdyta.

Tyrimo metu pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo religijos. Tokia išvada darytina įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas nesugebėjo įvardyti konkrečių jam adresuotų grasinimo atvejų, kurie sąlygotų pagrįstos baimės buvimą. Pareiškėjas nenurodė, kad dėl galimo persekiojimo kreipėsi į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas. Pareiškėjas nepateikė jokių jo prašymo suteikti prieglobstį motyvus patvirtinančių įrodymų, o atsakovas jo pasakojimo turinio patikimumą vertino atsižvelgdamas į surinktą kilmės valstybės informaciją, laikydamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d.

įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkto nuostatų. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė informacijos (nors jam tenka pareiga įrodyti jam gresiančio persekiojimo realumą), pakankamu lygiu pagrindžiančios tikimybę, jog kilmės šalyje yra subjektas, kuris yra pajėgus taikyti pareiškėjo atžvilgiu priemones, savo pobūdžiu ir poveikiu prilygstančias persekiojimui, nuo kurių kilmės valstybės institucijos nenorėtų ar negalėtų jo apsaugoti.

Atsakovas pareiškėjo pasakojimo pagrįstai nelaikė patikimu įrodymu, pagrindžiančiu Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies kriterijus, todėl jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Kita pareiškėjo prašymo pateikimo ir išvykimo iš kilmės valstybės priežastis yra finansinių galimybių nebuvimas kilmės šalyje, tačiau tarptautinėje pabėgėlių teisėje ekonominės priežastys savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos suteikimo.

Pareiškėjo siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje ir saugesnėje aplinkoje yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokios priežastys nepagrindžia atitikties Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintiems kriterijams.

12. Teismas nesutiko su skundo argumentais, kad vien dėl to, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), jam kylanti grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o, pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB; nuo 2022 m. sausio 19 d. – Europos Sąjungos prieglobsčio agentūra) nustatytus reikalavimus, (duomenys neskelbtini) priskirtini padidintos rizikos asmenų grupei, todėl jam kyla individuali grėsmė. Vadovaujantis EPPB 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, (duomenys neskelbtini) jie gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, tačiau, individualiai vertinant persekiojimo rizikos tikimybę, reikėtų atsižvelgti į tokią riziką didinančias aplinkybes, tokias kaip kilmės vietovė, turimi asmens dokumentai, lytis. Pareiškėjo atveju nenustatyta, kad jam jo kilmės valstybėje būtų kilusi individualaus pobūdžio grėsmė. Pareiškėjo noras gyventi saugesnėje valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su jo individualia situacija susijusią informaciją, tačiau nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui poreikį. Teismas akcentavo, jog Departamentas atliko detalią pareiškėjo apklausą, sudarė sąlygas pateikti papildomus argumentus ir įrodymus apie, jo manymu, reikšmingas aplinkybes, uždavė patikslinančius klausimus, siūlė detalizuoti jo nurodytus teiginius. Departamentas tinkamai atliko prašymo suteikti prieglobstį vertinimą ir, vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pasakojimas dėl akivaizdžių trūkumų negali būti laikomas patikimu įrodymu bei nepatvirtina pareiškėjo pagrįstos baimės buvimo sąlygą. Atsakovas nenustatė ir pats pareiškėjas nepateikė tokių duomenų, kad kilmės šalyje pareiškėjui dėl jo išpažįstamo (duomenys neskelbtini) tikėjimo grėstų pagrįsta persekiojimo baimė sąlygojanti tarptautinės apsaugos suteikimo poreikį. Pats pareiškėjas nurodė, kad dėl savo tikėjimo asmeniškai nebuvo sulaukęs jokių grasinimų.

13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, siekiant įvertinti galimo persekiojimo grėsmę, buvo atliktas perspektyvinis gresiančio persekiojimo įvertinimas ir pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, kadangi nebuvo identifikuotos aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju asmeniui kils reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjo pateikta informacija iš esmės susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Nenustatyta, kad pareiškėjo darbo vietoje gautas anoniminis laiškas dėl klubo darbo (duomenys neskelbtini) buvo adresuotas tiesiogiai jam, asmuo nepatyrė jokio persekiojimo, kankinimų, arešto ir t. t. Informacijos apie tai, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas, nerasta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jam pabėgėlio statusas nebuvo suteiktas.

14. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus, kad jo teisė į gynybą buvo suvaržyta, nes Komisija nesurengė žodinio jo skundo nagrinėjimo. Teisės aktai (Tvarkos aprašo 222 p.) numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Pareiškėjas buvo išklausytas tiek priminės apklausos metu, tiek apklausos Departamente metu, tiek teismo posėdyje, kuriame patvirtino, kad pasakė viską, nebeturi daugiau ką pasakyti. Taigi, jo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

15. Teismas, vertindamas sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, pažymėjo, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo pagrįstai atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, todėl, įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos-Baltarusijos sieną, kelia nelegalios migracijos grėsmę), darytina išvada, kad ir ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis, todėl būtina vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Be to, nei iki Sprendimo priėmimo, nei iki bylos išnagrinėjimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

16. Teismas dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo akcentavo, jog iš teisinio reguliavimo (Įstatymo 133 str. 1 d., Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, ypač jos 44.3.1 p.) matyti, kad Departamentas, priimdamas sprendimą, kuriuo nustatomas arba sutrumpinamas užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, atsižvelgiant į minėtoje tvarkoje numatytus pavyzdinius kriterijus, t. y. atsakovas turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą. Teismas taip pat pabrėžė iš gero administravimo principo kylančius imperatyvus. Teismo vertinimu, nors atsakovui suteikta diskrecijos teisė nustatyti draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, tačiau nustatomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šiuo atveju 5 metų draudimo atvykti laikotarpis nelaikytinas proporcingu, jis trumpintinas iki 2 metų, kadangi nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje pažeidė atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje arba kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarė kokių nors teisės pažeidimų. Atitinkamai, teismas nutarė pakeisti ir Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, minėtą laikotarpį sutrumpinant iki 2 metų.

III. 17. Pareiškėjas H. N. J. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pakartotinai pabrėžia, kad jis priklauso religinei mažumai, (duomenys neskelbtini) jau yra patyrę diskriminaciją (tiesioginę ir netiesioginę), prievartą ir genocidą, o kilmės valstybėje iki šiol nėra sukurta efektyvi (duomenys neskelbtini) apsaugos sistema, nėra kuriama tolerantiška ir pagarba religinėms mažumoms grindžiama socialinė-kultūrinė aplinka. (duomenys neskelbtini) grupuotė vis dar gan aktyviai veikia ir kontroliuoja pogrindinę veiklą (duomenys neskelbtini), rengia išpuolius. Pareiškėjas tvirtina, jog naujesni duomenys įrodo, kad (duomenys neskelbtini) veikla nuo 2019 metų sustiprėjo, ji toliau kontroliuoja pogrindinius tinklus, vykdo išpuolius. Taip pat dar vis veikia (duomenys neskelbtini) palaikantys asmenys. Šias aplinkybes patvirtina ir 2021 m. sausio mėn. (duomenys neskelbtini) įvykę išpuoliai. 2021 m. kovo 30 d. informacija iš publikacijų apie kilmės valstybę įrodo, kad per 6 mėnesius mažai kas pasikeitė nuo tada, kai buvo sudarytas susitarimas, siekiant užtikrinti stabilumą ir atstatyti (duomenys neskelbtini) rajoną – (duomenys neskelbtini) tėvynę. Taigi, pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra visiškai pagrįsta, smurto ir kankinimų grėsmė yra padidėjusi, pareiškėjo teiginiai ir nuogąstavimai dėl saugumo atitinka realijas kilmės valstybėje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į „Pew Research Center“ atliktus tyrimus. Aptarti informacijos šaltiniai įrodo, kad pareiškėjui turėtų būti suteikti pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Pareiškėjo vertinimu, 2021 m. EPPB ataskaita yra rekomendacinio pobūdžio, joje pateikta apibendrinta informacija iki 2020 m. spalio mėn., todėl atsakovas nepagrįstai rėmėsi tik šiuo šaltiniu, neįvykdė pareigos surinkti naujausią bei aktualią kilmės valstybės informaciją. Be to, pareiškėjas tvirtina, kad sprendimu išsiųsti ir draudimu atvykti jam neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

19. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

20. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Teigia, kad pareiškėjo paaiškinimas, jog jis iš kilmės valstybės išvyko išsigandęs tikėtino persekiojimo, nėra įtikinamas, nes: 1) nuo 2014 m. (duomenys neskelbtini) iki išvykimo iš kilmės valstybės praėjo ilgas laiko tarpas; 2) 2017 m. buvo paskelbta apie (duomenys neskelbtini); 3) nors minėta grupuotė ir toliau veikia kaip sukilėlių grupė, tačiau jos veikla pastaruoju metu apima tik atsitiktinius išpuolius. Atsakovo surinkta informacija apie kilmės valstybę patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pozicija, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi duomenimis iš EPPB ataskaitos, nepagrįsta, juolab kad jis nepateikė duomenų, jog per 10 mėnesių nuo šios ataskaitos paskelbimo saugumo situacija (duomenys neskelbtini) iš esmės pasikeitė. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi ne tik EPPB, bet ir kitų šaltinių skelbiamais duomenimis. Apeliaciniame skunde pateikti deklaratyvūs teiginiai nepaneigia atsakovo ir teismo padarytų išvadų. Tiek Departamentas, tiek teismas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33973, taip pat Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 6K-1360 teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2022 m. sausio 17 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas), o apeliaciniame skunde nenurodytos jokios priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, netenkina šio prašymo.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendime atsakovo padarytos išvados atitinka byloje esančius duomenis. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

25. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

26. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

27. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

28. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

29. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

30. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

31. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

32. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

33. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

34. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo baimę būti persekiojamu grindė tuo, kad yra (duomenys neskelbtini), todėl jis (duomenys neskelbtini) yra persekiojamas (duomenys neskelbtini) ir kitų grupuočių, jis savo akimis matė žiaurumus, nužudymus, o kilmės valstybėje iki šiol nėra sukurta efektyvi (duomenys neskelbtini) apsaugos sistema, nėra kuriama tolerantiška ir pagarba religinėms mažumoms grindžiama socialinė-kultūrinė aplinka (patiriama diskriminacija, sunkumai įsidarbinti ir t. t.). Be to, pareiškėjas nurodė, kad klubas, kuriame jis dirbo, (duomenys neskelbtini), todėl klubas gavo anoniminį laišką su grasinimais. Kitų grasinimų pareiškėjas nėra gavęs. Kai kurie jo šeimos nariai (tėvai, brolis ir seserys) liko (duomenys neskelbtini), o kiti nariai (broliai, dėdės) gyvena (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pats asmeniškai problemų (duomenys neskelbtini) neturėjo, bet jautėsi nesaugus dėl bendrų išpuolių prieš (duomenys neskelbtini).

37. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Akcentuota, kad pareiškėjo pasakojimas pasižymėjo nenuoseklumu, buvo neišsamus, prieštaringas. Pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo religijos. Pareiškėjas nesugebėjo įvardyti konkrečių jam adresuotų grasinimo atvejų, nenurodė, kad dėl galimo persekiojimo buvo kreipęsis į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas. Taigi, pareiškėjo išvykimas buvo sąlygotas ne baimės dėl persekiojimo, o siekiu susikurti geresnį gyvenimą, tačiau tarptautinėje pabėgėlių teisėje ekonominės priežastys savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos suteikimo.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nepateikia konkrečių šias išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų. Nors pareiškėjas tvirtina, kad atsakovas nesurinko pakankamos, teisės aktų reikalavimus atitinkančios informacijos apie kilmės valstybę, tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi duomenimis, pateiktais būtent Sprendime (pvz., apie (duomenys neskelbtini) grupuotės veiklą (duomenys neskelbtini), „Pew Research Center“ atliktą tyrimą). Pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl to, kad atsakovas rėmėsi EPPB 2021 metų ataskaitoje pateikta informacija, tačiau jis nepateikia duomenų, paneigiančių šią informaciją arba sudarančių pagrindą manyti, kad po šios ataskaitos parengimo situacija kilmės valstybėje reikšmingai pasikeitė. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas rėmėsi įvairiais informacijos šaltiniais, pareiškėjas nekvestionavo jų patikimumo ar aktualumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog jis skunde buvo nurodęs kitus informacijos apie padėtį (duomenys neskelbtini) šaltinius, konkrečiai pasisakė dėl situacijos (duomenys neskelbtini) regione, tačiau skunde teismui tokios pareiškėjo nurodytos informacijos nėra, o pareiškėjas buvo nurodęs, kad gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kuris yra (duomenys neskelbtini) regione. (duomenys neskelbtini) grupuotė nevaldo teritorijos, kurioje gyvena pareiškėjas, todėl jo gyvenamoji vieta nelaikytina individualia aplinkybe, didinančia grėsmės riziką.

39. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliaciniame skunde tik deklaratyviai paminėta, jog sprendimais išsiųsti ir taikyti draudimą atvykti pareiškėjui neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pareiškėjas nekonkretizavo, kokias teisės normas pažeidė minėta Sprendimo dalis, kaip pasireiškė pritaikytų priemonių neproporcingumas, nepakomentavo teismo sprendimo sutrumpinti draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo sudarytos kliūtys vykti į ne Šengeno erdvei priklausančias valstybes.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. N. J. H. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė